Šiandien daug neparašiau. Užtat filmą pažiūrėjau. Kompu pažaidžiau. Netikėtai radau pinigų piniginėje, apie kuriuos buvau pamiršusi. Tai diena visai gerai praėjo.
(Aš prieš tai tiek apie tuos kirminus rašiau, kad dabar man jie jau visur vaidenasi :D)
<<< atgal o gal ir toliau>>>
Žmogus buvo pasiruošęs dar kartą siūlyti įvairaus maisto. Undinė jam padėjo versdama Vėdrynei kas kur buvo ir taip Vėdrynė įsidrąsino paragauti. Labiausiai jai patiko ryžiai, nors labiausiai ji būtų norėjusi džiovintų morkų. Žmogus pasakė, kad tokių neturi, bet, galintis padaryti, jei tik vėliau jie rasią tokių. Arba sėklų, nes savo laive-žvaigdžėje jis galintis maistą ir augintis. Atsargiai kramsnodama naują maistą Vėdrynė dėbtelėjo į artimiausias vandens dėžes. Kaip išvertė Undinė jie vadinosi akvariumais ir, nors, žmogus juose augino augalus, bet juose buvo galima laikyti į įvairius gyvūnus. Ar net Undines, tik reikėtų žymiai didesnio. Vėdrynei rodėsi, kad paikas sumanymas, ji dar nematė, kad žmogus valgytų bent vieną savo užaugintą plūdenėlę.
Be maisto žmogus dar buvo atsinešęs glotnų į lentelę panašų daiktą su judančiais paveikslėliais. Juos liečiant jie mainėsi ir Vėdrynė greitai perprato kur reikėjo paliesti, kad vaizdas pasikeistų. Iš pradžių žmogus rodė įvairius augalus ir gyvūnus, kuriuos Vėdrynė greitai atpažindavo ir garsiai pavadindavo, o Undinė mintim vertė žmogui. Vėdrynė nežinojo visų gyvūnų, bet žmogui didelį įspūdį darė jau vien tai, kad Vėdrynė apskritai juos žinojo. Dėl to Vėdrynė šiek tiek pyktelėjo, juk aišku, kad ji skyrė šunį nuo katės ar šešką nuo žebenkšties, nejau žmogus ją laikė vakar gimusia?
Kurį laiką žmogus kalbėjosi tik su Undine ir Vėdrynei nebuvo kas veikti. Ji pasinaudojo proga ir apžiūrėjo kitus žmogaus atsineštus daiktus. Ant padėklo gulėjo paprastas galvosūkis, tai Vėdrynė net nesivargino jo spręsti. Dar rado kelis rašiklius ir knygą su visiškai tuščiais lapais. Štai ji Vėdrynę itin sudomino. Ji dar nebuvo mačiusi, kad popierius būtų toks plonas ir baltas. Ir jo buvo tiek daug! Vis dar tylėdamas ir žiūrėdams į Undinę žmogus akies krašteliu pastebėjo Vėdrynės susidomėjimą ir, perėmęs iš jos knygą, tiesiog paėmė ir išplėšė vieną lapą, bei padavė jį Vėdrynei. Tiesiog įbruko į ranką. O į kitą vieną iš atneštų rašiklių. Bet Vėdrynė nežinojo ką būtų galėjusi nupiešti. Ji tiesiog pakėlė gautą dovaną prieš akis ir, grožėdamasi popieriaus plonumu, žiūrėjo kaip per jį krenta šviesa.
- Žmogus sako, kad ten iš kur ji atvyko irgi yra tokių augalų ir guvūnų, - pradėjo kalbėti Undinė.
Bitė pasisuko jos link, bet popieriaus lapo nenuleido. Per jį matėsi blankus Undinės šešėlis, kuris tęsė:
- Ir dar sako, kad taip neturėtų būti. Čia mūsų neturėtų būti, sako čia neturėtų būti oro ir dar turėtų būti kažkokių tai mažyčių gyvūnėlių, kurie kažkodėl tai turėtų jau būti jį nužudę. Jis sako, kad arba išprotėjo, arba mirė, arba čia kažkoks pokštas.
Bitė nuleido popieriaus lapą ir pasižiūrėjo į Undinę. Pokštas? Undinė tik labai nepatogiai gūžtelėjo pečiais. Vėdrynė dar kartą pasižiūrėjo į žmogų ir pamėgino įsivaiduoti kaip jį užgraužia utėlės ir erkės. Na, dar blusos. Mažesnių mirtinai pavojingų gyvūnėlių ji nebesugalvojo. Bet žmogus atrodė taip puikiai, tarsi niekada nebūtų matęs bent jau kraujasiurbės blakės. Galbūt danguje gyventi iš tiesų buvo neblogai. Ji dar kartą pakėlė popieriaus lapą ir dabar jau apžiūrinėjo žmogaus metamą šešėlį.
Taip toliau žaisdama ji paprašė Undinės perpasakoti dar kokią nors žmogaus istoriją. Anot žmogaus jis čia atskrido su savo laivu-žvaigžde iš visiškai kito pasaulio. Iš labai labai toli, taip toli, kad jo pasaulis iš čia danguje matėsi tik kaip visai mažytis blausvas taškelis. Ten gyveno vien tik žmonės ir nebuvo nei kentaurių, nei undinių, nei milžiniškų vilkų. Tik gyvi padarai, kuriuos žmogus rodė Vėdrynei su Undine, bet, vėlgi, taip niekaip negalėjo būti, nes skirtingi pasauliai reiškė, kad juose viskas buvo kitaip, įskaitant ir gyvūnus. Žmogus buvo sutrikęs. Jo laivas čia sustojo tik dėl gedimo ir jis turėjo sulaukti, kol jį paims kiti žmonės. Tačiau kiti žmonės niekaip neatvyko, o žinutėmis su jais susisiekti jam niekaip nepavyko. Tai taip jis čia ir laukė, nesuprasdamas kodėl viskas yra taip, kaip yra.
Besiklausydama žmogaus pasakojimo Vėdrynė rado keistą ir įdomų dalyką - viename kambario kampe per popieriaus lapą matėsi dar vienas šešėlis, nors ten nieko nebuvo. Apie tai papasakojo Undinei ir Undinė nusisausinusi rankas pamėgino sužaisti popieriaus ir šešėlių žaidimą, bet per sakė, kad nieko nemato.
Patikrinusi dar kartą Vėdrynė keistojo šešėlio nerado. Galbūt tiesiog visko paskutinėm dienom buvo per daug. Ji paklausė ar Undinė negalėtų paprašyti žmogaus, pasižiūrėti per popierių, bet Undinė sakė, kad žmogus nenori ir jo popierius tiesiog kartais taip veikia. Pats žmogus paišė ant kito išplėšto lapo įvairias figūras ir rodė Vėdrynei, kad jo atnešti rašikliai buvo spalvoti. Tai buvo taip nuostabu, kad Vėdrynė greitai pamiršo vaiduoklius šešėlius.
Netikėta viešnagė laive-žvaigždėje užsitėsė. Nors Undinėj nebuvo kaip kur pasiplaukioti ir dėl to ji labai liūdėjo, bet žmogus žadėjo, kad pirmiau turįs išžvalgyti apylinkes ir, jei rąsias didesnį ir saugų tvenkinį, būtinai leisiąs Undinei jame prasiblaškyti. Jis nedraudė Undinei išeiti kartu su Vėdryne laukan, bet, esant smarkiam šalčiui toli nueiti nebuvo kaip. Iš pradžių kelias dienas aplink jų naujuosius namus matėsi suledėję vilkų kūnai. Gentainiai jų negrįžo paimti, galbūt bijojo žmogaus, o gal vilkai vieni kitų nelaidoje. Bėgant dienom kūnai pasidengė sniegu, o vieną rytą, kai žmogus buvo išėjęs laukan nuvalyti sniego nuo to, ką vadino antena ir kuri, anot jo pačio, buvo kažkokiu tai būdu būtina susisiekti su kitais žmonėmis, bei jį lydėjo Vėdrynė, jiedu pamatė harpijas. Tikriausiai jos įsidrąsino priskristi arčiau laivo-žvaigždės ir tupinėjo ant dar iš sniego kyšančių vilkų keterų.
Žmogus turėjo keistus kostiumus, o laukan eidama Vėdrynė susisupdavo į kurią nors iš antklodžių. Ir tą kartą ji tik dar kiečiau suėmė savo menką rūbą, kai pamatė, kaip harpijos dręskia nagais vilkų mėsas ir ryja gabalais. Taip va, lyg niekur nieko. Lyg ten gulėtų ne ledo ir kaulų kalnai, bet kokia nors paprasta kepta bulvė. Vėdrynė pati nusistebėjo tokiu jai kilusiu palyginimu.
Bet labiausiai ją gąsdino ne harpijų maitėdiškumas, o tai, kaip jos pakeldavo galvas ir kruvinais veidais žiūrėjo į ją su žmogumi. Jų akys buvo visiškai žydros, be lopinėlio baltymo ir atrodė tarsi smerktų juos. Bet už ką, Vėdrynė nesuprato. Ji pastebėjo, kad žmogus tvirčiau suėmė savo ginklą ir liepė Vėdrynei grįžti atgal į laivą. Per porą dienų Vėdrynė buvo spėjusi neblogai išmokti kaip ką liepti laivui-žvaigždei daryti ir kur ką jame veikti buvo galima, ir kur ko veikti nebuvo. Purtydamasi sniegą ji suskubo papasakoti nutikimo Undinei, bet Undinė tik šyptelėjo, kad tas įvykis kentaurei keistas pasirodė tik todėl, kad kentaurės minta šienu ir šaknelėmis.
Bėgant dienom žmogus vis labiau domėjosi tiek kentaure, tiek undine. Vėdrynė suprato ką žmogus turėjo omenyje sakydamas, kad jos mažai valgė. Nes jis pats valgė labai daug. Kartais jis ką nors krapštydavo ar skaitydavo šalia pasidėjęs maisto, kurį nuolat kramsnodavo.
<<< atgal o gal ir toliau>>>
Kada bus tolesnės dalys? :( Negali dabar taip užkabinusi palikti...
AtsakytiPanaikinti