Trumpi manęs netenkina

 

Yra tokia "Švenčionėlių"  arbatų gamykla. Prieš kurį laiką įsigijau dvi jų naujienas "Vėjūnę" ir "Žiedūnę". Yra po 18 piramidinių pakelių. Klausiau pardavėjos kodėl ne dvidešimt, ar čia nėra kažkoks prekybinis triukas, sakė, nu taigi pagal svorį.

Vienas pakelis sveria 1.8 g, taigi bendrai paėmus arbatos yra 32.4 gramai. Vis tiek nesupratau ir esu linkusi toliau galvoti, kad čia prekybinis triukas.  Na, kap su pienu - 0.9 litro - prekybininkas taiko į pirkėjus, kuriems reikia apskritai pieno už x kainą, o ne litro gero pieno.

"Vėjūnėje" pakeliai dar buvo įkišti į kažkokią tai celefano kojinę, o "Žiedūnėje" tiesiog sumesti į kartoninę dėžutę. Abi arbatos yra žolyčių skonio. Tokios visiškai mielos, nepiktos arbatytės. Mielai pirkčiau jas ir toliau, gerčiau prieš miegą, ar šalia facebook'o, svečiam duočiau, o bet tačiau, jos turi vieną siaubingą trūkumą:

Viršuje nupirkau kitos arbatos piramidiniuose pakeliuose pavyzdį. Ar matote skirtumą? Dar nematote?

 

Etnos arbatos pakelio įdėtas į paprastą puodelį popierėlis vos vos siekia kraštą ir, jei nėra prilaikomas, užpilant karštu vandeniu nugarguliuoja į arbatą. Įsigudrinau jį užmazgyti už rankenėlės, bet tai sukelia egzistencinę kančią, kai žinau, jog kitų gamintojų arbatos galėtų man pasiūlyti ilgą šniūrą, kuris tabaluotų per puodelio kraštą ir suteiktų man glimybę be vargo išimti panaudotą arbatos maišelį. 

Susiveikiau mažesnį puodelį.

Bet mažesnis puodelis = mažiau arbatos :(

Sėdžiu ir niekaip negaliu suprasti kodėl ta virvutė tokia trumpa? Negi daugumai žmonių ji nedaro įtakos? Gal čia aš viena arbatą geriu iš didelių puodelių? Gal tos arbatos apskritai niekas neperka antrą kartą? So many questions. Parašysiu laišką jų marketingo skyriui su klausimu.

Savaitės trupinukai VI

Kas yra savaitės trupinukai ir I dalis (8 trupinukai)

Savaitės trupinukai II ir III dalys (25 trupinukai)

Savaitės trupinukai IV dalis (24 trupinukai)
Savaitės trupinukai V dalis (3 trupinukai)

1. Prieš kurį laiką vienas pažįstamas tiesiog pasibaisėjo, kad užėjęs į savo gydytojo kabinetą pamatė, kad jis googlin'a apie vieną ligą. Jį tas sukrėtė ir sužlugdė pasitikėjimą medicina, na, toliau istoriją tikriausiai įsivaizduojate.

Dar prieš pramoninę revoliuciją daug gydytojų būti geriau numirę, nei pripažinę, kad kažko nežino ar nemoka. Šiandien tai įprastas dalykas - informacijos Pasaulyje yra tiek daug, kad šiandien jau svarbiau ne tai, kiek daug esi į galvą susikišęs, bet kaip gerai žinai tai, ką žinai (neapgaudinėji kitų ir savęs, jog moki to, ko nemoki) ir kaip lanksčiai gali pirimti naują, įvertinti ir ją panaudoti. 

Taip, tiesa yra ta, kad gydytojai tikrai googlin'a apie ligas.

Jie ieško kaip rašosi konkretūs sudėtingi žodžiai ar visokių skalių ir vertinimo lentelių sudarytojų pavardės.

Jie ieško sraipsnių ir naujos informacijos apie tas ligas. Jie žiūri ar jau pasirodė ta ar ana nauja liga ar žurnalas apie kokią nors ligą ar gydymo metodą. Jie žiūri kada bus koks nors suvažiavimas ar konferencija.

Skaito apie mažai pažįstamas ir retas ligas, tikrina ar vis dar egzistuoja kažkokia apie kurią kažkada mokėsi, o gal toje sferoje atsirado naujų.

O svarbiausia - jie skaito tą, ką skaito jų pacientai, nes tokiu būdu geriau ir greičiau susidaro įspūdį apie tai, ką pacientai žino, ko tikisi ir ko jis ar ji nori.

Vienu žodžiu - gydytojai internetu naudojas lygiai taip pat, kaip ir bet kurios kitos specialybės atstovai.

Internete galima rasti daug ko - nuo beviltiškų nesąmonių iki tikrai aukšto lygio medicininės informacijos, kuriai pasiekti dažnai nereikia specialių priėjimų ar mokėti pinigų. Be jokios abejonės, kad laiko ir noro turintis pacientas apie savo ligą gali perskaityti absoliučiai viską ką ras internete, bet jo gydytojas padaryti to su šimtais skirtingų ligų, kurias turi gydyti, laiko tikrai neturi. Gydytojas turi kai ką kitą - jis geba atskirti patikimą ir nepatikimą informaciją, o turėdamas platų medicininį išsilavinimą frazės "gali būti" ar "00,3%" jam reiškia visai ką kitą, nei paprastam skaitytojui, jo nevilioja pažadai ir nekraupo gąsdinimai. Aš galiu pradėti skaityti lėktuvo, kuriuo skrisiu instrukciją, bet dėl to jo pilotuoti neišmoksiu. Tačiau, jam skrendant žinosiu, kad oro duobės nepavojingos, kad natūralu, jog man užguls ausų būgnelius kylant, ir kad iš tualeto nuotėkos neiškris laukan ir suledėjusios neužmuš jokio nelaimėlio pauktštelio.

Žmonės, kurie viena liga serga metai iš metų ir nuolatos ja domisi irgi labai padeda medicinai - tokie įkuria sergančiųjų draugijas, rengia stovyklas, kovoja dėl teisinių lengvatų, vaistų kompensacijų, gydymo būtinybės ir panašių dalykų, dėl kurių paprasti gydytojai neturi laiko ir jėgų kovoti, o neretai ir negali, nes kai mėgina, susilaukia atkirčio, kad bando būdi advokatais tų, kurie patys nesiskundžia (nors tai daugumai rankų nepakerta ir jie toliau taip energingai dirba socialinių darbuotojų darbą, kad norėtųsi, kad nors pusė socialinių darbuotojų irgi turėtų tokį užsidegimą).

 Ligos likimo draugai visada yra gydymo komandos dalis ir gali labai smarkiai padėti sergančiamaj, nes itin gerai jį supranta.

Bet kaip patarti pacientui, į ką jis turėtų atkreipti dėmesį skaitydamas straipsnį apie ligas. Pamėginau surąšyti tam tikras "raudonas vėliavėles", kurias pastebėjus geriau tokį puslapį uždaryti ir toliau jo neskaityti

-) Puslapyje nėra datos, kada jis buvo parašytas. Medicininė informacija sensta labai greitai. 2005 ir 2012 kai kurių ligų gydymo prasme gali skirtis kaip dviratis nuo bolido.

-) Nėra nurodyta puslapio autoriaus tapatybė.

-) Puslapyje informacija pateikiama tik kaip balta ir juoda. Nėra jokių tarpinių variantų. Nesvarbu apie kokią ligą ar būklę būtų kalbama. Geriausias pavyzdys tikriausiai yra su vėžiu - kiekvienas iš mūsų per gyvenimą turėjome ar turėsime vėžinių ląstelių - bet tik tie, kuriems jų nesunaikins imuninė sistema (dėl pačios silpnumo ar vėžinių ląstelių gajumo) susirgs onkologine liga. Žmonės dažnai sako "gėrybinis" ar "piktybinis" auglys, bet toks sakymas apgaulingas - net ir gėrybiškiausias augliukas turi tikimybę supiktybėti ir net ir pikčiausias auglys nėra mirties nuosprendis.

-) Puslapyje pateikiama labai konkreti informacija ir faktai, bet nėra mokslinių straipsnių nuorodų (tai ypač galioja, jei puslapis neva teigia, kad "mokslininkai" kažką naujai nustatė ir panašiai). Net jeigu nuorodas ir pateikia, jas visada yra labai pravartu patikrinti - pavyzdžiui neseniai skaičiau vieno jonizuoto vandens apratų gamintojo reklaminį straipsnį, kuriame gale buvo mokslinių įrodymų, kad jonizuotas vanduo veikia. Iš gal 20 straipsnių, kurie ten buvo norodyti net 2 buvo apie tai, kad jonizuotas vanduo yra šarlatanizmo viršūnė, dalis nieko bendro su gydymu neturėjo (buvo apie žuvų savijautą skirtingo šarmingumo tvenkiniuose), o tie, kurie tikrai kažką turėjo buvo leisti maždaug tokio lygio žurnaluose, kurie taip pat sėkmingai galėtų spausdinti ir srtaipsnius apie madas ar gėlių persodinimą. Straipsniai gali būti sudėti tik dėl "vaizdo".  Tas itin galioja visokiems naujienų portalams. Pavyzdžiui vos parirodžius šiam straipsneliui - http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1053810011002868 vietiniame naujienų portale iš karto pamačiau straipsnį, su antrašte skelbiančia, jog mokslininkai įdorė aurų buvimą ir tai, jog žmonės jas mato :/ 

-) Puslapyje nuolatos kartojasi skambios frazės, kaip "antioksidantai", "toksinai", "laisvieji radikalai", "detoksikacija", "rūgštinė terpė" ir panašiai. Tai nėra tušti žodžiai, bet kartais jais piknaudžiaujama arba jie naudojami iš viso nesuvokiant ką jie reiškia - pavyzdžiui koks nors aparatas neva organizmą išvalo nuo "visų toksinų". O nuo kokių? O kodėl juos valyti? Ar galiu į jį ikišti savo katę, ką pas ją toksinų nėra? O jeigu aš toksinų neturiu, ką tas apratas iš manęs ištrauks? O kur tuos toksinus jis padės?

-) Puslapyje yra pateikiamas vaistas drauge su jį vartojusių žmonių liudijimais kaip jis jiems padėjo. Antra, atliekant mokslinius tyrimus vaistai visuomet lyginami su kitais tai ligai naudojamais vaistais gydyti - tik, jei naujas vaistas pasižymi mažiau šalutinių poveikių ar stipresniu veikimu, jis turi finansinę perspektyvą (niekas vaistų iš idėjos negamina, nes, kaip ir kaip dėl to kai kurie pyktų, bet valgyti nori ir jų kūrėjai, gamintojai, išvežiotojai, pardavėjai ir panš). Jo reklamoje gali būti nurodyta su kokiu vaistu jis buvo lygintas, bet nerašoma kas nors tokio "su vaistu X" ar su "konkurentų produkcija" (kai rašoma, tai dažniausiai būna lyginimas su placebu). Jei vaistas visiškai naujas ar neturi analogų - taip, jis gali būti lyginams su palcebu, bet tai visuomet nurodoma aiškiai.

-) Puslapyje vaistas ar gydymas yra pateikiamas kaip neturintis šalutinių poveikių ir nepageidaujamų reiškinių. Jei jis tokių neturi, tai arba a) jo veikimas remiasi placebo poveikiu (nors ir placebas turi šaltuinį poveikį, kuris gali būti net mirtinas (prisiminkite voodoo)); b) jus apgaudinėja ir slepia šalutinį poveikį.

-) Puslapyje nurodomas tik vienas vaistas ir netgi yra nuoroda kaip jį įsigyti. Iš viso - kuo daugiau reklamų puslapyje, tuo reikėtų jo informacija mažiau pasitikėti. Jei tai yra koks nors blogas ar naujienų portalas, jame galim būti reklaminių skydelių, kurie tiesiog reklamą pritaiko prie puslapio konteksto, bet jeigu pastebite, kad ten yra daug, o ypač nuolatinių reklamų, reikėtų į puslapį žiūrėti itin atsargiai.

-) Puslapyje nėra komentarų skilties/adreso siųsti pastebėjimams arba jums parašius blogą atsiliepimą apie puslapį komentaras iš ten dingsta.

"Žalios vėliavėlės"

-) puslapis turi galūnę:

 .edu - akademinių institucijų galūnė.

.gov - JAV valstybių organizacijų galūnė.

 .org - dažniausiai ne pelno siekiančių organizacijų galūnė.

 

Žinoma, tokias galūnes tokie puslapiai turi ne 100%. Kartais kokiame nors universtite ar klinikoje koks nors darbuotojas gauna "vietos" ir pradeda pats rašyti informaciją kolegoms, studentams ar tiesiog ją ten naiviai "pasideda". Nuorodų į tokias gėrybes galima rasti įvairiose specialistų forumuose arba konkrečia liga sergančiųjų asmenų draugijų puslapiuose/forumuose. 

-) puslapis yra skirtas specialistamas arba pacientams ir specializuojasi švietime. Tai būna dideli puslapiai, kuriuose pacientai dažniausiai nesilanko, nes atsidarę ir pamatę informacijos ir straipsnių kiekį išsigandę juos iš karto uždaro (pvz.:http://www.medscape.com ).  Ne visi tokie puslapiai leidžia skaityti juose esančią informaciją - reikia registruotis. Bet pamėginkite, greičiausiai ji bus trumpa ir daug asmeninės informacijos nepareikalaus.

-) Puslapį rekomendavo gydantis gydytojas. Tai reiškia, kad jis bus jame esančius straipsnelius perskaitęs pats ir pastikintis, kad juose jo pacientui nieko blogo neprimeluos. Gali būti, kad pats gydytojas tam puslapiui rašo straipsnelius. 

Gydytojai neretai rekomenduoja ir konkrečias knygas, duoda lankstinukų, atšviestų lapų ir panašiai. Nenumokite į tai ranka - joks gydytojas nepaims ir jums į smegenis informacijos nesugrūs.

Turite ir patys domėtis, stengtis suprasti kas ir kodėl su jumis vyksta. Žinoma, tai niekada nebus tokio aukšto lygio žinios, kaip kad specialisto, bet bent jau jausitęs ramiau ir jaukiau, kai gydytojas su jumis kalbėsis, daugiau suprasite to, ką jis jums nori pasakyti ir kodėl nori tą pasakyti, o į domėjimąsi savo liga įtraukę ir šeimos narius - pavyzdžiui supažindinę juos su savo dieta, ar miego režimu, padėsite ir jiems geriau suprasti jūsų poreikius ir galimybes. 

Žinios yra labai stiprus baimės priešas, o baimė dar niekam gyti nepadėjo. 

Paveikslėlis iš "internetų" :B Manau visai čia tinka ;D

[EDIT: Pasirodo org. domeną gali įsigyti bet kas, .edu dažnai būna ir koks nors studentų hostingas.]

2. Maurits Cornelis Escher'io paveikslas su planarijomis - tai tokios įdomios plokščiosios kirmelytės, kurios neturi suvokimo apie viršų ir apačią - kaip paversi, taip toliau ir plauks. Jos neturi gerai išvystytų regėjimo organų, bet skiria šviesą ir tamsą. Dauguma planarijų yra plėšrūnės, bet kaip jos tiksliai susigauna savo grobį yra ganėtinai mįslinga. Gyvena švariuose vandens telkiniuose, kur daugiausia minta dafnijomis, yra nesudėtingas akvariumo gyventojas - puikiai ryja kiaušinio trynį ar kepenų gabaliukus. Užauga maždaug per mėnesį ir ima daugintis (yra hermafroditės) bet dažniau subyra   į 4-5 gabalėlius (ar net daugiau) ir iš kiekvieno atauga nauja planarija.

Sėdžiu ir skaitau apie visas kirmeles iš eilės. Šiandien buvo net du pacientai su dėlių įkandimais, vienas teigė, kad jį užpuolė kokios tai mažos peršviečiamos dėlės - iš tiesų įkandimai kaip po dėlių, bet labai keista, kad labai ilgai po to kraujavo, taip pat hematomų atsirado ir kitose vietose, kur dėlės nekando (krešumo sutrikimų nėra) (nea, tai aišku, kad ten ne planarijos buvo, tiesiog jas idėjau nes paveikslas labai fainas), bet niekaip nerandu kas ten galėjo būti. Iš nusakymo (3-5 cm, atrodo kaip dėlės, balkšvai persišviečiančios), panašios į visokias moliuskų dėles, bet kad tos žmonių nepuola.

Gal skaito koks gamtininkas ir turi kokių minčių?

[EDIT: vėliau paaiškėjo, kad tai buvo mažos jaunos dėlės ir kokios tai nupušelės žuvinės]

3. Žalioji hidra (Hydra viridissima) yra labai dažnas akvariumo parazitas (kita žalia hidra - Hydra circumcincta dažna Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose), kuris atkeliauja į akariumą kaip "zuikis" - ant augalų, žuvų ar su gyvu maistu.

Šiaip tai ji nieko blogo nedaro, bet jei prisiveisia daug, tai kai kuriems akavariumistams gadina "švarumo" įvaizdį akvariume.

Hidra yra žalios spalvos dėl to, jog ji gyvena simbiozėje su Zoochlorella parasiticavienaląsčiais dumbliais - šie fotosintezės būdu gamina jai dalį maisto ir suteikia kamufliažinę spalvą, o hidra tampa jų "namučiais" ir duoda jiems dalį medžiagų, kurias jai susiintetinti nesunku, o dumbliams reiktų pavargti.

Šias hidras akvariume galima išnakinti tokiais būdais:

-) nustoti šerti žuvytes gyvomis dafnijomis ar kitu smulkiu gyvu maistu (galima pakeisti į uodo lervas ir panš.), tada hidra nebeturės ko gaudyti ir mirs badu, nes dumblis nepagamins jai užtektinai maisto. Bet tada liks hidrų kiaušinėlių (juose irgi būna dumblio ląstelių), iš kurių pradėjus šerti gyvu maistu vėl išsiperės nauja hidrų karta. Žuvyčių dieta bus beprasmė :(

-) labirintinės žuvys ėda hidras (todėl jei jūsų akvariumas susideda tik iš vieno gaidelio ir vienos elodėjos iš ežero prie namų, tai hidros ten jau turėtų būti išniomnytos :) o jei dar su ta elodėja ir kokią tai kūdrinukę parsinešėte, na tai iš viso hidroms apokalipsė).

-) galima iš akvariumo iškrausyti žuvytes ir augalus, ir akvariumą pakaitinti iki 42 laispnių pagal Celcijų ar daugiau (vadinamasis Vienos metodas).

-) įdomu dar ir tai, kad hidras galima išnaikinti antihelmintiniais vaistais (pavyzdžiui - flubendazolio pasta (yra veterinarijos vaistinėje šunims (pigiau nei žmonių antihelmintai XD)) - maždaug 2 g vaisto/pastos į 100 mL akvariumo vandens. Bet tada išdvesia ir visos sraigės ir kiti panašūs vandens mažyliai, o jei jūsų žuvytės visgi maitinasi ne tuo maistu, kurį joms metate, bet tais padarėliais, kurie tą maistą suėda, tai ir žuvytėms gali būti tiu-tiu. Plius, labai jau lėtai tie antihelmintai iš vandens išsiplauna su laiku.

Ir iš viso - turint akvariumą įdomiausia yra prie jo įsigyti ir lupą ar mikroskopą ir vienodai mylėti kiekvieną jo gyvį :) net jei atėjęs giminaitis ir nesupranta kas tame "maure" tokio gražaus ir kodėl neauginate tiesiog neonų su plastmasine gėle. ;D

Nuotrauka iš čia - http://trialx.org/2012/04/26/chlorohydra-viridissima-or-green-hydra-information-and-images/ nuotraukoje hidra kaip tik pumpuruoja vaikutį :)

Minėtas dumblis parazituoja ne tik hidras, bet ir kitus jai giminingus gyvūnus - jie būna tokie žaviai žali tada -http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/a/a9/Anthopleura_xanthogrammica_1.jpg :D

'

4.  Prieš porą dienų rašiau, kad mielės yra vitB12 šaltinis.

Linas (rašantis labai įdomų blogą http://senbeiten.wordpress.com ), paklausė ar tikrai tos mielės tą vitB12 gamina?

Tai va, išsiaiškinau, kad mielės vitB12 negamina.

Tačiau - laisvėje jos gyvena simbiozėje su tam tikromis bakterijomis, kurios joms šį vitaminą gamina, o pramonėje auginamoms mielėms šio vitamino, o tiksliau sintetinio jo primtako cianokobalamino, kuris, skirtingai nuo "laukinio" vitB12 turi didesnę ar mažesnę cianido priemaišą (vid apie 2%) įpilama į augimo terpę, nes leidus augti minėtoms bakterijoms, šios imtų konkuruoti dėl maisto ir vietos.

Rūkantys žmonės ir taip būna lengvai apsinuodyję cianidu, dėl to yra labai diskutuojama ar jiems galima skirti maisto papildus su vitB12 (cianokobalaminu), kad jo negautų dar daugiau (mėsoje ir kituose natūraliuose šaltiniuose cianido būna priklausomai nuo to, kur ir kaip gyveno jį gaminęs padarėlis :) ).

Taigi - mielės gali būti vartojamos kaip vitB12 šaltinis, bet tas vitB12 jose nėra pačių mielių produktas :)

Vit B12 (kobalaminas, bet kartais juo pavadinami visi kobaltą turintys junginiai, kuriuos iš bėdos ląstelės naudoja :) ) yra vandenyje tirpus vitaminas, būtinas geram nervinės sistemos funkcionavimui ir eritrocitų formavimuisi. Bet jį naudoja ir kiekviena kita gyva žmogaus ląstelė - DNR sintezėje ir reguliacijoje, riebiųjų rūgščių apykaitoje.

Jei žmogaus organizme trūksta vitB12 daugiausia sutrinka dvi biocheminių procesų grandys:

1) homocisteino vertinas į metioniną.

2) metilmalonil-CoA vertimas į sukcinil-CoA.

Dėl to vystosi:

-) megaloblastinė mažakraujystė (praktiškai visuomet turi būti dar ir folio rūgšties trūkumas, antraip tokia mažakraujystė nebūna kliniškai reikšminga), nes trūkstant metionino mažėja S-adenozilmetionino, kuris yra didelis purinų ir thiamidinų sintezės pagalbininkas, kurie reikalingi DNR sintezėje: eritrocitų ląstelė primtakė auga, auga, jau nori dalintis, bet neturėdama įrankių negali padvigubinti savo DNR - dėl to mažėja eritrocitų kraujyje (vystosi anemija), o minėtos ląstelės vis tiek dėl natūralių priežasčių išlenda į kraują (migruoja tarp kaulų čiulpų) (anksčiau tiriant kraują buvo matomo didelės būdingos ląstelės (mega reiškia didelis, o blastas - kažką "pumpuruojantis/dauginantis":)), dabar dažniau jas sugaudo aparatas).

-) virškinimo sutrikimai - DNR sintezės įvykdyti ir pasidalinti negali ir virškinamojo trakto ląstelės, dėl to jos pasensta ir gamina mažiau gleivių, fermentų, joms nusilupus, o naujoms neatsiradus palengvėja įvarių patogeniškų mirkoorganizmų patekimas į audinius - gali net susidaryti opelės, prasidėti kažkokie tai viduriavimai nei iš šio, nei iš to, pūsti pilvą ir t.t.

-) neurologiniai simptomai - sutrinka mielino sintezė, kuris sudaro tarsi "izoliaciją" neuronų ataugėlėms (ne visi neuronai būna mielinizuoti). Priklausomai nuo trūkumo sunkumo tai gali būti nuo lengvo regos susilpnėjimo, nerimo, depresijos, apatijos, jėgų ir apetito nebuvimo, iki labai rimtų problemų - žmogus gali atrodyti visiškai fiziškai ir protiškai neveiksnus. Jei pažeidimas rimtas ir neuronai žūva - jis yra nebeatstatomas.

VitB12 gali trūkti:

-) kai jo negaunama su maistu. Jo yra visuose gyvūliniuose produktuose, todėl toeriškai jis gali būti tik veganams, bet ir šie - labai greitai pajunta norą valgyti produktus, kuriuose gyvenančios bakterijos šito vitamino prigamina. Reikia labai jau pasistengti, kad smegenimis nugalėti prigimtį sakančią "žiūrėk, kaip šitas skaniai atrodo. Davai suvalgom?" Taip pat į visokius veganams/vegetarams gaminamus pramoninius maisto produktus (pvz.: sojos pieno gėrimus) šito vitamino neretai būna dosniai pripumpuota.

-) jei yra sutrikęs jo pasisavinimas:

a) sergant lėtine skrandžio liga (arba yra pašalintas visas ar dalis skrandžio), kai pažeidžiamos vidinį Kastlio faktorių sintetinamos ląstelės ir jo trūkstant suvalgytas kobalaminas susivirškina arba iškeliauja laukan su išmatomis, nes plonajame žarnyne glevinės ląstelės "gaudo" ne patį kobalaminą, o būtent tą vidinį faktorių, prie kurio vitaminas būna prisikabinęs.

b) kai yra pažeistos plonojo žarnyno ląstelės, kurios tą Kastlio faktorių atpažįsta - vėlgi sergant lėtinėmis žarnyno ligomis, jei dalis jų yra pašalinta, ir panš. 

c) vartojant vaistus skirtus rūgštingumui mažinti (didelėmis dozėmis) arba jei žmogus serga achloridija - HCL reikalingas atskirti kobolaminą nuo tų baltymų į kuriuos suvalgytame padarėlyje ar jo audiniuse jis buvo "įkinkytas", jei neasiskiria, negali prisikabinti prie Kastlio faktoriaus.

d) vartojant kai kuriuos vaistus (visada ant jų būna nurodyta ar net į jų sudėtį iš karto įeina papildomas vitB12);

e) sergant kai kuriomis parazitozėmis ar turint itin gausią bakterijų populiaciją žarnyne, kuri šį vitaminą susirenka greičiau, nei žarnyno ląstelės.

f) sergant alkoholizmu - iš esmės tai pati dažniausia vitB12 priežastis.

Trūkumas visuomet nustatotas tik atlikus specifinius tyrimus. Jei nėra sutrikęs pasisavinimas vartojamas tabletėmis (arba balansuojama dieta, jei kalta būtent ji, prieš 30 metų daugiau nei 90% veganų sirgo vitB12 trūkumu, nes nebuvo jo tiek daug "paslėpta" jiems skirtuose prekybcentrių produktuose (o gi kaip skanu, kai jo trūksta. Skanu ir perki.)), jei sutrikęs - ledžiamos formos arba psecialūs pleistrai.

