Šiandien Adomas Rutkauskas pakalbino Ernestą Paruslkį apie NaNoWriMo, ir E. Paruslkis pasakė, kad čia geras būdas iš lėtos grafomanijos prie greitos.
Bet amžinai bėgti Vėdrynė negalėjo. Galų gale ji pailso ir suklupo ant tų pačių dulkių, kuriomis taip šlykštėjosi. Jai buvo neapsakomai baisu. Apglėbusi save ji pradėjo kūkčioti, raudoti ir niekaip negalėjo sustoti. Ji girdėjo kaip jos ieškojo Bitė, kaip ji kalbėjo įvairias smulkias meilybes, kad tik Vėdrynė girdėtų, kad ji ateina ir iš kurios pusės artinasi. Vėdrynė klausėsi Bitė nesąmonių, ir jai viskas atrodė taip nerealu. Kaip sapnas iš kurio ji tuoj, tuoj pabusianti. Taip realybėje nebūna. Tuoj kas nors ją prižadins ir lieps keltis ravėti daržo.
Bitė koja švelniai trinktelėjo į gulinčią Vėdrynę. Ji pritūpė šalia jos ir apsikabinusi taip pat ėmė nežinia, juoktis, ar verkti.
Vėdrynė pastebėjo, kad dulkės, kuriose jos gulėjo atrodė kažkokios kitokios. Ji ėmė jas liesti rankomis ir glostyti tarsi norėdama daugiau save pačią nuraminti, nei tikėdamasi ką nors rasti. Ir iš tiesų, dulkės buvo kitokios, nei tos, su kuriomis kentaurės susidūrė iki šiol.
- Jos drėgnos, - sukaupusi visas jėgas pasakė Vėdrynė.
Girdėjosi, kaip Bitė suglumo ir, vis dar verkdama sugėdino Vėdrynę, kad ką jau ką, bet bent jau galėjo palaukti dar porą minučių ir ne prie jos. Tuomet ėmė juoktis. Jos juokas buvo visiškai ne laiku ir ne vietoje, bet it Vėdrynė ėmė justi, kad nebegali susilaikyti. Ji taip pat ėmė juoktis, kvatotis visa gerkle. Lygiai kaip visai mažytė smulkmenėlė atėmė žemę iš po kojų, štai dar menkesnė visą sutvarkė.
Surimtėjusi ji liepė Bitei irgi apsičiupinėti. Bitė sutiko, kad dulkės iš tiesų dulkės buvo drėgnos.
- Kaip manai, galbūt šitoj olos pusėj daugiau drėgmės, tai jos ją ir sugeria? - susidomėjo Bitė.
Vėdrynė pamėgino dulkes kasti ir rado, kad kuo arčiau žemės, tuo drėgnesnės jos buvo.
Greitai abi kentaurės sutarė eiti toliau oloje, kad ir visiškoje tamsoje. Kažkur ji turėjo baigtis. Toje vietoje, jei neras Undinės, ras sieną ir atgal seks ja. O kaip išlipti iš tos nelemtos duobės, tai prie duobės ir pagalvos.
Sunkiausia einant visiškoje tamsoje ir tyloje buvo į ką nors neatsitrenkti. Ne todėl, kad nors kartą kas nors būtų pasipainioję po kojomis, bet kiekvieną akimirką rodėsi, jog žengiant sekantį žingsnį kuri nors nugarmės į prarąją. Arba trenksis tiesiai į sieną. Kartais, nei iš šio, nei iš to, abi krūpteldavo, vis vaidenosi, jog kažkas šmėkščioja prieš nosį. It neregės abi kentaurės ėjo į priekį ištiesusios rankas ir vaikydamos menamus vaiduoklius.
Ir taip jos pasiekė vandenį. Nebuvo nei nukritimo, nei užkritimo. Niekas neklykė. Nieko. Tiesiog iš pradžių pradėjo girdėsi tylus vandens lašelių kapsėjimas, o neužilgo Bitė kanopa tekštelėjo į vandenį. Susikabinusios rankomis jos dar šiek tiek paėjo priekin ir abi stovėjo lediniame vandenyje iki kelių. Vėdrynė taip ir vaizdavos, kaip jas supa kraištolo tyrumas visom kryptim iki pat horizonto. Ji praktiškai matė save ir Bitė šiame keistame sapne, jautė kaip nuo jų kojų it laužo dūmai vandenyje tolsta tos bjaurios dulkės.
Tik štai, kaip toliau ieškoti Undinės? Jos pamėgino šaukti, bet be savo aido daugiau nieko negirdėjo. Bitė svarstė, galbūt galėtų pamėginti eiti toliau ir pažiūrėti kokio gilumo šis požeminis tvenkinys, tačiau vėliau drauge su Vėdryne nusprendė, kad neverta. Nebuvo aišku nei kokio jis dydžio, nei gylio, nei kas jame galėjo gyventi. Jo ėjo tolyn daugiau nenorėdamos sušalti, nei tikslingai ko nors ieškodamos. Labai labai atsargiai, kad tik nepaslystų ar neišsisuktų kojos.
Staiga Bitė sustojo ir sugriebė Vėdrynę už rankos. Ji liepė patylėti ir nejudėti. Vėdrynė irgi pajuto. Kažkas švelniai baktselėjo jai į koją. Buvo taip baisu, kad ji net negalėjo judėti net jei ir būtų norėjusi, tačiau Bitė - priešingai, viena ranka prisilaikydama už Vėdrynės pritūpė. Labai greitai ji šoktelėjo aukštyn ir jos abi vos nepasivertė.
- Pagavau! - sušuko Bitė.
- Ką pagavai? - irgi sušuko Vėdrynė. Atrodė savaime suprantama į šaukimą atsakyti šaukimu, nors ten nieko daugiau nebuvo.
Bitė neatsakė, bet Vėdrynė abiem rankom rado Bitės suglaustus delnus. Tuomet Bitė juos lėtai atleido ir abi pajuto, kad tai, ką pagavo Bitė buvo tiesiog mažytis kirminiukas. Vėdrynė atsiduso, kad nieko baisaus tame vandenyje neplaukiojo, matyt tai buvo tiesiog vienas iš anksčiau matytų kirmių jauniklių.
Atsiduso ir vėl turėjo giliai įkvėpti, kai kirminiukas pasisveikinimo.
- Labas.
Na taip, žinoma, jeigu kalbėti galėjo didčkiai, tai kodėl negalėjo kalbėti ir šitas mažius? Jo balsas buvo toks pats, kaip ir kitų kirminų, tik tylesnis. Kad bent jau jis būtų buvęs aukštas ar cypiantis, o dabar, tiesiog buvo tylutėlis.
Vėdrynė dar nebuvo paleidusi Bitės rankų, bet jos abi susiglaudė arčiau kirminiuko, kad jį geriau girdėtų. Tuomet pasisveikino su juom ir iš karto paklausė ar jis negalėtų pašviesti.
Kirminiukas nudžiugo kentaurių prašymu ir paryškėjo blausiu mažyčiu rausvu tinklu. Jo švieselė buvo tokia neryški, kad užteko matytis tik kentaurių delnams, o jei labai arti būtų prikišusios galvas, tai gal ir nosies galiukui. Tačiau po tokios tamsos tai atrodė tarsi stebuklas.
Kirminiukas pasirangė ir paklausė ar jos dar ko nors norėtų.
Abi vienu metu puolė klausti viena per kitą. Bitė klausė, kur čia išėjimas, o Vėdrynė ar kirmiukas nematė Undinės.
Kirminiukas nieko nesuprato. Tuomet pasake “Ai”, ir vieną kartą smarkiai trūktelėjęs išoko iš Bitės rankų. Kentaurės išsižiojusios stebėjo, kaip jis gražia arka pakilo į orą ir pliumptelėjo į vandenį. Tačiau, vos tik jis palietė vandens paviršių, ratais nuo jo vandenyje užsižiebė šimtų šimtai tokių pačių rausvų kirminiukų.
Jeigu Vėdrynė su Bite prieš tai buvo tik susiglaudusios, tai dabar praktiškai sulipo kartu ir apsižiūrėjo, kad vanduo kirminų tiesiog knibždėjo. Nejau jie visą laiką nuo jų laikėsi atokiai, plaukė vandenyje visiškai be garso ir jas sekė?
- Oho, - pasakė Bitė.
- Aha, - pritarė Vėdrynė.
Vienas iš kirmiukų, galbūt tas pats, kuris ką tik pabėgo, o gal ir kitas, nes jie visi buvo vienodi, priplaukė arčiau ir, iškišę vieną galą labai labai tyliai paklausė ar jos irgi atėjo su jais pažaisti? Kentaurės nieko daugiau negalėjo padaryti, tik žiūrėyi išsprogusiom akim. Kartais gyvenime galvoji, kad jau matei viską, bet smarkiai klysti. Jos stengėsi kvėpuoti tyliai, kad tik neužgožtų ir taip tylaus kirmiuko balso, kad tik nepraleistų nieko svarbaus.
- O kažkas čia dar su jumis ir žaidžia? - daugiau nustebo, nei paklausė Vėdrynė.
- Taip! Taip! Einam žaisti! - pradėjo šūkauti visa gausybė kirmėliukų. Jų balseliai susiliejo į vientisą šnokščiantį gausmą.
Kirminų neužimtas vandens ratas aplink kentaures ėmė mažėti. Iš pradžių kirmiukai tik priplaukė prie jo, bet po to pradėjo ropti kojomis ir lipti ant šonų. Kentaurės ėmė juos purtyti nuo savęs, mėtyti kuo toliau, netgi traiškyti, bet jie nieko nepaisė - jų vis daugėjo ir daugėjo. Jų pasidarė tiek daug, kad jau abi jos pajuto, kad yra nebe vandenyje, o ant kažkokios gličios besirangančios kirminų kalvos.
- Žaidžiam! Žaidžiam! - šaukė kirminiukai.
Staiga Vėdrynė išgirdo, kad vienas iš balsų yra kitoks.
- Undine!
- Žaidžiam! - šaukė šalia per kirminų jūrą atplaukusi Undinė.
Rausvoj kirminų švieso ji atrodė visiškai sveika ir laiminga. Iš pradžių ji priplaukė prie Bitės ir kažką jai sušnabždėjo į ausį, po to prie Vėdrynės ir štai Vėdrynė taip pat sužinojo ką reikia daryti - nejudėti. Kiek tik gali nejudėti. Net nebandyti kvėpuoti.
Taigi jos nejudėjo. Buvo sunku. Tie nelemti kirminai lindo ir rangėsi visur.
Kirminai vis rėkavo “žaidžiam”, bet po kurio laiko pradėjo rimti.
- Numirė! - iš pradžių taip šūktelėjo tik vienas kirminiukas, po to vis daugiau ir daugiau.
Lygiai taip pat, kaip greitai nuo vienuj vieno kirmino visi užsidegė šviesti, taip visi pasigavo ir mintį, kad kentraurės su Undine numirė. Vėdrynė išsigando ar tik tokiu atveju kirminai nesugalvos jų suryti, bet buvo akivaizdu, kad lavonai kirminams kėlė pasišlykštėjimą ir kirmiai greitai nuo jų išsiplaukiojo ir nušokinėjo kaip kad nušoko pirmasis.
Vėdrynė net nežinojo, kad kirminai gali taip greitai judėti. Deja, bet kartu su kirminais dingo ir šviesa, todėl ji liko gulėti siaubingai nepatogiai išsilenkusi vandenyje, kad tik galva būtų aukščiau ir neužgestų.
Pirmoji atkuto Undinė. Ji džiaugsmingai puolė Vėdrynei ant kaklo ir niekaip negalėjo galutinai įsitikinti, kad nesapnuoja, kad iš tiesų čia yra tikrų tikriausia kentaurė. O Vėdrynė iki tol nežinojo, kad undinės ne tik kvėpuoja po vandeniu, bet ir puikiai mato tamsoje.
Undinė papasakojo, kad kai kentaurės ją paliko, ji ramiai sau gulėjo vežime, kol išgirdo kaip kažkas pūkšėjo. Ji pasivertė kitu šonu ir pamatė, kad iš žemės vienoje vietoje tarsi trykšte tryško dabar jau ir kentaurių matyti keistieji kirminai. Undinė labai stengėsi nepatraukti jų dėmesio, bet nepavyko ir vos jie ją pamatė, tai iš karto nusitempė su savimi. Taip ji čia ir atsidūrė. Po kurio laiko ji pajuto, kad jeigu nejuda kirminai ją palieka ramybėje. Ji mėgino jiems paaiškinti, kad ji anei kirmėlė pati, anei norinti su jais žaisti, bet jie nesiklausė. Ir štai Undinė jau kelios dienos kaip čia, ji rado porą urvų, kuriais ši ola siejasi su požeminėmis upėmis, bet neskubėjo išplaukti, nes laukė, galbūt pasirodys Vėdrynė su Bite. Apie jokią audrą Undinė nieko nežinojo. Ir, ak, kad tik Vėdrynė žinotų, kaip undinė džiaugėsi, kad jos ją rado.
Visiškoje tamsoje Vėdrynė negalėjo matyti, kaip Bitė susiraukė klausydamasi visos šios istorijos. O ji ir nebūtų žiūrėjusi, nes jai daug labiau rūpėjo Undinė.
Bet Bitei kažkur jai čia nesuėjo galai, tik ji negalėjo pasakyti kas būtent buvo ne taip. Mintyse ji vis pačiupdavo tą mintį, bet ji išslįsdavo atgal visai kaip šliapia žuvis pabėga į ežerą. Visgi, negalėjo sugalvoti kodėl Bitė iš viso būtų turėjusi meluoti ar kaip kitaip ji būtų galėjusi patekti į šią olą. Jos apmąstymus nutraukė Undinės žinia, kad kirminai esti labai skanūs. Bitė vos nesusivėmė nuo minties, kad galima valgyti ką nors, kas neturėjo žalių lapų. Nuo žiaukčiojimo mintis-žuvis išsprūdo galutinai.
5 slyrius. Kaip Vėdrynė, Bitė ir Undinė keliauja požeminėmis upėmis
Undinė paaiškino, kad oloje vanduo sunkiasi ir kaupiasi per sienas, o išteka trejose vietose. Pirmojoje, nors buvo pakankamai plati pralįsti Undinei, niekaip nebūtų leidusi praplaukti kentaurei. Antrojoje būtų reikėję ilgai plaukti po vandeniu, o kadangi kentaruės po vandeniu kaip ir nekvėpavo, tai tas kelias irgi nesunkiai atkrito. Užtat trečiam rastam urve kvėpavimą būtų reikėję sulaikyti tik kokiai minutei ar net dar trumpiau. Ji buvo pamėginusi juo plaukti ir rodėsi esant ilgam ruožui, kur kentaurės būtų galėjusios kvėpuoti.
Bitė nesutiko su planu “išplaukti”. Jos vis dar turėjo visus daiktus, kuriuos buvo pasiėmusios iš vežimo su savimi ir būtų galėjusios grįžti tuo pat keliu, kaip ir atėjo, tuo labiau, kai dabar jau kartu su jomis buvo ir taip patogiai tamsoje matanti Undinė. Visgi Undinė ginčą laimėjo - ji įkalbėjo Vėdrynę, jog būtina plaukti upe, nes jos kryptis kaip tik sutapo su kalnų puse! Du prieš vieną ir ginčas buvo laimėtas.
Undinė rodė kelią, kur kentaurės iš pradžių turėjo bristi, o po to plaukti iki spėjamojo išėjimo. Undinė garsiai teliuškavo, kad būtų girdėti, kur ji yra, bet Vėdrynė su Bite daug ramiau jausdavosi, jeigu pavykdavo viena prie kitos prisiliesti. Tiek viena, tiek kita nebuvo labai geros plaukikės, o tuo labiau nardytojos. Vėdrynė atsiminė, kaip ją vaikystėje mokė, kad jeigu įkritai į vandenį, tai nusiramink ir išpūsk šiek tiek oro. Ten, kur kyla burbulai ir yra viršus, ten turi plaukti. Bet jeigu esi visiškoje tamsoje? Ar Vėdrynei pavyktų pajusti, kuria linkme kyla jos pačios oro burbulas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą