2015 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

NaNoWriMo-5 8473/50000

Šiandien parašiau nedaug.





Abi išlipo iš daubos ir iš lėto grįžo prie vežimo.
Undinės jame vis dar nebuvo. Na, pagalvojus, tai kaip pati ir dingti negalėjo, taip ir vėl jame atsirasti. Vėdrynė parodė duobę pro kurią įkrito į urvus. Bitė apžiūrėjo, švilptelėjo, ir gūžtelėjo pečiais. Nebuvo kažką per daug daryti ir nežinia kiek joms reikėjo skubėti. Taigi, dar šiek tiek pailsėjo, susikūrė laužą ir pasigamino sočius pietus.
- Ką dabar darysime? - paklausė Bitė kramtydama keptą bulvę.
Vėdrynė nesugalvojo ką atsakyti. Jos ir apetitas neatrodė toks geras, kaip Bitės. Galbūt Bitė viską iš eilės šlamštė po tų mirkulių, o gal Undinė jai taip smarkiai nerūpėjo. Vėdrynė prisiminė po Bite gulėjusį ir vėliau į kirminą sveistą akmenį.
- Ji irgi bus po žeme, - tarsi tuo neabejotu konstatavo Vėdrynė. Ji pasižiūrėjo į netoli vežimo žiojėjusią skylę.
- Tai ko tu šliauži taip arti, kad tavo veidas man ant šiknos!


Bitė dvejojo.
- O tai kaip ji ten bus patekusi, Vėdryne? A? Tu gi ten viską praėjei, būtum tikrai ją mačius ar radus.
Vėdrynė prikando nagą. 
- Nebūčiau, jeigu jai kas nors būtų nutikę. Gal ji mėgino pasislėpti nuo audros, gal ją kas nors nutempė. Taigi pagalvok, bet kas galėjo nutikti!
Bitė sumetė bulvės lupenas ant gęstančių žarijų.
- Gerai, - pasakė ji 
- Kas gerai?
- Einam. Įkrisim abi į tą duobę, numirsim ten ir baigsis šita mūsų kelionė. Iš pradžių ėjom žvaigždės, po to Undinės, o galų gale tapom kirminų maistu.
Vėdrynė norėjo paprieštarauti, kad kirminai rodėsi valgantys mėsą ne daugiau, nei kentaurai, bet nutylėjo. Ar tikrai buvo verta leistis vėl į tą pačią skylę? Galbūt Bitė buvo teisi, galbūt ten tikrai nebuvo šansų surasti Undinę? Vėdrynė pajuto, kad begalvodama nusiplėšė nago kraštą ir pirštas skaudžiai nudiegė.
- Gerai, - su savo pačios idėja sutiko ir Vėdrynė.
Pakeliui vežime susirado žibintą ir žvakę į jį įstatyti. Bitė pastebėjo, kad iki šiol joms jo dar neprireikė, nes vis eidavo anksti miegoti, o Undinė rodėsi puikiai matanti tamsoje. Vėdrynė priminė Bitei, kad jei ji nepamiršo, tai undinės daugiausia gyvena po vandeniu ir ten tikriausiai daug šviesos nepatenka. Taip pat ji paėmė krepšį ir į jį įsidėjo virvės, bei kiek tilpo audinio į kurį vėliau tikėjosi suvynioti undinę. Prieš supakuodama ji jį išpurtė, bet jautėsi taip, tarsi pati daugiau nuo jo nusipurtė, nes jis visas buvo aplipęs tom dulkėm. Į būsimą kelionę taip pat paėmė ir porą vynmaišių vandens. Žinoma tiek nebūtų užtekę sudrėkinti undinei, bet Jos tikrai tikėjosi ją rasti. Jei nepavyktų, tai ką gi - kelionė namo būtų lengvesnė ir greitesnė.
Prie duobės krašto Vėdrynė sunkiai nurijo seilę. Dugne nebuvo nieko, kas suminkštintų nusileidimą. Ji pamėgino nusileisti atbula, bet vėl krito ir užsigavo sėdmenis.
- Duodu devynis iš dešimt! - šūktelėjo Bitė ir mestelėjusi žibintą Vėdrynei panašiai grakščiai šlumptelėjo šalimais.
Nors su žvake ir giedros dienos šviesa viskas duobė dugne matėsi geriau, bet nieko naujo Vėdrynė nepastebėjo. Tik ant žemės buvo pripustyta dulkių ir matėsi kirminų paliktos šliaužimo žymės. Bitė jau buvo pradėjusi dairytis ton pusėn, kur ir pirmą kartą ėjo Vėdrynė, kai Vėdrynė pasilenkė apžiūrėti tų kirmių paliktų pėdsakų. Jie neatrodė visiškai atsitiktiniai, o ėjo daugiau mažiau viena kryptimi. Tarsi kirminai būtų kažkur keliavę. Ir, kai Bitė jau buvo pradedanti pykti, ar Vėdrynė ruošiasi atiduoti jai žibintą, Vėdrynė atrado ko ir ieškojo - vienoje iš sienų buvo ertmė prie pat žemės. Ji buvo pakankamai didelė, kad pro ją pralįstų kirminas, prašliaužtų kentaurė ar… Undinė.
Vėdrynė pamėgino angoj pasišviesti žibintu kiek tik siekė jos ranka, bet liepsnelės vos neužgesino iš tamsos pūstelėjęs skersvėjis.
- Na, jei Undinės neradau ten, kur jau praėjau, tai vadinasi ji turėtų būti šitoj pusėj. - pasakė Vėdrynė ir grįžtelėjo į Bitę.
O Bitė tuo metu pasišiaušė tiek, kiek tik galėjo. Gal Undinei toks dalykas, kaip drėgnas ir vėjo perpučiamas požeminis plyšys ir galėjo atrodyti viliojančiai, bet tikrai ne kentaurei! Ji norėjo pulti prie Vėdrynės ir kaip galima greičiau ją nutempti nuo to blogo sumanymo, bet jau buvo per vėlu - Vėdrynė pradėjo lįsti į tą mažą ir baugią angelę.


(Šiaip tai, jeigu kas nors skaitote šioje vietoje, tai aš neįsivaizduoju ar arklys iš viso gali šliaužti ir, jei gali, tai kaip toks dalykas atrodo. Vet tarkim čia kentaurai šliaužioti moka.)


- Viskas, mirsim.
- Nemirsim Bite. Iš kažkur tai tas vėjas pūtė. Iš ten kur pūtė, ten ir nemirsim.
- O ką tu žinai? Gal ten priekyje urvas susiaurėja ir mes įstrigsime. Gal ant mūsų užvirs žemės. Ir mes čia uždusime. Uždusime, jei aš iki tol nemirsiu per tavo uodegą. Gal galėtum bent truputį žiūrėti kur ją mosikuoji?
- Tai čia nieko nesimato! Kaip aš kitaip nuo tavęs neatsiliksiu!
Iš pykčio Bitė pamėgino įžnybti Vėdrynei, bet tamsoj buvo sunku parinkti skaudesnę vietą. Taip pat ji susimąstė ar Vėdrynė nepamėgino Bitei spirtelti, bet matyt stengėsi priešingai, t.y. kaip tik neužaugi.
Nei iš šio, nei iš to Vėdrynė staiga sustojo. Ji įspėjo Bitę, kad priekyje vis daugėja tų keistų dulkių ir kirminų pėdsakai nusuka sienų link. Bitė suglumo, nes nejau tai nebuvo geras dalykas? Dabar nebereikės šliaužti per jų sausas gleives. O jei dulkių daugėja, tai tikriausiai jos ir bus įlindusias per tą Vėdrynės pažadatą išsigelbėjimo nagą.
Visgi dulkių daugėjo greičiau, nei didėjo kentaurių optimizmas. Dulkių jau buvo tiek daug,  kad kentaurėms darėsi sunku judėti. Vėdrynei rodėsi, kad ji jau per jas daugiau plaukia, nei šliaužia. Abi kentaurės nuolat kosčiojo ir trynėsi akis. Laimė kažkurią akimirką abi ėmė pastebėti, kad didėja ne tik tos šlikštybės, bet ir pačio urvo skersmuo. iš pradžių nebereikėjo gūžtis kaip kirminams, po to buvo galima ir ranka užsimoti, o galiausiai netgi pilnai išsitiesi ir, stebuklas, eiti viena kitos! Deja greitai atsiradęs jų džiaugsmas ir greitai dingo, mat urvas išplatėjo taip smarkiai, kad kalbantis girdėtis aidas. Jo sienos nebuvo apaugusius Mirkulių šaknim, šen bei ten pradėjo rastis keisi kauburiai ar nuo lubų kabantys į varveklius panašūs daiktai. Bitė įsikabino Vėdrynei į parankę ir dairydamasi lyg niekur nieko pasakė, kad ji pagalvojo jog gi jeigu žvakė užgestų, tai jos niekaip jos vėl neuždegtų.
Vėdrynė jau žiojosi atsikirsti Bitei, kad tegul ji jau geriau iš viso negalvoja, bet taip ir sustingo įkvėpdama. Juk tikrai, jei žvakė užges, tai joms... na joms ganėtinai galas. Nekvėpuodama ji pakėlė žibintą, kad galėtų geriau jį apžiūrėti ir likęs žvakigalis atrodė toks trumputis, o liepsnelė tokia mažutė. Bitė paleido Vėdrynės ranką ir paėjo porą žingsnių į šoną. Tik dabar Vėdrynė pastebėjo kokios jos abi aplipusios tom nelemtom dulkėm. Nebūtum galėjęs pasakyti kurios kailis rudas, o kurios gelsvas. Ji greitai ir smarkiai iškvėpė kiek tik galėjo, visą tą nuodingą ir dulkėtą orą. Ji bijojo įkvėpti vėl, bet nebuvo ką daryti. Tačiau, kai  pamėgino įkvėpti naujai, tai nieko nesigavo. Vėdrynei ėmė rodytis, kad jos krūtinėje kažkas. Kažkas, kas pučiasi it ežero varlė ir jai nelieka vietos, kur galėtų patekti bent gurkšnelis šviežio orod. Bitė, kuri iš pradžių mėgino atsitraukti, puolė glostyti ir raminti Vėdrynę, juk viskas bus gerai.
Tik Vėdrynė visiškai nejuto, kad viskas ar bent jau kas nors galėtų būti gerai. Viskas jau buvo blogai. Ji duso, jos širdis daužėsi, o ji pati troško pabėgti iš ten, pabėgti bet kur. Jai iš rankų iškrito žibintas ir, paskutį kartą virptelėjusi, užgeso jame buvusi žvakė. Visiškoj tamsoj ir tyolj Vėdrynė puolė šuoliais į priekį, vis klupdama ant tų dulkių, užsigaudama tai kelį, tai alkūnę. Bet kur, tik toliau nuo tos ir iš tos nelemtos vietos.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą