Beveik filosofiniai klausimai

 

Praeitos savaitės pradžioje su kolege sulaukėme homeopatinių vaistų platintojo vizito. Kadangi buvo ne pacientų priėmimo laikas, sutikome jį išklausyti.
Pirmiausia tai jis vos negavo infarkto, kai sužinojo, kad mes neskiriame nuostabių homeopatinių vaistų. Tokių platintojų vizitų metu aš pasakau, kad jų neskiriu, bet pacientams nedraudžiu vartoti, jeigu jie nori. Po to sakinio dauguma jų išeina trenkę durimis (kiti dar pakomentuoja, kad padirbsiu porą metų ir grįšiu jiems kojų bučiuoti). Mano kolegė yra aršesnė (ji visuomet sako pacientams, kad homeopatija neveikia), todėl ji sugebėjo užvesti diskusiją su tuo platintoju! She is amazing.

Platintojas mums pateikinėjo tokius argumentus, nuo kurių mums leipo ausys.
Taigi, iš jo supratome, kad homeopatinius vaistus skirti turime, nes:
a) juos skiria šulai X krūtoje ligoninėje Y. Taigi, to nedaryti mūsų lievesnėje įstaigoje, mums, kaip lievesniems daktarams, būtų nepagarbu. Ką, mes nenorime iš jų mokytis?
b) mamos sako, kad jie veikia. Aš tai pavyzdžiui sakau, kad labai gerai veikia amfetaminas. Visas ligas išgydo. Net papildomų pridaro, kurių vartojantis nepastebi!
c) jie yra iš Vokietijos. Šitas argumentas pribaigia. O tai jeigu būtų iš Lenkijos, tai jau būtų blogi patys savaime?
d) bet Marytei tai padėjo! O jeigu Jonukui nepadėjo, tai ką man toliau daryti? Man taip pačiam rinkti 50000 atvejų ir siekti atokiuosius rezultatus?
e) vistiek pirmiausia gydo dėmesys. Tai gerai, kodėl su dėmesiu neskirti įrodymais pagrįstų vaistų? O jeigu konkretų pacientą tikrai gydo tik mano dėmesys, tai gal man nelaikyti jo pas save vien todėl, kad aš norėčiau patenkinti kažkokį tai savo mesijo kompleksą? Galbūt geriau būtų tiesiai šviesiai pacientui paaiškinti, kad aš jo problemų niekada neišpręsiu ir taip, jo akupunktūrininkas yra visiškai teisus.

Kai kolegė dar kartą akcentavo, kad platintojas mums vėl ir vėl aiškina, kaip jos vaistais naudingas spręsti socialines problemas ir kad apskritai jų sprendimas vaistais yra kenksmingas (nesvarbu, kad homeopatiniais), platintojas vos neapsiverkė ir pažadėjo per savaitę atnešti mokslinius straipsnius įrodančius jų produktų naudą.

Kai jis išėjo aš į jo firmą parašiau laišką su prašymu geriau tuos straipsnius tiesiog persiųsti. Nes nu kam žmogui eiti vėl pas mus, kai mes kaip kokios monstrės jį taip nuskriaudėm ir, jei jis homeopatija yra įtikėjęs, tai dar išeina, kad iš jo ir išsišaipėm.
Bet nieko neatrašė. Kolegė sakė, kad tikrai neatrašys, nes tiesiog neturi ką atsiųsti.

Kai dėl homeopatijos, tai ji nėra toks populiarus dalykas medicinoje, kaip ją pateikinėja patys homeopatai. Daugiausia ją naudojasi jauni gydytojai (patirties, ne amžiaus prasme) ir jau laaaabai prityrę, bet dėl visiškai kitų priežasčių, nei jaunieji. Va kad jie moka su ja subtiliai žmogų ištištinti taip, kad jis dar ir laimingas liktų, tai pilnai tikiu.
Jeigu gydytojas, kuris šaip turėtų dirbti pagal įrodymais pagrįstos medicinos principus ima aiškinti, kad reikės homeopatinio vaisto, bet nepasako tiesiai šviesiai, kad jo veikimui įrodymų nėra, tai lygiai taip pat juo pasitikėkite, kiek homeopatu, kuris staiga ima aiškinti, kad jis ketina Jums išpjauti blužnį, nes energetinis laukas išsikleipęs ;D

Gink darbą, nes darbas tavęs neapgins

Šiandien darbas baigėsi anksčiau, tai nuėjau į šeimos medicinos rezidentų mokslinių darbų gynimą? Su klaustuku, nes nelabai ten reikėjo kažką nuo kažko ginti. Aš gynimą įsivaizduoju maždaug taip - darai, darai kažką daug laiko, net porą metų. Viską apie tai skersai išilgai susižinai, dar ir pats kažką atrandi ar prikuri.
Taip gyveni tuom dalyku, kad net kliedi, susilieji.
Tampi vieniu.
Pasieki nirvaną.
Tu ir esi tas dalykas.

Tada eini to pristatyti tiems, kuriems nesvarbu kaip gerai būsi padaręs, vis tiek atrodys, kad tu nieko nesupranti ir nemoki (arba jie bent apsimes, čia toks žaidimas, tokia iniciacija). Bet tu stovi. Tu žinai. Esi grynas džiaugsmas ir ryžtas.

Čia aišku galimai aš kažkaip iškreiptai suvokiu realybę ir labai tikėtina, kad kai jau man reikės gintis, tai  būsiu nuo tokių kliedesių pagijusi.

Šiandien ryte planavau porą valandų atsikelti anksčiau, kad galėčiau šį bei tą nuveikti iš papildomų darbų, bet, kadangi sugebėjau tą laiką praleisti žiūrinėdama paveikslėlius internete ir klausydamasi youtube autoplay'jaus labai svarbiam dalykui, tai turėjau tyliai baiginėti pirmųjų mokslinių darbų pristatymų metu. Žmonės pristatinėja, jaudinasi, visi jų klauso, o aš, kažkur pačiam pačiam auditorijos gale klepu klepu ant kompiuko darau. Beje, suskaičiavau, kad iš visų pristatymų kiek mačiau (nes kelis praklepinau, ir gale iš kelių turėjau išeiti), tai tik penktadalyje sugebėjau skaidrėse kažką perskaityti. Suformulavau, kad taip buvo dėl to, kad:

a) mažos raidės. 

b) aš dehidratavus ir mano ragenos pasidengusios tirštesne, nei įprasta ašarų plėvele, kuri sumažina regėjimo aštrumą

c) skaidrės su šviesiai žaliu fonu ir baltomis raidėmis.

O vienos skaidrės atrodė taip, tarsi dispepsijos kankinamas vienaragis būtų suėdęs vaivorykštę. Vienas iš vertintojų pakomentavo, kad tos skaidrės mažų mažiausiai blaško, o kitas, kad jos varo migreną. Aš norėjau iš galo garsiai sušukti "PUIKIOS SKAIDRĖS!", bet tada pagalvojau, kad tai lemtų grynai mano prieštaringa prigimtis (ir jau minėta dehidatacija). Jeigu, man būtų reikėję prie tų skaidrių prikibti, tai būčiau prikibusi, kad net kelis kartus iš eilės panaudotas tas pats clipart'as. Niu gi siaubas. Kur ritasi Pasaulis.

Dar pristatymų metu nusiraminau, kad visai ne retas dalykas daryti darbą keliese ir kad, ne, nebūtina, kad vien dėl to darbas turėtų būti du kartus nuostabesnis. Užtenka kokio 1.2-1.4 kartų.

Ir geriau nedaryti darbo, kuris apimtų VISKĄ.

Jeigu pradeda imti paranoja, kad čia kažkas ne taip, tai geriau pasiimti savo darbą, išsivirti puodą čiobrelių arbatos, pasižiūrėti į jame besisukančius stiebelius ir lapelius ir pereiti į tokią priekabią būseną, kuri vargu ar įmanoma šioje dimensijoje. Tokioje būsenoje reikia atsiriboti nuo to magiško savęs ir darbo ryšio, išsižadėti tos motiniškos meilės ir imti fantazuoti ko čia būtų galima bjauriausio paklausti apie tą darbą ar su juo susijusius dalykus. Tada rasti tiems klausimams atsakymus. Ir apsiraminti, kad galbūt tą lėtinių ligų sąrašą atrankos kriteriuose galima ir sumažinti išmetant relapsuojantį polichondritą.

Iš visų darbų man labiausiai patiko Jūratės Valiukienės darbas apie šeimos gydytojo požiūrį į homoepatiją. Nes prieš metus aš galvojau daryti kažką panašaus, bet tada pagalvojau, kad bele kaip tema yra tokia nuostabi, kad jau tikrai bus daroma, jei jau nėra padaryta. Pačio darbo dar neturiu, bet mėginsiu kaip nors gauti ir pasinagrinėti.

Kaip tik paskutinėmis dienomis rašiau mokslo populiarinimo straipsnį apie homeopatiją - apie dvi jos bangas ir taip, kaip abi jos koreliavo su kova prieš mediciną, kaip socialinės kontrolės priemonę. Kai J. Valiukienė pristatinėjo savo darbą iš auditorijos nuskambėjo komentaras, kad homeopatija yra pigi psichoterapija, suprask, nu ne viskas taip jau blogai su homeopatija.

Mane net šaltas prakaitas išmušė, o širdis pabandė išeiti atostogų.

Taip, tai pigi psichoterapija. Bet pigi kieno - gydytojo ar paciento sąskaita?

J. Valiukienė savo darbe nustatė, kad homeopatinius preparatus labiausiai yra linkę skirti ~6-15 metų darbo patirtį turintys gydytojai (aš spėju, kad jaunesni dar nepasitiki, ar netiki, o vyresni jau nebetiki), ypač dirbantys su vaikais. Ir labai dažnai ji skiriama ne todėl, kad gydytojas tikėtų ja, bet todėl, kad nenori išleisti paciento nieko nepaskyręs.

Akimirką sustokite ir pagalvokite ką tai reiškia.

Tai reiškia, kad žmogus ateina su kažkokia tai problema (arba yra atvedamas tėvų) ir vietoj, to, kad jam būtų pasakoma, kad jo problema nėra susijusi su medicina, nors ir pasireiškia, per kūną ir jo pojūčius, ta problema yra verifikuojama, dar daugiau - paskiriant vaistų parodoma, jog tai yra tinkamas problemos sprendimo būdas. 

Straipsnyje plačiau aprašiau, ryt siųsiu redaktoriui, jei nepatiks - paskelbsiu čia, jei patiks, vėliau parašysiu kokiam žurnale paskaityti. Ir manau, kad jau apsiraminsiu su ja, nesitikėju, kad ji bus tiek populiari.

(maždaug tą sako homeopatijos šalininkai)

Kol rašau šitą įrašą važiuoju traukiniu į Kauną. Per gražus vakaras Vilniuje sėdėt. 

Batos lemputės "gydo" nuo visko

Tęsiant homeopatijos temą, tai šiandien esantys homeopatiniai preparatai yra tiks mažytis likutis to, ką anksčiau darė homeopatai. Nors jie atsirado XVII amžiuje, tačiau pradėjo populiarėti tik tada, kai patys gydytojai ėmė atsisakinėti heroinės medicinos. Herojinė medicina yra tokia medicina, kuri remiasi dviem principais:
a) pacientui daroma kažkas labai įspūdingo. Pvz.: nuleidžiamas kraujas, bet taip, kad jis ne tik į tą kraują žiūrėtų, bet dar ir aiškinant, kad tas daroma dėl kažkokių tai jo vidinių balansų sutrikimo.
b) tą darantis žmogus yra herojus. Brangus. Sunkiai pasiekiamas. Išsiaukštinęs. Su lapės kailio apykakle ir auksiniu laikrodžiu, koks herojus.

Herojinei medicinai traukiantis jos poreikis niekur nedingo ir homeopatai tapo tais, kurie pradėjo eiti per aukščiau nurodytą punktą B nekartodami punkto A klaidų. Kai medicina apsižiūrėjo, kad kartais jai tas punktas B gaunasi netyčia (arba tyčia psichoterapiniais tikslais), homeopatai greitai pradėjo remtis daugiau A idėja - matėte kada nors reklamą internete, kur parašyta kas nors iš serijos "šios liekninamosios tabletės kraupina gydytojus"?
 Tai ji taiko būtent į tą pacientą, kuris norėtų, kad jam kas nors nuleistų kraują, t.y. taikytų grėsmingą, agresyvų, ir piktą gydymą, bet neranda kas tą padarytų.

Homeopatija neveikia bendruomenėse, kurios nėra susidūrusios su tradicine medicina, nes jos, nematydamos tablečių, žvakučių ir ampulių kaip medicininių priemonių, negali patirti ir placebo poveikio. Bet kol placebo buvo susietas pirmiausiai su baltu chalatu ir išsilavinimu, tai homeopatas galėjo daryti ką tik nori. Užtekdavo turėti chalatą ir sakyti daug žodžių, kurių pacientai nesuprasdavo.

Pvz.: buvo tokia elektrohomeopatija. Skamba pusę velnio, bet gydymo principai neva rėmėsi tuom, kad tam tikros šviesos bangos ilgio energija atitinka tam tikros ligos energetinio lauko energiją. Pacientą pasodindavo, palaikydavo virš jo spalvotą lemputę ir paleisdavo. Šiuo metu tai vis dar populiaru pvz.: Indijoje vėžio gydyme. Jei paieškosite internete, tai pamatysite, kad ją užsiimantys gydytojai atrodo kaip iš filmų - lemputę laiko su chirurgo darbine apranga, terapeuto chalatu, ant kaklo stetofonendoskopas, ant krūtinės radiologų naudojamas skaitliukas gautai radiacijos dozei sekti.
Kai kurie netgi turi apsaugines kaukes. Medicininių įrodymų toks gydymas turi tiek pat, kiek bet kuri kita homeopatijos rūšis.

Spalvų ir šviesos terapijos šiandien naudojamos medicinoje, bet visai kitaip, kitokioms ligoms ir kitai būdais, nes remiasi refleksinėmis reakcijomis, o ne kažkokiomis "energetikomis".

PS - dar yra toks dalykas, kaip Mattei elektrohomeopatija, kuri remiasi "elektriniais" augalų ekstraktais ir kur net patys homeopatai jau sako, kad nesąmonė.

Keletas durnesnių homeopatinių preparatų

(o veikia tik heteroseksualams?)

Skeptikų draugija ruošiasi FIDI renginiams. Šiandien su Lapinu tai progai ieškojome įdomesnių homeopatinių preparatų, galimų įsigyti Lietuvoje, tinklinėse vaistinėse. Nuotraukos iš internetų, tai ne visos lietuviškos.

Dalį radinių nusprendžiau aprašyti, bo labai smagu :D

Pirmiausias, kurį radome buvo "Cefagil". Šimtas tabletkų ~14 eurų. Šitame daikte yra tokio augalo plačiosios turneros (Turnera diffusa), kurio prišėrus laboratorinius žiurkiukus, jiems labai norisi. Ar išeina, tai jau kitas klausimas.

Jis taip įeina į originalųjį Margaritos kokteilio receptą (bent taip sako Meksikiečiai). Tik šitam preparate to augalo yra D1 koncentracija (kas dar vadinama urtinktūra arba žymima ø). Tai reiškia, kad yra 10% nuo 25 mg, t.y. 2,5 mg. Nu taip "veikia" homeopatija, tiesą sakant, pagal homeopatus, čia labai silpna dozė, nes mažas atskiedimas. Palyginimui fitoterapiniai šito augalo preparatai prasideda maždaug nuo 500 mg vienoj tabletėj... :D
Bet čia dar ne geriausias daiktas. Geriausia yra informaciniame lapelyje - kontraindikacijos yra dvi - amžius iki 18 metų (no sexy times for you kids!)  ir nėštumas, bei tai, kad lapelyje yra išskirtas ūminis lytinio potraukio susilpnėjimo atvejis, kurio metu reikia gerti po vieną tabletę kas pusvalandį, max iki 12 tablečių. Ke?

Tokio tiesiog "meh" atveju reikia gerti po tabletę 1-3 kartus per dieną.

Mes su Lapinu nusprendėm, kad paprasčiau būtų išsivirti to augalo arbatos, kurios radome ne ką brangesnės už kitų vaistažolių arbatą. Ir koncentracija būtų tokia tarpinė, tarp homeopatinio ir fitoterapinio preparato vienam puodelyje išeis. O dar va, susiglaudus po kokia antklode, romantiškos muzikos pasileidus, žiūrėk ir suveiks.

(Koks nerimas? Tas su akytėm ir batukais?)

Kitas rastas perliukas "Sedatif PC". 40 tablečių ~5 eurai. Visa mišrainė skirta nerviniam neramumui. WTF? 6 metus zubrinau mediciną ir tokio termino neradau. Yra nerimas. Yra nerviniai sutrikimai, kurie gali būti ir funkciniai. Bet nervinis neramumas? Čia kaip koks odinis niežumas. O gal čia aš tiesiog nesuprantu tokios būklės, kai nu, labai labai norisi vaistų. Nu taip labai, kad net į vaistinę eini, nes neramu. Reik vaistukų. Reikia rūpintis savimi!

Tai, va, šitam daikte yra:

Vaistinis abras (Abrus precatorius)

Mėlynojo kurpelė (Aconitum napellus)

Vaistinė šunvyšnė (Belladonna)

Vaistinė medetka (Calendula officinalis)

Didžioji ugniažolė (Chelidonium majus)  

Paprastasis putinas (Viburnum opulus)  

Paryškinti nuodingi ir senovėje kai kurie buvo naudojami žmogžudystėms :D yay! Homeopatija! Čia jums ne kokia nuodinga chemija.

Visų šitų džiaugsmų yra 6CH nuo 0,5 mg. Atrodo rimtai, ar ne? Ane? Tai reiškia, kad kiekvieno jų yra po pusę femtogramo (kas yra - 0.0000000000005 mg, jei ką). Wow. Man atrodo geriau miškan nueiti, pakvėpuoti, per plaučius tą patį pusę femtogramo susišniaukšti, dar gal kokių mėlynių ar voveraičių parinkti ir nusiraminti.

 

(toliau aprašomo daikto yra ir tepalas. Apie kurį sužinojau pabendravusi su traumatologais, kurie jį naudoja kaip pasiuntimą va čia)

Bet pala, yra dar didesnė mišrainė - "Traumeel S" (ar pastebėjote, kaip šitie pavadinimai dar turi kažkokias pavienes raides gale? Kaip seni Zilitono žaidimai). 50 tablečių ~5 eurai. Vartoti po 1x3 kartus dienoj  po traumų ar skaudant sąnarius dėl degeneracijos, t.y. dažniausiai senam amžiuje. Brač, kaip šito nemėgstu. Seniem žmonėm skauda, jie ieško pagalbos, o gauna tai kažkokią tai traumelę, ne vaistą. Daug tablečių ir rimtai atrodo. Jeigu dar ligai būdingas natūralus pagerėjimų ir pablogėjimų ciklas, tai galvoja, kad čia vaistai padėjo! Daktaras, kuris rekomendavo, tikru šaunuoliu tampa.
Jame yra (iš karto pakonvertavau, nes labai skirtingai nurodyta ir manau specialiai klaidinančiai, kad atrodytų, jog yra fitoterapiniai šių medžiagų kiekiai):

Kalninė arnika (Arnica montana)  0,15 mg,

Vaistinė medetka (Calendula officinalis) 0,15  mg,   

Sodinis hamamelis (Hamamelis virginiana) 0,15 mg,

Paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium) 0,015 mg, 

Vaistinė šunvyšnė (Atropa belladonna)  0,0075 mg,   

Mėlynosios kurpelės (Aconitum napellus)  0,030 mg,

Gyvsidabrio nitratas, arba oksidas* (Mercurius solubilis Hahnemanni) 0,000000003 mg, 

Kalcio sulfidas** (Hepar sulfuris)  0,000000003 mg,

Vaistinė ramunė (Chamomilla recutita) 0,024 mg,

Vaistinė taukė (Symphytum officinale) 0,00000024 mg,

Daugiametė saulutė (Bellis perennis) 0,06 mg,  

Siauralapė ežiuolė (Echinacea angustifolia) 0,06 mg,

Rausvažiedė ežiuolė (Echinacea purpurea) 0,06 mg,

Paprastoji jonažolė (Hypericum  perforatum) 0,03 mg.

Tai. Jo...

(Kai pilvas rėkia dėmesio)

Einam toliau. Pakalbėkim apie žvakuuuuteeeeessssss. Konkrečiai homeopatines žvakutes nuo virškinimo sutrikimų, ten visokių pilvo pūtimų, gurguliavimų, rėmenų ir t.t. Apie "Spavureel S", 12 žvakučių ~6 eurai. Man tai baisu. Instrukcijoje kalbama apie tai, kaip mažiems vaikams, prasidėjus stipriam pilvo skausmui, kišti po vieną žvakutę kas dvi valandas. Žinote kodėl? Nes jeigu vaikui prasidėjo stiprus pilvo skausmas, reikia važiuoti į ligoninę ir rodyti jį chirurgui, nes taip galima ir užlenkti vaiką. O jeigu jis šiaip lenda, nes nori dėmesio, tai gal geriau pažaiskit, paglostykit pilvuką ar kokių multikų kartu pažiūrėkit.

Aš net nerašysiu sudėties mišrainės, bet joje yra tokių gėrybių kaip paprastosios musmirės (Amanita muscaria) 0.00055 mg ir panašiai. Didžioji žvakutės dalis yra kietieji riebalai, tik nenurodyta augalinės ar gyvūlinės kilmės. O gal koks naftos produktas. Bet, hey, taukai subinėn :D

 

(Tie patys riebalai su kitokim šunvyšnėm ir cheminių katastrofų nuogramdom nykstamais kiekiais)

Bet homeopatai žvakučių siūlo ir nuo karščiavimo, dantukų ir ausyčių skausmo (kišti ten pat, kaip ir nuo pilvo skausmų). 12 žvakučių ~5 eurai - "Viburcol", Vyresniems nei 12 metų vaikams po žvakutę kas šešias valandas... NICE. Ne, kad žmogui kokio ibuprofeno duoti, arba bent jau liepžiedžių arbatos išvirti. Žvakutę! Nes taip ir svajoji ankstyvoj paauglystėj mėgautis žvakutėmis.

(tikra šunvyšnių trauktinė būtų bilietas graban)

Bet, pala, bet gal tiesiog norite, na šunvyšnės vaistų.  Su daug spirito. Iš esmės spirito, su šunvyšnės pėdsakais. "Belladonna-Homaccord"!

Informacinis lapelis rašo, kad be to fakto, kad čia iš esmės degtinėlė (35% alk tūrio. 100 mL už ~7eurus), yra maišytos šunvyšnės, kurių kiekvienos yra tokios konc: 0,01%, 0,0000000001%, 0,0000000000000000000000000000001%, 10^-200% ir, galiausiai, mano mėgiamiausia: 10^-1000%. Kas labai labai gražiai atrodo:

0,00000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 00000000000000000001%

*o*

Eina sau. 

Informacinis lapelis rašo, kad preparatas yra be patvirtintos terapinės indikacijos. Vadinasi, kam norit, tam ir vartokit - nuo tonzilių uždegimo ir nervinio neramumo! :D Gamintojas siūlo ūmaus susirgimo atveju gerti po šaukštą kas 15 min. Aš tai siūlau gerti su kompanija ir užkanda, protingiais kiekiais, kad ryte nereiktų gydytis homeopatiniu vandeniu ir agurkėliais.

(nes geltona atrodo stipriau už žalią)

O jeigu 35% alkoholio dar mažoka, tai yra puikus homeopatinis preparatas su 80% etanolio. "Populus compositum SR" Ūmios ligos atveju gamintojas rekomenduoja šaukšteliais gerti kas valandą ir saugoti nuo vaikų. Jo indikacijos yra organizmo apsaugos sistemų stimuliavimas, ypač vyresnio amžiaus vyrams. Amazing. Jo va sudėtis, tai atrodo kaip suplaktinė iš visko, kas buvo aukščiau aprašyta + dar kas nubyrėjo nuo gamintojų plaukų žiedadulkių pavidalu. Tik vat brangus - 30mL 8 eurai. Brač.

Pabaigai - tai jeigu vėl kas nors aiškinsit, kad daktarui negalima stumti ant homeopatijos, nes nu tai kaip gi išleisi žmogų iš kabineto be vaistų, kai jis vaistų nori, o jam jų nereikia, arba, kai nežinai ką paskirti ir nenori prisipažinti, tai va taip va ir išleisi ir pasakysi, kad nežinai ką paskirti. Nes homepatijos melas yra paciento negerbimas, jeigu jis nori gydytis homeopatiniais vaistais, tai tegul eina pas homeopatą ir jais gydosi. Išduosiu tipo paslapį - homeopatiniai vaistai praktiškai niekada nesikerta su nehomeopatiniais, nors homeopatai ir sako, kad kertasi. Nesikerta. Galit ligoninėj toliau tyliai gerti savo homeopatinius saldainius. GALIT. Nieks nesupyks. Na, nebent ta šunvyšnės pseudo trauktinę gersit, tai personalas gali ir neįvertinti, kad gi ūmaus susirgimo atveju tie keli buteliukai buvo būtini.

O jeigu pacientas ateina pas specialistą, kuris oficialiai teigia, kad dirba įrodymais pagrįstos medicinos principais, tai negali būti jokios kalbos apie gydymą pagrįstą niekieno neįrodytomis energetikomis,  manipuliavimu ir netikrų lūkesčių sudarymu ar palaikymu. Ir neaiškinkit, kad homeopatija gali būti panaudota, kaip emocinio ryšio tarp gydytojo ir paciento užmezgimo priemonė, kažkokia greito maisto versija psichoterapijai. Nes negali, o jei atrodo, kad gali, tai ten nėra jokio ryšio ir nėra jokios psichoterapijos, kad ir kiek norėtume, kad būtų.

Antraip reiktų daktarus mokyti ir gydymo paremto maldomis, driežažmogių sąmokslu ar burtais iš Hario Poterio. Kaip tai jie neįrodyti? O kas nors įrodė, kad jie neveikia? ;D a?

* skirtingi homeopatai skirtingą daiktą tuo vadina

** ne homeopatiniais kiekiais nuodingas, nes reaguoja su skrandžio rūgštimi ir išskiria sieros vandenilio dujas.

Ką turi bendro cholesterolio mažinimas ir gluosninės kreivabūdės?

Šis blogo įrašas nėra gydytojo konsultacija, patarimas ir negali tokio pakeisti. Tai tiesiog rašliava iš serijos "o aš skaičiau internete" skirta akiračiui praplėsti. Visuomet pasitarkite su jus gydančiu gydytoju. Šių grybų vartojimas dideliais kiekiais gali sukelti rabdomiolizę ir kitas sunkias ir gyvybei grėsmingas komplikacijas!

(ši daili nuotrauka yra iš čia)

Gluosninės kreivabūdės (Pleurotus ostreatus) dažniausiai auga ant negyvų lapuočių. Rečiau ant gyvų, bet jei pamatysite gyvą lapuotį su tokiu grybu galėsite it koks specialistas palinguoti galvą, kad tas medis ganėtinai leisgyvis ir ilgai netemps. Neretai ji auga ant šiaudų, mėšlo, ar net palikto ir pamiršto lauke šunų ėdalo. Tai labai plačiai palitęs saprotrofas.

Kvapas šiek tiek primena migdolus, valgomas, nesunkiai kultivuojamas ir auginamas specializuotuose ūkiuose ar tiesiog mėgėjų.

Kai gluosninei kreivabūdei trūksta baltymu, ji geba nugalabyti po pūvančią medieną ar dirvožemį šliaužiojančius nematodus (tokias mažytes kirmėlytes) ir jas sėkmingai suvirškyti. Hoho, tiesa?

Reikia sutikti, kad sultingas kirmius turėtų būti skanesnis už sutrūnijusias plaušenas.

Žinoma, dėl skonio nesiginčijama... Šiame trumpame video kaip tik nufilmuota kaip grybo micelio suformuotos kilpos pagauna minėtus nematodus:

Gluosninė kreivabūdė yra ypatinga dar kai kuo - joje yra natūraliai randamas lovastatinas. Tai medžiaga priklausanti statinams. O statinai savo ruožtu yra vaistų klasė naudojama cholesterolio koncentracijai kraujyje mažinti. Mažėjant šiai, mažėja ir rizika mirtį nuo širdies ir kraujagyslių ligų!

Tai nėra vienintelis natūraliai gamtoje randamas statinas - šie yra gana plačiai paplitę, kaip ir natūralūs antibiotikai ar kitos panašios medžiagos, atliekančios ląstelių ginklų vaidmenį. Mūsų, sudėtingų ir mandrų daugialąsčių ląstelėms, tai daugiau drausminis pabaksnojimas šakaliu, negu trenkimas per galvą su lazda. Aišku, gerai ir netikėtai užtaikius ir su šakele galima pritvoti - statinų vartojimas turi ir neigiamų pusių, bet apie tai dabar daug nesiplėsiu.

Bet lovastatinas vienintelis randamas plačiai paplitusiame grybe, o ne kokiame egzotiniame pelėsyje ar bakterijoje. 

(Va vienas egzotinis pavyzdys - raudonieji ryžiai. Tai paprasti ryžiai apaugę Monascus purpureus pelėsiu, kuris gamina n visokių statinų. Ir kitokių dalykėlių, dėl kurių nėra labai populiarus kaip vaistas, bet vis dar naudojamas maistui dažyti tradicinėje kai kurių šalių virtuvėje.)

Taigi išeina taip, kad šis grybas yra vaistinis grybas - džiovintoje gluosninėje kreivabūdėje lovastatino gali būti net 2,5% ar daugiau. Tarkime jei yra 2% (buvo gerai prižiūrėta, sode auginta, kitų grybų  nepuldinėta), ir pacientui reikia gauti tokią vidutinę lovastatino dozę (40mg), tai per dieną užtektų suvalgyti po 2g šio džiovinto, šiek tiek anyžių skonį primenantį grybo.

Hei, hei, visai nieko, ane? Tai kodėl tada pakampės neprisodintos šitų grybų, jeigu statinus vartoja didžioji dauguma žmonių su padidėjusiu cholesteroliu? Kur čia šuo pakastas?

Aha, o čia va ir prasideda gydymosi augalais, grybais, džiovintom vištų kojom ir marinuoto avių akim pavojai.

Pirmiausia, tai ant pačių grybų nėra parašyta kiek juose yra tiksliai to lovastatino. Na gerai. Viename gal bus 1%, kitame 2,2%, trečias gal bus biocheminis paranojikas ir turės jo net 5%? 

(Nuotrauka iš čia. Aš uždėjau skaičiukus iš lempos :))

Kas iš to? Ogi nėra taip, kad ai nu vieną dieną išgersi truputį daugiau, kitą dieną mažiau mažiau ir organizmas jau tą chaltūrą sutvarkys...

Jei vaistų veikliosios medžiagos koncentracija svyruoja organizme, jau vien tai gali padaryti juos mažiau efektyvius, padidinti šalutinių ir nepageidaujamų poveikių riziką ar net dar blogiau. Dabar kai kurie medikamentai išgyvena tikrą renesansą, nes tiesiog pavyksta išspręsti problemas susijusias su jų konc. svyravimais :D

Lovastatino šalutiniai poveikiai, ypač nuo didelių dozių gali būti laaaabai bjaurūs - pavyzdžiui rabdomiolizė. Žmonių kalba tai reiškia "raumenų ištirpimas". Aišku tie raumenys taip tiesiogiai netirpsta ir nevarva, bet yra pažeidžiamos jų ląstelės - tai ne tik kad skausminga, bet ir pavojinga, nes gali baigtis mirtimi. Įvertinus, kad raumenų ląstelės regeneruoja labai menkai (praktiškai galima sakyti, kad jos iš viso neregeneruoja), ir kad kiti šalutiniai poveikiai irgi nelabai mieli - pvz.: viso kūno niežulys, veido ištinimas, silpnumas, sąnarių "laužymas" ir t.t., tai kažkaip nelabai norisi žongliruoti dozėmis...

(O čia ne į temą vietoje kavos pertraukos- va taip va plaukia jūrų šukutės (čia tokie moliuskai). Kempiniuke gerai parodyta - jos ten už paukštukus :D)).

Antriausia, grybuose ne tik, kad niekas be jų pačių nekontroliuoja kiek yra vaisto, bet nekontroliuoja ir to, ko dar juose yra. Pavyzdžiui jeigu darže išpylėte dyzelio ir dabar niekas, zaraza, neauga, tai užsodinkite šitų grybų - teoriškai, jei bus tinkama drėgmė ir saulė nekepins, per keturias savaites grybai  subujos ir suskaidys 95% dirvožemyje likusio dyzelio. Dar geriau - į save tarsi kempinės sutrauks tokius dalykus, kaip sunkieji metalai, taigi, tereikės grybus kas kiek laiko nurinkti ir mesti kaimynui per tvorą, tfu, tvarkingai ir kultūringai nuvežti sunaikinti. 

Procesas, kurio metu gyvų organizmų dėka valomas užterštas dirvožemis yra vadinamas bioremediacija ("klaidos ištaisymas") - šiuo metu be bakterijų, medieną skaidančių grybų  tam labai plačiai naudojamas ir genetiškai modifikuotas tabakas, nes jis lengvai surenkamas ir varkingai kultūringai išvežamas sunaikinti tą dar galima po to parduoti ir rūkaliai jį surūkys, sunkiųjų metalų ir kito brūdo dalį paslėpdami savo kūnuose. Tai labiau apsimoka, nei sėti kokius tai grybus, nes kas gi pirktų grybus su užrašu "grybai žudo" arba "grybų valgymas labai kenkia jūsų sveikatai"?... 

Hm. Nors jei pardavinėtų, tai tikrai būtų perkančių xD

("Nausikaja iš Vėjų slėnio" yra labai gražus filmas, kuriame grybai sutvarko Žemę po žmonių pašiukšlinimo. Jie ten tokie į augalus labiau panašūs, bet vis tiek - jei šiandien jus kamuoja lengva mikofilija, būtinai pažiūrėkite.)

Trečia, lovastatinas gerai, bet yra sukurta ir kitų, sintetinių statinų.

Juos vaistų firmos kūrė ne todėl, kad nekentė grybų ir nematė grybų auginimo verslo perspektyvos, bet todėl, kad manė galinčios sukurti vaistą, kurio kainos ir gero efekto, bei menkų šalutinių poveikių santykis būti geresnis - gauni daugiau, kenti mažiau. Na, moki dažniausiai tiek pat ar net daugiau ir pigumas lieka tik farmacininkams, bet vis tiek - kad kažkas gauta iš gamtos toli gražu nereiškia, kad yra geriau ir turi mažiau šalutinių poveikių, nei gauta iš mėgintuvėlio.

Kietai virta ta ketvirta, bet šitie grybai primena anyžius ir dar juose yra arabitolio, nuo kurio kai kuriems žmonėms paleidžia arba pučia vidurius, žmonėms jiems gali būti alergiški. Smulkmena, bet tik ne tiems, kas nekenčia anyžių irba turi jautrų žarnyną.

(Gluosninis kreivabūdžiukas auginamas mitybinėje terpėje. Stiebkis gluosniabūdžiuk!. Paveikslėlis iš čia).

Bet, jeigu kažkaip patekote į šitą mano blogo įrašą mąstydami apie tai, kaip išsisukti nuo tablečių iš vaistinės ir norite patys sau susiveikti statinų (neįsivaizduoju kas čia atvijo. Prisipažinkite komentaruose!), tai tą darydami nepamirškite, kad geriausia būtų, jei kreivabūdes augintumėtės patys. Nepatingėkite išmokti - ne tik bus proga pajudėti lauke (kas irgi prisidės prie cholesterolio mažinimo), bet naujos informacijos ir įgūdžių įgijimas padės ilgiau išlaikyti šviesią galvą ;) Dabar greičiausia esate labai jauni, ne vyresni nei 50, bet laikas bėga greitai ir reikia netingėti nuolatos mokytis kažko naujo, kad ir po nedaug (pvz.: kaip auginti grybus šiaudų maišuose!)

Jeigu vilioja visokie "natūralūs medikamentai iš gamtos" su šiuo džiovintu grybu ir panašiai, tai teks susitaikyti, kad jie bus laaaabai brangūs. Ne todėl, kad grybas bus brangus, o todėl kad nuo pakėlės jis gi netiks, o taip pat turės būti praėjęs n patikrų ir gavęs n+m sertifikatų. Aišku pigesnis gali būti ir be tokių tikrinimų ir gal ne nuo pakėlės, bet iš griovio 5 m nuo jos tai visai galimai ir gali...

Antra, pasakykite savo gydytojui, kad statinais dabar rūpinsitės patys ir papasakokite kaip ir kodėl būtent. Labai gali būti, kad jis galės patarti arba nukreipti fitoterapeutui - specialistui, kuris specializuojasi gydyme žolėmis ir panašiai. (čia paminėsiu, kad fitoterapija neturi nieko bendro su homeopatija, pastaroji nėra niekaip grindžiama anei mokslu, anei klinikiniais tyrimasi :/)

Trečia (hm, kažkaip antrą sąrašą sudarinėju šiame įraše), tai, kad gydysitės kreivabūdėmis jokiu būdu nereikš, kad neturėsite darytis visų tyrimų ir gydymo korekcijų, kaip kad būtų jei vartotumėte statinus iš vaistinės.

Tai tiek va šiam kartui, mane per daug vilioja bandelės ant gretimo stalo :D

Homeopatija: išteisinti ar pasmerkti?

[Šis įrašas yra mano asmeninė nuomonė, nenukreiptas nei už, nei prieš konkrečią firmą ar jos produktą. Jis negali būti laikomas konsultacija, jis negali būti laikomas pakaitalu konsultacijai ir negali būti laikomas šaltiniu. Jis yra to lygio, apie kurį žmonės vėliau sako "o aš internete skaičiau". Tekste išdėstomus faktus ir šaltinius tengiuosi grįsti bendromis žiniomis, visuomet esu atvira diskusijoms ir jūsų nuomonei.]

 
Boiron, Prancūzijoje įsikūrusi homeopatinių vaistų firma, padavė į tesmą italų blogerį¹ Samule Riva už tai, kad viename savo blogo įrašų jis parašė, kad firmos vaiste Oscillococcinum'e nėra jokios veikliosios medžiagos.

 

Pati kompanija teigia, kad šis preparatas gaminamas iš oscillococcinumo (taip, ir vaisto pavadinimas toks pats) - medžiagos, kurią gamintojas išgauna iš ančių kepenų ir širdžių, tada atskiedžia 1:100 200 kartų (arba, kaip teigia homeopatai, padaro vaistą 200K potencijos). 

Iš esmė tai yra kažkas panašaus, kad paskirstyti 1ml tūrio medžiagą tūryje, kuris atitinka šiuo metu ištyrinėtos Visatos tūrį (žinoma, neatsižvelgiant į juodąją materiją). Taip pat tai reiškia skirstyti medžiagą, kurios buvimo be vaistą gaminančios firmos dar niekas daugiau neįrodė, kad ir kaip kiti farmacininkai ir prisiekę Foie gras mylėtojai būtų ieškoję.

(Vaistinė ramunė (Matricaria chamimilla) - nuotrauka iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos)

Dauguma žmonių dažnai nesupranta kas būtent yra homeopatinis preparatas ir juos painioja su preparatais iš augalų ir gyvų padarų.

Pavyzdžiui iš dailios gėlytės rusmenės yra gaminami vieni iš populiariausių vaistų "širdžiai" (pvz.: digitalis). Iš pūdytų dobilų galima išgauti kraują skystinančią medžiagą varfariną (dėl to karvės, paėdusios blogai išdžiovinto šieno gali nudvėsti, nes joms prasideda vidinis kraujavimas). Tai tik du pavyzdžiai, bet yra daugybė vaistų, kurie yra arba išgaunami iš augalų, arba jų veiklioji medžiaga buvo nustatyta augaluose ir vėliau susintetinta cheminiu būdu ar gauta genų inžinerijos dėka. Tai yra veikliosios medžiagos, kurių veikimas buvo įrodytas moksliniais tyrimais ir kurios pradėtos taikyti kasdienėje medicinos praktikoje, o dėl savo pigumo-efektyvumo santykio dažnai ir praktiškai neišstumiamos sintetinių preparatų.

 

(Nostradamo portretas nutapytas jo sūnaus Cezario)

Visi esame girdėję apie Nostradamą, kuris, be daugybės abejotinų pranašysčių, kūrė ir įvairius ligų gydymo "receptus".

Vienas iš jų buvo skirtas gydyti buboniniui marui (juodajai mirčiai) ir, kaip nebūtų keista, veikė! (žinoma tų laikų "standartais", šiandien to vaisto efektyvumas būtų įvertintas kaip pernelyg nereikšmingas, kad tikras gydytojas drįstų su juo žaisti rusišką ruletę iš paciento gyvybės).

Vadinamąsias Nostrodamo rožių piliules sudarė: rožių žiedlapiai ir pumpurai, kiprų pjuvenos, vilkdalgis, gvazdikėliai, ir miros (berods)².
Kai jau moderniais laikais mokslininkai atkūrė receptą ir išmėgino šį vaistą labai nusivylė, nes jis neveikė. Kol vienas entuziastas nusprendė sekti Nostradamo instrukcijomis labai labai įdėmiai ir jo atkurtas preparatas jau veikė. O tada ir paaiškėjo kodėl - "pranašas" buvo nurodęs, kad rožes galima rinkti tik iš tam tikrų vietų ir tik anksti ryte kol dar nenudžiuvo rasa ir rožių neapšvietė saulė. Per naktį ant rožių žiedlapių įsikuria tam tikra grybelių kultūra kuri gamina maro sukėlėją veikiantį antibiotiką (matyt dienos metu grybelis arba jo nebegamina, arba gal UV spinduliai jį suardo). Kituose tablečių produktuose yra vitamino C, kuris sumažina maro sukeltą kraujavimą. Tad, jei tabletes pagaminsi tikrai teisingai, gausi šiek tiek antibiotikų ir vitamino C ir galbūt tai bus šiaudas, už kurio užsikabinęs ligonis išsigelbės. Žinoma, šiais laikais niekas nebeaugintų rožių ir neskintų jų žiedlapių, bet tiesiog užaugintų antibiotiką gaminantį grybelį (ar genetiškai modifikuotų bakteriją) ir išskirtų iš jo antibiotiką, kad vietoj šiaudo žmogui duotų tikrą gelbėjimosi ratą. Žinoma Nostrodamas šį preparatą sukūrė bandymų būdu ir, negalėjo pasakyti kas būtent veikia tabletėse.

Dauguma "natūralių gydymo būdų" (arbatų, tepalų, tablečių etc) irgi negali tiksliai įvardinti veikliosios medžiagos. Yra daugybė liaudiškų preparatų, kurių gaminimo receptūra nurodoma itin tiksliai (užpilsi 5 laipsniais per didele vandens temperatūra ir šnipštas, surinksi žoles ne per pilnatį ir šnipštas, nebus lyginis lapų skaičius ant šakelės ir šnipštas ir taip toliau ir panašiai... ) Žinoma dažniausiai tokie receptai "išėję" iš žiniuonių/raganą/pranašų ar kitų žmonių, kurie turi suvokimą, kad veikia ne "natūralumas", o kažkas, ko jie negali įvardinti ir dėl to negali pakeisti receptūros ar gaminimo, kad nebūtų netekę tos veikliosios medžiagos, yra labai suprastinami ir, na... subuitinami. Ir taip tokios "rožių piliulės" patampa rožių kotų arbata nuo maro prieš miegą.

Tačiau tai nereiškia, kad visi liaudiški preparatai neveikia.

Tiesiog modernioji medicina dar gali būti neatkreipusi į juos dėmesio. Bet vos tik ji tą pastebi - farmacininkai subėga greičiau nei alkani šunes prie mėsos, išskiria veikliąją medžiagą ir gamina iš jos vaistus.

Kartais natūralių preparatų vartojimas gali būti nuodingas - pvz.: rusmene labai lengva mirtinai nusinuodyti, dėl to joks gydytojas nedrįstų leisti savo pacientui vartoti rusmenės. Vaistinėje parduodamoje tabletėje yra konkretus veikliosios medžiagos kiekis ir ji dažnai dar būna papildomai chemiškai apdorota, kad sukeltų mažiau šalutinių poveikių³. Tuo tarpu kokią koncentraciją veikliosios medžiagos bus sukaupęs tam tikras augalas niekas negali pasakyti tiksliai, kol nėra jo viso susmulkinęs ir ištyręs. Niekada negali žinoti ar viename kote veikliosios medžiagos nebus visai, o šalia augančiame, po kuriuo visą vasarą bruzdėjo skruzdėles, jo bus keturis kart tiek, kiek būtų "normaliame". Taip pat, jei pasakytum žmogui gerti tam tikro augalo arbatą, vienas į karšto vandens puodelį įmestų to augalo lapelį, o kitas valandą virtų visą augalą su šaknimis ir vėliau bandytų per dieną išgerti po litrą tos "arbatos" :)

O kartais, nors liaudiški augaliniai preparatai ir veiksmingi, bet jų galia yra tokia nedidelė, kad net didinant veikliosios medžiagos koncentraciją ir ją gryninant daug pinigų iš to nepasidarytum, nes žmonėms tiesiog pigiau būtų naudoti pačias žoles (pvz.: gydytis mažyčius dantenų pūlinukus antiseptinėmis savybėmis pasižyminčia ramunėlių arbata, arba gerti antidepresantą jonažolę⁴).

Liaudiškus preparatus protingas žmogus naudotų, nes:
a) juose yra pakankamos veikliųjų medžiagų koncentracijos jo ligai gydyti ir, žmogus nenori pirkti brangesnių vaistinės preparatų ar/ir nenori pajusti daugiau šalutinių poveikių, nei tai yra būtina. (Pvz.: vartoja jonažolę (ar nerimui malšinti, dėl kurio širdelė daužosi, ar tam, kad geriau užmigtų etc. Jeigu tai padeda, nėra prasmės skirti vaistų, kurie gali sukelti priklausomybę)).;
b) serga liga, kuriai vaistų dar nėra sukurta/atrasta ir yra išbandęs kitus gydymo būdus. (Pvz.: mėgina išsigyti vėžį gerdamas keistas nežinomas žoles iš Kinijos džiunglių, bet suvokia, kad tikimybė, jog jos jam padės yra be galo maža, tikimybė kad nebus jokio efekto yra didelė, o tikimybė, kad prasidės toksinis kepenų pažeidimas ar ligos eiga tik pagreitės yra labai didelė. Visgi, nebeturėdamas ko prarasti, toks žmogus sutinka žaisti iš savo paties gyvenimo .);
c) įvyko apokalipsė ar jį išmetė į negyvenamą salą ir tiesiog nėra galimybės pasinaudoti moderniąją medicina (Pvz.: malšindamas uždegimą virs gluosnio, želvyčio ar net blindės žievės nuovirą ir melsis, kad arbatoje veikliosios medžiagos koncentracija nebūtų per stipri...).
Liaudiškus preparatus neprotingas žmogus vartotų, nes:
a) liaudis neklysta. Kas liaudiška ir tradiciška yra gerai.

Taigi, tokį dalyką, kaip ramunėlių arbatą būtų galima prilyginti labai silpno poveikio vaistui (turinčiam ir labai silpnus šalutinius poveikius⁵).

Homeopatinis ramunėlių preparatas būtų vienas lašas tos pačios ramunėlių arbatos atskiestas tarkim 10 kibirų vandens.

Nes dėl kažkokių tai mistinių priežasčių tas vanduo savo struktūroje gali "atsiminti" to lašo "informaciją", bet neatsimena visų šūdelių ir kitų medžiagų, kurios jame plaukiojo. Aišku homeopatinių preparatų gamintojai teigia, kad vanduo užšaldamas, virdamas ir panašiai apsivalo nuo neigiamos "informacijos", o jie vandenį "pakrauna" teigiama informacija.
Bet mano mokyklinės žinios apie entropiją ir Boltzmann'o darbus verčia labai tuo abejoti.
Dievaži, net nepusiausvirųjų vyksmų fizika su tokiais gudriais terminais, kaip "saviorganizacija" ar "disipatyviosios struktūros", vargu ar palaikytų šią "informacijos teoriją". Žinoma kvantinė fizika ir kt. mokslai sakytų, kad tai veikia, bet jie taip pat sako, kad veikia viskas, visada, visur ir visais įmanomais būdais (net ir neveikimu). Štai neblogas video (su pridėtomis ištraukomis iš fantastinių filmų palyginimui), kuriame sumontuoti kelių homeopatų paaškinimai kaip veikia homeopatiniai vaistai.

Tad kodėl vaistinėje nupirktas homeopatinis preparatas turėtų mano organizmą "pakrauti" kažkuo daugiau, nei kito gyvo žmogaus noras, kad aš pasveikčiau? Juk mano kūnas >70% vanduo?

Ar tos ančių kepenėlės, kurias valgiau užužpernai, dabar mano kūne nėra atsiskiedusios taip pat, kaip ir vaistas, šio mano blogo įrašo kaltininkas?

Ar aš esu tokia vaistų vartotoja, kad pirkčiau ne cheminius vaistus, kuriuose veiklioji medžiaga yra išgryninta, ir net ne kokias nors žoles iš žiniuonės, kuri man vienintelė teigia, kad jos veikia ir kuriuose veiklioji medžiaga gali, o gali ir nebūti, ar aš esu tokia, kad pirkčiau tik pačią vaistų sąvoką? Placebo efektą, kuriuo nebegaliu patikėti, jei nesu sumokėjusi pinigų, jei negavau tabletės, ar man kas nors pseudomoksliškai nepaaiškino apie produktą?

(Parodija, kaip atrodytų, jei homeopatai ir ekstrasensai dirbtų ligoninėje. Anglų kalba)

Kiek atsimenu minėtas Oscillococcinumas kainuoja paie 20Lt už 6 tabletes, o gertį jį reikia 2-3 kartus per dieną po vieną tabletę. Štai čia yra ir pats vaisto puslapis. Su paaiškinimais, su jį vartojusių žmonių liudijimais ir netgi su nuorodomis į mokslinius tyrimus, kurie įrodo vaisto efektyvumą.
Tikėti jais ar ne, priklauso tik nuo jūsų. Pastikėti gydytoju, kuris skirtų jums tokį vaistą irgi priklauso tik nuo jūsų. Niekas niekada neuždraus vartoti homeopatinių preparatų, nes jie neturi jokio šalutinio poveikio.

Aš asmeniškai negaliu ramia sąžine žiūrėti, kai homeopatiniais preparatais žmonės gydo maliariją, vėžį ar ŽIV (kai kuriose šalyse gydyti tam tikras (tiksliau rimtas "tikras" ligas) homeopatamas yra uždrausta). Aišku, kad dalis šių žmonių išgyvena ir pasveiksta. Tokia pat dalis, kuri pasveiktų ir be gydymo, ir ta dalis, kuriai buvo blogai nustatyta diagnozė.

Daug gydytojų, ypač šeimos, išrašo homeopatinius vaistus, nes jie puikiai padeda pacientams su įsikalbėtomis-įsivaizduotomis ligomis (svarbu suvokti, kad pacientai ligas įsikalba ne iš piktumo, ir beveik visuomet net nesupranta, kad jie serga ne todėl, kad serga "iš tiesų", bet tiesiog jų organizmas imituoja kokios nors ligos simptomus (pvz.: gripo) dėl tam tikrų priežasčių. Ar kada atkreipėte dėmesį į tai, kad yra žmonių, kurie serga tik savaitgaliais ir per atostogas? Kad yra tokių, kurie kaip mat suserga prieš svarbius dalykus? ). Bet ar aš turiu teisę nuspręsti, kuris žmogus serga iš tiesų, o kuris ne? Ar aš turiu teisę manyti, kad mano tikėjimas tampa tiesa vien todėl, kad aš taip galvoju? (nesvarbu, kad fizikai sakytų "taip").
70% Lietuvos gyventojų nešioja tuberkuliozės bakterijas, bet tuberkulioze neserga. Kai kurioms vienišoms moterimis po itin nelaimingos meilės prasideda į tuberkuliozę panašūs simptomai (čia jau psichologas galėtų pakomentuoti kodėl taip yra), bet ar aš turiu teisę atmesti tuberkuliozės diagnozę vien tik todėl, kad galbūt ligonės skreplių tepinėlį tyręs mikrobiologas nerado ligos sukėlėjo (gal jo buvo mažai, gal tiesiog tikrai nepamatė) ir skirti išskirtinai vien tik homeopatinius vaistus? Ar homeopatas turi teisę teigti, kad jo vaistai, kurie padeda tokiais atvejais, ir net tais, kai tepinėlyje tuberkuliozės bakterijų randama, tiesiog jie nėra būtent tų, nors ir identiškų simptomų sukėlėjai, teigti, kad kad jie tikrai padės ir visais kitais atvejais?..

1 - gal ten ir blogerė :) Itališkai nemoku, o angliškuose puslapiuose vienur rašo vienaip, kitur kitaip, bet manau, kad tai esmės nekeičia.
2 - Nostradamo receptų galite pasiskaityti štai čia. Puslapis yra anglų kalba, gale yra originaliojo leidimo "nuotraukos" :) Labai įdomu, ypač jei domitės viduramžių medicinos kultūra (ar pačiu Nostradamu).
3 - Šiaip nėra tokios vaisto koncentracijos, kuri tiktų absoliučiai visiems pacientams. Dauguma vaistų dozių būna paskaičiuotos 25 metų, 70kg sveriančiam vyrui (ypač nereceptinių). Be svorio, lyties ir amžiaus skirtumų, kiekvienas mūsų skiriamas ir organų dydžiais, organizmo pajėgumu, o ypač tam tikrų fermentų aktyvumu. Ta pati kokio nors vaisto dozė gali vieną nužudyti, o jo brolis surijęs dvigubą dozę skųstis kad nejaučia poveikio.
4 - Jonažole irgi galima mirtinai nusinuodyti. Kad kas nors būtų nusinuodyjęs ramunėlėmis (nekalbant apie alergines reakcijas), kažkaip dar nesu girdėjusi :)
5 - kai kuriems žmonėms nuo ramunėlių arbatos užkietėja viduriai ar atsiranda pykinimas
Šalutinis poveikis nėra lygus blogam poveikiui - pvz.: tą pačią ramunėlių arbatą kai kurie žmonės vartoja nuo vidurių pūtimo ir jiems šalutinis poveikis gali būti atsiradės spuogas ant dantenų (ar net visai nebūti), iš "rimtesnių vaistų" istorijų - kontraceptinės tabletės originaliai buvo sukurtos siekiant sumažinti menstruacinius skausmus ir su jais susijusią nevaisingumo ir moterų mirties dėl endometriozės riziką, bet turėjo šalutinį poveikį - nevaisingumą vaistų vartojimo metu. Šiandien šis "šalutinis" poveikis yra tapęs pagrindine šių tablečių pardavimo priežastimi, ir dauguma ginekologų, moterims su menstruaciniais skausmais dažniau skiria kontraceptines tabletes, nai žymiai brangesnius kitus hormoninius preparatus, kurie pasižymėtų tais pačiais ar artimais šalutiniais poveikiais lyginant su kontraceptinėmis tabletėmis, bet tiesiog farmacininkui būtų galimybė iš jų užsidirbti kur kas daugiau pinigų, nes kontraceptinėms tabletėms reikia kainos požiūriu konkuruoti ir su kitomis kontracepcijos formomis, o hormoniams preparatams tik vieniems su kitais. 

Panašūs įrašai:
1. Virškinimo fermentai: išteisinti ar pasmerkti
2. Įvairios ligų paaiškinimo kilmės.