2015 m. lapkričio 4 d., trečiadienis

NaNoWriMo-4 7280/50000


Lapinas padėjo sugalvoti kaip veiksmas klostysis toliau - kartu su juo važiavome namo ir troleibusas įstrigo į kamštį. Iš pradžių kvailiojom, paišėm pirštais ant langų ir panašiai, o po to liepiau jam man padėti kūrybinėj veikloj. Vargšelis neturėjo kur dėtis ir turėjo atlikti šią siaubingą vedybinę pareigą.
Taigi, kartu sugalvojom 10 pirmų į galvą šovusių idėjų, kas galėtų nutikti su mano personažais. Dešimt, nes tiek tilpo ant užrašų knygelės lapelio ir nusprendžiau, kad bus per akis.
Lapinas telefone turėjo atsitiktinių skaičių generatorių, tai sugeneravom tris po tris rinkinius, (pirmasis apibrauktas rutuliukais, antrasis pažymėtas trikampiukais, o trečiasis pabrauktas pabrauktukais).
Tai pasirinkau rašyti pagal pirmą.

(nors, kai dėl mormonų, tai gal juos vėliau dar reikės į kūrinį įdėti...)

Dar Lapinas pastebėjo, kad rašau kaip vaikas - jis pasakė, ji padarė, tada jis pasakė vėl, ji nuėjo, tada jis nukrito ant banano žievės. Tada aš jam sakau, kad moku viena ranka džiovintis su fenu plaukus, o kita ranka versti skaitomos knygos lapus. Tai visiškai nesusiję, bet taip kasdien galima perskaityti maždaug po tris puslapius ir jaustis krūtu.
O tai ir yra NaNoWriMo akcijos esmė ir prasmė :D

(kūrybinės kančios)

Vėdrynei jau buvo betrūkstanti kantrybė, ir ji ruošėsi spirti tam kirminui, bet jis staiga sustojo.
  • - Kas nutiko? Kas blogai? - puolė jį klausinėti Vėdrynė. Negi kirminas pavargo? Gal mirė?

Būtų tiesiog nuostabu, ji čia įstrigtų kartu su juo ir vėliau galėtų atšliaušti daugiau kirminų, kurie suėstų jų abiejų lavonus.
Pats kirminas buvo visiškai ramus ir, bent jau kiek galėjo apie jį spręsti Vėdrynė, dėl kažkokių tai baisių ateities galimybių visiškai nesijaudino. Jis prigeso ir pradėjo leisti tylius, bei keistus garsus. Labiausiai Vėdrynei jie priminė paukščio čiulbesį, bet tokį keistą ir nepažįstamą, kaip niekada nečiulbėjo joks jos girdėtas sparnuotis.
Tuomet ji pamatė, kaip šiek tiek toliau tunelyje pradėjo kažkas ryškėti. Iš pradžių kentaurei pasirodė, kad tai jos akys ją apgauna, kad ima kurti keistas forms ir figūras vien iš neturėjimo ką tamsoje veikti, bet greitai išryškėjo pažįstamas kirmino kūną žymintis tinklas. Šis buvo daug tankesnis, bet no jos draugo kirmino švieselių dugiau niekuom nesiskyrė. Kurį laiką  abu kirmiai tarpusavyjė visaip cypcėjo ir čiulbėjo, o Vėdrynė stovėjo šalia ir svarstė kiek ilgai visa tai dar truks ir ar jų pokalbis buvo kirminų intrigų paskalos, ar diskusija apie tai, kurios Vėdrynės kojos bus skaniausia. Jos jau anksčiau pažinotas kirminas pakėlė vieną savo galą ir Vėdrynei suprantanta kalba pranešė, jog kiti kirminai rado tokį patį gyvūną, kaip kad atrodė ji.
  • - Bitė! - sušuko Vėdrynė, visai nekreipdama dėmesio į tai, kad ką tik buvo išvadinta gyvūliu.

Ji puolė ant kelių ir apsikabino arčiau buvusį kirminą, bei puolė purtyti, kad tik jis greičiau pasakytų, kur Bitė. Kirminas lengvai išsinėrė iš Vėdrynės gniaužtų, palikdamas jai tik tąsią gleivę ir liepė sekti paskui kitą kirminą. Tuomet pats pasitraukė link tunelio sienos, užšliaužė ant lubų ir aukštielnikas ėmė grįžti atgal ten, iš kur ką tik jiedu su Vėdryne atėjo. Nors Vėdrynei buvo sunku pasakyti, kuris čia kirminas buvo - seniau sutiktas, ar tas naujasis? Ji tik nusipurtė pagalvosi, kad galbūt daug kartų tie keisti glitėsiai, kuriuos lietė paprasčiausiai buvo kiti kirminai. Ji pamėgino nusivalyti kirmino paliktas gleives į šonus, bei į sienas, bet čia viskas buvo gleivėta ir taip.
Likęs kirminas ramiai apsisuko ir ėmė judėti tolyn tuneliu, Vėdrynė paskui jį. Kirminas nebuvo šnekus, tunelis ėmė sukiotis, ir už vieno posūkio ji pastebėjo neryškią šviesą, o už kito posūkio jau turėjo šiek tiek prisidengti akis. Mat te buvos visas kirminų miestas. Kitaip niekaip nebūtų galima to vaizdo pavadinti. Šimtai skirtingų švieselių tai užsidegdavo, tai užgesdavo. Jos ropojo milžiniškos ertmės dugnu, sienomis. Karts nuo karto nukrisdavo švleniai šliuptelėjusios ir priersdamos gailiai cyptelti apačioje gulinčius kirminius. Tik po kelių akimirkų Vėdrynės akys prisitaikė. Galbūt šviesos daug ir nebuvo, bet viskas buvo smarkiai netikėta.
Vėdrynė labai atsargiai sekė paskui savo kirminą-vedlį. Ji stengėsi neužlipti ant kurio nors kirmino ir kuo mažiau prie jų liestis. Jeigu kuris kirminas ir vangiai kilsteldavo savo galą link kentaurės, tai buvo sunku pasakyti galva ten jo, ar uodega buvo ir ką jis nori tuom pasakyti. Jei iš vis ką nors norėjo ar kaip nors pastebėjo Vėdrynės buvimą.
Kentaurė tiek dairėsi ir taip kaupėsi neatkreipti į save dėmesio, kad tik pavėluotai suprato, jog jau kuris laikas, kaip pametė savo kirminą iš akių. Aplinkui mėlynų kirminų buvo, bet jie visi atrodė vienodai. Neiko nelikot, tik sukaupti drąsą ir pamėginti pašaukti Bitę vardu. Į kiekvieną jos šūksnį atsiliepdavo tik trumpam pagarsėję kirminių cypcėjimai. Ar jie ją tildė? Ar jai grasino? Vėdrynė nežinojo kas ją labiau gąsdina, ar tai, kad ji niekada daugiau neras, nei Bitės, nei Undinės, ar tai, kad dabar turės amžiams likti su šitais sliekais.
  • - Vėdryne?

Vėdrynė iš karto pasileido ton pusėn, kur nugirdo Bitės balsą. Ji tikrai jį išgirdo. Ji išgirdo šypseną Bitės balse. Ir jai visai nerūpėjo, per kokį kirminą ji dabar perlipo, kuriam užmynė daugiau ar mažiau.
Bet, kai Vėdrynė rado Bitę, tai rado visai ne tai, ko tikėjosi. Ji tikėjosi, kad Bitė puls jai į glėbį. Šiek tiek bijojo, kad galbūt Bitė bus sužeista ar jos kanopa įstrigusi tarp mirkulės šaknų. Buvo visai visai kitaip.
  • - Haha, Vėdryne! Vėdrynė - Perdynė..

Bitė voliojosi ant didelės kirminų krūvos, kirmiai garsiai cypė, bet ir pati Bitė ne ką tyliau juokės ir šūkavo įvairias paikystes. Tiesą sakant, Bitę supę kirminai atrodė daug rimtesni ir protingesni. Vėdrynė pripuolė prie savo draugės, nustūmusi toliau kelis arčiausiai buvusius kirminus, ji stengėsi padėti Bitei atsistoti, bet sunkiai sekėsi. Kiekvieną kartą Bitei keliantis, jos dailiai dryžuotos kojos susipindavo ir ji nuvirsdavo kaip kelių dienų kentauriukas. Jai nukritus aplinkiniai kirminai imdavo cypti, o pati Bitė juoktis ir krykštauti.
  • - O kur tavo karosas? - paklausė Bitė nuvirsdama eilinį kartą.

  • - Nėr, Undinės nėr. - šaukė Vėdrynė, ieškodama kur Bitė galėjo susitrenkti galvą, čiupinėdama ir kilnodama plaukus ar nerasianti krešulio ar ko dar blogesnio.

Vėdrynė neturėjo kantrybės terliotis. Ji tvirtai suėmė Bitės veidą delnais ir atsuko į save. Pati Bitė atrodė labai laiminga, tačiau abi jos akys buvo didelės ir plačios, net šioje prieblandoje vyzdžiai buvo smarkiai per dideli. Atrodė, jog Bitė žiūri į Vendrynę, bet nieko nemato. 
  • - Eeeeeeiiiiii, - numykė Bitė ir apsikabino Vėdrynę per kaklą.

  • - Kas tau atsitiko? - Vėdrynė vis tikėjosi išgirsti iš Bitės atsakymą. Pasinaudojusi progą ji perbėgo rankomis Bitei per nugarą ieškodama bet kokio sužeidimo pėdsakų.

  • - Čia tos uogos, Vėdryne. Jos toooookios fainos. Ir tavo šikna tooookia faina. Matei kirminus?

Šalia kaip tik šleptelėjo kirminas. Jis kisltelėjo galą, kažką šliurptelėjo, ir ėmėsi šliaužti savo reikalais. Vėdrynei skruostais ėmė ristis ašaros.
  • - Nesuprantu, kaip tu čia patekai. Nesuprantu ką tu čia paistai. Kokios dar uogos?  Ką man su tavm daryti?

  • - Ššš, - Bitė pridėjo pirštą Vėdrynei prie lūpų - eik miegučio.

Bitė ėmėsi glostyti Vėdrynei plaukus ir švelniai bučiuoti kaklą. Visi jos judesiai buvo tarsi sulėtinti. Vėdrynė atstūmė nuo savęs Bitę ir suriko:
  • - Mes pametėm Undinę! Tu apsinešus, o aplinkui vienos kirmelės.


Bitė prunkštelėjo ir liepė Vėdrynei nerėkauti. Tuomet prigulė, kaip pati pasakė, miegučio.
Bitė buvo visiškai kitam pasaulyje. Ji pasimistė ir iš po savęs ištraukusi kažą numetė. Vėdrynė pakėlė pasižiūrėti. Tai buvo tiesiog paprastas glotnus akmenėlis. Jau norėjo jį irgi numesti ar sviesti į pačią Bitę, bet tarsi žaibas ją nutrenkė mintis, kad galbūt galėjo taip būti, kad kažkur pro čia tekėjo požeminė upė? Galbūt undinė buvo joje? Galbūt ten buvo kitų undinių, kurios galėjo padėti išsiaiškinti kas nutiko jų draugei?
Vėdrynė labai griežai liepė Bitei stotis. Ir pati susigėdo. Tarsi, jei anksčiau Bitei nepavyko, tai abar jau kažkaip išeis tą padaryti. Laimė Bitė per daug nenuliūdo, tik apsikabino vieną iš kirminų ir pradėjo jam dainuoti, kad jis geriausias jos draugas. Vėdrynė čiupo Bitę už užpaklinės kojos. Jei Bitė nesistoja, tai Vėdrynė ja pati ištemps laukan! O Bitė taip smarkiai įsikibo Kirmino, kad tas net ėmė veriančiai klykti.
Kaip mat Vėdrynė paleido Bitę. Bitė paleido kirminą. Kirmias palindo po Bite ir, dideliam Vėdrynės nustebimui, jai suprantama kalba paklausė kur jos reikia, nes jau jam nusibodo.
Vėdrynė puolė pasakoti, kad joms reikia prie upės.
  • - Prie upės? - susidomėjo kirminas. 

  • - Taip, tokio daikto, kuriame yra daug tekančio vandens! Ar bent žinai, kas tai yra? - Vėdrynė pajuto, kad vis dar kumštyje laiko tą akmenį. Ją suėmė toks dideis pyktis visai šiai tamsai, nieko negalinčiai padaryti Bitei ir šitam žioplam kirminui, kad sviedė ji tą akmenį tiesiai į  tą kirminą. Štai ką tik buvo sužibęs vilties taškelis, bet su šitais sliekais neįmanoma susikalbėti.

  • - Kramtyk ką darai! - sučiulbėjo kirminas ir pradėjo keliauti kažkur, kartu nešdamasis ir Bitę.

Bitė atrodė visiškai nesirūpinanti kas ir kaip dabar su ja toliau bus. Ji visiškai ramiai leidosi transportujama kirmino, ir dar spėjo padžiūgauti, kad kirminas smagiai vibruoja.
Vėdrynei nusviro pečiai. Paskutiniu metu ji nieko daugiau neveikė, tik paskui ką nors sekiojo. Iš pradžių paskui Bitę. Po to paskui kirminą. Dabar paskui Bitę ir kirminą. Geriau ir būti negalėjo. Netgi, nepaisant to, kad Vėdrynė turėjo keturias kojas, o kirminas dar tempė už save didesnį nešulį, kentaurei daug blogiau sekėsi judėti. Nuleidusi galvą ji sebėjo, kaip kirmino apgleivėti akmenys blizga to paties metamoj šviesoj, kaip mainosi ant jo spurdančios ir visgi, kažkaip nenukrentančios Bitės šešėlis.
Po kurio laiko Vėdrynė pastebėjo, kad akmenys pradėjo įgaugti vis daugiau spalvų ir ji apsižiūrėjo, kad jie jau prie pat išėjimo. Vėdrynė norėjo peršokti per kirminą, aplenkti jį ir pirma ištrūkti į laisvę, bet neišėjo to padaryti - jos šuolio metu Bitė sugalvojo žaisti gaudynių ir visa trijulė išvirto kūliais laukan.
Gal šviežas oras, o gal geras supurtymas šiek tiek prablaivino Bitę ir ji ėmė dairytis. Vėdrynė nežinojo džiaugtis tuom ar liūdėti, nes atkutusi Bitė pastebėjo, kad jie išlindo prie pat tų skaniųjų Mirkulių ir jų puikiųjų uogų. Štai ir jėgų iš kartu atsirado mėginti stotis ir eiti link medžių.
Vėdrynė susidomėje, ar Bitė iš pradžių prisivalgė mirkulių ir, pamačiusi švieseles skylėje žemėje nusprendė, jog ten įlįsti būtų šauni mintis, ar ji visgi rado plyšį slėptis nuo tos keistos audros, o tik vėliau kirminai rado ją klejojančią ir kuris nors štai taip pat nusitempė it kokį retą trofėjų. Nenulaikė ji liežuvio ir paklausė Bitės kiek gi ji tų uogų surijo. Bitė kažkokiu būdu pusiau ėjo, pusiau ropojo link mirkulių medžių, ir dainavo, kad suvalgė jas visas, visas kiek tik rado. Tą pasakiusi kažko lyg susimąstė, atsigulė ant žemės aukštielnika ir verkti, kad jeigu suvalgė visas, tai vadinasi jų nebeliko visai ir nebebus nei jai uogų, nei mažų mirkulės medelių.
Vėdrynė, plaukštelėjo delnu sau per veidą ir kurį laiką masažavo užmerktas akis. Atsidusi įsitaisė šalia Bitės. 
  • - Bent ant šono atsigultum, subloguosi. Tu bent supranti ką sakau? Oj, Bite, Bite...

Tuo tarpu kirminas ramiai prašliaužė pro kentaures iki pat artimiausio mirkulės medžio. Dienos šviesoje buvo galima matyti, kad jis visiškai baltas ir nesimatė, kas ten galėtų šviesti tamsoje. Vėdrynė glostė Bitei pilvą ir ją ramino, kad jos padaugins mirkulių šakelėm, bet tuo pat metu stebėjo kirmį. Neskubėdamas jis dar ramiau užšliaužė kamienu ir pasisukiojęs ant vienos šakos nukaro per visą ilgį. Kiek pakyboje, susilenkė į vieną šoną, tuome į kitą, ir pradėjo sau suktis kokoną.
Kai Bitė ėmė snūduriuoti Vėdrynė pavertė ją ant šono ir pati įsitaisė prisiglaudusi visu ilgiu, kad abiem būtų šilčiau. Dar spėjo pagalvoti, kad jeigu nebūtų tokia pavargusi, tai dar prikastų ir užsiklotų lapais, bet pagulės tik porą valandų ir leisis ieškoti Undinės.
O kirmius toliau sau ramiai sukosi kokoną ir nematė nieko neįprasto.

4 Skyrius. Kaip Vėdrynė ir Bitė randa Undinę

Vėdrynę pažadino Bitės aimanos. Dar nepramerkusi akių ji pajuto, jog ant jų iškrito rasa, o Bitė bandė kaip nors atsikelti. Bet ji daugiau verkė, kaip jai bloga ir kaip viską skauda.
  • - Ei, Bite, viskas gerai? - paklausė Vėdrynė.

Kartu ji atsimerkė ir apsižiūrėjo. Mirkulių dauboje buvo sunku pasakyti, bet panašu, kad buvo rytas. Ar viskas vyko vakar, ar užvakar ji nežinojo. Prieš kiek laiko pametę Undinę irgi buvo neaišku.
Vėdrynė pasižiūrėjo į  Bitę. O Bitė atsakė tokiu žvilgsniu, tarsi ir taip turėtų būti aišku. Tik Vėdryne nežinojo ar Bitė kažkaip perskaitė Vėdrynės mintis, ar Vėdryns klausimas nuskambėjo taip, tarsi ji klaustų ar jai pačiai, o ne Bitei viskas gerai.
Bitė apsilaižė sukepusias lūpas ir paklausė kas čia buvo.
  • - Tu prisivalgei mirkulių. Tada pablūdai. Radau tave gulinčią ant spalvotų sliekų krūvos. Pametėm Undinę. Tai va tokia istorija.

Tada jos abi kurį laiką tylėjo. Pasidarė šiek tiek aplinkui, pastebėjo milžinšką kokoną ant mirkulės šakos. Galų gale Vėdrynė neiškentė ir lyg niekur nieko pasakė, kad nori gerti ir vagyti.
Bitė išleido keistą garsą, kuris buvo panašesnis į piktą urzgiantį šunį, nei į draugišką ir mielą kentaurę.
  • - Tai ji gyva ar ne? - paklausė Bitė. Ji msažavo savo smilkinius taip tarsi tai labiau akcentuotų jos klausimo svarbą.

Vėdrynė susimąstė. Visų šitų įvykių metu ji labai bijojo, kad Undinei nieko nenutiktų. Bet, kad Undinė būtų mirusi ji neleido sau net pagalvoti.
  • - Nežinau. - numykė Vėdrynė. Tarsi ne tik nežinotų, bet taip, lyg jaustųsi kalta vien dėl to nežinojimo.

  • - Ką?

  • - Sakau, kad nežinau! Aš jos vežime neradau.

Pagaliau Bitei pavyko atsistoti ir ji pradėjo eiti link daubos krašto. Per petį ji pasakė, kad gi negalėjo Undinė tiesiog atsistoti ir sau kažkur nueiti. Vėdrynei tie žodžiai krito tiesiai į širdį. Žinoma, jog negalėjo. Pati Vėdrynė irgi sunkiai atsistojo sekti paskui Bitę. Ji jautėsi taip tarsi tai būtent ji būtų apsinuodyjusi keistais augalais ir nežinia kiek laiko voliojusis tai ant akmenų, tai ant kirminų. Sumuštas šonas dar labiau skaudėjo ir ji ėjo šiek tiek šlubčiodama.
<<< atgal o gal ir toliau>>>

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą