NaNoWriMo-3 5293/50000

Išmėginau rašymą viešam transporte telefonu.
Kai krato, kai sunku, kai netyčia nusispaudžia ne ta raidė ar išsitrina žodis, tai net apsakyti sunku. Taip nervas suima, kad net aplinkui žmonės atsitraukia ir vietos padaro. Juokauju :D
Kažkaip sugebėjau parašyti 306 žodžius kelyje nuo namų iki darbo.

Namie rašyti daug daug patogiau.

Dar buvau pas draugus ir neėmiau kompo, kad nebūtų "jūs čia veikit ką norit, o aš rašysiu". Tai va, taip nebuvo. Bet buvo "tai aš čia piešiu". Nupiešiau Undinėlę. Galbūt vėliau Undinėlė gaus tikrą vardą, bet kol kas jo dar nesugalvojau.

Skaityti nuo pradžios.

<<< atgal o gal ir toliau>>>

Vėdrynė sugebėjo tik kažką numygti, sekdama paskui Bitę. Jos abi puikiai pažinojo šiuos medžius. Anksčiau viena Mirkulė augo visai šalių jų kaimo. Bet, vos tik buvo atrasta, tai per kelerius metus ir nunyko. Gal žemė netiko, gal per sausa buvo. O gal tiesiog augalas neištvėrė nuolatinio jo lapų skabymo. Mat iš Mirkulės lapų išeidavo puiki ir stipri arbata. Ji apmalšindavo skausmą, o jei išgerdavai daug, tai nakties miegu skųsti negalėjai.

Bitė kaip mat puolė skinti pačius didžiausius ir tamsiausius lapus, kuriuos tik galėjo pasiekti.  Kai pradėjo trūkti rankų, tai dalį lapų įsikando ir, atrėmusi priekine kojas, praktiškai jau lipo į medį. Vėdrynė tų lapų taip smarkiai nenorėjo. Ji mieliau apžiūrinėjo daubos dugne suaugusias Mirkulių šaknis. Panašu, kad šie medžiai čia buvo jau labai seniai, kai kurios šaknys buvo tamsios ir storos. Beveik tokios pat storos, kaip dar augančių medžių kamienai. Nors Mirkulės neabejotinai buvo tokios pat, kaip ta mažytė, kurią atsiminė Vėdrynė, bet šios buvo… na, jos buvo kitokios.  Vien jau savo dydžiu. Bitė grįžo prie Vėdrynės pasikišusi į pažastis tiek pačių lapų, tiek dar žalių šakų su lapais. Ir kažkuom dar, ką labai atsargiai nešėsi rėškučiose. Kaip mat parodė Vėdrynei - tai buvo Mirkulių uogos.

Jos buvo visai mažytės. Panašios į gudobeles, tik gelsvos ir labai saldžiai kvepėjo. 

- Niekad nemačiau, kad jie vestų vaisius, - prisipažino Vėdrynė. Ji paėmė vieną uogą ir pauostė. - Kaip manai, jos valgomos?

- Jei lapai valgomi, tai kodėl neturėtų būti ir vaisiai? - Bitė ne tik pasakė, bet ir greitai įsimetė porą mirkulių burnon. - Skavu, - sučepsėjo..

Vėdrynė irgi atsargiai vienos mirkulės atsikando. Tikrai buvo labai skanios. Daug skanesnės už lapų arbatą.

- O kas ten tokio? - Bitė mostelėjo Vėdrynei už nugaros. Abi kentaurės pasisuko pasižiūrėti.

Ten buvo didelis plyšys tarp kelių itin didelių šaknų. Atrodė labai gilus. Ir tamsus. Vėdrynę net šiurpas nupurtė. Ji jau norėjo paklausti Bitės, kad gal jau užtenka, rado daugiau, nei tikėjosi rasti. Jeigu undinės gali valgyti kentaurų maistą, tai galbūt jas ir kentaurų arbatos veiktų panašiai? Kadangi Undinė ypač pabrėždavo, kokios neskanios džiovintos morkos ar lauže keptos bulvės, tai šitie labai veiks puikiai. Neabejotinai tuomet Undinė puikiai pailsėtų ir ryte jaustųsi žymiai geriau.

Bet Bitė nelabai kausėsi, ji jau buvo suvalgiusi visas atsineštas uogas ir, numetusi nuskintus lapus prie Vėdrynės kanopų, jau buvo nubėgusi pasirinkti naujų Mirkulių. Vėdrynė kelis kartus šūktelėjo Bitei, jog grįžta atgal. Tuomet paėmė porą iš Bitės numestų šakelių ir šiaip ne taip išsikabarojo iš daubos.

Kelias atgal nebuvo sunkus, tačiau artinantis link vežimo vietos Vėdrynė ėmė pastebėti, kad kažko pradėjo niauktis dangus. Dar buvo per ankst sutemti, ir dar prieš kurį nesimatė nė debesėlio. Bet tai Vėdrynės nei jaudino, nei liūdino. Paprastai lietaus ji negalėdavo pakęsti. Kur lietus, ten šaltis, kur šaltis, ten peršalimas. Bet dabar artėjantis lietutis jai rodėsi visai smagus dalykas. Tik reikia spėti prie vežimo iki jo pradžios. Vėdrynė paspartino žingsnius, reikėjo spėti ištempti brezentą, sukurti laužą ir užkaisti vandens ypatingajai Undinės arbatai. O galbūt šį vakarą reikėtų išsivirti sriubos? Su Mirkulės lapais visoms trims?

Tik kažko tie artėjantys debesys ėmė vis labiau rodytis nepaprastai sunkūs ir tamsūs. Vėdrynė pastebėjo, kad aplinkui nutilo paukščiai ir vabzdžiai, liko tik tyliai šlamančių medžių ir vieną kitą plakančių žolių garsas. Ir dar ore atsirado kažkoks keistas kvapas. Tarsi prieš žaibą, tarsi ne. Vėdrynė niekada nebuvo užuodusi nieko panašaus. Ir niekaip jos nepasiekė ta drėgmė, kurią pirmiau pajunti kaulais, nei užklumpa liūtis.

Visi Vėdrynės nugaros plaukai pasišiaušė. Kentaurė susimėtė vietoje. Galbūt spėtų grįžti pas Bitę? Bet Bitė palįs po Mirkulėmis ir nieko tokio. Ar į tą olą tarp šaknų. O kas jeigu ten kažas gyvena? Vėdrynė susiėmė už galvos, ką gi jai daryti su Undine tada? Nebereikėjo jai jau nei Mirkulės, nei sriubos. Ji taip pasigailėjo, kad paliko Undinę susuktą į audeklą ir vienui vieną. Ji puolė bėgti link vežimo, užtruko tik porą minučių, bet vežimą jau buvo sunku įžiūrėti. Iš pradžių Vėdrynei atrodė, kad sukilo kažkokios dulkės. Bet jos buvo tokios bjaurios, tokios mažytės ir blizgėjo, trukdė ką nors matyti. Dulkės skaudžiai lindo į nosį ir dar skaudžiau lipdė akis.
Apgraibomis Vėdrynė puolė ieškoti vežime Undinės. Ji vis šaukė savo draugę, bet jos balsą užgožė stiprėjantis vėjas. Jis buvo toks stiprus, kad Undinei ėmė spengti ausyse. Tai buvo net ne vėjas, o kažkoks keistas skambesys, kuri užgožė viską dar labiau, nei dulkės. Vėdrynė tik jautė, kad ji vis šaukia Undinę, bet pati to negirdėjo.

Undinės vežime nebuvo. Reikėjo grįžti į daubą, rasti Bitę. Ji šoko nuo vežimo šonan, tik staiga po kojom nieko nebeliko ir viskas aptemo.

3 skyrius. Kas gyvena po mirkulėmis?

Vėdrynė atsigavo ne iš karto.

Iš pradžių ji suprato, kad guli.

Tuomet, kad kartais taip prasideda keistos istorijos. Dar suprato, kad guli labai nepatogiai ir ant šono. Kol stojosi liežuviu patikrino, ar visi dantys buvo savo vietoje. Nusiraminusi, kad nė vieno netrūksta ir nė vienas neskilęs išdrįso atsimerkti. Aplinkui buvo tamsu, tik kažkur iš aukštai krito blausi šviesa ir krito tos pačios blizgančios dulkės. Vėdrynė pakėlė delną ir kelios jų tingiai nusileido jai ant pirštų. Atrodė kaip mažyčiai drugelio sparnų žvyneliai.
Girdėjosi kaip viršuje vis dar ūžia audra. Vėdrynė pamėgino lipti duobės siena, bet nieko neišėjo. Buvo per statu. Nors duobės sienos atrodė tarsi būtų sudarytos iš mirkulių šaknų ir visai viliojo bandyti į jį atsispirti kanopa, bet Vėdrynė nedrįso. Kas, jei ji išsisuks koją? Kaip tada išlips. Ach, kaip būtų Vedrynei buvę lengviau, jei ji būtų turėjusi tik dvi, o ne keturias kojas! O blogiausia buvo tai, kad ji visiškai nenumanė, kiek dar ilgai šitas košmaras truks. Drebančiom rankom ji ėmė čiuopti palei duobės sieną. Jeigu susiformavo šis plyšys, tai galbūt jų yra ir daugiau, daug daugiau. Galbūt jie susisiekia ir tas, kurį Vėdrynė rado anksčiau tėra vienas iš daugelio. Štai jame sau ramiai stovi Bitė ir laukia Vėdrynės.  

Vėdrynė net pajuto, kaip nusišypsojo, kai suprato, jog jau kuris laikas tolsta nuo tos mažos ir blankios švieselės žymėjusios jos nelaimę.

Eiti buvo baisu. Ji niekad nebijojo uždarų ir ankštų vietų, bet niekada dar nebuvo taip giliai po žeme. Iki šiol giliausia vieta, kurioj jai teko būti buvo kaimo bulvių rūsys ir į jį įlindo tik todėl, jog susilažino. O ir šiaip, kas gi galėjo blogo nutikti čia? Užpulti pikti kurmiai? Rastis daugiau šaknų? Augti pelėsis žudikas, kuris mito tik kentaurėmis? Juk ji visą laiką galės apsisukti ir grįžti iš kur atėjusi. Na, arba bent jau atbula, atgal prie skylės ir ten šaukti. Daug ir garsiai šaukti, nes galbūt Bitė jau bus atėjusi jos ieškoti. Svarbu, kad tk pati neįkristų.

Taip Vėdrynei bemąstant, ji pajuto, kaip kažkas glitaus ir lengvo it pūkelis prisilietė prie jos rankos. Vėdrynė vos nenuvirto iš baimės, bet greitai susiprato, kad ten buvo tiesiog jauna nuo lubų svyranti merkulės šaknelė. Po kurio laiko vėl kažkas prisilietė, ir vėl. Tai prie rankos, tai prie skruosto. Štai prie šono. Po kurio laiko Vėdrynė pajuto tokią pat šaknelę liečiant jos koją, bet jau buvo tokia pavargusi ir pikta, nuo visos tos tamsos, kad ėmėsi rodytis, kad nebežino iš kurios pusės atėjo ir į kurią ėjo. Tad mynė koja į tą šaknį, kiek tik jėgų turėjo. Bet neišgirdo, nei trekštelėjo, nei koja nuslydo šaknies šonu. Priešingai, ji kaip tik įsmigo gana giliai į kažką minkšto ir šilto.

Vėdrynė suskubo atsitraukti, bet buvo jau vėlu. Nuaidėjo siaubingas siaubingas cypimas, kuris buvo labai panašus į jau anksčiau jos girdėtą garsą audroje. Tik šitas buvo dar baisesnis. Nes labai aukštas ir prie pat Vėdrynės. Ji pamėgino užsidengti ausis, bet tai mažai padėjo.

Tas… tas padaras vis cypė ir cypė. Vėdrynė nebežinojo kur dėtis, užsimerkus ji ar atsimerkus buvo, todėl pamėgino rėkti jam atgal ir kuo smarkiau spardyti. Bet Atrodė kad viskas pasidarė tik dar blogiau.

Jau buvo besugalvojanti, kad tgalbūt reiktų bėgti iš kur atėjo, kai išgirdo, tą cypimą pasikeitus į gailų balselį šaukusį “Baik! Baik!”. Vėdrynė kaip mat sustingo. Ir cypimas liovėsi. Liko šlykštus spengimas ausyse, bet Vėdrynė tikėjosi, kad jis ilgai netruks. Bandydama nusižiovauti ir kažkiek atsikimšti ausis ji pamatė, kaip tamsoje labai iš lėto pradėjo ryškėti didelis melsvas voratinklis. Jis pulsavo vis ryškiau ir ryškiau, kol galų gale švietė taip ryškiai, kad Vėdrynė galėjo matyti ir aplinkines sienas, ir netgi savo pačios rankas ar kojas. Voratinklis paaiškėjo turintis labai aiškias ribas ir esantis daugiau panašus į pailgą tinklą. Tuomet jis pasisuko ir Vėdrynė pamatė, kad tai, ant ko ji buvo užlipusi tiesiog buvo labai didelis minkštas kirminas. Maždaug tokio pat dydžio, kaip ir pati Vėdrynė. Kur buvo jo galva, o kur uodega ji pasakyti negalėjo. Užtat neabejojo, kas šis peraugęs sliekas jos bijojo labiau, nei ji jo.

Kirminas virptelėjo ir dar kartą tuo pačiu veriančiai cypenčiu balseliu paprašė daugiau jo nemušti. Argi Vėdrynė nematanti, kad jis čia tik miegojo, ką jis jai blogo padarė ir kam jinai jį vargšą užpuolė?

Vėdrynė nesugalvojo kaip paprašyti vargšo kirmino atleidimo. Ji pamėgino pasilenkti ir jį paglostyti, bet kirmius trūktelėjo atgal ir jo virpulys pradėjo perauginėti į tikrą rebulį. Vėdrynė puolė jam papasakoti kaip čia pateko ir kad ji tikrai nenorėjo jo užgauti. Tiesiog palaikė paprasta mirkulės šaknim ir tiek. Ar negalėtų mielasis kirminėlis parodyti, kur čia išėjimas? Vėdrynė stengėsi taip švelniai ir mielai paprašyti kirmino pagalbos, kaip tik sugebėjo. Nes pagalbos jai tikrai reikėjo.

Kirminas šiek tiek prigeso ir Vėdrynė jau buvo beišsigąstinti, kad tuojau vėl liks visiškoje tamsoje, bet štai kirminas pagaliau leidosi paglostomas. Buvo toks keistas, glitus ir šlvenus tuo pat metu.  Po kelių akimirkų kirmius vėl uždižiebė visu ryškumu, ir patikino, jog žinoma galėsias padėti Vėdrynei išeiti iš čia. Tik ne dabar, dabar viršuje negerai. Tegul kentaurė seka paskui kirminą, ir jis ją išves.

Taip taręs kirminas apsisuko, sunku buvo pasakyti, kai jis neturėjo nei kojų, ne akių ir ėmė labai iš lėto šliaužti tolyn tuneliu. Nieko Vėdrynei neliko, tik sekti paskui jį ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Kas kiek laiko kirminas sustodavo ir nugrauždavo storesnę išlindusią šaknį, ar pakeldavo vieną savo galą. Vėdrynei iš pradžių atrodė, kad galbūt jis kaip nors pasižiūri ar jinai jį dar seka, bet greitai sumetė, kad kirminas pakelia tai vieną, tai kitą savo galą, taigi, tikriausiai taip darė tiesiog nes, na, taip kirminai darė.

Kelis sykius Vėdrynė turėjo jį paskubinti, bei priminti jam, kad neimtų blankti. Panašu, jog kirminui jo paties skleidžiama šviesa visiškai nebuvo reikalinga judėti po žeme, bet Vėdrynei ji labai padėjo.

Vėdrynė nežinojo kaip įvertinti atstumą, kurį ji nuėjo kartu su kirminu, bet jis atrodė besitęsianti be galo. Ji pavargo. Iš pradžių išgaravo ta jėga, kurios ji įgavo įkritusi pro skylę. O gal apsidžiaugusi, kad nukrito ir liko gyva? Po to pradėjo jausti, kad visgi smarkiai susitrenkė nugarą ir atsirado keistas kelių maudimas. Tuomet Vėdrynė prisiminė, kad jau senai gėrė. Jau po truputį pradėjo norėti klausti kirmio, kiek dar reikės eiti, bet kirminas vis šitą norą sumažindavo pareiškimais, kad viršuje labai smarki audra. Vėdrynei rodėsi, kad jie leidžiasi vis giliau ir giliau į žemę. Šaknų mažėjo, oras vis labiau dviso ir kaupėsi drėgmė, vis dažniau Vėdrynė prisiliesdavo prie gličios sienos, ar kažkas perbraukdavo jai plaukus. Ir ne visuomet Vėdrynė galėdavo pasakyti, kad tai tebuvo dar viena mirkulės šaknis.

Skaityti nuo pradžios.

<<< atgal o gal ir toliau>>>