Muahahahaha >:D Šiandien iškepiau sausainių! Man čia didelis darbas. Kepiau labai susikaupusi ir mėgavausi procesu, kiek tas buvo įmanoma. Man atrodo Tapkiaus nuomone sausainiai būtų buvę daug geresni, jeigu į juos būčiau įdėjusi kokios nors kalakuto krūtinėlės, bet ką jis supranta apie kulinarijos meną. Sausainių kepime jis turi dar mažiau patirties, nei aš, kad ir kokiu katiniškai vertinančiu žvilgsniu būtų stebėjęs procesą ir apsimetęs, jog žino visos visatos ir visų laikų paslaptis.
Po to, grauždama savo sukurtą riebalų ir cukraus šventę žvelgiau į tolį ir gromuliavau visokius šiukšlinius atsiminimus. Kai buvau internatūroje turėjau tokį akušerijos ir ginekologijos ciklą. Vieną dieną atėjau su labai skaudančia nugara, negalėjau nei pasilenkti, nei pasisukti. Pamatęs mano sienos ramstymą skyriaus vedėjas iš karto suskubo man pasiūlyti apnuoginti sėdynę ir suleisti nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, kas palengvintų skausmą ir aš toliau galėčiau sieną ramstyti jau nebe taip graudžiai. Aš tada labai išsigandau ir suglumau, pajutau tai, ką būtų galima pavadinti drovumu, ir visokiais būdais bandžiau atsikalbėti, mano gėdai vis augant į didesnę nuojautą, kad vedėjas tuoj mestels kokį nors mano mandagumui neatramiamą argumentą, pvz.: "gi man nesunku, aš tau gero noriu" ar ką nors panašaus. Laimė jis buvo labai gydytojas ir į mano pastangas sureagavo, kad nu nenori, tai ir nereikia. Kankinkis. Ir iš viso, eik namo.
Tai išėjau.
Panaši situacija pasikartojo jau per rezidentūrą, tik šį kartą nugarą skaudėjo dėl kitų priežasčių, nebe paūmėjusio uždegimo, o paprasčiausio raiščio tempimo. Nuėjau pailsėti į rezidentų kambarį ir bandžiau įsitaisyti kaip nors patogiai ant tam skirtos softkutės (vėliau ji patapo "pasidėsiu savo rankinę ant jos" baldu, kas simbolizavo į vasaros praktiką atėjusių studentų pradžią, nes jie dar neturi šiam baldui pagarbos, kurios jis nusipelnė, o savo kuprinių švarą ir piniginių saugumą jaunatviškai vertina kaip didesnį prioritetą, nei subiniuko komfortą). Tuo metu viena rezidentė pildė kažkokias tai ale ligos istorijas ir labai gailiai dūsavo. Aš irgi norėjau solidarizuotis ir padūsauti, bet man trukdė skausmas. Matydama mano kančią ji pasiūlė to paties - suleisti man vaistų nuo skausmo. Aš, būdama jau pasimokiusi gyvenime, norėjau sutikti ir nebesidrovėti, netgi apsidžiaugiau tokiu šauniu rūpesčiu ir užuojauta, bet tada jinai nusprendė, kad tingi eiti iki procedūrinio ir, kadangi mano skausmas vis tiek ginekologinės prigimties, tai sutvarkys ir taip. Užmetusi pagalvę ant stalo ir liepusi man ant jos gultis aukštielnikai, ji paprasčiau staigiu judesiu timptelėjo man kojas ir, po vieno labai staigaus ir skausmingo nudiegimo, prie kurio būtų labai tikęs "pokšt" bet jo nebuvo, skausmas dingo. Tuomet aš nuėjau mums abiem atnešti kavos, o ji toliau dūsavo, kam tiek popierių, Jos atliktą manevrą vėliau atradau tik vienoje XIX amžiaus pabaigoje išleistoje vokiškoje akušerijos knygoje (ironiška, kad tam padėjo tumblr'as) ir jo tkslas yra šiek tiek pakeisti vaisiaus padėti, kad sumažėtų nugaros skausmas, arba, artėjant gimdymui, pagreitėtų vaisiaus pasisukimas į specifinę padėtį. Kaip gydytojui tai šitas manevras visiškai niekinis, nes beveik visos moterys ir taip, visaip kaip besivartydamos ir besitampydamos užėjus skausmui jį padaro pačios "netyčia", o jis buvo reikalingas tik specifinėms koresuotoms drovuolėms, kurios, net niekieno nematomos, nebandydavo kaip nors skeryčiotis, persiversti per kėdę, ar šiaip reikalauti meilės ir dėmesiaus. Ach, koks nykiai paprastas manualinės terapijos pavyzdys tai buvo!
Tai pagalvojau, kad tiek aš ir patobulėjau :v
O kepiau tai šitus sausainius.
Man asmeniškai tai išėjo skanesni, nei atrodė iš nuotraukos, nors pertepimo tai sunaudojau per pus mažiau, nei nurodyta receptūroje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą