Labai meniškas savaitgalis

Oh yeah, baigėsi sesija. Po jos turėjau tris laisvas dienas (va šiandien kaip tik ta trečioji) ir tada mėnesio vasaros praktika :)

Penktadienį nusprendžiau aplankyti ARTVILNIUS. Kas skaitot ne vilniečiai, tai Vilniuje yra toks diiiidelis pastatas parodomos ir kongresas skirtas pasatas Litexpo. Jau kelintus metus iš eilės jame padaroma ir meno paroda - joje nebūtinai rodomi labai geri darbai, bet jų rodoma daug, todėl paprastas žmogus už santykinai nedidelę kainą vienu metu gali pažiūrėti daug skirtingų menininkų darbų ir netgi pats sudalyvauti meninėse dirbtuvėse :> O patiems menininkams ir meno entuziastas tai gi kuo daugiau tokių renginių tai tuo geriau - blogiausiu atveju bent jau yra proga paburbėti, hehe ;D

Paroda buvo taip plius minus padalinta po du pastatus - į vieną sudėti senesni dailininkai, į kitą naujesni (nebūtinai amžiaus prasme). Man labiau patiko jaunesnių dailininkų salė, nes ten buvę patys dailininkai ir galerijų atstovai labiau reagavo į tokius užklydėlius kaip aš. Kitoje kaip tik - vieni kitiems ir pirkėjai su kuriais jau buvo iš anksto susitarta buvo nepalyginti įdomesni...

Šiek tiek mano kreivų komiksiukų apie įspūdžius iš parodos:

(Mėginimas nufotografuoti jauno menininko kūrinį.)

 (Hehe. Paveikslo nepavogiau. Bet paėmiau reklaminį atviruką. Kadangi jokios kainos ant jo nebuvo, tai kaip suprantu jis buvo nemokamai. Tikiuosi.)

(Negi aš taip šnopuoju?...)

O čia keletas gerulių darbų nuotraukų:

(Tokių daugiau galima pamatyti čia)

(Šitas tai man labai patiko. Įdomu tai, kad kai įdėjau į FB į G+ atsirado žmonių iš karto puolė komentuoti apie paveiksle pavaizduotos moters kūno plaukus. Ten prikabinta kaina ne tikra - ji kūrinio dalis. Bet kai pagalvoju tai tie komentarai taip nuostabiai derinasi su tuo pseudo nupiginimu.
(xD aš kadangi gauruotesnė, tai gal dėl to prieš įkeldama į soc tinklus tų plaukų net nepastebėjau...)

(Jono Aničo instaliacija. Man tai patiko - ji tokia visiškai paprastutė.)

Sudalyvavau šaltos emalės workshop'e, bet mano kūrinėlis neišgyveno kelionės namo :( Vis dėl to dabar esu labai optimistiškai nusiteikusi ateityje kada nors sukurti diiiiidelį darbą tokia technika x3
Dar mane nufotografavo su didelio formato potoaparatu (maždaug taip atrodančiu):

Šeštadienį Aistė Paulina suorganizavo pasivaikčiojimą po "Kūną" - Lietuvių 1980-2013 grafikos parodų ciklą. Grįžusi po visko iš karto kritau į lovą miegoti ir ne tiek dėl to, kad būčiau labai daug vaikščiojus, bet dėl to, kad tiesiog smegenys labai nuvargo nuo tiek daug meno!

(Centre Asta Vasiliauskaitė)

Šiaip grafika kaip dalykas yra labai įdomus, nes tikriausiai iš visų meno rūšių labiausiai kenkia sveikatai (neskaitant vitražo ir skulptūros). Ir tuo pačiu, bent jau Lietuvoje, yra viena nuosaikiausių ir tyliausių. Toks kontrastas, kad net nežinai ar juo mėgautis, ar nuo jo bėgti.

Žvynuotoji skylėtbūdė ir įtartinai panašūs knygų viršeliai

Šiandien eidama į infekcinių ligų pratybas pamačiau grybą augantį ant medžio šalia ligoninės:

(Paspaudus pasididina)

Man atrodo čia žvynuotoji skylėtbūdė (Polyporus squamosus) ("Driadės balnas"). Dabar pats tas jų augimui, ypač kai taip smarkiai lyja. Šiaip tai jos labiau mėgsta jau negyvus lapuočius, tai matyt tam medeliui, ant kurio įstaisė jau nedaug liko... Nukrapčius šitą vaisakiūnį kitąmet užaugtų kitas, bet pačiame medyje esanti grybiena jau būtų didesnė.  "Kepurė" užauga iki 30 cm skersmens, viršuje būna į žvynelius/plunksnas panašios struktūros, o apačioje daug skylučių (iš čia ir pavadinimas :D). Kotelis būna labai trumpas - vos kelių centimetrų. Šiaip tai ji valgoma, nors lietuviai šitą grybą mieliau suspardo pramogos dėliai. Nenuodinga, todėl suvalgius seną tiesiog būtų šlykštu ir nuo didesnio kiekio sutriktų virškinimas. Užtat mažos kvepia skaniai kaip melionas, ir yra super minkštutės - jas nuskynus reikia kuo greičiau kepti, ir būtinai neperkepti - jei dingsta kvapas, vadinasi jau perkeptos ir bus nebeskanios. Amerikėj, tai grybautojai šitą grybą baisiai mėgsta - tik randa, iš karto su juo bėga į artimiausią prabangų restoraną: už 1kg grybo (o jis kilogramais ant medžių dažnai ir auga), galima gauti 30-50$, o mažiukus dažniausiai pasilieka sau, džiovina - išeina melionais kvepiantys "čipsai", kurie yra labai gardūs prie vištytės ar į sriubą :) 

Aš tai grybą palikau, nes prie gatvės auga, nors apatinėse jo dalyse matėsi, kad mažiukai buvo jau nupjaustyti, o dar kažkas tikrino ar labai kieta - nuotraukoje matosi išlaužtas ir ant žemės numestas kampas.

Šiaip tai man patinka ta Žvėryno infekcinių ligų stacionaro aplinka. Miesto centre, o pilna ančių, voverių ir įvairių paukštukų. Net ežiuką mačiau.

(Gaigalas stebi migruojančius studentus. Gal ką numes...)

Užvakar stebėjau kaip koks tai voverius norėjo į varnos lizdą įsiropšti, tai ta kaip davė jam su snapu ir taip švystelėjo, kad vargšelis/-ė iškrito iš medžio (~4 aukšto) ir plioptelėjęs ant žemės nulingavo rodydamas likusios savigarbos likučius. Ten voverės greitai atbėga dėl pigių sausainių iš norfos... Nu gal ir logiška, matyt daugiausia šeria ligoniai, tai jei kasdien šersi gerais sausainiais tai kažkaip ir gaila...

Šiandien dar radau įdomų dalyką.

Ar jums šitas knygos viršelis neatrodo identiškas šitam? Turi tik pastarąją, kurios "viršelio kūrėjas" (būtent taip ir parašytayra Audrius Arlauskas. Žmogus aiškiai nepersidirba. Po tokio baisaus komikso reikia atsigauti  su kokiu nors gražesniu komiksų autoriumi... Pvz.: Moebius.

Kaip matote, darbai nesudėtingi, bet kruopštūs. Kažko lietuvių autoriai to dažnai baidosi, tarsi kuopštumą laikytų jų talento menkinimu - ale yra arba talentas arba sunkus darbas.... O gal tiesiog tingi?... :)

Žiurkė ir gaidys geria arbatą

gal sekančius spalvinsiu rankomis... ;)

Penktadienio komiksas I

Ką tik baigiau skaityti trumpą, bet be galo įdomų eskizinį komiksiuką - "A Year In Waiting". Jį nupiešė iliustratorė, kuri, nerasdama niekur darbo pagal savo specialybę, nusprendė paragauti padavėjos duonos - komiksėlis tik 19 puslapių, jame yra ir juokingų vietų, ir graudžių, ir tokių, kurios galbūt padės visiems, kurie šią vasarą tikisi dirbti panašų darbą.

Asmeniškai aš tik vieną kartą mėginau įsidarbinti padavėja. Įdomumo dėliai. Norėjau ką nors padirbėti per vasaros atostogas, dar besimokydama mokykloje. Nuėjau į prašmatniai atrodančią kavinę miesto centre, jos "menedžeris" mane išklausė, ir pasakė mielai sutiksęs priimti, tik man reikės nusiperoksidinti plaukus ir avėti aukštakulnius (1,74cm pagal jų standartus buvo kiek per žemas ūgis). Atisakiau... Bet, jei būtų reikėję pinigų, tai gal ir ne taip jau ir blogai... Gi žmonės dar ne tą padaro.

Ta pati dailininkė šiuo metu piešia ir kitą komiksą - The Less Than Epic Adventures Of TJ And Amal. Istorija apie tai, kas būna, kai tiesiog norisi imti, atsistoti, ir eiti-važiuoti kur akys mato, kol viskas galvoje susidėlioja į savo stalčiukus. Kai norisi ką nors mylėti ir pradėti pagaliau gyventi dėl savęs. Norėčiau mokėti taip lengvai ir gražiai piešti...

Die Verwandlung, Wolfgang Lettl, 1977

Peckioti ar nepeckioti?

Kovoju su siaubingu potraukiu pradėti naują komiksą.
Bet kad su senu nieko neišėjo.
Vis dar yra 2011 metų iššūkio darbai.


Man atrodo, kad mano kūrybinei sąžinei susiformavo kreivas sąkandis.
Kaip manote?

Mirties Angelas, Horace Vernet, 1851.

Duočiau bombonkę

Vienas mano blogo skaitytojas, panoręs likti anonimu, atsiuntė man šį puikų komiksiuką tardamas, kad jis skirtas iliustruoti vakarykščiam mano blogo įrašui:

Duočiau jam saldainį. Bet kad anonimas trololo :D