Vakar mąsčiau apie lepinimą. Kas čia iš viso per dalykas? Ką žmonės vadina lepinimu?
Kaip suprantu lepinimas yra kažkieno kito darymas lepiu. Tam reikia specifinių sąlygų - lepinantysis turi turėti didelį priemonių arsenalą šiam tikslui, o lepinamasis ne tik būti imlus tom priemonėms, bet ir pakankamai plastiškas, kad pakeistų savo prieš tai buvusias su leipumu susijusias savybes. T.y. reikia bent dviejų bendradarbiaujančių pusių. Jeigu lepinamasis jau yra lepus iš prigimties, tai koks čia lepinimas, tiesiog specifinė priežiūra. Na, pvz.: aš negaliu lepinti savo pomidoro augančio ant palangės, nes, kad ir ką bedaryčiau jam vandens reikia daugiau, nei šalia augančiai tilandsijai, aš šio jų skirtumo nesukūriau ir niekaip nepalaikau, nebent juos apsėstų Lyseno šmėkla ar kas nors panašaus.
Kokią naudą iš lepinimo gauna lepinamasis tai kaip ir aišku, bet kokia lepinančiajam nauda? Sumąsčiau, kad lepinimas yra užbėgimas nepatenkinto noro protestui už akių - t.y. lepinantysis nuspėja ko lepinamasis galėtų norėti dar prieš tai, kol tas užsimano, ir patenkina tą norą anksčiau, nei noras yra išreiškiamas, labai bijodamas išraiškos, o jai pradėjus kilti, labai skubėdamas ir stengdamasis norą patenkinti dar kuo greičiau. Pvz.: lepinamam vaikui nereikia prašyti žaisliukų, jis ir taip jų gauna daugiau, nei galėtų norėti. Galbūt lepinantysis turi labai aukštą empatijos laipsnį ir, pasirinkęs lengviau pasotinamą lepinamąjį, nei jis pats būtų, per jį jaučia pasitenkinimą gyvenimu, t.y. džiaugsmą, kad kažkam kitam užtikrina tokį komfortą, kokio pats neturėjo ar galbūt ir negalėtų turėti dėl savo didesnių poreikių. Galbūt lepinantysis išgyvena didelį nerimą dėl galimų nepatenkinti poreikių, dėl to protesto, pykčių, kaprizų ir kitokios agresijos, kurią jis galėtų patirti tokiu atveju - priešingai nei tuo pirmu atveju, šiuo atveju jo lepinimas kyla ne iš savo diržumo liūdesio, bet iš savo silpnumo suvokimo ir suvaldymo.
Taip man bemąstant atrodė, kad lepinimas turi tik pliusus, bet visuomenėje jis labai dažnai pateikiamas kaip kažkas blogo ir kenksmingo, ypač lepinamajam. Galvoju, kad taip galėtų būti todėl, kad lepinamasis visada yra imlus pokyčiui ir transformacijai, bet tai nebūtinai yra jo nuolatinė savybė, o tik galimai susijusi su amžiumi ar tam tikra būkle (t.y. jis yra išnaudojamas lepinančiojo emociniam komfortui). Dar gi gali būti variantas, kai lepinimas pradedamas "tuščiam lauke", kai nėra kažkokių tai savybių, kurias jis galėtų pakeisti ir lepinimas yra pirmas santykis kaip tavo norai reiškiasi per kitus žmones. Tuomet lepinimas leidžia nesiformuoti psichikos mechanizmams, kurie yra atsakingi už nepasitenkinimo transformaciją, alternatyvų paiešką, kompromisus, o kraštutiniu atveju kūrybą iš frustracijos, kad kažko nėra ar tas, kas yra, netenkina. Jeigu lepinamasis pats iš savęs nepanori kažko tokio, ko joks lepinantysis negali patenkinti, kad ir kaip norėdamas (pvz.: gyvo dinozauriuko, socialinės lygybės Pasaulyje ir panašiai), tai teoriškai, pvz.: lepinant vaiką, galima gauti individą, kuris kaip tik gyvenime nejaus laimės iš vaikystėje patirto lepinimo - jis nemokės suprasti ko būtent jis tiksliai nori, gyventi su liūdesiu, labai sunkiai atsisakyti nedžiuginančių, kad ir pažįstamų dalykų. Individas nesijaus galintis pats nuspręsti dėl ko turėtų ar neturėtų džiaugtis ir greičiausiai labai daug laiko praleis žiūrėdamas į kitus, kurie, jo nuomone, bus labai laimingi ir šaunūs, kuriems viskas, jo nuomone, seksis savaime ir jie dėl nieko nesiparins, nors, objektyviai, tie "kiti" išlepintojo pozicijoje būtų dar laimingesni ir džiugesni. Kadangi toks individas lengvai gali imti parazituoti visuomenėje ir sunkiai gali užsiimti kūryba, kaip produkcija, tai natūralu, jog visuomenė lepinimą laikytų neigiamu dalyku, ne tiek dėl paties individo galimo skausmo (juk galimas variantas, kai lepinimas niekad nesibaigtų), kiek dėl prarasto potencialaus žmogiško išteklio vieneto.
Bet šiandien ryte pagalvojau koks gi dalykas būtų priešingas lepinimui ir sugalvojau, kad tai galėtų būtų grūdinimas. Iš pradžių grūdinimą supratau labai paviršutiniškai, jog tai yra kažkokie besigrūdinančio patiriami pojūčiai, kurie jam sukelia kontroliuojamą stresą ir, didinant šį stresą palaipsniui, mažinama nekontroliuojamo streso įtaka besigrūdinančiajam. Yra sunku kažką kitą grūdinti, nes kažkieno kitos buvimas šiame procese labai suvaržo kontrolės galimybę. Taip pat besigrūdinantis turi laikyti, jog nekontroliuojamas stresas yra neišvengiamas ir jau būti su juo susitaikęs, kas jau savaime sumažina to streso padaromą žalą, net besigrūdinančiajam nepradėjus jokių grūdinimosi veiksmų. Prisimindama senus medicininius vadovėlius, kuriuose grūdinimasis pateikiamas kaip pasninkas, prausimasis šaltu vandeniu, vaikščiojimas tik pėsčiomis, kėlimasis anksti ryte ir panašiai, supratau, kad gal ne visai iki tol aš gerai tą grūdinimąsį įsivaizdavau, nes dauguma aprašomų dalykų nepatogiai man atrodė tik todėl, kad aš jų nedarau. Pvz.: trinimasis šiurkščiu rankšluoščiu dar ir naudojant abrazyvinių dalelių turintį prausiklį visokiuose SPA pateikiama netgi kaip maloni ir stresą savaime mažinanti procedūra, toli gražu ne grūdinimasis.
Taigi grūdinimosi suvokimą nusprendžiau pakeisti jo laikymu įvairių patirčių visuma, kurios kartais yra patiriamos tik dėl to, kad būtų patirtos kaip naujos. Atostogavimas miške palapinėje grūdina labiau nei 5 žvaigždučių viešbutyje ne todėl, kad ten nepatogu, o todėl, kad ten mažiau nuspėjamų dalykų ir daugiau patenkintų ir nepatenkintų norų įvairovės (nors konkrečiu atveju gali būti atvirkščiai). Nepatogumas tėra viena iš patirčių.
Grįžant prie lepinimo pavyzdžio su vaiku turinčiu daug žaisliukų reiktų tą vaizdinį dar papildyti, kad vaikas turi daug gana vienodų žaisliukų - pvz.: spalvotų palstikinių made in china, kurie visi pirkti žaislų parduotuvėje jam į juos parodžius pirštu. Besigrūdinančio vaiko atveju irgi būtų galima rasti tokią žaisliukų kolekciją, bet, ir pvz.: akmenį gulintį atp jų arba vieną dieną grįžti namo ir nerasti nė vieno, nes, išmainė į šuniuką ar ką panašaus. Pastebėjau, kad visuomenė grūdinimosi nelaiko labai norimu ir siektinu dalyku, dažniausiai yra linkusi švelniai pasišaipyti iš tą atliekančių žmonių ir redukuoti grūdinimąsi iki maudymosi eketėje, bet tai absoliučiai suprantama - užsigrūdinęs žmogus visuomenei nenaudingas per tai, kad jis mažiau priklauso nuo tos visuomenės ir yra sunkiau jos kontroliuojamas, yra daug didesnė tikimybė, jog jis ramiai gyvens pats sau, o ne su dideliu užsidegimu būti naudingu kitiems, be ilgesio, kad esi laimingas tik tada, kai reikalingas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą