Apie hemorojų

Nors planavau rašyti apie pleiskanas, bet kažkaip po vienos nesenos savo facebook'o žinutės sumąsčiau parašyti apie hemorojų (apie pleiskanas parašysiu sekančiame medicininiame įraše).

Iš karto noriu pasakyti, jog nesu gydytoja (dar tik studentė :) ) , o tuo labiau proktologė (tai gydytojas gydantis tiesiąją žarną ir išangę), todėl toliau esanti informacija negali būti laikoma gydytoja konsultacija, jos pakaitalu, gydytojo nuomone ir panašiai. Visą tai turėtumėte vertinti atsargiai, pasiremdami savo galva ir lygindami su tuo, ką jau žinote (kaip ir bet kokią kitą informaciją rastą internete). Visuomet pirmiausiai klausykite savo gydytojo nurodymų ir patarimų.

Bet tikiuosi tai vis tiek bus nors truputį įdomu ir naudinga tiems, kurie šia liga serga, sirgo, turi sergantį draugą ar giminaitį. Ar tiesiog yra smalsūs.

Taigi, kas yra hemorojus?

Hemorojus - tai išangės (ir/ar tiesiosios žarnos) kaverninių kūnų išsiplėtimas ir nuslinkimas žemyn.

Kas tie kaverniniai kūnai ir kam jų reikia?

Kaverniniai kūnai yra tiesiosios žarnos pabaigoje - iš esmės tai po žarnos gleivine esantys veniniai rezginiai. Visi įsivaizduoja veną kaip vamzdelį, kuriuo teka kraujas, dabar įsivaizduokite tarsi į kamuoliuką susuktą vamzdelių tinkliuką - tai ir yra veninis "rezginys" :)

Veninių rezginių ir kitokių veninių struktūrų žmogaus kūne yra daug kur - jie yra skirti tam, kad esant reikalui kraujas galėtų greitai ir lengvai nutekėti, tais atvejais, kai staiga kraujo "padavimas" sustiprėja ir tais, kai apsunkėja jo nutekėjimas - pavyzdžiui kas nors spaudžia toliau esančią veną. O itin specializuoti venų dariniai atlieka ir kitas svarbias funkcijas: pavyzdžiui galvoje esanti veninių ančių sistema neleidžia taip lengvai kraujo pertekliui traiškyti smegenų (jie turi kietas sieneles), penyje esantis kaverninis kūnas leidžia vykti erekcijai (ten net ne rezginys, o tarsi "kempinė", sugerianti kraują :) ), na o tiesiosios žarnos gale esantys atlieka dar vieną labai naudingą dalyką - drauge su išoriniu ir vidiniu išangės raukais (sfinkteriais) palaiko užtvarą nuo išorės ir apsaugo nuo nevalingo išmatų pasišalinimo, kas itin aktualu mums, kaip stačiai vaikštantiems padarams.

Dažniausiai kaverniniai kūnai išangėje būna 3. Bet gali būti ir daugiau, gali būti ir mažiau. Gali būti keli dideli ir vienas ar keli mažiukai. Gamta nėra to itin griežtai "reglamentavus". 

Kai pajuntame norą tuštintis, arterinio kraujo pritekėjimas į šiuos kūnus suletėja ir/ar visai nutrūksta, juose esantis kraujas išteka lauk ir jie "subliūkšta" ir išmatų masė gali praslinkti.

(iliustracija iš čia)

Hmm.. gerai, atrodo supratau. Kažką. Tai kodėl jie turi didėti ir kodėl turi slinkti žemyn?

Hemorojinius mazgus neigiamai gali veikti dvi grupės priežasčių: tos, kurios neigiamai veikia visas kūno venas ir jų darinius, ir tos, kurios lokalizuojasi išskirtinai išangės srityje. 

Visas kūno venas, kaip ir kitas organizmo struktūras ir audinius veikia tokie dalykai kaip rūkymas ir prasta mityba, miego trūkumas, stresas ir t.t. Ką visi gerai žino, bet dažnai arba mano, kad tai yra išsigalvojimas, arba jog šių dalykų duodama "nauda" nusveria žalą. Ypač skaudu matyti, kai koks nors keturiasdešimtmetis skundžiasi erekcijos nusilpimu, rytiniais galvos skausmais, hemorojumi ir dar daugybe kitų skundų, ir mano, jog dėl jų yra kaltas "amžius", o metęs rūkyti ir po kelerių metų pasveikęs nuo visų šių ligų, vos ne verkia, kad jei nebūtų pradėjęs rūkyti dvidešimties, tai gražiausiais savo gyvenimo metais būtų galėjęs tikrai labiau mėgautis tikrais, o ne tariamais ar pakaitiniais gyvenimo malonumais.

Kalbėti apie hemorojų kaip amžiaus sukeltą ligą galima tik nuo 60-70 metų, kai natūralus organizmo jungiamojo audinio tamprumas yra tikrai kliniškai reikšmingai sumažėjęs. Jei žmogus turi gretutinių ligų - nuo 50, na, o nuo 30-40 m - štai čia ir pakliūna jau minėti rūkaliai, vakarėlių liūtai ir panš. Žinoma, galima rasti ir dvidešimtmečių sergančių hemorojumi ar net jaunesnių, bet jų yra nepalyginti mažiau.

Dažnai kaip hemorojaus priežastimi yra pateikiamas ilgas sėdėjimas ar sėdimas darbas. Deja, bet pats sėdėjimas ant kėdės hemorojiniams mazgams niekaip nekenkia ir jo bijoti nereikėtų. Toks įspūdis, apie sėdėjimo kenksmingumą kyla dėl to, jog daug sėdintys žmonės dažnai mažai juda, o tai silpnina viso organizmo širdies ir kraujagyslių sistemą. Arba jie jau turi hemorojų, o sėdint padidėja hemorojaus komplikacijų rizika - arba, jie jau turi net ir komplikuotą hemorojų, todėl jiems skauda sėdėti ir kiti, matytdami kaip toks žmogus vengia prisėsti, ar nešiojasi pagalvėję, padaro išvadą.
Sėdėjimas sustingusia poza, kenkia lygiai tiek pat, kiek stovėjimas sustingusia poza, gulėjimas ir panašiai, nes trikdo viso kūno veninio kraujo ir limfos apykaitą. Tad, net jei dirbate sėdimą darbą kokiam ofise, bet vis malatės tiek po ofisą, tiek kėdėje, tikrai didelės žalos savo venoms nedarote.

Kitas, tikrai pavojingas sėdėjimas - tai ilgas sėdėjimas tualete. Prisiminkite kaip sėdime ant unitazo sėdynės - mūsų svoris nuo viso užpakalio ploto perkeliamas tik ant sėdynės "žiedo", ir dėl to ten esantys audiniai daug labiau susispaudžia, o tuo pačiu ir juose esančios venos. Taip ilgai sėdint ilgainiui veniniai magai vėl prisipildo krauj, jei ilgai sėdima prieš tuštinimąsi - veninius mazgus tempia lauk slenkanti išmatų masė, jei ilgai sėdima po, veniniai mazgai persipildo kraujo iš vidaus ir tamposi jų sienelė - jie didėją. Taigi - jokių ipad'ų ir knygų pas nykštukus būti neturėtų :) Beje, toks sėdėjimas taip pat kenkia ir vyriškajai potencijai.

Dažniausiai hemorojaus priežastimi būna elementariausias vidurių užkietėjimas - juo sergantys žmonės ne tik praleidžia daugiau laiko ant unitazo sėdynės, bet ir tuštinasi kietomis išmatomis, kurios gali fiziškai traumuoti žarnos gleivinę, įskaitant ir mazgus, bei pačios stipriau stumia juos lauk. Moterims hemorojus dažnai pasireiškia nėštumo metu, nes be vidurių užkietėjimo, kuris irgi dažnai vargina moteris šiuo laikotarpiu, augantis vaisius sutrikdo veninio kraujo nutekėjimą. Kai kurios moterys skundžiasi dviem hemorojaus "epizodais" nėštumo metu - antrasis būna vėlyvais mėnesiais, kai vaisius jau didelis, bet niekaip negali paaiškinti pirmojo, būnančio praėjus vos kelioms savaitėms ar mėnesiaims nuo nėštumo pradžios - šis hemorojus kyla dėl nėštumo pradžioje padidėjusios estrogeno koncentracijos - šis moteriškas hormonas plečia visas venas ir veninius rezginius (fiziologinė šio plėtimo paskirtis dar nėra aiškiai žinoma). Tas pats ir alutį gertį mėgstantiems vyrams - nuo alaus didėja estrogenų, o ir pilvas auga :) ..

Neretai internete randu žmonių pasisakymų/nuomonės, kad hemorojų sukelia analiniai lytiniai santykiai, nors tokią nuomonę dažniausiai išsako žmonės, kurie nei patys yra juos bandę, nei kažką daugiau girdėję, o vien  matę porno filmuose (o dažniausiai kaip tai vyksta, grindžia tik savo vaizduote).

Per savo studijų laiką iš 3 gydytojų, gydančių tiesiąją žarną girdėjau jog tai (o taip pat ir su kitomis tiesiosios žarnos ligomis) neturi nieko bendo (vienas net labai juokėsi, kai paklausiau ir pats klausė iš kur tokią "durną mintį paroviau", ir tik iš 1, jog jo nuomone turi, bet visi jo pateikti pavyzdžiai-ligos istorijos buvo susijusios su smurtiniais aktais.

Ir nors tikrai nesiginčyčiau su tuo, jog nesaugių analinių lytinių santykių metu grėsmė užsikrėsti lytiniu keliu plintančiomis ligomis yra didesnė, bet visgi - juk net makšties plyšimai, iškritimai, pūliniai ir panašiai, dėl santykių su grubiais ir nepatikais partneriais nėra retenybė.

Man pačiai iš pradžių buvo gana sunku tą įsisamoninti, bet tada pagalvojau apie tai, kad žmogaus su užkietėjusiais viduriais tiesioji žarna visą laiką yra gana panašiame "būvyje", kaip analinio lytinio akto metu :)  Taigi, tikriausiai analiniai lytiniai santykiai tikrai didina riziką, bet palyginti su tuom, kaip tą riziką didina nuolatiniai tuštinimosi sutrikimai, rūkymas, knygų skaitymas ant unitazo ir panašiai, tai tampa pikto katino lyginimas su piktu tigru.
Visgi, jei kas šitą blogo įrašą skaitote ieškodami atsakymo tik į šį klausimą - jei jums kyla nors menkutis klausimas, kad tai gali jums ar jūsų partneriui pakenkti - nedarykite to (to sėkmingai nedaro 30-40% visų homoseksualių vyrų porų ir neatrodo, kad dėl to labai liūdėtų :) ), nes jausti kaltę už mylimo žmogaus sužalojimą tikriausiai yra 100 kartų baisiau, nei pačiam patirti tą sužalojimą. Na, o matyti kaip kitas jaučia kaltę, irgi ne pyragai...

Bet grįžtame prie temos.

Na. Ir kas iš to, jei jie dideli ir išlindę?

Iš esmės dažniausiai nieko. 

Galima būtų pasakyti, kad kiekvienas žmogus vaikšto su 0 laipsnio hemorojumi (nes tokius mazgus turi :) ) ir vargu ar rastum tokį, kuriam nors kartą gyvenime nebūtų buvęs I°  hemorojus - mazgai padidėja ir juos "užkliudo" slenkančios išmatos, tuomet jos nudreskia gleivinės gabalėlį ir ant išmatų pasirodo raudonas kraujo lašelis (arba toks matomas nusivalius išangę ant popieriaus). Daugumos žmonių hemoroidiniai mazgai yra visiškai neskausmingi ir taip nutikus žmogus nejaučia jokio diskomforto, skausmo ar ko nors panašaus. Išsigąsta, o kitą dieną jau pamiršta.

II° hemorojus laikomas tada, kai šie mazgai išlenda lauk tuštinantis, bet vėliau savaime sulenda patys atgal. Vėlgi, kadangi tai nėra skausmingas procesas, žmogus tą pastebi nebent jei staigiai po tuštinimosi valosi užpakalį arba jei jį stebi kitas žmogus. Na, būna ir taip. Iš esmės pusė žmonių virš 50 metų turi tokį hemorojų.

III° yra tuomet, kai mazgai išlenda lauk, bet juos galima sukišti atgal ranka.

O IV - kai jau net nebėra kaip sukišti - jie būna išlindę taip visą laiką. Atrodo maždaug taip.

Kaip jau minėjau, hemorojus pats nėra skausmingas. Daug žmonių vaikšto jį turėdami ir net nenutuokia. Kai kurie turi III-IV laipsnį ir, kadangi nei skauda, nei niežti, nei gyventi trukdo, tai net negalvoja eiti pas gydytojus. Kartais jį lydi keistas "nejaukumo", nenusakomo skausmo, "blogos nuojautos" ir panašūs pojūčiai.  Jie kyla ne todėl, kad būtų dirginami skausmo receptoriai, bet todėl, kad dėl persiduodančio tempimo netiesiogiai dirginamas žarną gaubiantis nervinis rezginys.

Tačiau visuomenėje vyrauja nuomonė, kad jei skauda ar raižo išangę, tai jau yra hemorojus.

Taip yra todėl, kad hemorojiniai mazgai yra ganėtiniai "švelni" struktūra ir jei valgote pistacijas su lukštais, tai tie lukštai lįsdami lauk gali lengvai juos įplėšti. Žinoma, dažniausiai užtenka mažiau skaidulų turinčio maisto (tuomet išmatos būna kietesnės), vidurių užkietėjimo ir panašiai, kad susižeistumėte hemorojinius mazgus ir sukeltumėte jų uždegimą (tuomet skauda) ar pačiame išangės gale esančia anodermą - tai keli centimetrai odos nuo išangės (į "vidinę" pusę), kuri yra skausminga. 

Šiais atvejais be skausmo iškyla ir kitokių nepatogumų - uždegimas gali plisti, kaip komplikacija formuotis pūliai, o kandangi užpakaliukas pas žmogų yra gana minkštas ir pilnas riebalinio audinio, kurį mikrobai itin mėgsta, tai gali susiformuoti ir gyvybei pavojingas pūlinys, ypač jei jis pratrūksta į pilvo ertmę (dažniausiai tokie pūliniai pratrūksta į tą pačią tiesiąją žarną (tuomet išmatose atsiranda pūlių), laukan (tada šalia išangės atsiranda pūliuojanti žaizda) arba į makštį (tuomet iš makšties ima tekėti pūliai)). Šie pūliniai turi bjaurią savybę - nesvarbu ar jie kyla iš hemoroidinių mazgų, žarnos gleivinės liaukučių ar kitų struktūrų, jie gyja lėtai, skausmingai, dažnai reikia chirurginės intervencijos.

Kita komplikacija yra hemoroidinių kūnų trombozė - dėl suspaudimo juose susilaiko kraujas, o jei dar toks kūnelis kiek patraiškomos, tai tam kraujui "susišviečia", kad jis yra išorėje ir jis elementariausiai sukreša. Tuomet, dažniausiai vienas hemoroidinis mazgas staiga ima skaudėti, iš pradžių pamėlsta, vėliau pajuoduoja. Šičia pavojus slypi tame, jog tokie krešuliai gali lengvai iš ten atsikabinti ir būti nunešti į plaučius, kur sukelti plaučių infarktą, o jei skilveliuose turite pertvaros defektą ar neužsidariusią ovaliąją angą (kai kurių mokslininkų duomenimis tokią mažulytę, šiaip įtakos širdies darbui nedarančią turi ~40% žmonių), tai krešulys gali nukeliauti praktiškai bet kur - net sukelti infarktą ar insultą.

Čia svarbu paminėti, jog nereikia turėti hemorojaus, kad kiltų dvi pastarosios komplikacijos. Užtenka ir pačių hemorojinių mazgų - kartais netikėtas tokio mazgo uždegimas žmogui būna skausmingesnis ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Tiesiog hemorojaus turėjimas galimybę susirgti šioms dviem komplikacijom taip padidina, kad tikriausiai būtent dėl to liaudyje jos imamos tapatinti su pačiu hemorojumi.

O siaube! Noriu juos išsipjauti!

Kaip jau minėjau patys hemoroidiniai mazgai yra neskausmingi, todėl pjautis juos vien "iš idėjos" yra nelabai protinga vien dėl to, jog nėra tokios operacijos kuri būtų 100% saugi ir be galimų komplikacijų.

Hemoroidiniai mazgai šalinami tik tais atvejais kai yra III-IV laipsnio hemorojus ir kai jis žmogaus gyvenimui trukdo, arba kai labai dažnai kartojasi komplikacijos ir tiesiog būtų saugiau juos išpjauti, nei palikti. Taip pat tuomet, kai organizmas pripranta prie vaistų ir šie nebepadeda.

I-II laipsnio hemorojus gydomas pirmiausiai daug skaidulų turinčia dieta - minkštesnės ir didesnės masės išmatos mažiau traumuoja žarnų gleivinę, o taip pat labiau skatina jos motoriką, dėl to žarnos labiau juda, "treniruojasi" ir geriau apsirūpina krauju, dėl to geriau ir lengviau gyja, net jei ir suvalgote kokį pistacijos lukštą :)

Antra - skatinama gerti daugiau vandens. Vandens perteklius tiesiogiai išmatų neskystina, bet jo trūkumas jas kietina (organizmas bando pasisaugoti nuo vandens netekimo visais jam įmanomais būdais), o antra , tai užtikrina pakankamą gleivių gamybą žarnose - daugiau gleivių, geresnis išmatų masės slydimas.
Trečia - paprasčiausi pasivaikščiojimai yra tiesiog gėris sergant hemorojumi, ypač žemo laipsnio. Nereikia lieti prakaito sporto salėje ar ant treniruoklių, užtenka tiesiog 20-30 min per dieną neskubant paslampinėti ir pasidžiaugti aplinka.
Ketvirta - tai įvairūs tarpvietės raumenų stiprinimo pratimai - pvz.: sąmoningai keliolika kartų sutraukti išangės raumenis, po to vėl atpalaiduoti ir panašiai. Dauguma vyrų juos gerai žino, kaip būdą pagerinti lytinę funkciją, o moterys, kaip būdą sumažinti artėjančio gimdymo skausmus ar įvairių plyšimų ir iškritimų riziką, bet šie pratimai yra visiškai nekenksmingi ir net jei nesiruošiate artimiausiais metais gimdyti ar nesiskudžiate erekcijos sutrikimais - jie stiprina visus tarpvietės raumenis ir gerina jų kraujotaką.
Penkta - teisinga tuštinimosi padėtis (ne susigūžus ir panašiai), ir vengimas sėdėti ant unitazo, kai tai nebūtina :)

Esant hemorojaus komplikacijoms dažniausias gydymas yra vietinis ir medikamentinis - tai įvairūs nuskausminamieji, priešuždegiminiai, riebalinės klizmutės, gulėjimas šiltoje vonioje, ir panašūs dalykai, kurie švelnina simptomus tol, kol organizmas pats išgyja. Kadangi labai dažnai skauda ne tiek, kiek dėl pačio uždegimo, bet dėl baimės ir psichologinio diskomformto - labai efektyvūs visokie placebo preparatai - jie nuramina "nervus", o ramus žmogus visada gyja greičiau ir lengviau. Visuomet reiktų atsargiai vertinti liaudiškus metodus - nors dauguma jų yra tas pats placebo, bet kiti tikrai veikia, o kas bjauriausia, kad prie to veikimo organizmas dažniau prisitaiko daug dažniau nei prie medikamentų iš vaistinės :( ...

Hemorojus turi savybę progresuoti - tai yra, jei turi I laipsnio hemorojų, didelė tikimybė kad turėsi ir antro. Tik nežinia ar po metų ar po penkiasdešimties. Antra, pamenate, pradžioje minėjau mažus hemorojinius rezginiukus? Tai va, pašalinus didelius, organizmas išaugina į didelius tuos mažiukus ir žmogus gali VĖL sirgti hemorojumi.

Nuėjau. Apžiūrėjo. Pasakė, kad hemorojus. Priskyrė visokių tepalų, ir dar liepė pasidaryti kažkokius tyrimus. Nenoriu. Ar būtina? Gi jau žino, kad man hemorojus!

Dauguma gydytojų apžiūrėdami ligonį, visuomet įtaria labiausiai tikėtiną ligą, bet niekada neatmeta pavojingiausios. Šiuo atveju - tai kolorektalinio vėžio.

Taigi tam tyrimai ir yra reikalingi, kad:

a) nustatyti ar diagnozė tikrai yra tesinga, nes simptomai gali būti panašūs į kitų ligų;

b) nustatyti ar jūs nesergate ir tuo ir tuo vienu metu - simptomai gali "persidengti";

c) nustatyti ar jūs nerergate ir tuo ir tuo, kai vėžys yra labai ankstyvoje stadijoje ir iš viso dar jokių simptomų  jums dar nesukelia. Gi jau atėjote iki kabineto, kodėl gi jūsų neištyrus dėl tokios baisios ir ganėtinai dažnos ligos (šis vėžys yra 2-3 vietoje pagal paplitimą iš visų vėžių).

Gerai, aš sergu hemorojumi. Man jau nusibodo kankintis su tom žvakutėm. Kaip vyksta operacija?

Hemorojaus operacijos yra greitos ir dažniausiai neskausmingos. Dažniausiai kitą dieną žmogus jau jaučiasi puikiai ir nori grįžti darban ar prie įprastinės veiklos, bet visgi dauguma gydytojų rekomenduoja 2-3 dienas pailsėti, kad kiek apgytų žaizdelės ir žmogus atsigautų nuo emocinio-psichologinio streso ir diskomforto.

Operuojama dažniausiai labai paprastai - išorėje ar viduje esantys mazgai gali būti tiesiog išpjauti skalpeliu ir likusios žaizdos paliktos užgyti ( dažnai net nesiuvama, kai mazgai nėra labai dideli), jie gali būti sunaikinti lazeriu, skystu azotu ar kitokiais "nuodais". Dar prieš 2000 m. žmonės jau mokėjo tokius mazgus šalinti perrišdami vilnoniu siūlu ir kas kiek laiko vis labiau sutraukdami siūlą "numarinti" mazgą, kad jis pats sudžiūtų ir nukristų - šis metodas, kaip labai pigus, greitas ir neskausmignas, taikomas ir šiandien, naudojant spec. gumytes uždedančius prietaisus ir panašius įrankius.

Kadangi mazgai tįsdami žemyn tempia ir pačią žarnos gleivinę, tai labai geras mazgų šalinimo būdas yra su spec. aparatu, kurį įkišus į žarną gali būti išpjauta virš mazgų esanti gleivinės juosta, ir susidaręs defektas užsiūtas (taip pasikelia mazgai ir grįžta vidun), arba net išpjauta su visais padidėjusias ir galimai didėti galinčiais mazgais ar "ataugti" galinčiomis užuomazgomis. Šie du būdai brangesni, bet žymiai rečiau ar iš vis nebebūna hemorojaus recidyvų.

Taigi, pasirinkimo yra į valias. Taip pat, kadangi yra daugybė-galybė operacijos būdų, tai reiškia, kad nė vienas nėra 100% veiksmingas ir pats geriausias.

Iš visų, kurie kreipiasi į gydytojus dėl hemorojaus tik apie dešimtadaliui gydytojai siūlo operuotis, nes, kaip suprantate, kiekviena operacija turi savo riziką ir ją siūlo tik tada, kai mato, jog hemorojaus komplikacijų rizika yra didesnė, nei operacijos. Bet, kiekvienas pacientas turi teisę nuspręsti ar tas hemorojus jam tikrai trukto taip, kaip teigia gydytojas ir nuspręsti operacijos atsisakyti, arba manyti, kad visgi sukeliamas diskomfortas yra nepalyginamai didesnis su rizika ir operacijos reikalauti (tik šiuo atveju reikia gydytojui argumentuoti, kodėl būtent manote, jog operacijos reikia, o ne todėl, kad kaimynas Petras pasidarė ir gavo 2 laisvadienius ar jums kažkas sakė, kad jums to reikia).

Ligos, kurias žmonės dažnai maišo su hemorojumi:

1) Tiesiosios žarnos iškritimas - jo metu atrodo, kad žarnos galas yra išlindęs laukan (taip ir yra). Tai - rimtesnė liga nei hemorojus, ir reikalauja kiek rimtesnių operacijų (jų metu tenka "pakelti" ne vien žarnos gleivinę, bet pačią žarną, ją trumpinant ar prisiūnant pilve prie mažojo dubens struktūrų (dažniausiai prie kryžkaulio vidinės pusės). 

Per tokią žarną žymiai lengviau "gauti" infekciją, trombozę ir kitas komplikacijas.

2) Tiesiosios žarnos įplėšos - tai gleivinės įtrūkimai, kurie dažnai būna labai skausmingi. Dažniausiai atsiranda lyg iš giedro dangaus, bet taip pat ir dingsta. Gali supūliuoti, netgi formuotis proktitas ar net anorektalinės fistulės - tada reikia medikų pagalbos.

3) Papilomos ar kandilomos - jos gali augti "ten", kaip ir bet kur kitur organizme. Jas yra verta išsitirti, nes gali būti, kad jos turi tikimybę suvežėti, arba, jog tai gali būti II sifilio stadijos pasireiškimas.

4) Gėrybiniai ir piktybiniai augliai.
5) Krono liga - jos metu gana dažnai skauda išangę, iš jos pakraujuoja. Apie šią ligą ypač reikia pagalvoti, jei tariamas hemorojaus pacientas yra jauno amžiaus - tai ne tik galimai labiau tikėtina liga, nei homorojus, bet ir pavojinga mažajam žmogui dėl to, kad gali sukelti virškinimo sutrikimus ir sulėtinti fizinį ir protinį vystymąsi :(

Tikriausiai sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, kaip ir rašyti apie patį hemorojų.

Pabaigai - visuomet geriau nueiti pas gydytoją ir išsitirti, jei kyla bet kokių įtarimų, jog kažkas negerai su išange ar su virškinamuoju traktu (ar bendrai su bet kuria kita organizmo dalimi) - pati esu skaičiusi tikrų ligos istorijų iš Lietuvos, kai storosios žarnos vėžys buvo įtartas (vėliau diagnozuotas ir sėkimingai išgydytas labai ankstyvose stadijose) dėl vienintelio simptomo - pvz.: išnykusio pasitenkinimo jausmo po tuštinimosi, padažnėjusio tuštinimosi (konkrečiam atvejį, tai buvo pasidaręs kas 2 dieną, nors žmogus prieš tai teigia >40m. tuštinęsis kasdien, nesvarbu kas), ar kelių kraujo lašelių išmatose.

PS - apsikirpau. Sekantis įrašas bus įvadinė blevyzga piešimo pamokėlėms :)

Homeopatija: išteisinti ar pasmerkti?

[Šis įrašas yra mano asmeninė nuomonė, nenukreiptas nei už, nei prieš konkrečią firmą ar jos produktą. Jis negali būti laikomas konsultacija, jis negali būti laikomas pakaitalu konsultacijai ir negali būti laikomas šaltiniu. Jis yra to lygio, apie kurį žmonės vėliau sako "o aš internete skaičiau". Tekste išdėstomus faktus ir šaltinius tengiuosi grįsti bendromis žiniomis, visuomet esu atvira diskusijoms ir jūsų nuomonei.]

 
Boiron, Prancūzijoje įsikūrusi homeopatinių vaistų firma, padavė į tesmą italų blogerį¹ Samule Riva už tai, kad viename savo blogo įrašų jis parašė, kad firmos vaiste Oscillococcinum'e nėra jokios veikliosios medžiagos.

 

Pati kompanija teigia, kad šis preparatas gaminamas iš oscillococcinumo (taip, ir vaisto pavadinimas toks pats) - medžiagos, kurią gamintojas išgauna iš ančių kepenų ir širdžių, tada atskiedžia 1:100 200 kartų (arba, kaip teigia homeopatai, padaro vaistą 200K potencijos). 

Iš esmė tai yra kažkas panašaus, kad paskirstyti 1ml tūrio medžiagą tūryje, kuris atitinka šiuo metu ištyrinėtos Visatos tūrį (žinoma, neatsižvelgiant į juodąją materiją). Taip pat tai reiškia skirstyti medžiagą, kurios buvimo be vaistą gaminančios firmos dar niekas daugiau neįrodė, kad ir kaip kiti farmacininkai ir prisiekę Foie gras mylėtojai būtų ieškoję.

(Vaistinė ramunė (Matricaria chamimilla) - nuotrauka iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos)

Dauguma žmonių dažnai nesupranta kas būtent yra homeopatinis preparatas ir juos painioja su preparatais iš augalų ir gyvų padarų.

Pavyzdžiui iš dailios gėlytės rusmenės yra gaminami vieni iš populiariausių vaistų "širdžiai" (pvz.: digitalis). Iš pūdytų dobilų galima išgauti kraują skystinančią medžiagą varfariną (dėl to karvės, paėdusios blogai išdžiovinto šieno gali nudvėsti, nes joms prasideda vidinis kraujavimas). Tai tik du pavyzdžiai, bet yra daugybė vaistų, kurie yra arba išgaunami iš augalų, arba jų veiklioji medžiaga buvo nustatyta augaluose ir vėliau susintetinta cheminiu būdu ar gauta genų inžinerijos dėka. Tai yra veikliosios medžiagos, kurių veikimas buvo įrodytas moksliniais tyrimais ir kurios pradėtos taikyti kasdienėje medicinos praktikoje, o dėl savo pigumo-efektyvumo santykio dažnai ir praktiškai neišstumiamos sintetinių preparatų.

 

(Nostradamo portretas nutapytas jo sūnaus Cezario)

Visi esame girdėję apie Nostradamą, kuris, be daugybės abejotinų pranašysčių, kūrė ir įvairius ligų gydymo "receptus".

Vienas iš jų buvo skirtas gydyti buboniniui marui (juodajai mirčiai) ir, kaip nebūtų keista, veikė! (žinoma tų laikų "standartais", šiandien to vaisto efektyvumas būtų įvertintas kaip pernelyg nereikšmingas, kad tikras gydytojas drįstų su juo žaisti rusišką ruletę iš paciento gyvybės).

Vadinamąsias Nostrodamo rožių piliules sudarė: rožių žiedlapiai ir pumpurai, kiprų pjuvenos, vilkdalgis, gvazdikėliai, ir miros (berods)².
Kai jau moderniais laikais mokslininkai atkūrė receptą ir išmėgino šį vaistą labai nusivylė, nes jis neveikė. Kol vienas entuziastas nusprendė sekti Nostradamo instrukcijomis labai labai įdėmiai ir jo atkurtas preparatas jau veikė. O tada ir paaiškėjo kodėl - "pranašas" buvo nurodęs, kad rožes galima rinkti tik iš tam tikrų vietų ir tik anksti ryte kol dar nenudžiuvo rasa ir rožių neapšvietė saulė. Per naktį ant rožių žiedlapių įsikuria tam tikra grybelių kultūra kuri gamina maro sukėlėją veikiantį antibiotiką (matyt dienos metu grybelis arba jo nebegamina, arba gal UV spinduliai jį suardo). Kituose tablečių produktuose yra vitamino C, kuris sumažina maro sukeltą kraujavimą. Tad, jei tabletes pagaminsi tikrai teisingai, gausi šiek tiek antibiotikų ir vitamino C ir galbūt tai bus šiaudas, už kurio užsikabinęs ligonis išsigelbės. Žinoma, šiais laikais niekas nebeaugintų rožių ir neskintų jų žiedlapių, bet tiesiog užaugintų antibiotiką gaminantį grybelį (ar genetiškai modifikuotų bakteriją) ir išskirtų iš jo antibiotiką, kad vietoj šiaudo žmogui duotų tikrą gelbėjimosi ratą. Žinoma Nostrodamas šį preparatą sukūrė bandymų būdu ir, negalėjo pasakyti kas būtent veikia tabletėse.

Dauguma "natūralių gydymo būdų" (arbatų, tepalų, tablečių etc) irgi negali tiksliai įvardinti veikliosios medžiagos. Yra daugybė liaudiškų preparatų, kurių gaminimo receptūra nurodoma itin tiksliai (užpilsi 5 laipsniais per didele vandens temperatūra ir šnipštas, surinksi žoles ne per pilnatį ir šnipštas, nebus lyginis lapų skaičius ant šakelės ir šnipštas ir taip toliau ir panašiai... ) Žinoma dažniausiai tokie receptai "išėję" iš žiniuonių/raganą/pranašų ar kitų žmonių, kurie turi suvokimą, kad veikia ne "natūralumas", o kažkas, ko jie negali įvardinti ir dėl to negali pakeisti receptūros ar gaminimo, kad nebūtų netekę tos veikliosios medžiagos, yra labai suprastinami ir, na... subuitinami. Ir taip tokios "rožių piliulės" patampa rožių kotų arbata nuo maro prieš miegą.

Tačiau tai nereiškia, kad visi liaudiški preparatai neveikia.

Tiesiog modernioji medicina dar gali būti neatkreipusi į juos dėmesio. Bet vos tik ji tą pastebi - farmacininkai subėga greičiau nei alkani šunes prie mėsos, išskiria veikliąją medžiagą ir gamina iš jos vaistus.

Kartais natūralių preparatų vartojimas gali būti nuodingas - pvz.: rusmene labai lengva mirtinai nusinuodyti, dėl to joks gydytojas nedrįstų leisti savo pacientui vartoti rusmenės. Vaistinėje parduodamoje tabletėje yra konkretus veikliosios medžiagos kiekis ir ji dažnai dar būna papildomai chemiškai apdorota, kad sukeltų mažiau šalutinių poveikių³. Tuo tarpu kokią koncentraciją veikliosios medžiagos bus sukaupęs tam tikras augalas niekas negali pasakyti tiksliai, kol nėra jo viso susmulkinęs ir ištyręs. Niekada negali žinoti ar viename kote veikliosios medžiagos nebus visai, o šalia augančiame, po kuriuo visą vasarą bruzdėjo skruzdėles, jo bus keturis kart tiek, kiek būtų "normaliame". Taip pat, jei pasakytum žmogui gerti tam tikro augalo arbatą, vienas į karšto vandens puodelį įmestų to augalo lapelį, o kitas valandą virtų visą augalą su šaknimis ir vėliau bandytų per dieną išgerti po litrą tos "arbatos" :)

O kartais, nors liaudiški augaliniai preparatai ir veiksmingi, bet jų galia yra tokia nedidelė, kad net didinant veikliosios medžiagos koncentraciją ir ją gryninant daug pinigų iš to nepasidarytum, nes žmonėms tiesiog pigiau būtų naudoti pačias žoles (pvz.: gydytis mažyčius dantenų pūlinukus antiseptinėmis savybėmis pasižyminčia ramunėlių arbata, arba gerti antidepresantą jonažolę⁴).

Liaudiškus preparatus protingas žmogus naudotų, nes:
a) juose yra pakankamos veikliųjų medžiagų koncentracijos jo ligai gydyti ir, žmogus nenori pirkti brangesnių vaistinės preparatų ar/ir nenori pajusti daugiau šalutinių poveikių, nei tai yra būtina. (Pvz.: vartoja jonažolę (ar nerimui malšinti, dėl kurio širdelė daužosi, ar tam, kad geriau užmigtų etc. Jeigu tai padeda, nėra prasmės skirti vaistų, kurie gali sukelti priklausomybę)).;
b) serga liga, kuriai vaistų dar nėra sukurta/atrasta ir yra išbandęs kitus gydymo būdus. (Pvz.: mėgina išsigyti vėžį gerdamas keistas nežinomas žoles iš Kinijos džiunglių, bet suvokia, kad tikimybė, jog jos jam padės yra be galo maža, tikimybė kad nebus jokio efekto yra didelė, o tikimybė, kad prasidės toksinis kepenų pažeidimas ar ligos eiga tik pagreitės yra labai didelė. Visgi, nebeturėdamas ko prarasti, toks žmogus sutinka žaisti iš savo paties gyvenimo .);
c) įvyko apokalipsė ar jį išmetė į negyvenamą salą ir tiesiog nėra galimybės pasinaudoti moderniąją medicina (Pvz.: malšindamas uždegimą virs gluosnio, želvyčio ar net blindės žievės nuovirą ir melsis, kad arbatoje veikliosios medžiagos koncentracija nebūtų per stipri...).
Liaudiškus preparatus neprotingas žmogus vartotų, nes:
a) liaudis neklysta. Kas liaudiška ir tradiciška yra gerai.

Taigi, tokį dalyką, kaip ramunėlių arbatą būtų galima prilyginti labai silpno poveikio vaistui (turinčiam ir labai silpnus šalutinius poveikius⁵).

Homeopatinis ramunėlių preparatas būtų vienas lašas tos pačios ramunėlių arbatos atskiestas tarkim 10 kibirų vandens.

Nes dėl kažkokių tai mistinių priežasčių tas vanduo savo struktūroje gali "atsiminti" to lašo "informaciją", bet neatsimena visų šūdelių ir kitų medžiagų, kurios jame plaukiojo. Aišku homeopatinių preparatų gamintojai teigia, kad vanduo užšaldamas, virdamas ir panašiai apsivalo nuo neigiamos "informacijos", o jie vandenį "pakrauna" teigiama informacija.
Bet mano mokyklinės žinios apie entropiją ir Boltzmann'o darbus verčia labai tuo abejoti.
Dievaži, net nepusiausvirųjų vyksmų fizika su tokiais gudriais terminais, kaip "saviorganizacija" ar "disipatyviosios struktūros", vargu ar palaikytų šią "informacijos teoriją". Žinoma kvantinė fizika ir kt. mokslai sakytų, kad tai veikia, bet jie taip pat sako, kad veikia viskas, visada, visur ir visais įmanomais būdais (net ir neveikimu). Štai neblogas video (su pridėtomis ištraukomis iš fantastinių filmų palyginimui), kuriame sumontuoti kelių homeopatų paaškinimai kaip veikia homeopatiniai vaistai.

Tad kodėl vaistinėje nupirktas homeopatinis preparatas turėtų mano organizmą "pakrauti" kažkuo daugiau, nei kito gyvo žmogaus noras, kad aš pasveikčiau? Juk mano kūnas >70% vanduo?

Ar tos ančių kepenėlės, kurias valgiau užužpernai, dabar mano kūne nėra atsiskiedusios taip pat, kaip ir vaistas, šio mano blogo įrašo kaltininkas?

Ar aš esu tokia vaistų vartotoja, kad pirkčiau ne cheminius vaistus, kuriuose veiklioji medžiaga yra išgryninta, ir net ne kokias nors žoles iš žiniuonės, kuri man vienintelė teigia, kad jos veikia ir kuriuose veiklioji medžiaga gali, o gali ir nebūti, ar aš esu tokia, kad pirkčiau tik pačią vaistų sąvoką? Placebo efektą, kuriuo nebegaliu patikėti, jei nesu sumokėjusi pinigų, jei negavau tabletės, ar man kas nors pseudomoksliškai nepaaiškino apie produktą?

(Parodija, kaip atrodytų, jei homeopatai ir ekstrasensai dirbtų ligoninėje. Anglų kalba)

Kiek atsimenu minėtas Oscillococcinumas kainuoja paie 20Lt už 6 tabletes, o gertį jį reikia 2-3 kartus per dieną po vieną tabletę. Štai čia yra ir pats vaisto puslapis. Su paaiškinimais, su jį vartojusių žmonių liudijimais ir netgi su nuorodomis į mokslinius tyrimus, kurie įrodo vaisto efektyvumą.
Tikėti jais ar ne, priklauso tik nuo jūsų. Pastikėti gydytoju, kuris skirtų jums tokį vaistą irgi priklauso tik nuo jūsų. Niekas niekada neuždraus vartoti homeopatinių preparatų, nes jie neturi jokio šalutinio poveikio.

Aš asmeniškai negaliu ramia sąžine žiūrėti, kai homeopatiniais preparatais žmonės gydo maliariją, vėžį ar ŽIV (kai kuriose šalyse gydyti tam tikras (tiksliau rimtas "tikras" ligas) homeopatamas yra uždrausta). Aišku, kad dalis šių žmonių išgyvena ir pasveiksta. Tokia pat dalis, kuri pasveiktų ir be gydymo, ir ta dalis, kuriai buvo blogai nustatyta diagnozė.

Daug gydytojų, ypač šeimos, išrašo homeopatinius vaistus, nes jie puikiai padeda pacientams su įsikalbėtomis-įsivaizduotomis ligomis (svarbu suvokti, kad pacientai ligas įsikalba ne iš piktumo, ir beveik visuomet net nesupranta, kad jie serga ne todėl, kad serga "iš tiesų", bet tiesiog jų organizmas imituoja kokios nors ligos simptomus (pvz.: gripo) dėl tam tikrų priežasčių. Ar kada atkreipėte dėmesį į tai, kad yra žmonių, kurie serga tik savaitgaliais ir per atostogas? Kad yra tokių, kurie kaip mat suserga prieš svarbius dalykus? ). Bet ar aš turiu teisę nuspręsti, kuris žmogus serga iš tiesų, o kuris ne? Ar aš turiu teisę manyti, kad mano tikėjimas tampa tiesa vien todėl, kad aš taip galvoju? (nesvarbu, kad fizikai sakytų "taip").
70% Lietuvos gyventojų nešioja tuberkuliozės bakterijas, bet tuberkulioze neserga. Kai kurioms vienišoms moterimis po itin nelaimingos meilės prasideda į tuberkuliozę panašūs simptomai (čia jau psichologas galėtų pakomentuoti kodėl taip yra), bet ar aš turiu teisę atmesti tuberkuliozės diagnozę vien tik todėl, kad galbūt ligonės skreplių tepinėlį tyręs mikrobiologas nerado ligos sukėlėjo (gal jo buvo mažai, gal tiesiog tikrai nepamatė) ir skirti išskirtinai vien tik homeopatinius vaistus? Ar homeopatas turi teisę teigti, kad jo vaistai, kurie padeda tokiais atvejais, ir net tais, kai tepinėlyje tuberkuliozės bakterijų randama, tiesiog jie nėra būtent tų, nors ir identiškų simptomų sukėlėjai, teigti, kad kad jie tikrai padės ir visais kitais atvejais?..

1 - gal ten ir blogerė :) Itališkai nemoku, o angliškuose puslapiuose vienur rašo vienaip, kitur kitaip, bet manau, kad tai esmės nekeičia.
2 - Nostradamo receptų galite pasiskaityti štai čia. Puslapis yra anglų kalba, gale yra originaliojo leidimo "nuotraukos" :) Labai įdomu, ypač jei domitės viduramžių medicinos kultūra (ar pačiu Nostradamu).
3 - Šiaip nėra tokios vaisto koncentracijos, kuri tiktų absoliučiai visiems pacientams. Dauguma vaistų dozių būna paskaičiuotos 25 metų, 70kg sveriančiam vyrui (ypač nereceptinių). Be svorio, lyties ir amžiaus skirtumų, kiekvienas mūsų skiriamas ir organų dydžiais, organizmo pajėgumu, o ypač tam tikrų fermentų aktyvumu. Ta pati kokio nors vaisto dozė gali vieną nužudyti, o jo brolis surijęs dvigubą dozę skųstis kad nejaučia poveikio.
4 - Jonažole irgi galima mirtinai nusinuodyti. Kad kas nors būtų nusinuodyjęs ramunėlėmis (nekalbant apie alergines reakcijas), kažkaip dar nesu girdėjusi :)
5 - kai kuriems žmonėms nuo ramunėlių arbatos užkietėja viduriai ar atsiranda pykinimas
Šalutinis poveikis nėra lygus blogam poveikiui - pvz.: tą pačią ramunėlių arbatą kai kurie žmonės vartoja nuo vidurių pūtimo ir jiems šalutinis poveikis gali būti atsiradės spuogas ant dantenų (ar net visai nebūti), iš "rimtesnių vaistų" istorijų - kontraceptinės tabletės originaliai buvo sukurtos siekiant sumažinti menstruacinius skausmus ir su jais susijusią nevaisingumo ir moterų mirties dėl endometriozės riziką, bet turėjo šalutinį poveikį - nevaisingumą vaistų vartojimo metu. Šiandien šis "šalutinis" poveikis yra tapęs pagrindine šių tablečių pardavimo priežastimi, ir dauguma ginekologų, moterims su menstruaciniais skausmais dažniau skiria kontraceptines tabletes, nai žymiai brangesnius kitus hormoninius preparatus, kurie pasižymėtų tais pačiais ar artimais šalutiniais poveikiais lyginant su kontraceptinėmis tabletėmis, bet tiesiog farmacininkui būtų galimybė iš jų užsidirbti kur kas daugiau pinigų, nes kontraceptinėms tabletėms reikia kainos požiūriu konkuruoti ir su kitomis kontracepcijos formomis, o hormoniams preparatams tik vieniems su kitais. 

Panašūs įrašai:
1. Virškinimo fermentai: išteisinti ar pasmerkti
2. Įvairios ligų paaiškinimo kilmės.