Per dieną vitB12 reikia ~2-3µg (tiek jo yra maždaug 4 kiaušiniuose ar viename normalaus dydžio kespnyje :) ). Šiokios tokios jo atsargos yra kaupiamos kepenyse, todėl net nevalgant mėsos kasdien vitB12 trūkumas neišsivysto - kai gauna organizmas pakaupia, kai negauna, naudoja sukauptą.

Perduozuoti vitB12 maisto papildų sveikam žmogui yra labai sunku, nes reikia tikrai daug jo suryti - tiesiog sujugiamos visos laisvos Kastlio faktoriaus molekulės, o likusi vitamino dalis suvirškinima ar nukeliauja "žuvytėms".

Jis yra negalimas gerti/leisti sergant tam tikromis ligomis (pavyzdžiui pagreitina Laberio ligos progresavimą), todėl jei manote, kad sergate kažkokia tai egzotika, paklauskite gydytojo/vaistininko ar galite vartoti vitB12.

Kartais žmonės nurodo, jog yra alergiški B grupės vitaminams - dažniausiai tai paaiškėja po pirmos leidžiamos tokių vitaminų dozės. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus yra alergiškas visiems B grupės vitaminams, o taip pat, jog yra alergišas būtent jiems, o ne priedams, kurie buvo tirpale.

Nuotraukoje - arbatos grybas (Tibeto žolė, Kombucha, arba koubo, kas išvertus iš kinų kalbos reiškia "mielių motinėlė") , kuris yra laukinių mielių pavyzdys - kelios mielagrybių rūšys gyvena drauge su acto rūgšties bakterijomis (šiaip tai ten gali gyventi visokios bakterijos, net E. Coli :D o tai tau!). Jis "virškina" jam pilamą saldžią arbatą, ir taip gaunamas gėrimas, turintis 0,5-1,5% alkoholio, visokių organinių rūgščių, o svarbiausia - B grupės vitaminų, priklausomai nuo konkrečios kambučios kultūros gali gaminti ir vit B12.

Šitas palangės augintinis yra visiškai nekenskmingas, jai ant jo neauga pelėsis ar jame negyvena pikta bakterija, o jo gėrimą geriantis žmogus neserga opalige, padidėjusiu rūgštingumu ir panš. Kažkada jis žmonėms padėdavo išvengti avitaminozės, ypač regionuose, kuriose mėsos visiems niekaip neužtekdavo, o dabar yra visai smagus užsiėmimas, o asmenims, kuriems reikia nuolatos gerti vitB12 papildus ir dėl įsitikinimų ar finansinių sumetimų negalintiems to daryti ar valgyti mėsos, tinka kaip pakaitalas.

Tai nėra vaistas. Tokie produktai yra vadinami funkciniu maistu - jie turi kažkokios tai medžiagos labai didelę koncentraciją yra dažniausiai būna skanūs tiems, kuriems tos medžiagos labai trūksta (arba tiems, kurie yra įsitikinę, kad jis turi būti skanus :)). Funkciniai maisto produktai nėra reikalingi sveikiems asmenims, bet sergant tam tikromis ligomis, dažnai įeina į dietą ir padeda greičiau sveikti. 

Nuotrauka iš čia - http://www.thehealthyhomeeconomist.com/batch-vs-continuous-brew-does-kombucha-prevent-grey-hair/ 

5. Vis populiarėjant gydymuisi visokiomis žolelėmis ligonių skaičius nemažėja, užtat daugėja apsinuodyjimų...

Tai galvoju karts nuo karto aprašyti kokią nors nuodingą žolę - gal pamatysite, kad koks nors giminaitis prisirinko ir jau ruošiasi arbatą virti, ar patiems kils mintis į kokią salotą jų pridėti.

Paprastoji bitkrėslė (Tanacetum vulgare) yra dažnas pakelių augalas. Mėgsta augti šalia digėlių ar Sosnovskio barščių, nes tada gyvūnai aplenkia tokią augalų draugiją - digelės dilgina, Sosnovskis degina odą, kur kailiukas nuplikęs, o bikrėslė smirda. Bet šiaip augalas neišrankus ir auga kur gali.

Anksčiau medicinoje buvo naudojamas kirminių naikinimui, o kulinarijoje juo buvo barstoma mėsa, kad joje mirtų bandančios gyventi musių lervos.

Taip pat jis degina odą ir gali būti kontaktinio dermatito (odos uždegimo) priežastimi.

Šiandien juo kirmėlių jau niekas nebenaikina, nes cheminiai vaistai turi daug mažiau šalutinių poveikių, veikia greičiau ir nėra tokie šlykštaus skonio, kaip šita piktžolė :D Jei koks giminaitis turi kirminą ir sugalvos vietoje vaistų gerti tokias vat žoles, nes neva ekologiška, paaiškinkite, kad ekologiškiausia tai būtų iš viso tą kirminą palikti - gal tada biškį persigalvos :)

Kiti geltonai žydintys augalai, kurie yra nuodingi:

-) Geltonasis bobramunis (Anthemis tinctoria) - atrodo kaip ramunė, tik geltonas ne tik žiedelio viduriukas, bet ir žiedlapiukai. Dažniausiai žmonės sumaišo, kad čia ramunė .http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/e/e6/Anthemis_April_2009-1.jpg/509px-Anthemis_April_2009-1.jpg

-) Paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum) - labai dažnai žmonių renkama vaistažolė - naudojama kaip lengvas antidepresantas, bet tinka tik lengvai depresijai, kurią anot kai kurių gydytojų iš viso jokiais vaistais, anei cheminiais, anei žoliniais geriau negydyti, o ieškoti dėl ko ji yra, nes gydant simptomus vaistais apleidžiama priežastis ir galima apturėti sunkią. Žmonės dažnai apsinuodyja dėl to, kad vartoja labai didelį kiekį arba turi nesveikas kepenis, arba įvyksta reakcija su kitais vaistas, kurie išaktyvinami kepenyse ir panš. Labai norintiems jas vartoti rekomenduojama geriau pirkti vaistinėje tabletes ir gerti kaip nurodyta (mažesnė tikimybė apsinuodyti kiekiu), o jei norit patys rinkti - rinkite tik tokias jonažoles, kurių geltoni žiedlapėliai turi mažyčius juodus taškelius, džiovinkite tik jonažolės lapus (ne siebus!!!!!!! ir ne žiedus) ir būtinai tamsoje (vėliau tamsoje juos toliau ir laikykite), ir gerkite arbatą - 1 šaukštelis džiovintų jonažolių, užplikytas 1 puodeliu vandens. Arbata turi būti gelsva, ne tamsi, ne labai skani ir dažnai be jokio kvapo. Taip 2-3 kartus per dieną, ne ilgiau 3 savaičių. Jei nerimas nepraeina kreipkitės į gydytoją, ilgiau negerkite - kepenims nesveika ir apturėsite dar ir antrą ligą, o jei ir taip turėjote problemų su kepenimis, tai iš viso į bet kokį gydymąsi gydytojo nepaskirtomis žolėmis žiūrėkite skeptiškai. Jonažolė atrodo maždaug taip -http://www.dpi.nsw.gov.au/__data/assets/image/0010/372295/st-johns-wort-flowers1.jpg ir taip, su taškeliais gali tekti paieškoti.

Daugiau kažkaip šiuo momentu kitų geltonų augalų, kurie būtų tokie nuodingi nesumąstau. ;D Jei sugalvojate - pasidalinkite komentaruose (arba jei teko bandyti gydytis kuriuo nors iš šitų augalų - gerais ar blogais įspūdžiais).

Nuotrauka iš čia - http://www.plant-identification.co.uk/skye/compositae/tanacetum-vulgare.htm

[EDIT: čia prasidėjo diskusijos kam kaip gerai veikia jonažolė - vienam ja po 15 minučių stresą nuima, kitiems, kaip ir turėtų būti pagal visas teorijas - tik po dviejų savaičių poveikis pradėjo jaustis ;) ]

6. Tiesiog labai fainas paveikslėlis iš "internetų":

7. :D kaip jums toks ciucius, kuris maistą gali vogti ne tik iš šaldytuvo bet ir NUO šaldytuvo XD

Daugiau apie šį dogą - http://www.giantgeorge.com/home.html

Žiurkė ir gaidys geria arbatą

gal sekančius spalvinsiu rankomis... ;)

Homeopatija: išteisinti ar pasmerkti?

[Šis įrašas yra mano asmeninė nuomonė, nenukreiptas nei už, nei prieš konkrečią firmą ar jos produktą. Jis negali būti laikomas konsultacija, jis negali būti laikomas pakaitalu konsultacijai ir negali būti laikomas šaltiniu. Jis yra to lygio, apie kurį žmonės vėliau sako "o aš internete skaičiau". Tekste išdėstomus faktus ir šaltinius tengiuosi grįsti bendromis žiniomis, visuomet esu atvira diskusijoms ir jūsų nuomonei.]

 
Boiron, Prancūzijoje įsikūrusi homeopatinių vaistų firma, padavė į tesmą italų blogerį¹ Samule Riva už tai, kad viename savo blogo įrašų jis parašė, kad firmos vaiste Oscillococcinum'e nėra jokios veikliosios medžiagos.

 

Pati kompanija teigia, kad šis preparatas gaminamas iš oscillococcinumo (taip, ir vaisto pavadinimas toks pats) - medžiagos, kurią gamintojas išgauna iš ančių kepenų ir širdžių, tada atskiedžia 1:100 200 kartų (arba, kaip teigia homeopatai, padaro vaistą 200K potencijos). 

Iš esmė tai yra kažkas panašaus, kad paskirstyti 1ml tūrio medžiagą tūryje, kuris atitinka šiuo metu ištyrinėtos Visatos tūrį (žinoma, neatsižvelgiant į juodąją materiją). Taip pat tai reiškia skirstyti medžiagą, kurios buvimo be vaistą gaminančios firmos dar niekas daugiau neįrodė, kad ir kaip kiti farmacininkai ir prisiekę Foie gras mylėtojai būtų ieškoję.

(Vaistinė ramunė (Matricaria chamimilla) - nuotrauka iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos)

Dauguma žmonių dažnai nesupranta kas būtent yra homeopatinis preparatas ir juos painioja su preparatais iš augalų ir gyvų padarų.

Pavyzdžiui iš dailios gėlytės rusmenės yra gaminami vieni iš populiariausių vaistų "širdžiai" (pvz.: digitalis). Iš pūdytų dobilų galima išgauti kraują skystinančią medžiagą varfariną (dėl to karvės, paėdusios blogai išdžiovinto šieno gali nudvėsti, nes joms prasideda vidinis kraujavimas). Tai tik du pavyzdžiai, bet yra daugybė vaistų, kurie yra arba išgaunami iš augalų, arba jų veiklioji medžiaga buvo nustatyta augaluose ir vėliau susintetinta cheminiu būdu ar gauta genų inžinerijos dėka. Tai yra veikliosios medžiagos, kurių veikimas buvo įrodytas moksliniais tyrimais ir kurios pradėtos taikyti kasdienėje medicinos praktikoje, o dėl savo pigumo-efektyvumo santykio dažnai ir praktiškai neišstumiamos sintetinių preparatų.

 

(Nostradamo portretas nutapytas jo sūnaus Cezario)

Visi esame girdėję apie Nostradamą, kuris, be daugybės abejotinų pranašysčių, kūrė ir įvairius ligų gydymo "receptus".

Vienas iš jų buvo skirtas gydyti buboniniui marui (juodajai mirčiai) ir, kaip nebūtų keista, veikė! (žinoma tų laikų "standartais", šiandien to vaisto efektyvumas būtų įvertintas kaip pernelyg nereikšmingas, kad tikras gydytojas drįstų su juo žaisti rusišką ruletę iš paciento gyvybės).

Vadinamąsias Nostrodamo rožių piliules sudarė: rožių žiedlapiai ir pumpurai, kiprų pjuvenos, vilkdalgis, gvazdikėliai, ir miros (berods)².
Kai jau moderniais laikais mokslininkai atkūrė receptą ir išmėgino šį vaistą labai nusivylė, nes jis neveikė. Kol vienas entuziastas nusprendė sekti Nostradamo instrukcijomis labai labai įdėmiai ir jo atkurtas preparatas jau veikė. O tada ir paaiškėjo kodėl - "pranašas" buvo nurodęs, kad rožes galima rinkti tik iš tam tikrų vietų ir tik anksti ryte kol dar nenudžiuvo rasa ir rožių neapšvietė saulė. Per naktį ant rožių žiedlapių įsikuria tam tikra grybelių kultūra kuri gamina maro sukėlėją veikiantį antibiotiką (matyt dienos metu grybelis arba jo nebegamina, arba gal UV spinduliai jį suardo). Kituose tablečių produktuose yra vitamino C, kuris sumažina maro sukeltą kraujavimą. Tad, jei tabletes pagaminsi tikrai teisingai, gausi šiek tiek antibiotikų ir vitamino C ir galbūt tai bus šiaudas, už kurio užsikabinęs ligonis išsigelbės. Žinoma, šiais laikais niekas nebeaugintų rožių ir neskintų jų žiedlapių, bet tiesiog užaugintų antibiotiką gaminantį grybelį (ar genetiškai modifikuotų bakteriją) ir išskirtų iš jo antibiotiką, kad vietoj šiaudo žmogui duotų tikrą gelbėjimosi ratą. Žinoma Nostrodamas šį preparatą sukūrė bandymų būdu ir, negalėjo pasakyti kas būtent veikia tabletėse.

Dauguma "natūralių gydymo būdų" (arbatų, tepalų, tablečių etc) irgi negali tiksliai įvardinti veikliosios medžiagos. Yra daugybė liaudiškų preparatų, kurių gaminimo receptūra nurodoma itin tiksliai (užpilsi 5 laipsniais per didele vandens temperatūra ir šnipštas, surinksi žoles ne per pilnatį ir šnipštas, nebus lyginis lapų skaičius ant šakelės ir šnipštas ir taip toliau ir panašiai... ) Žinoma dažniausiai tokie receptai "išėję" iš žiniuonių/raganą/pranašų ar kitų žmonių, kurie turi suvokimą, kad veikia ne "natūralumas", o kažkas, ko jie negali įvardinti ir dėl to negali pakeisti receptūros ar gaminimo, kad nebūtų netekę tos veikliosios medžiagos, yra labai suprastinami ir, na... subuitinami. Ir taip tokios "rožių piliulės" patampa rožių kotų arbata nuo maro prieš miegą.

Tačiau tai nereiškia, kad visi liaudiški preparatai neveikia.

Tiesiog modernioji medicina dar gali būti neatkreipusi į juos dėmesio. Bet vos tik ji tą pastebi - farmacininkai subėga greičiau nei alkani šunes prie mėsos, išskiria veikliąją medžiagą ir gamina iš jos vaistus.

Kartais natūralių preparatų vartojimas gali būti nuodingas - pvz.: rusmene labai lengva mirtinai nusinuodyti, dėl to joks gydytojas nedrįstų leisti savo pacientui vartoti rusmenės. Vaistinėje parduodamoje tabletėje yra konkretus veikliosios medžiagos kiekis ir ji dažnai dar būna papildomai chemiškai apdorota, kad sukeltų mažiau šalutinių poveikių³. Tuo tarpu kokią koncentraciją veikliosios medžiagos bus sukaupęs tam tikras augalas niekas negali pasakyti tiksliai, kol nėra jo viso susmulkinęs ir ištyręs. Niekada negali žinoti ar viename kote veikliosios medžiagos nebus visai, o šalia augančiame, po kuriuo visą vasarą bruzdėjo skruzdėles, jo bus keturis kart tiek, kiek būtų "normaliame". Taip pat, jei pasakytum žmogui gerti tam tikro augalo arbatą, vienas į karšto vandens puodelį įmestų to augalo lapelį, o kitas valandą virtų visą augalą su šaknimis ir vėliau bandytų per dieną išgerti po litrą tos "arbatos" :)

O kartais, nors liaudiški augaliniai preparatai ir veiksmingi, bet jų galia yra tokia nedidelė, kad net didinant veikliosios medžiagos koncentraciją ir ją gryninant daug pinigų iš to nepasidarytum, nes žmonėms tiesiog pigiau būtų naudoti pačias žoles (pvz.: gydytis mažyčius dantenų pūlinukus antiseptinėmis savybėmis pasižyminčia ramunėlių arbata, arba gerti antidepresantą jonažolę⁴).

Liaudiškus preparatus protingas žmogus naudotų, nes:
a) juose yra pakankamos veikliųjų medžiagų koncentracijos jo ligai gydyti ir, žmogus nenori pirkti brangesnių vaistinės preparatų ar/ir nenori pajusti daugiau šalutinių poveikių, nei tai yra būtina. (Pvz.: vartoja jonažolę (ar nerimui malšinti, dėl kurio širdelė daužosi, ar tam, kad geriau užmigtų etc. Jeigu tai padeda, nėra prasmės skirti vaistų, kurie gali sukelti priklausomybę)).;
b) serga liga, kuriai vaistų dar nėra sukurta/atrasta ir yra išbandęs kitus gydymo būdus. (Pvz.: mėgina išsigyti vėžį gerdamas keistas nežinomas žoles iš Kinijos džiunglių, bet suvokia, kad tikimybė, jog jos jam padės yra be galo maža, tikimybė kad nebus jokio efekto yra didelė, o tikimybė, kad prasidės toksinis kepenų pažeidimas ar ligos eiga tik pagreitės yra labai didelė. Visgi, nebeturėdamas ko prarasti, toks žmogus sutinka žaisti iš savo paties gyvenimo .);
c) įvyko apokalipsė ar jį išmetė į negyvenamą salą ir tiesiog nėra galimybės pasinaudoti moderniąją medicina (Pvz.: malšindamas uždegimą virs gluosnio, želvyčio ar net blindės žievės nuovirą ir melsis, kad arbatoje veikliosios medžiagos koncentracija nebūtų per stipri...).
Liaudiškus preparatus neprotingas žmogus vartotų, nes:
a) liaudis neklysta. Kas liaudiška ir tradiciška yra gerai.

Taigi, tokį dalyką, kaip ramunėlių arbatą būtų galima prilyginti labai silpno poveikio vaistui (turinčiam ir labai silpnus šalutinius poveikius⁵).

Homeopatinis ramunėlių preparatas būtų vienas lašas tos pačios ramunėlių arbatos atskiestas tarkim 10 kibirų vandens.

Nes dėl kažkokių tai mistinių priežasčių tas vanduo savo struktūroje gali "atsiminti" to lašo "informaciją", bet neatsimena visų šūdelių ir kitų medžiagų, kurios jame plaukiojo. Aišku homeopatinių preparatų gamintojai teigia, kad vanduo užšaldamas, virdamas ir panašiai apsivalo nuo neigiamos "informacijos", o jie vandenį "pakrauna" teigiama informacija.
Bet mano mokyklinės žinios apie entropiją ir Boltzmann'o darbus verčia labai tuo abejoti.
Dievaži, net nepusiausvirųjų vyksmų fizika su tokiais gudriais terminais, kaip "saviorganizacija" ar "disipatyviosios struktūros", vargu ar palaikytų šią "informacijos teoriją". Žinoma kvantinė fizika ir kt. mokslai sakytų, kad tai veikia, bet jie taip pat sako, kad veikia viskas, visada, visur ir visais įmanomais būdais (net ir neveikimu). Štai neblogas video (su pridėtomis ištraukomis iš fantastinių filmų palyginimui), kuriame sumontuoti kelių homeopatų paaškinimai kaip veikia homeopatiniai vaistai.

Tad kodėl vaistinėje nupirktas homeopatinis preparatas turėtų mano organizmą "pakrauti" kažkuo daugiau, nei kito gyvo žmogaus noras, kad aš pasveikčiau? Juk mano kūnas >70% vanduo?

Ar tos ančių kepenėlės, kurias valgiau užužpernai, dabar mano kūne nėra atsiskiedusios taip pat, kaip ir vaistas, šio mano blogo įrašo kaltininkas?

Ar aš esu tokia vaistų vartotoja, kad pirkčiau ne cheminius vaistus, kuriuose veiklioji medžiaga yra išgryninta, ir net ne kokias nors žoles iš žiniuonės, kuri man vienintelė teigia, kad jos veikia ir kuriuose veiklioji medžiaga gali, o gali ir nebūti, ar aš esu tokia, kad pirkčiau tik pačią vaistų sąvoką? Placebo efektą, kuriuo nebegaliu patikėti, jei nesu sumokėjusi pinigų, jei negavau tabletės, ar man kas nors pseudomoksliškai nepaaiškino apie produktą?

(Parodija, kaip atrodytų, jei homeopatai ir ekstrasensai dirbtų ligoninėje. Anglų kalba)

Kiek atsimenu minėtas Oscillococcinumas kainuoja paie 20Lt už 6 tabletes, o gertį jį reikia 2-3 kartus per dieną po vieną tabletę. Štai čia yra ir pats vaisto puslapis. Su paaiškinimais, su jį vartojusių žmonių liudijimais ir netgi su nuorodomis į mokslinius tyrimus, kurie įrodo vaisto efektyvumą.
Tikėti jais ar ne, priklauso tik nuo jūsų. Pastikėti gydytoju, kuris skirtų jums tokį vaistą irgi priklauso tik nuo jūsų. Niekas niekada neuždraus vartoti homeopatinių preparatų, nes jie neturi jokio šalutinio poveikio.

Aš asmeniškai negaliu ramia sąžine žiūrėti, kai homeopatiniais preparatais žmonės gydo maliariją, vėžį ar ŽIV (kai kuriose šalyse gydyti tam tikras (tiksliau rimtas "tikras" ligas) homeopatamas yra uždrausta). Aišku, kad dalis šių žmonių išgyvena ir pasveiksta. Tokia pat dalis, kuri pasveiktų ir be gydymo, ir ta dalis, kuriai buvo blogai nustatyta diagnozė.

Daug gydytojų, ypač šeimos, išrašo homeopatinius vaistus, nes jie puikiai padeda pacientams su įsikalbėtomis-įsivaizduotomis ligomis (svarbu suvokti, kad pacientai ligas įsikalba ne iš piktumo, ir beveik visuomet net nesupranta, kad jie serga ne todėl, kad serga "iš tiesų", bet tiesiog jų organizmas imituoja kokios nors ligos simptomus (pvz.: gripo) dėl tam tikrų priežasčių. Ar kada atkreipėte dėmesį į tai, kad yra žmonių, kurie serga tik savaitgaliais ir per atostogas? Kad yra tokių, kurie kaip mat suserga prieš svarbius dalykus? ). Bet ar aš turiu teisę nuspręsti, kuris žmogus serga iš tiesų, o kuris ne? Ar aš turiu teisę manyti, kad mano tikėjimas tampa tiesa vien todėl, kad aš taip galvoju? (nesvarbu, kad fizikai sakytų "taip").
70% Lietuvos gyventojų nešioja tuberkuliozės bakterijas, bet tuberkulioze neserga. Kai kurioms vienišoms moterimis po itin nelaimingos meilės prasideda į tuberkuliozę panašūs simptomai (čia jau psichologas galėtų pakomentuoti kodėl taip yra), bet ar aš turiu teisę atmesti tuberkuliozės diagnozę vien tik todėl, kad galbūt ligonės skreplių tepinėlį tyręs mikrobiologas nerado ligos sukėlėjo (gal jo buvo mažai, gal tiesiog tikrai nepamatė) ir skirti išskirtinai vien tik homeopatinius vaistus? Ar homeopatas turi teisę teigti, kad jo vaistai, kurie padeda tokiais atvejais, ir net tais, kai tepinėlyje tuberkuliozės bakterijų randama, tiesiog jie nėra būtent tų, nors ir identiškų simptomų sukėlėjai, teigti, kad kad jie tikrai padės ir visais kitais atvejais?..

1 - gal ten ir blogerė :) Itališkai nemoku, o angliškuose puslapiuose vienur rašo vienaip, kitur kitaip, bet manau, kad tai esmės nekeičia.
2 - Nostradamo receptų galite pasiskaityti štai čia. Puslapis yra anglų kalba, gale yra originaliojo leidimo "nuotraukos" :) Labai įdomu, ypač jei domitės viduramžių medicinos kultūra (ar pačiu Nostradamu).
3 - Šiaip nėra tokios vaisto koncentracijos, kuri tiktų absoliučiai visiems pacientams. Dauguma vaistų dozių būna paskaičiuotos 25 metų, 70kg sveriančiam vyrui (ypač nereceptinių). Be svorio, lyties ir amžiaus skirtumų, kiekvienas mūsų skiriamas ir organų dydžiais, organizmo pajėgumu, o ypač tam tikrų fermentų aktyvumu. Ta pati kokio nors vaisto dozė gali vieną nužudyti, o jo brolis surijęs dvigubą dozę skųstis kad nejaučia poveikio.
4 - Jonažole irgi galima mirtinai nusinuodyti. Kad kas nors būtų nusinuodyjęs ramunėlėmis (nekalbant apie alergines reakcijas), kažkaip dar nesu girdėjusi :)
5 - kai kuriems žmonėms nuo ramunėlių arbatos užkietėja viduriai ar atsiranda pykinimas
Šalutinis poveikis nėra lygus blogam poveikiui - pvz.: tą pačią ramunėlių arbatą kai kurie žmonės vartoja nuo vidurių pūtimo ir jiems šalutinis poveikis gali būti atsiradės spuogas ant dantenų (ar net visai nebūti), iš "rimtesnių vaistų" istorijų - kontraceptinės tabletės originaliai buvo sukurtos siekiant sumažinti menstruacinius skausmus ir su jais susijusią nevaisingumo ir moterų mirties dėl endometriozės riziką, bet turėjo šalutinį poveikį - nevaisingumą vaistų vartojimo metu. Šiandien šis "šalutinis" poveikis yra tapęs pagrindine šių tablečių pardavimo priežastimi, ir dauguma ginekologų, moterims su menstruaciniais skausmais dažniau skiria kontraceptines tabletes, nai žymiai brangesnius kitus hormoninius preparatus, kurie pasižymėtų tais pačiais ar artimais šalutiniais poveikiais lyginant su kontraceptinėmis tabletėmis, bet tiesiog farmacininkui būtų galimybė iš jų užsidirbti kur kas daugiau pinigų, nes kontraceptinėms tabletėms reikia kainos požiūriu konkuruoti ir su kitomis kontracepcijos formomis, o hormoniams preparatams tik vieniems su kitais. 

Panašūs įrašai:
1. Virškinimo fermentai: išteisinti ar pasmerkti
2. Įvairios ligų paaiškinimo kilmės.