Cistitas

ŠITAS ĮRAŠAS NĖRA PROFESIONALAUS MEDIKO NUOMONĖ. JIS NĖRA KONSULTACIJA, NEGALI BŪTI NAUDOJAMAS KAIP TOKIA AR PAKEISTI TOKIĄ. ESANT BET KOKIEMS SUTRIKIMAMS, NUSISKUNDIMAMS, VARTOJANT VAISTUS, PIRMIAUSIAI KREIPKITĘS Į SAVO GYDYTOJĄ. ŠIS ĮRAŠAS YRA TIK ŠVIEČIAMOJO POBŪDŽIO, SIEKIANT SUDARYTI BENDRĄ ĮSPŪDĮ IR SIEKIANT PADĖTI GERIAU SUPRASTI LIGŲ PRIEŽASTIS, EIGAS, SIMPTOMUS, GYDYMĄ IR JO BŪTINYBĘ. JIS YRA IŠ TOS SERIJOS "O AŠ INTERNETE SKAIČIAU". LABAI PRAŠAU Į VISKĄ KĄ PERSKAITOTE INTERNETE AR BET KUR KITUR VISADA ŽIŪRĖTI SU SVEIKU PROTU IR PIRMIAUSIAI KLAUSYTI JUS GYDANČIO PROFESIONALAUS GYDYTOJO, O NE KAŽKOKIŲ FORUMŲ, LIGŲ PUSLAPIŲ AR VA TOKIŲ VA BLOGŲ :) DOMĖKITĘS VISKUO, BET VISKUO IR NETIKĖKITE.

(nuotrauka iš čia)

Labai didelė dalis į šeimos gydytoją besikreipiančių žmonių serga cistitu.

Todėl nusprendžiau šiek tiek daugiau parašyti kas tai per liga, kodėl ji kyla, ir kaip ją gydyti, o svarbiausia - kaip jos išvengti ir padėti išvengti artimiesiems.

Kas yra cistitas?

Cistitias yra šlapimo pūslės uždegimas. Terminas "cistitas" nepasako dėl ko tas uždegimas yra kilęs ir kokio stiprumo jis yra, tik konstantuoja uždegimo buvimą šlapimo pūslėje.

Tai koks jis gali būti?

Dažniausiai cistitas būna dėl bakterinės infekcijos.
Žmogaus šlapimo pūslė teoriškai turėtų būti sterili - realiai ten šiek tiek bakterijų gyvena, bet toks mažas skaičius, kad nei jos ką nors blogo padaro, nei jas galima nustatyti rutininiais medicininiais tyrimais.
Tačiau jei į šlapimo pūslę patenka patogeninių bakterijų, jos ten randa visai neblogus namus - ir maisto yra, ir nėra kitų bakterijų, kurios joms pasakytų "eik iš čia".

Dažniausiai cistitą sukelia šios bakterijos:

-) Escherichia coli (>80% visų cistitų)

-) Proteus genties;-) Klebsiella g.-) Enterobacter g.

Neįprastų bakterijų radimas leidžia įtarti, kad galbūt bakterijos pateko ne per šlaplę, o kitais būdais į šlapimo pūslę - pavyzdžiui, galbūt yra susiformavęs susisiekimas tarp šlapimo pūslės ir žarnos.

Imunosupresuotiems asmenims (sergantiems AIDS, po organų transplantacijos, persisrugusiems labai sunkiomis ligomis), be dažniausių cistito sukėlėjų (bakterijų), uždegimą gali sukelti virusai (pavyzdžiui adeno- ar citomegalo) ar net grybeliai (candida). 

Iš lytiniu keliu plintančių mikroorganizmų cistitą gali sukelti Chlamydia trachomatis.

Yra dar daug kitokių cistitų (eozinofilinis, granuliomatozinis, hemoraginis, Hunnerio sindromas ir kt.), bet jie visi yra žymiai retesnis ir dažniausiai kylantys jau kažkuom sergantiems žmonėms dėl turimos ligos ar kaip jos gydymo šalutinis poveikis. Šiandien apie juos nekalbėsiu, nes manau tai nėra itin tikslinga, o pasistengsiu apsiriboti tik bakteriniu cistitu.

(E. coli - ji turi žiuželius, dėl kurių gali judėti. Po truputį taip ir nukeliauja kur jai atrodo geriau. Paveikslėlis iš čia)

Vis tiek nesuprantu kaip tos bakterijos ten patenka ir ką jos ten daro?

Iš tiesų nėra įmanoma gyventi taip higieniškai, kad tarpvietėje bakterijų visiškai nebūtų. Bet mikroorganizmo pavadnimas bakterija, nereiškia, kas jis yra blogas. Be gerųjų bakterijų žūtumėm.

Blogosios bakterijos yra skirstomos į patogenines (tos, kurios sukelia ligas) ir sąlyginai patogenines (tos, kurias sukelia ligas, kai jų yra labai daug, arba kaip jos patenka ten, kur nereikia). 

Patogeninėmis bakterijomis galima užsikrėsti lytinių santykių metu. Per drabužius, unitazų sėdynes ir panašiai užsikrėsti patogeninėmis bakterijomis yra labai menki šansai. Praktiškai nuliniai (bet galima užsikrėsti kitais mikroorganizmais).

Sąlyginai patogeninėmis šlapimo pūslė užkrečiama, kai:
-) dėl šlaplės traumavimo joms atsiveria "kelias" ten pakliūti. Šis traumavimas dažniausiai būna seksualinės kilmės. Anksčiau cistitas buvo vadinamas "medaus mėnesio liga". Traumuoti šlaplę gali ir šlapimo pūslės kateteris, tarpvietės susimušimas ir panš. Žinoma, kuo trauma didesnė, tuo pavojingesnė, bet gali užtekti ir labai nedidelės traumelės, net nejaučiamos.
-) dėl  didelio bakterijų skaičiaus - dažniausiai moterims, kurios valosi tarpvietę ne nuo makšties link išangės, bet nuo išangės makšties link, arba moterims, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių turi išmatų nelaikymą ir yra priverstos nešioti sauskelnes.

Esant traumai net mažas bakterijų skaičius gali sukelti cistitą.

Neesant trumos - cistitą gali sukelti didelis bakterijų skaičius.

Bakterijos dar gali patekti jau minėtus patologinius šlapimo pūslės ir aplinkinių organų ryšius (gali būti įgimti ar įgyti), arba net per kraują.

Patekusios į šlapimo pūslę bakterijos vidutiniškai dar 2-3 dienas dauginasi, kol pasiekia simptomus sukeliantį kiekį. Bet tas 2-3 dienas asmuo gali jausti ligos prodromą - pavyzdžiui gali perštėti šlaplės angą, būti kažkokia tai šiaip bjauri savijauta, žmogui, kuriam "tik tas galvoj", gali nebesinorėti ir panašiai. Vis dėl to šie simptomai nėra specifiški ir neleidžia įtarti būtent cistito. Žmonės, kuriems cistitas kartojasi dažnai, kartais jau gali pasakyti kad cistitas bus po kelių dienų, bet net ir jie gali suklysti.

Bakterijosms daugintis labai padeda žemas šlapimo pH - maždaug 5,5 (šiaip jis varijuoja nuo 4,8 iki 8, dažniausiai būna 7). Jei asmuo valgo daug vaisių ir baltymų, tai šlapime yra daugiau medžiagų, reikalingų bakterijoms daugintis. Kita vertus, sveika mityba padeda palaikyti sitprų imunitetą ir tos bakterijos greitai įveikiamos.

Puikius namus bakterijoms sudaro likutinio šlapimo buvimas šlapimo pūslėje. Normaliomis sąlygomis besišlapinantis žmogus turi ištuštinti visą šlapimo pūslę. Jei to padaryti nepavyksta dalis šlapimo lieka, o drauge su juo ir bakterijos.

Nekalbant apie asmenis, kurie serga tam tikromis ligomis ar yra turėję traumų dėl kurio šlapimo pūslė negali pilnutinai išsituštinti, likutinis šlapimas dažniausiai lieka tiem, kurie negali pasišlapinti tada, kada nori - šlapimas toliau kaupiasi, šlapimo pūslė tempiasi. Ji negali temptis iki begalybės, todėl jos raumeninės ląstelės nuvargsta, susidarę mikro įtrūkimai perauga jungiamuoju audiniu - tokios šlapimo pūslės raumuo silpnėja ir vėliau šlapinantis negali pilnutinai "išspausti" viso pūslėje esančio šlapimo (sunkiais atvejais, tokiam gyvenimo būdui besitęsiant, galų gale išsivysto ir šlapimo nelaikymas).
Jei įtariate, kad jums taip gali būti - pasišlapinę, kai jau atrodo, kad viskas išbėgo, šiek tiek paspauskite pilvo apačią - jei dar šlapimo išbėga, tai ir yra tas likutinis šlapimas. Tokiu atveju turite pirmiausiai pradėti šlapintis tada, kai norite, o ne tada, kai galite - tik tokiu atveju išvengsite tolimesnio šlapimo pūslės traumavimo. Antra, turite gerti daugiau skysčių, kad vyktų didesnė to likutinio šlapimo cirkuliacija, taip pat tai dar labiau sudažnins šlapinimąsį - jei raumuo tik pavargęs ir nusilpęs jis vėl "usiikačialins"  :)

Be jokios abejonės, visokie "pašalimai", kitos infekcijos, stresai ir panašiai, palengvina infekcijos patekimą ir vystymąsį - kaip ir su bet kuria kita liga.

(Paveikslėlis iš čia Čia ne į temą, bet, visokie unitazo gaivikliai ir plovikliai turi vieną minusą - jie putoja. Šlapimas neputoja, o jei putoja, vadinasi jame yra daug baltymų. Jei jame yra daug baltymų, tai gali reikšti inkstų kanalėlių pažeidimą. O kaip suprasi ar jis putoja ar ne, kai visada nuleidus vandenį dėl tualeto gaiviklio vanduo suputoja ar, net dar, blogiau, yra nudažomas žalia ar mėlyna spalva...)

Kokie yra cistito simptomai?

Dažniausiai cistitas prasideda neaiškiu diskomforto jausmu pilvo apačioje, gali būti toks jausmas, kad pasišlapinus atrodo, jog norisi dar, bet nieko neišeina - taip yra dėl to, jog dėl uždegimo tinsta šlapimo pūslės sienelė, ir nervinei sistemai atrodo, kad "ten kažkas yra, reikia išmesti".

Vėliau atsiranda skausmas arba perštėjimas šlapinantis, gali skaudėti nugaros apačią.

~10% pacientų šlapime būna vizualiai matomo kraujo. Realiai užtenka vos kelių lašų kraujo nuspalvoti litrą šlapimo. Taidažniausiai kyla dėl to, jog bakterijos pridaro mažyčių žaizdelių gleivinėje ir pro jas tarsi rasos lašelis prasisunkia tas nedidelis kraujo kiekis. Vis dėl to, tai jau rodo, kad cistitas jau linksta į sunkesnę pusę.

Šlapimas gali būti drumstas, kitokios spalvos, turėti keistą ar nemalonų kvapą, ypač ryte, nes jam ilgiau užsibuvus šlapimo pūslėje jame ir bakterijų prisidaugina daugiau.

Labai būdinga, kad sergant cistitu norisi daug ir po mažai šlapintis - maždaug kas 15-20 minučių. Skaudėti gali tiek šlapinantis, tiek tarp pasišlapinimų, ar tik paspaudus pilvo apačią.

Gali būti ir bendras silpnumas, jegų neturėjimas - juk vis dėl to uždegimas.

(nuotrauka iš čia)

Kaip cistitas diagnozuojamas?

Cistitą gali diagnozuoti ir šeimos gydytojas - dažniausiai užtenka vien sipmtomų, bet praktiškai visuomet (kalbu apie Lietuvą, nes kai kurios EU šalyse tokių tyrimų lengvos eigos cistitui nedarys) padaromas bendras šlapimo tyrimas (jis parodo ar šlapime yra bakterijų ir baltymų) ir bendras kraujo tyrimas (parodo ar  organizme yra uždegimas ir šiaip leidžia įvertinti bendrą būklę). Esant bent menkiausiam įtarimui pacientas nukreipiamas pas urologą - šis atlieka kitus specifinius tyrimus, siekdamas atmesti kitas, pavojingesnes ligas. 

Jei cistitas kartojasi dažnai, ar jo nepavyksta išgydyti, tuomet, be jokios abejonės, atliekami tolimesni tyrimai.

Kaip cistitas gydomas?

Pirmiausiai cistitą gydyti pradeda pats organizmas - prasideda uždegimas ir imuninės sistemos ląstelės pačios gaudo ir naikina bakterijas, o taip pat atsiranda dažnas šlapinimasis - organizmas stengiasi neleisti šlapimo pūslėje kauptis šlapimui, kuriame tos bakterijos daugintųsi (daug bakterijų yra prisikabinusios šlapimo pūslės gleivinės gleivėse, todėl toks plovimas neužtikrina visiško bakterijų pašalinimo, bet tam uždegiminis procesas ir yra ;) ). 

Todėl yra labai svarbu gerti kuo daugiau skysčių, kad organizmas turėtų vandens toms bakterijoms nuplauti. Ir šlapintisreikia  tada, kai norisi. Kai kurie žmonės dėl to neeina į darbą, nes bėgant į tualetą kas 15 minučių ir dar šlapinantis su skausmu ne itin darbingas būsi. Yra visokių žolių/uogų ir panš. preparatų, kurie arba "varo šlapimą" arba keičia šlapimo pH, arba jose esančios medžiagos yra "neskanios" bakterijoms. Galima gerti tokius, bet, jei tik turite galimybę, geriau vartoti ne juos, o augalus iš kurių jie pagaminti - pavyzdžiui geriau valgyti spanguoles (jose yra A-proantocianidinų, kurie sutrikto bakterijoms esančiomis šlapimo skystyje prisikabinti prie šlapimo pūslės sienelės gleivinės, terapinė dozė yra maždaug 2-3 stiklinės sunokusių spanguolių uogų per dieną), nei gerti spanguolių tabletes. Ne visiems žmonėms šitie preparatai tinka, ypač turintiems gretutinių ligų, todėl reiktų vartoti su protu. Kad natūralu, nereiškia, kad ir sveika. Musmirės irgi natūralios.

Daug žmonių, ypač pirmo cistito epizdodo atveju, iš karto kreipiasi į gydytoją ir gauna antibakterinę terapiją - antibiotikų. Jei skaitote šį įrašą ir nusprendėte iš pradžių pamėginti gydytis be antibiotikų namuose, tai kreipkitęs į gydytoją esant bent kokiam ūmiam būklės pablogėjimui arba būklei negerėjant daugiau nei 2 dienas. Be antibiotikų gydomas cistitas trunka 2-3 kartus ilgiau nei su jais, bet jis vis tiek turi po kasdien gėrėti. Tai nėra banguojančios eigos liga.

Deja, bet sergant sunkiu cistitu be antibiotikų vargu ar išsiversite. Tos pačios visų giriamos spanguolės  bakterijų nenaikina - tik trukdo joms iš šlapimo prikibti prie gleivinės. O kaip su tomis, kurios jau yra gleivinėje?...

Sergant cistitu galima vartoti vaistus nuo skausmo (ne visus, bet ibuprofenas ir į jį panašūs neblogina nei antibiotikų veikimo, nei šlapimo išsiskyrimo. Jei kyla abejonių pasiklauskite gydytojo ar vaistininko).

Be gydymo ~40% atvejų cistitas praeina pats savaime. Likusiems gydymo visgi reikia.

Su gydymu ~2% cistitų progresuoja į rimtesnius susirgimus, be gydymo skaičius didesnis. Komplikacijos dažnesnės asmenims su šlapimo takų anomalijos, sergantiems gretutinėmis ligomis, su nusilpusiu imunitetu.

Būtina kreiptis į gydytoją atsiradus bet kurio simptomo ūmiam pablogėjimui, esant stipriam skausmui (kad būtų lengviau, įsivaizduokite mažiausią skausmą, kokį galite suvokti kaip 1, o didžiausią kaip 10. Jei skauda 8 ir daugiau balų, kreipkitės į gydytoją skubos tvarka), atsiradus skausmui kitoje vietoje (ypač šone), pakilus temperatūrai (sergan cistuti temp. nebūna arba būna nežymi (~37,5 ir panš.), daugiau kaip 2-3 dienas negerėjant, jei esate nėščia, sergate kitomis ligomis. 
Cistitas yra pakankamai priežastis kreiptis pagalbos į medikus. Jau jis pats yra viso organo uždegimas, ir, nors be šlapimo pūslės gyvnenti galima, bet jei cisitą sukėlusios bakterijos nuspręs šliaužti aukštyn į inkstus, tai jau be inkstų gyventi anei linksma, anei lengva. Ir dažniausiai neilgai trunka. Taip pat cistitą namuose yra labai sunku atskirti nuo kitų mažojo dubens organų uždegimų - į jį panašius simptomus gali sukelti ir besiformuojantis pūlinys, auglys ir kiti baisūs dalykai.
Kai rašau šiuos įrašiukus, žmonės dažnai manęs klausia apie savo susirgimus ir ar jie yra "pakankamai rimti" ieškoti medikų pagalbos. Tik profesionalus medikas, jūs apžiūrėjęs, atlikęs tyrimus, gali jums pasakyti ar jūsų nusiskundimai kyla dėl rimtos priežasties ar ne. Neturint patirties ir išsilavinimo, net ir menki sutrikimai gali atrodyti labai baisiai, bet ir labai baisūs atrodyti kaip nereikšmingi. 

(Spanguolės. Nuotrauka iš čia. Beje, cititu gali sirgti ir naminiai augintiniai. Jiems irgi skauda ir silpna, dažnai norisi šlapintis.)

Tai ko tikėtis iš to cistito?

Net su gydymu, cistitas retai kada trunka trumpiau 3 dienų. Su antibiotikais tęsiasi apie 5 dienas, su "uogom" gali ir iki 2 savaičių. Žinoma simptomai pamažu silpnėja - blogiausios pirmos dienos.

Maždaug ketvirtadaliui persirgusių cistitu asmenų jis vėliau pasikartoja dar bent kartą.

Ir jei kas darbe, mokykloje ar universite iš jūsų juoksis, kad bėgiojate ištisai į tualetą, nekreipkite dėmesio. Cistitu gali susirgti bet kas, kas tik turi šlapimo pūslę. Vyras ar moteris, senas ar jaunas, sveikas ar ligotas. Prisiminkite liaudies patarlę, kad "sotus alkano niekada neužjaučia", tik šiuo atveju "cistitu nesirgęs, sirgusio nesupranta" :)

(Kai žmogus serga cistitu jam dažnai jau būna vienodai į kokį tualetą jis eina. Svarbu, kad į tualetą... Nuotrauka iš čia).

Kaip išvengti cistito?

Pirmiausia reikia gerti pakankamą kiekį skysčių ir nekentėti, kai norisi šlapintis. Maži kiekiai bakterijų visada nori patekti į šlapimo pūslę, o taip jas išplausite nespėjus joms pasidauginti.

Antra, reikia gyventi sveikai - pankankamas miegas, gera mityba, stresų vengimas padės užtikrinti gerą imunitetą - o jei imunitetas bus geras, tai ir visomis ligomis sirgsite mažiau.

Trečia - reikia prisilaikyti higienos. Nėr čia ko tom bakterijom padėti jų kelionėse.

Ketvirta - jei sergate lėtinėmis ligomis, tinkama jų kontrolė visuomet padės išvengti ir gretutinių ligų atsiradimo.

Homeopatija: išteisinti ar pasmerkti?

[Šis įrašas yra mano asmeninė nuomonė, nenukreiptas nei už, nei prieš konkrečią firmą ar jos produktą. Jis negali būti laikomas konsultacija, jis negali būti laikomas pakaitalu konsultacijai ir negali būti laikomas šaltiniu. Jis yra to lygio, apie kurį žmonės vėliau sako "o aš internete skaičiau". Tekste išdėstomus faktus ir šaltinius tengiuosi grįsti bendromis žiniomis, visuomet esu atvira diskusijoms ir jūsų nuomonei.]

 
Boiron, Prancūzijoje įsikūrusi homeopatinių vaistų firma, padavė į tesmą italų blogerį¹ Samule Riva už tai, kad viename savo blogo įrašų jis parašė, kad firmos vaiste Oscillococcinum'e nėra jokios veikliosios medžiagos.

 

Pati kompanija teigia, kad šis preparatas gaminamas iš oscillococcinumo (taip, ir vaisto pavadinimas toks pats) - medžiagos, kurią gamintojas išgauna iš ančių kepenų ir širdžių, tada atskiedžia 1:100 200 kartų (arba, kaip teigia homeopatai, padaro vaistą 200K potencijos). 

Iš esmė tai yra kažkas panašaus, kad paskirstyti 1ml tūrio medžiagą tūryje, kuris atitinka šiuo metu ištyrinėtos Visatos tūrį (žinoma, neatsižvelgiant į juodąją materiją). Taip pat tai reiškia skirstyti medžiagą, kurios buvimo be vaistą gaminančios firmos dar niekas daugiau neįrodė, kad ir kaip kiti farmacininkai ir prisiekę Foie gras mylėtojai būtų ieškoję.

(Vaistinė ramunė (Matricaria chamimilla) - nuotrauka iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos)

Dauguma žmonių dažnai nesupranta kas būtent yra homeopatinis preparatas ir juos painioja su preparatais iš augalų ir gyvų padarų.

Pavyzdžiui iš dailios gėlytės rusmenės yra gaminami vieni iš populiariausių vaistų "širdžiai" (pvz.: digitalis). Iš pūdytų dobilų galima išgauti kraują skystinančią medžiagą varfariną (dėl to karvės, paėdusios blogai išdžiovinto šieno gali nudvėsti, nes joms prasideda vidinis kraujavimas). Tai tik du pavyzdžiai, bet yra daugybė vaistų, kurie yra arba išgaunami iš augalų, arba jų veiklioji medžiaga buvo nustatyta augaluose ir vėliau susintetinta cheminiu būdu ar gauta genų inžinerijos dėka. Tai yra veikliosios medžiagos, kurių veikimas buvo įrodytas moksliniais tyrimais ir kurios pradėtos taikyti kasdienėje medicinos praktikoje, o dėl savo pigumo-efektyvumo santykio dažnai ir praktiškai neišstumiamos sintetinių preparatų.

 

(Nostradamo portretas nutapytas jo sūnaus Cezario)

Visi esame girdėję apie Nostradamą, kuris, be daugybės abejotinų pranašysčių, kūrė ir įvairius ligų gydymo "receptus".

Vienas iš jų buvo skirtas gydyti buboniniui marui (juodajai mirčiai) ir, kaip nebūtų keista, veikė! (žinoma tų laikų "standartais", šiandien to vaisto efektyvumas būtų įvertintas kaip pernelyg nereikšmingas, kad tikras gydytojas drįstų su juo žaisti rusišką ruletę iš paciento gyvybės).

Vadinamąsias Nostrodamo rožių piliules sudarė: rožių žiedlapiai ir pumpurai, kiprų pjuvenos, vilkdalgis, gvazdikėliai, ir miros (berods)².
Kai jau moderniais laikais mokslininkai atkūrė receptą ir išmėgino šį vaistą labai nusivylė, nes jis neveikė. Kol vienas entuziastas nusprendė sekti Nostradamo instrukcijomis labai labai įdėmiai ir jo atkurtas preparatas jau veikė. O tada ir paaiškėjo kodėl - "pranašas" buvo nurodęs, kad rožes galima rinkti tik iš tam tikrų vietų ir tik anksti ryte kol dar nenudžiuvo rasa ir rožių neapšvietė saulė. Per naktį ant rožių žiedlapių įsikuria tam tikra grybelių kultūra kuri gamina maro sukėlėją veikiantį antibiotiką (matyt dienos metu grybelis arba jo nebegamina, arba gal UV spinduliai jį suardo). Kituose tablečių produktuose yra vitamino C, kuris sumažina maro sukeltą kraujavimą. Tad, jei tabletes pagaminsi tikrai teisingai, gausi šiek tiek antibiotikų ir vitamino C ir galbūt tai bus šiaudas, už kurio užsikabinęs ligonis išsigelbės. Žinoma, šiais laikais niekas nebeaugintų rožių ir neskintų jų žiedlapių, bet tiesiog užaugintų antibiotiką gaminantį grybelį (ar genetiškai modifikuotų bakteriją) ir išskirtų iš jo antibiotiką, kad vietoj šiaudo žmogui duotų tikrą gelbėjimosi ratą. Žinoma Nostrodamas šį preparatą sukūrė bandymų būdu ir, negalėjo pasakyti kas būtent veikia tabletėse.

Dauguma "natūralių gydymo būdų" (arbatų, tepalų, tablečių etc) irgi negali tiksliai įvardinti veikliosios medžiagos. Yra daugybė liaudiškų preparatų, kurių gaminimo receptūra nurodoma itin tiksliai (užpilsi 5 laipsniais per didele vandens temperatūra ir šnipštas, surinksi žoles ne per pilnatį ir šnipštas, nebus lyginis lapų skaičius ant šakelės ir šnipštas ir taip toliau ir panašiai... ) Žinoma dažniausiai tokie receptai "išėję" iš žiniuonių/raganą/pranašų ar kitų žmonių, kurie turi suvokimą, kad veikia ne "natūralumas", o kažkas, ko jie negali įvardinti ir dėl to negali pakeisti receptūros ar gaminimo, kad nebūtų netekę tos veikliosios medžiagos, yra labai suprastinami ir, na... subuitinami. Ir taip tokios "rožių piliulės" patampa rožių kotų arbata nuo maro prieš miegą.

Tačiau tai nereiškia, kad visi liaudiški preparatai neveikia.

Tiesiog modernioji medicina dar gali būti neatkreipusi į juos dėmesio. Bet vos tik ji tą pastebi - farmacininkai subėga greičiau nei alkani šunes prie mėsos, išskiria veikliąją medžiagą ir gamina iš jos vaistus.

Kartais natūralių preparatų vartojimas gali būti nuodingas - pvz.: rusmene labai lengva mirtinai nusinuodyti, dėl to joks gydytojas nedrįstų leisti savo pacientui vartoti rusmenės. Vaistinėje parduodamoje tabletėje yra konkretus veikliosios medžiagos kiekis ir ji dažnai dar būna papildomai chemiškai apdorota, kad sukeltų mažiau šalutinių poveikių³. Tuo tarpu kokią koncentraciją veikliosios medžiagos bus sukaupęs tam tikras augalas niekas negali pasakyti tiksliai, kol nėra jo viso susmulkinęs ir ištyręs. Niekada negali žinoti ar viename kote veikliosios medžiagos nebus visai, o šalia augančiame, po kuriuo visą vasarą bruzdėjo skruzdėles, jo bus keturis kart tiek, kiek būtų "normaliame". Taip pat, jei pasakytum žmogui gerti tam tikro augalo arbatą, vienas į karšto vandens puodelį įmestų to augalo lapelį, o kitas valandą virtų visą augalą su šaknimis ir vėliau bandytų per dieną išgerti po litrą tos "arbatos" :)

O kartais, nors liaudiški augaliniai preparatai ir veiksmingi, bet jų galia yra tokia nedidelė, kad net didinant veikliosios medžiagos koncentraciją ir ją gryninant daug pinigų iš to nepasidarytum, nes žmonėms tiesiog pigiau būtų naudoti pačias žoles (pvz.: gydytis mažyčius dantenų pūlinukus antiseptinėmis savybėmis pasižyminčia ramunėlių arbata, arba gerti antidepresantą jonažolę⁴).

Liaudiškus preparatus protingas žmogus naudotų, nes:
a) juose yra pakankamos veikliųjų medžiagų koncentracijos jo ligai gydyti ir, žmogus nenori pirkti brangesnių vaistinės preparatų ar/ir nenori pajusti daugiau šalutinių poveikių, nei tai yra būtina. (Pvz.: vartoja jonažolę (ar nerimui malšinti, dėl kurio širdelė daužosi, ar tam, kad geriau užmigtų etc. Jeigu tai padeda, nėra prasmės skirti vaistų, kurie gali sukelti priklausomybę)).;
b) serga liga, kuriai vaistų dar nėra sukurta/atrasta ir yra išbandęs kitus gydymo būdus. (Pvz.: mėgina išsigyti vėžį gerdamas keistas nežinomas žoles iš Kinijos džiunglių, bet suvokia, kad tikimybė, jog jos jam padės yra be galo maža, tikimybė kad nebus jokio efekto yra didelė, o tikimybė, kad prasidės toksinis kepenų pažeidimas ar ligos eiga tik pagreitės yra labai didelė. Visgi, nebeturėdamas ko prarasti, toks žmogus sutinka žaisti iš savo paties gyvenimo .);
c) įvyko apokalipsė ar jį išmetė į negyvenamą salą ir tiesiog nėra galimybės pasinaudoti moderniąją medicina (Pvz.: malšindamas uždegimą virs gluosnio, želvyčio ar net blindės žievės nuovirą ir melsis, kad arbatoje veikliosios medžiagos koncentracija nebūtų per stipri...).
Liaudiškus preparatus neprotingas žmogus vartotų, nes:
a) liaudis neklysta. Kas liaudiška ir tradiciška yra gerai.

Taigi, tokį dalyką, kaip ramunėlių arbatą būtų galima prilyginti labai silpno poveikio vaistui (turinčiam ir labai silpnus šalutinius poveikius⁵).

Homeopatinis ramunėlių preparatas būtų vienas lašas tos pačios ramunėlių arbatos atskiestas tarkim 10 kibirų vandens.

Nes dėl kažkokių tai mistinių priežasčių tas vanduo savo struktūroje gali "atsiminti" to lašo "informaciją", bet neatsimena visų šūdelių ir kitų medžiagų, kurios jame plaukiojo. Aišku homeopatinių preparatų gamintojai teigia, kad vanduo užšaldamas, virdamas ir panašiai apsivalo nuo neigiamos "informacijos", o jie vandenį "pakrauna" teigiama informacija.
Bet mano mokyklinės žinios apie entropiją ir Boltzmann'o darbus verčia labai tuo abejoti.
Dievaži, net nepusiausvirųjų vyksmų fizika su tokiais gudriais terminais, kaip "saviorganizacija" ar "disipatyviosios struktūros", vargu ar palaikytų šią "informacijos teoriją". Žinoma kvantinė fizika ir kt. mokslai sakytų, kad tai veikia, bet jie taip pat sako, kad veikia viskas, visada, visur ir visais įmanomais būdais (net ir neveikimu). Štai neblogas video (su pridėtomis ištraukomis iš fantastinių filmų palyginimui), kuriame sumontuoti kelių homeopatų paaškinimai kaip veikia homeopatiniai vaistai.

Tad kodėl vaistinėje nupirktas homeopatinis preparatas turėtų mano organizmą "pakrauti" kažkuo daugiau, nei kito gyvo žmogaus noras, kad aš pasveikčiau? Juk mano kūnas >70% vanduo?

Ar tos ančių kepenėlės, kurias valgiau užužpernai, dabar mano kūne nėra atsiskiedusios taip pat, kaip ir vaistas, šio mano blogo įrašo kaltininkas?

Ar aš esu tokia vaistų vartotoja, kad pirkčiau ne cheminius vaistus, kuriuose veiklioji medžiaga yra išgryninta, ir net ne kokias nors žoles iš žiniuonės, kuri man vienintelė teigia, kad jos veikia ir kuriuose veiklioji medžiaga gali, o gali ir nebūti, ar aš esu tokia, kad pirkčiau tik pačią vaistų sąvoką? Placebo efektą, kuriuo nebegaliu patikėti, jei nesu sumokėjusi pinigų, jei negavau tabletės, ar man kas nors pseudomoksliškai nepaaiškino apie produktą?

(Parodija, kaip atrodytų, jei homeopatai ir ekstrasensai dirbtų ligoninėje. Anglų kalba)

Kiek atsimenu minėtas Oscillococcinumas kainuoja paie 20Lt už 6 tabletes, o gertį jį reikia 2-3 kartus per dieną po vieną tabletę. Štai čia yra ir pats vaisto puslapis. Su paaiškinimais, su jį vartojusių žmonių liudijimais ir netgi su nuorodomis į mokslinius tyrimus, kurie įrodo vaisto efektyvumą.
Tikėti jais ar ne, priklauso tik nuo jūsų. Pastikėti gydytoju, kuris skirtų jums tokį vaistą irgi priklauso tik nuo jūsų. Niekas niekada neuždraus vartoti homeopatinių preparatų, nes jie neturi jokio šalutinio poveikio.

Aš asmeniškai negaliu ramia sąžine žiūrėti, kai homeopatiniais preparatais žmonės gydo maliariją, vėžį ar ŽIV (kai kuriose šalyse gydyti tam tikras (tiksliau rimtas "tikras" ligas) homeopatamas yra uždrausta). Aišku, kad dalis šių žmonių išgyvena ir pasveiksta. Tokia pat dalis, kuri pasveiktų ir be gydymo, ir ta dalis, kuriai buvo blogai nustatyta diagnozė.

Daug gydytojų, ypač šeimos, išrašo homeopatinius vaistus, nes jie puikiai padeda pacientams su įsikalbėtomis-įsivaizduotomis ligomis (svarbu suvokti, kad pacientai ligas įsikalba ne iš piktumo, ir beveik visuomet net nesupranta, kad jie serga ne todėl, kad serga "iš tiesų", bet tiesiog jų organizmas imituoja kokios nors ligos simptomus (pvz.: gripo) dėl tam tikrų priežasčių. Ar kada atkreipėte dėmesį į tai, kad yra žmonių, kurie serga tik savaitgaliais ir per atostogas? Kad yra tokių, kurie kaip mat suserga prieš svarbius dalykus? ). Bet ar aš turiu teisę nuspręsti, kuris žmogus serga iš tiesų, o kuris ne? Ar aš turiu teisę manyti, kad mano tikėjimas tampa tiesa vien todėl, kad aš taip galvoju? (nesvarbu, kad fizikai sakytų "taip").
70% Lietuvos gyventojų nešioja tuberkuliozės bakterijas, bet tuberkulioze neserga. Kai kurioms vienišoms moterimis po itin nelaimingos meilės prasideda į tuberkuliozę panašūs simptomai (čia jau psichologas galėtų pakomentuoti kodėl taip yra), bet ar aš turiu teisę atmesti tuberkuliozės diagnozę vien tik todėl, kad galbūt ligonės skreplių tepinėlį tyręs mikrobiologas nerado ligos sukėlėjo (gal jo buvo mažai, gal tiesiog tikrai nepamatė) ir skirti išskirtinai vien tik homeopatinius vaistus? Ar homeopatas turi teisę teigti, kad jo vaistai, kurie padeda tokiais atvejais, ir net tais, kai tepinėlyje tuberkuliozės bakterijų randama, tiesiog jie nėra būtent tų, nors ir identiškų simptomų sukėlėjai, teigti, kad kad jie tikrai padės ir visais kitais atvejais?..

1 - gal ten ir blogerė :) Itališkai nemoku, o angliškuose puslapiuose vienur rašo vienaip, kitur kitaip, bet manau, kad tai esmės nekeičia.
2 - Nostradamo receptų galite pasiskaityti štai čia. Puslapis yra anglų kalba, gale yra originaliojo leidimo "nuotraukos" :) Labai įdomu, ypač jei domitės viduramžių medicinos kultūra (ar pačiu Nostradamu).
3 - Šiaip nėra tokios vaisto koncentracijos, kuri tiktų absoliučiai visiems pacientams. Dauguma vaistų dozių būna paskaičiuotos 25 metų, 70kg sveriančiam vyrui (ypač nereceptinių). Be svorio, lyties ir amžiaus skirtumų, kiekvienas mūsų skiriamas ir organų dydžiais, organizmo pajėgumu, o ypač tam tikrų fermentų aktyvumu. Ta pati kokio nors vaisto dozė gali vieną nužudyti, o jo brolis surijęs dvigubą dozę skųstis kad nejaučia poveikio.
4 - Jonažole irgi galima mirtinai nusinuodyti. Kad kas nors būtų nusinuodyjęs ramunėlėmis (nekalbant apie alergines reakcijas), kažkaip dar nesu girdėjusi :)
5 - kai kuriems žmonėms nuo ramunėlių arbatos užkietėja viduriai ar atsiranda pykinimas
Šalutinis poveikis nėra lygus blogam poveikiui - pvz.: tą pačią ramunėlių arbatą kai kurie žmonės vartoja nuo vidurių pūtimo ir jiems šalutinis poveikis gali būti atsiradės spuogas ant dantenų (ar net visai nebūti), iš "rimtesnių vaistų" istorijų - kontraceptinės tabletės originaliai buvo sukurtos siekiant sumažinti menstruacinius skausmus ir su jais susijusią nevaisingumo ir moterų mirties dėl endometriozės riziką, bet turėjo šalutinį poveikį - nevaisingumą vaistų vartojimo metu. Šiandien šis "šalutinis" poveikis yra tapęs pagrindine šių tablečių pardavimo priežastimi, ir dauguma ginekologų, moterims su menstruaciniais skausmais dažniau skiria kontraceptines tabletes, nai žymiai brangesnius kitus hormoninius preparatus, kurie pasižymėtų tais pačiais ar artimais šalutiniais poveikiais lyginant su kontraceptinėmis tabletėmis, bet tiesiog farmacininkui būtų galimybė iš jų užsidirbti kur kas daugiau pinigų, nes kontraceptinėms tabletėms reikia kainos požiūriu konkuruoti ir su kitomis kontracepcijos formomis, o hormoniams preparatams tik vieniems su kitais. 

Panašūs įrašai:
1. Virškinimo fermentai: išteisinti ar pasmerkti
2. Įvairios ligų paaiškinimo kilmės.