Pora dienų atsilikau. Bet šiandien pasivijau.
Mano NaNoWriMo profilis.
Bet amžinai bėgti Vėdrynė negalėjo. Galų gale ji pailso ir suklupo ant tų pačių dulkių, kuriomis taip šlykštėjosi. Jai buvo neapsakomai baisu. Apglėbusi save ji pradėjo kūkčioti, raudoti ir niekaip negalėjo sustoti. Ji girdėjo kaip jos ieškojo Bitė, kaip ji kalbėjo įvairias smulkias meilybes, kad tik Vėdrynė girdėtų, kad ji ateina ir iš kurios pusės artinasi. Vėdrynė klausėsi Bitė nesąmonių, ir jai viskas atrodė taip nerealu. Kaip sapnas iš kurio ji tuoj, tuoj pabusianti. Taip realybėje nebūna. Tuoj kas nors ją prižadins ir lieps keltis ravėti daržo.
Bitė koja švelniai trinktelėjo į gulinčią Vėdrynę. Ji pritūpė šalia jos ir apsikabinusi taip pat ėmė nežinia, juoktis, ar verkti.
Vėdrynė pastebėjo, kad dulkės, kuriose jos gulėjo atrodė kažkokios kitokios. Ji ėmė jas liesti rankomis ir glostyti tarsi norėdama daugiau save pačią nuraminti, nei tikėdamasi ką nors rasti. Ir iš tiesų, dulkės buvo kitokios, nei tos, su kuriomis kentaurės susidūrė iki šiol.
- Jos drėgnos, - sukaupusi visas jėgas pasakė Vėdrynė.
Girdėjosi, kaip Bitė suglumo ir, vis dar verkdama sugėdino Vėdrynę, kad ką jau ką, bet bent jau galėjo palaukti dar porą minučių ir ne prie jos. Tuomet ėmė juoktis. Jos juokas buvo visiškai ne laiku ir ne vietoje, bet it Vėdrynė ėmė justi, kad nebegali susilaikyti. Ji taip pat ėmė juoktis, kvatotis visa gerkle. Lygiai kaip visai mažytė smulkmenėlė atėmė žemę iš po kojų, štai dar menkesnė visą sutvarkė.
Surimtėjusi ji liepė Bitei irgi apsičiupinėti. Bitė sutiko, kad dulkės iš tiesų dulkės buvo drėgnos.
- Kaip manai, galbūt šitoj olos pusėj daugiau drėgmės, tai jos ją ir sugeria? - susidomėjo Bitė.
Vėdrynė pamėgino dulkes kasti ir rado, kad kuo arčiau žemės, tuo drėgnesnės jos buvo.
Greitai abi kentaurės sutarė eiti toliau oloje, kad ir visiškoje tamsoje. Kažkur ji turėjo baigtis. Toje vietoje, jei neras Undinės, ras sieną ir atgal seks ja. O kaip išlipti iš tos nelemtos duobės, tai prie duobės ir pagalvos.
Sunkiausia einant visiškoje tamsoje ir tyloje buvo į ką nors neatsitrenkti. Ne todėl, kad nors kartą kas nors būtų pasipainioję po kojomis, bet kiekvieną akimirką rodėsi, jog žengiant sekantį žingsnį kuri nors nugarmės į prarąją. Arba trenksis tiesiai į sieną. Kartais, nei iš šio, nei iš to, abi krūpteldavo, vis vaidenosi, jog kažkas šmėkščioja prieš nosį. It neregės abi kentaurės ėjo į priekį ištiesusios rankas ir vaikydamos menamus vaiduoklius.
Ir taip jos pasiekė vandenį. Nebuvo nei nukritimo, nei užkritimo. Niekas neklykė. Nieko. Tiesiog iš pradžių pradėjo girdėsi tylus vandens lašelių kapsėjimas, o neužilgo Bitė kanopa tekštelėjo į vandenį. Susikabinusios rankomis jos dar šiek tiek paėjo priekin ir abi stovėjo lediniame vandenyje iki kelių. Vėdrynė taip ir vaizdavos, kaip jas supa kraištolo tyrumas visom kryptim iki pat horizonto. Ji praktiškai matė save ir Bitė šiame keistame sapne, jautė kaip nuo jų kojų it laužo dūmai vandenyje tolsta tos bjaurios dulkės.
Tik štai, kaip toliau ieškoti Undinės? Jos pamėgino šaukti, bet be savo aido daugiau nieko negirdėjo. Bitė svarstė, galbūt galėtų pamėginti eiti toliau ir pažiūrėti kokio gilumo šis požeminis tvenkinys, tačiau vėliau drauge su Vėdryne nusprendė, kad neverta. Nebuvo aišku nei kokio jis dydžio, nei gylio, nei kas jame galėjo gyventi. Jo ėjo tolyn daugiau nenorėdamos sušalti, nei tikslingai ko nors ieškodamos. Labai labai atsargiai, kad tik nepaslystų ar neišsisuktų kojos.
Staiga Bitė sustojo ir sugriebė Vėdrynę už rankos. Ji liepė patylėti ir nejudėti. Vėdrynė irgi pajuto. Kažkas švelniai baktselėjo jai į koją. Buvo taip baisu, kad ji net negalėjo judėti net jei ir būtų norėjusi, tačiau Bitė - priešingai, viena ranka prisilaikydama už Vėdrynės pritūpė. Labai greitai ji šoktelėjo aukštyn ir jos abi vos nepasivertė.
- Pagavau! - sušuko Bitė.
- Ką pagavai? - irgi sušuko Vėdrynė. Atrodė savaime suprantama į šaukimą atsakyti šaukimu, nors ten nieko daugiau nebuvo.
Bitė neatsakė, bet Vėdrynė abiem rankom rado Bitės suglaustus delnus. Tuomet Bitė juos lėtai atleido ir abi pajuto, kad tai, ką pagavo Bitė buvo tiesiog mažytis kirminiukas. Vėdrynė atsiduso, kad nieko baisaus tame vandenyje neplaukiojo, matyt tai buvo tiesiog vienas iš anksčiau matytų kirmių jauniklių.
Atsiduso ir vėl turėjo giliai įkvėpti, kai kirminiukas pasisveikinimo.
- Labas.
Na taip, žinoma, jeigu kalbėti galėjo didčkiai, tai kodėl negalėjo kalbėti ir šitas mažius? Jo balsas buvo toks pats, kaip ir kitų kirminų, tik tylesnis. Kad bent jau jis būtų buvęs aukštas ar cypiantis, o dabar, tiesiog buvo tylutėlis.
Vėdrynė dar nebuvo paleidusi Bitės rankų, bet jos abi susiglaudė arčiau kirminiuko, kad jį geriau girdėtų. Tuomet pasisveikino su juom ir iš karto paklausė ar jis negalėtų pašviesti.
Kirminiukas nudžiugo kentaurių prašymu ir paryškėjo blausiu mažyčiu rausvu tinklu. Jo švieselė buvo tokia neryški, kad užteko matytis tik kentaurių delnams, o jei labai arti būtų prikišusios galvas, tai gal ir nosies galiukui. Tačiau po tokios tamsos tai atrodė tarsi stebuklas.
Kirminiukas pasirangė ir paklausė ar jos dar ko nors norėtų.
Abi vienu metu puolė klausti viena per kitą. Bitė klausė, kur čia išėjimas, o Vėdrynė ar kirmiukas nematė Undinės.
Kirminiukas nieko nesuprato. Tuomet pasake “Ai”, ir vieną kartą smarkiai trūktelėjęs išoko iš Bitės rankų. Kentaurės išsižiojusios stebėjo, kaip jis gražia arka pakilo į orą ir pliumptelėjo į vandenį. Tačiau, vos tik jis palietė vandens paviršių, ratais nuo jo vandenyje užsižiebė šimtų šimtai tokių pačių rausvų kirminiukų.
Jeigu Vėdrynė su Bite prieš tai buvo tik susiglaudusios, tai dabar praktiškai sulipo kartu ir apsižiūrėjo, kad vanduo kirminų tiesiog knibždėjo. Nejau jie visą laiką nuo jų laikėsi atokiai, plaukė vandenyje visiškai be garso ir jas sekė?
- Oho, - pasakė Bitė.
- Aha, - pritarė Vėdrynė.
Vienas iš kirmiukų, galbūt tas pats, kuris ką tik pabėgo, o gal ir kitas, nes jie visi buvo vienodi, priplaukė arčiau ir, iškišę vieną galą labai labai tyliai paklausė ar jos irgi atėjo su jais pažaisti? Kentaurės nieko daugiau negalėjo padaryti, tik žiūrėyi išsprogusiom akim. Kartais gyvenime galvoji, kad jau matei viską, bet smarkiai klysti. Jos stengėsi kvėpuoti tyliai, kad tik neužgožtų ir taip tylaus kirmiuko balso, kad tik nepraleistų nieko svarbaus.
- O kažkas čia dar su jumis ir žaidžia? - daugiau nustebo, nei paklausė Vėdrynė.
- Taip! Taip! Einam žaisti! - pradėjo šūkauti visa gausybė kirmėliukų. Jų balseliai susiliejo į vientisą šnokščiantį gausmą.
Kirminų neužimtas vandens ratas aplink kentaures ėmė mažėti. Iš pradžių kirmiukai tik priplaukė prie jo, bet po to pradėjo ropti kojomis ir lipti ant šonų. Kentaurės ėmė juos purtyti nuo savęs, mėtyti kuo toliau, netgi traiškyti, bet jie nieko nepaisė - jų vis daugėjo ir daugėjo. Jų pasidarė tiek daug, kad jau abi jos pajuto, kad yra nebe vandenyje, o ant kažkokios gličios besirangančios kirminų kalvos.
- Žaidžiam! Žaidžiam! - šaukė kirminiukai.
Staiga Vėdrynė išgirdo, kad vienas iš balsų yra kitoks.
- Undine!
- Žaidžiam! - šaukė šalia per kirminų jūrą atplaukusi Undinė.
Rausvoj kirminų švieso ji atrodė visiškai sveika ir laiminga. Iš pradžių ji priplaukė prie Bitės ir kažką jai sušnabždėjo į ausį, po to prie Vėdrynės ir štai Vėdrynė taip pat sužinojo ką reikia daryti - nejudėti. Kiek tik gali nejudėti. Net nebandyti kvėpuoti.
Taigi jos nejudėjo. Buvo sunku. Tie nelemti kirminai lindo ir rangėsi visur.
Kirminai vis rėkavo “žaidžiam”, bet po kurio laiko pradėjo rimti.
- Numirė! - iš pradžių taip šūktelėjo tik vienas kirminiukas, po to vis daugiau ir daugiau.
Lygiai taip pat, kaip greitai nuo vienuj vieno kirmino visi užsidegė šviesti, taip visi pasigavo ir mintį, kad kentraurės su Undine numirė. Vėdrynė išsigando ar tik tokiu atveju kirminai nesugalvos jų suryti, bet buvo akivaizdu, kad lavonai kirminams kėlė pasišlykštėjimą ir kirmiai greitai nuo jų išsiplaukiojo ir nušokinėjo kaip kad nušoko pirmasis.
Vėdrynė net nežinojo, kad kirminai gali taip greitai judėti. Deja, bet kartu su kirminais dingo ir šviesa, todėl ji liko gulėti siaubingai nepatogiai išsilenkusi vandenyje, kad tik galva būtų aukščiau ir neužgestų.
Pirmoji atkuto Undinė. Ji džiaugsmingai puolė Vėdrynei ant kaklo ir niekaip negalėjo galutinai įsitikinti, kad nesapnuoja, kad iš tiesų čia yra tikrų tikriausia kentaurė. O Vėdrynė iki tol nežinojo, kad undinės ne tik kvėpuoja po vandeniu, bet ir puikiai mato tamsoje.
Undinė papasakojo, kad kai kentaurės ją paliko, ji ramiai sau gulėjo vežime, kol išgirdo kaip kažkas pūkšėjo. Ji pasivertė kitu šonu ir pamatė, kad iš žemės vienoje vietoje tarsi trykšte tryško dabar jau ir kentaurių matyti keistieji kirminai. Undinė labai stengėsi nepatraukti jų dėmesio, bet nepavyko ir vos jie ją pamatė, tai iš karto nusitempė su savimi. Taip ji čia ir atsidūrė. Po kurio laiko ji pajuto, kad jeigu nejuda kirminai ją palieka ramybėje. Ji mėgino jiems paaiškinti, kad ji anei kirmėlė pati, anei norinti su jais žaisti, bet jie nesiklausė. Ir štai Undinė jau kelios dienos kaip čia, ji rado porą urvų, kuriais ši ola siejasi su požeminėmis upėmis, bet neskubėjo išplaukti, nes laukė, galbūt pasirodys Vėdrynė su Bite. Apie jokią audrą Undinė nieko nežinojo. Ir, ak, kad tik Vėdrynė žinotų, kaip undinė džiaugėsi, kad jos ją rado.
Visiškoje tamsoje Vėdrynė negalėjo matyti, kaip Bitė susiraukė klausydamasi visos šios istorijos. O ji ir nebūtų žiūrėjusi, nes jai daug labiau rūpėjo Undinė.
Bet Bitei kažkur jai čia nesuėjo galai, tik ji negalėjo pasakyti kas būtent buvo ne taip. Mintyse ji vis pačiupdavo tą mintį, bet ji išslįsdavo atgal visai kaip šliapia žuvis pabėga į ežerą. Visgi, negalėjo sugalvoti kodėl Bitė iš viso būtų turėjusi meluoti ar kaip kitaip ji būtų galėjusi patekti į šią olą. Jos apmąstymus nutraukė Undinės žinia, kad kirminai esti labai skanūs. Bitė vos nesusivėmė nuo minties, kad galima valgyti ką nors, kas neturėjo žalių lapų. Nuo žiaukčiojimo mintis-žuvis išsprūdo galutinai.
5 slyrius. Kaip Vėdrynė, Bitė ir Undinė keliauja požeminėmis upėmis ir netikėtai pasiekia kalnus
Undinė paaiškino, kad oloje vanduo sunkiasi ir kaupiasi per sienas, o išteka trejose vietose. Pirmojoje, nors buvo pakankamai plati pralįsti Undinei, niekaip nebūtų leidusi praplaukti kentaurei. Antrojoje būtų reikėję ilgai plaukti po vandeniu, o kadangi kentaruės po vandeniu kaip ir nekvėpavo, tai tas kelias irgi nesunkiai atkrito. Užtat trečiam rastam urve kvėpavimą būtų reikėję sulaikyti tik kokiai minutei ar net dar trumpiau. Ji buvo pamėginusi juo plaukti ir rodėsi esant ilgam ruožui, kur kentaurės būtų galėjusios kvėpuoti.
Bitė nesutiko su planu “išplaukti”. Jos vis dar turėjo visus daiktus, kuriuos buvo pasiėmusios iš vežimo su savimi ir būtų galėjusios grįžti tuo pat keliu, kaip ir atėjo, tuo labiau, kai dabar jau kartu su jomis buvo ir taip patogiai tamsoje matanti Undinė. Visgi Undinė ginčą laimėjo - ji įkalbėjo Vėdrynę, jog būtina plaukti upe, nes jos kryptis kaip tik sutapo su kalnų puse! Du prieš vieną ir ginčas buvo laimėtas.
Undinė rodė kelią, kur kentaurės iš pradžių turėjo bristi, o po to plaukti iki spėjamojo išėjimo. Undinė garsiai teliuškavo, kad būtų girdėti, kur ji yra, bet Vėdrynė su Bite daug ramiau jausdavosi, jeigu pavykdavo viena prie kitos prisiliesti. Tiek viena, tiek kita nebuvo labai geros plaukikės, o tuo labiau nardytojos. Vėdrynė atsiminė, kaip ją vaikystėje mokė, kad jeigu įkritai į vandenį, tai nusiramink ir išpūsk šiek tiek oro. Ten, kur kyla burbulai ir yra viršus, ten turi plaukti. Bet jeigu esi visiškoje tamsoje? Ar Vėdrynei pavyktų pajusti, kuria linkme kyla jos pačios oro burbulas?
- Pasiruošusios? - paklausė Undinę, kai trijulė pasiekė tą vietą, kur laukė baisusis išbandymas.
- Taip, - atsakė Bitė. Vėdrynė tik numykė, suprask kad gi irgi taip.
Tuomet Undinė paėmusi kiekvienos ranką paeiliui, padėjo kentaurėms pasiekti ir paliesti toliau buvusią sieną. Ji jautėsi lygiai taip pat, kaip ir visos kitos iki šiol jų liesto sienos. Bet visgi Undinė liepė veidu atsisukti būtent į tą sieną, giliai įkvėpti ir drąsiai palei ją nerti. Nerti tol, kol užčiuops, kad siena sukasi, tai plaukti paslei tą posukį. Plaukti kiek tik gali, tiesiai visą laiką tiesiai ir negalvoti. Tik plaukti. Ji plauksianti pirma ir, jei kas nutiks padėsianti.
Tiek Bitė, tiek Vėdrynė žinojo, kad nieko Undinė nebūtų galėjusi padaryti, bet kito pasirinkimo nebuvo. Pirma plaukė Bitė. Vėdrynė jau buvo benerianti, bet negalėjo prisiversti, taip ir liko visiškoje tamsoje ir visiškai viena.
Ji pamėgino rasti kokią nors atbrailą sienoje, kur galėtų užsikabinti, nors truputį pailsėti nuo nuolatinio plaukimo. Visas tas šaltas vanduo ją siaubingai veikė.
- Kur tu? - paklausė grįžusi Undinė.
- Nežinau. Man baisu. Negaliu.
Vėdrynė pajuto, kaip prie jos priplaukė Undinė ir prisiglaudė. Ji neatrodė šiltesnė už vandenį.
- Bitė jau kitoj pusėj, tai visai nesunku, - Vėdrynę ramino Bitė.
Vėdrynė norėjo suimti Undinę už rankos, sunerti pirštus, kaip galėtų su bet kuria kita kentaure, bet žinojo, jog Undinė tarp pirštų turėjo plėves. Kažkodėl šis skirtumas jai rodėsi esąs daug svarbesnis, nei bet kuris kitas. Daug keistesnis dalykas, nei tai, kad Undinė turėjo uodegą vietoj kojų, ar tai, kad ji galėjo kvėpuoti po vandeniu, matyti tamsoje.
- Gerai. Su trim. - Vėdrynė apsisprendė. Jai būtų buvę daug lengviau, jei būtų galėjusi tik linktelti galvą. Gal Undinė ir būtų pastebėjusi Vėdrynės apsisprendimą, bet kentaurei labiau reikėjo sau pačiai patvirtinti, kad ji tikrai tikrai plauksianti.
Tai buvo baisiausias dalykas, kuris iki šiol jai buvo nutikęs gyvenime. Vanduo buvo ledinis, ir Vėdrynė nežinojo, nei kur viršus, nei apačia. Ji visą laiką laikėsi už sienos, ir nesuprato, nei kur ji sukasi, nei kaip ji eina. Vienu metu ji buvo pajutusi keistą trūkį, tarsi kažkas būtų ją smarkiai stumtelėjęs į priekį ir ji apsigavo, kad jau pasiekė vandnes paviršių. Įkvėptas vanduo siaubingai nudegino krūtinę ir Vėdrynei buvo sunku susilaikyti nepradėjus ryti dar daugiau vandens. Ji pati nesuprato, kaip jai pavyko ir kaip ji galų gale išnėrė. Jai rodėsi, kad tą pačią amžinybę, kiek ji plaukė po vandeniu, tai ir žiobčiojo jau šalia Bitės.
Vėliau trijulė ilgai plaukė tamsoje. Šnekėtis buvo sunku, o nežinant kiek ilgai reikės plaukti teko tausoti jėgas. Karts nuo karto Undinė pasakydavo kur prie sienos kyšo koks nors akmuo ir prie jo prisišliejusios kentaurės galėdavo šiek tiek pailsėti. Tuo metu Undinė plaukiodavo aplinkui arba pasakodavo ką dar mato. Panašu, kad šioje upėje nebuvo jokių gyvių, arba bent jau nebuvo tokių, apie kuriuos Undinė būtų norėjusi papasakoti. Nebuvo augalų ir nebuvo nė vieno kirmino, kurio būtų galima paprašyti pabūti žibintu.
- Ar visos požeminės upės tokios pat? - paklausė Bitė.
Undinė atsakė ne iš karto.
- Aš nesu buvusi visose upėse. Jos kaip keliai, kurie jungia skirtingus ežerus ar jūras. Kartais šiose upėse nebūna nieko, kartais būna ankšta. - ji nusijuokė. - patikėkit, viršuj daug geriau.
Abiem kentaurėm buvo labai nesunku tuo patikėti.
- O kur tu labiau norėtum gyventi Undine, viršuj, ar po žeme? - neatlyžo Bitė.
Undinė nieko neatsakė. Vėdrynė pagalvojo koks keistas klausimas. Nejau Bitė nematė, kad Undinė puikiai jaučiasi visur.
- Ar man tik atrodo, ar vanduo darosi vis šaltesnis? - į pokalbį nusprendė įstiraukti ir Vėdrynė.
Bitė nusijuokė, kad žinoma, jog taip - juk jos jau čia šimtą metų mirko ir, kai išlips, tai jų pirštai bus susiraukšlėję, kailis nusišėręs, o kanopos nutirpusios. Undinės balsas atrodė kiek linksmesnis, nei prieš tai ir ji patvirtino, jog taip yra dėl to, kad jos artėja link paviršiaus. Liko plaukti visai ne daug.
Nei Vėdrynė, nei Bitė nežinojo, kiek tas nedaug yra, ir iš vis, kokiu būdu vandens temperatūros pokytis galėjo pasakyti kiek arti jos galėjo būti prie savo tikslo. Bet, kadangi nė viena neturėjo buvimo požemine žuvimi patirties, nusprendė su Undine nesiginčyti. Undinė joms liepė sustoti vietojeu, kur nė viena kentaurė turėjo be jokios atramos ir turėjo irtis vandenyje, kad išsilaikytų jo paviršiuje.
- Ką tu darai? - sunerimo Vėdrynė.
- Bus kažkur čia. - pasakė Undinė, tarsi būtų savaime suprantama kas ir kur turi būti.
Tuomet jos balsas pasikeitė, ir buvo labai panašu, kad ji ėmėsi kažką daryti. Undinė paaiškino, kad ne visuomet išėjimas būna, bet, jei iš upės atsišakoja mažytė atplaišėlė, tai galima ją praplatinti ir išėjimą pasidaryti. Bitė norėjo pasijuokti iš Undinės plano plikom rankom kasti žemę, bet jai buvo taip šalta, ir ji buvo tokia pavargusi, kad stengėsi tiesiog nenuskęsti.
Vėdrynė nežinojo ar turėtų pasisiūlyti Undinei padėti, nes tamsoje neįsivaizdavo nei ką, nei kur jų draugė tiksliai daro.
Kažkas žybtelėjo. Visai mažučio, mažulyčio ir balto.
- Kas čia buvo? - susidomėjo Bitė.
- Skylė. - ir per tą skylę Undinė kaip tik žiūrėjo viena akim.
Abi kentaurės suprato, kad tai gali būti jų galimybę ištrūkti. Neklaususios pritarimo, kaip tik mokėjo jos puolė kasti tunelio sienoje atsivėrusią ertmę. Skylė buvo naudinga bent jau tuom, jog buvo galima prisilaikyti už jos kraštų.
Trise dirbdamos jos labai greitai galėjo pamatyti greitai pro šalį plaukiančius pilkus debesis. Ne tik matyti, bet ir jausti pro pučiant šaltą orą. Vėdrynė ne iš karto suprato, kad tas oras buvo ne tai kad šaltas, jis buvo labai šaltas. Akimirką ji sustojo ir pasižiūrėjo, kad baltos ir pilkos spalvos aplinkui buvo ganėtinai daug.
Aplinkui buvo pilna sniego ir naujas krito lėtai besisukančiais drėgnų snaigių gumuliukais.
- Undine?
- M? - Undinė nelėtino tempų, tarsi kasimas būtų toks pats įprastas undinėms kaip ir plaukimas.
Laikydamasi už angos krašto Vėdrynė parodė laisva ranka laukan. Dabar sutriko ir Bitė.
- Bet kaip? - aiktelėjo kita kentaurė.
Visos trys puikiai suprato, kad nepaisant kiek toli būtų nukeliavusios po žeme, įveikti iki kalnų likusio atstumo niekaip nebūtų galėjusios. Joms būtų reikėję mažų mažiausiai dar bent vienos savaitės.
- Gerai, - pasakė Undinė tikrindama jų kasinio kraštų tvirtumą. - Vedryne, tu lipk lauk pirma.
- Nes tu stipresnė, - labai tyliai pasakė Bitė, nors Vėdrynė nespėjo nieko pasakyti.
Bet ką ji galėjo ir sakyti? Įsitvėrusi angos kraštų ji šiaip ne taip Iškėlė priekines kojas. Užpakalinėmis nebuvo į ką rimtai atsispirti, bet galutinai išpulti laukan padėjo Bitė su Vėdryne. Buvo siaubingai šalta. Ji net neįsivaizdavo, kad galėtų būti taip šalta. Visa drebėdama ir nejausdama rankų perėmė Bitės paduotus daiktus ir padėjo išlipti pačiai Bitei. Visą tai darė taip automatiškai, tarsi būtų dariusi jau šimtus kartų. Ar Vėdrynė kažką pamiršo? Ar jai tik susirodė, kad dar taip neseniai jos buvo mirkulių dauboje?
Žiūrėdama į Bitę Vėdrynė galėjo tik įsivaizduoti kaip blogai turėjo ji pati atrodyti. Galiausiai liko ištraukti Undinę, kas palyginti buvo nesunku. Daug sunkiau buvo sugalvoti kaip jos vigos galėtų judėti toliau. Vienintelė idėja, kurią pavyko įgyvendinti, buvo užkelti undinę Vėdrynei ant nugaros ir pririšti turėta virve. Kad virvė nesirėžtų po ja kiek galėjo prakišo turėtas medžiagas. Vėdrynei rodėsi, kad nei audiniai, nei pačios kentaurės niekad neišdžius.
Undinė apsikabino rankomis Vėdrynę per limenį taip smarkiai kiek tik galėjo. Ji sušnibždėjo ačiū, ir tai netikėtai pavyko Undinei pabusti iš to keisto nerealistiško sapno. Nesvarbu kaip jos atsidūrė ten, kur buvo, kad ir kur buvo, svarbu buvo tai, kad visos buvo kartu. Kartu jos ir grįš namo.
Kadanginei krypties, kur link galėjo būti tie namai, ar nukritusi žvaigždė nė viena nežinojo, todėl didelio skirtumo kur eiti nebuvo ir jos ėjo tuo keliu, kuris buvo lengviausias.
Eiti per sniegą buvo šiek tiek panašu, kaip eiti per dulkes. Tik sniegas atrodė neįtikėtinai minkštas ir purus. Ir, nepaisant to, kad čia to sniego būti apskritai neturėjo, jis atrodė keistai tikresnis ir įprastesnis, nei tos keistosios dulkės. Dabar vietoj aklinos tamsos jas supo akinanti šviesa. Bitė neiškentė.
- Kur pasideda undinės, kai miršta?
Undinė tvirčiau suspaudė Vėdrynę. Vėdrynė atsakymą žinojo, bet nesakė, jeigu Undinė norės, tai pati bitei pasakys. Jai patiko šis pokalbis, galbūt ir Bitei dingtelėjo mintis ar tik jos nebus mirusios ir visa šita šviesa tiesiog bus kita pusė. Dabar joms reikia ją pereiti ir viskas bus gerai.
Undinė atsakė:
- Jeigu buvo geros jos keliauja į Amžiną jūrą. Ten gyvena visos kada nors gyvenusios geros undinės. Ten niekada netrūksta švelnios mėsos ir saulės šviesos. Amžinoji jūra niekad nebanguoja, niekad nenusenka. Ten visą laiką visiems gera.
Bitė prunkštelėjo, nors dėl šalčio ir drebulio jos prunkštelėjimas buvo panašesnis į sutampymą.
- Skamba neįdomiai. O kur dedasi blogiukės undinės?
- Jos pavirsta jūros puta ir išnyksta.
- Oi. - Bitė nutilo.
Po kurio laiko Undinė tęsė:
- Vėdrynė man pasakojo, kad kentaurės gimsta vėl ir vėl. Tik neatsimena kas buvo prieš tai, bet kartais susapnuoja.
- Kiek tau daug Vėdrynė papasakojo.
Undinė tuomet paklausė tiesiai Vėdrynės ar galinčios kentaurės atgimti kuom nors kitu, pavyzdžiui kad ir undine. Vėdrynė pasižiūrėjo į Undinę ir nusišypsojo. Ji nežinojo. Gal ir galinčios, bet nieko nesakė. Tačiau Bitė net padipiktino tokia šventvagiška idėja. Ji iš karto pasakė Undinei, kad jokiu būdu negalėjo. Pasaulio medis taip neveikė. Tikrindama ar neatsilaisvino Undinę prie Vėdrynės laikusios virvės ji jautėsi nusipelnusi bent dar vieno klausimo apie undinių tikėjimą.
-O kas nusprendžia, ar undinė buvo gera ar bloga?
Staiga Vėdrynė sustojo ir sustingo. Na jau, pagalvojo Bitė, šitas klausimas tikrai neturėjo įžeisti undinės kultūrinių jausmų.
Undinė atsiduso.
- Geros undinės miršta vandenyje.
Bitė sunkiai nurijo seilę. Vėdrynė žinojo ir jos nesulaikė nuo klausimo?
- O blogos? - dabar Bitė jau turėjo užbaigti klausimą. Negalėjo tiesiog pasitraukti ir apleisti Undinę, kai jau užvedė kalbą apie tai.
- O blogas suėda vilkas.
Bet taip pasakė ne Undinė. Ir net ne Vėdrynė. Dabar Bitė suprato kodėl kita kentaurė staiga sustojo.
Prieš jas iš pilkumos ir sniego išlindo milžiniškas baltas vilkas. Jis buvo toks didelis, kad vienu krimstelėjimu būtų galėjęs pusiau perkasti kentaurę. Arba dvi.
Vėdrynė su Bite labai iš lėto ir atsargiai ėmėsi trauktis atatupstos. Bet aplinkui vienas po kito pradėjo lįsti įvairaus didumo vilkai. Net ir mažiausias iš jų atrodė mirtinai grėsmingai.
Trijulė buvo apsupta. Iš vilkų būrio arčiau jų išėjo trys, kurie kentataurėms ir undinei atrodė tokie patys, kaip ir visi likę. Jie ėjo ratu aplink jas ir kalbėjo.
- Koks mažas mažulytis kasnelis pas mus pats atėjo - pasakė vienas vilkas.
- Bet tikriausiai kokio skanumo, kokio retumo, - pasakė kitas.
- Nematytas. Netikėtas. - pasakė trečias.
Bitė stojo piestu, daugiau iš baimės, nei iš tikėjimo, kad tai būtų padėję prieš vilkus. Tai išgąsdindavo tik sulaukėjusius šunis ir vilpyšius. Tai Vilkam sukėlė daug juoko, kuris bubo panašus į gergždančias rūdis.
- O gerieji, gražieji vilkai! - prakalbo Undinė. Jos balsas buvo prikimęs, bet tvirtas.
Vilkai nustojo juoktis. Keli apsilaižė snukius. Bitė, kuri jau buvo nustebinta savo pačios keisto poelgio, dar labiau nustebo netikėta Undinės prakalba.
- Didingieji miškų ir kalnų valdovai. Mes čia atėjome pažiūrėti nukritusios žvaigždės. Mes keliavome per pievas, mes šliaužėm po žeme, pasiekti šį sniegą ir jus mums padėjo pats likimas. Gerieji vilkai, pagailėkit mūsų. Pažiūrėlit kokios mes sušalusios, kokios mes visai mažytės.
Vilkai toliau suko ratus nė akimirkai nenuleisdami akių nuo savo būsimo užkandžio.
- Prieš nepilną mėnulį čia nukrito žvaigždė. - pasakė vienas.
- Bet joje nėra ko žiūrėti. - pasakė kitas.
- Ir nėra ko joje ėsti, - pasakė trečias.
Vilkai kaip vienas apsisuko ir ėmė sukti ratą priešinga puse.
- Kai ji nukrito sudegė visi medžiai dienos atstumu.
- Dviejų dienų atstumu visi išvirto, ir degė kiek daug dienų.
- Jų pelenai kilo ir maišėsi su sniegu. Tada užėjo dulkės ir viską užgesino.
Undinė išsitiesė kiek tik galėjo ir virš galvos iškėlė ištiestą ranką. Vilkams tai padarė įspūdį, jie sukarpė ausim. Bet net ir taip Undinei dar trūko didybės bent iki mažiausiojo iš vilkų.
- Vilkai! Nuveskite mus iki nukritusios žvaigždės, tuomet galėsite mus suėsti.
Bitė nustėro nuo tokio netikėto Undinės pasiūlymo. Netgi Vėdrynė, iki šiol laikusis visai tvirtai tarsi slystelėjo lygioj vietoj. Undinės figūra susverdėjo, bet ji laikėsi. Nežinia ar ją laikė virvė, ar ji tiesiog buvo įsikibusi į Vėdrynės kailį taip smarkiai kad jos niekas nebūtų nuvertęs.
Undinė vis dar laikė savo ranką iškeltą. Vienas iš vilkų priėjo arčiau ir ją pauostė. Vėdrynė kūktelėjo ir smarkiai užsimerkė. Vilko papilvės kailis praktiškai lietė jos veidą. Ji taip smarkiai suspaudė kumščius, kad joks šaltis nebūtų jų baltumo nudažęs melsvai.
- Gerai, - pasakė pirmas vilkas.
- Mes jus palydėsim, - pasakė antras.
- Sekit paskui mane, - liepė trečias is ėmė be garso eiti sniegu. Likę prižiūrėjo, kad kentaurės laikytųsi savo pažado.
Bitė priėjo arčiau Vėdrynės su Undine ir sušnypštė:
- Ar tu visai pablūdai?
Undinė nieko neatsakė. Vėdrynė irgi nieko nesakė. Ji tik pasižiūrėjo į Bitę ir nervingai šyptelėjo.
Vilkai aiškiai žinojo kur jie eina. Per baltą sniegą jie ėjo taip pat lengvai, kaip undinė plaukė vandenyje. Bjaurybės dar ir šnekučiavosi kas ką suės. Vienas norėjo Vėdrynės kojos, kitas Undinės uodegos, trečias Bitės galvos.
Einant Vėdrynė visą laiką stengėsi žiūrėti priešais save ir kuo mažiau dairytis. Undinė, panašu, irgi buvo paskendusi mintyse. Tačiau Bitė visą laiką žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą pusę ir eiškojo bet kokios galimybės nuo vilkų pabėgti. Ji pastebėjo, kad karts nuo karto jie praeina po aukštai kyšančias ir dangų rėžiančias olas. Ant tų uolų tupėjo harpijos. Jos nieko nesakė ir nedarė, tiesiog žiūrėjo į žemiau einančią eiseną tarsi į visiškai kasdienį dalyką.
Bitė pirmą kartą matė harpijas. Jos buvo buvo melsvos ir nežymiai išsiskyrė iš visą supančios baltumos. Tupėjo ten aukštai, suglaudusios savo parnus ir kart nuo karto pakeldamos vieną ar kitą koją.
Nukritusi žvaigždė buvo didelėje dauboje. Jiems teko pereiti per pakilusį kraštą ir žvaigždė matėsi kaip labai nedidelis blizgantis glotnus akmuo daubos centre. Vilkų pėdos pėdsako nepalikdavo, bet kentaurės pastebėjo, kad žemė po sniegu buvo visiškai juoda ir kieta kaip akmuo. Tarsi būtų pačios lipusios į keptuvę.
- Atėjom, - paskė pirmas vilkas.
- Pamatėt, - antras.
- Dabar galime jus suėsti, - trečias.
Vilkams rodėsi, kad jie jau įvykdė savo susitarimo dalį. Bet Undinė priminė, kad dar ne. Nei ji, nei kentaurės neturėjo tokių gerų akių, kaip vilkai, taigi, pamatysi žvaigdžę iš arti buvo tiesiog būtina. Taip pat paliesti. Visos tris patikino vilkams, kad galutiniam įsitikinimui nukritusia žvaižgde ją paliesti būtina.
Vilkai buvo alkani, bet ramūs ir sutiko su Undinės sąlygomis dar vieną kartą. Kentaurėms visa tai atrodė kaip siaubinga idėja. Dauboje visiškai nebuvo kur slėptis.
Artėjant prie žvaigždės ji rodėsi vis keistesnė ir keistesnė. Nė viena nebuvo mačiusi nieko panašaus. Žvaigždė buvo tiesiog milžiniška, Vėdrynei ji priminė keistą namą, bet ji negalėjo sugalvoti kas galėtų tokiam name gyventi. Pastarųjų dienų įvykiai jai maišėsi galvoje ir ji regėjo tokius namus skraidant aukštai danguje, o juose gyvenant dideliems šviečiantiems kirminams.
Kažkas prie žvaigždės sujudėjo. Tą spėjo pamatyti tiek kentraurės su undine, tiek ir vilkai. Jie skubiai ėmė uosti orą ir urgzti. Staiga vienas vilkas garsiai cyptelėjo ir išplėtęs akis krito ant šono. Vieną labai trumpą akimirką visi aplinkui tyliai žiūrėjo į jo kūną, tarsi jam tiesiog būtų mėšlungis sutraukęs kojas, arba čia būtų kažkoks žaidimas. Bet vilkas nejudėjo. Jo šonas nesikilnojo, o akys nemirksėjo. Vėdrynei toptelėjo mintis, kad jie nuo vilko bėgo, bet ant meškos užšoko. Kai lygiai taip pat krito dar vienas vilkas, visi likę tarsi sprogo - vienu metu jie puolė į priekį link žvaigždės.
Tuo tarpu kentaurės pasisuko bėgti priešinga puse. Geresnės progos ir būti negalėjo. Žvaigždę jos jau matę, ji nebebuvo įdomesnė už paprastą lauko akmenį. Bet pabėgti jos negalėjo, nes nauji vilkai tarsi liejosi per daubos kraštus, jų buvo begalės ir judėti prieš juos būtų buvę tolygų mėginti eiti prieš galiną vėtrą.
- Bėgam prie žvaigdžės! - suriko Undinė.
- NE! - Bitė nesutiko.
Vienintelis kelias laukan buvo per daubos kraštą. Ji puolė prie Vėdrynės ir suėmė jai pečius, bet Vėdrynė atrodė pasimetusi ir išsigandusi. Bitei buvo akivaizdu, kad jeigu Vėdrynė ko nors dabar ir klausys, tai tik Undinės, o Undinė siūlo visiškai kvailą dalyką. Bitė puolė mėginti numesti Undinę nuo Vėdrynės nugaros, palikti ją čia, bet Undinė smarkiai laikėsi įsikabinusi Vėdrynės ir Bitė neturėjo kuom nupjauti virvių. Per jas į priekį bėgo vilkai, skaudžiai užkliudydami ar perbraukdami šonu. Viskas ėmė suktis ratu.
Galbūt Vėdrynė buvo stipresnė, galbūt kažkoks vilkas nubloškė Bitę tolyn nuo Vėdrynės. Su garsiu ir dusliu dunkstelėjimu Bitė krito ant šono ir nubraukė didelį sniego plotą, kuris atidengė gausybę juodos žemės. Vėdrynė žiūrėjo į tą juodą spalvą, tarsi jis būtų buvęs Bitės kraujas ir norėjo pulti padėti jai atsistoti, bet tarp jų pradėjo įsiterpinėti vilkai. Undinė skaudžiai čiupo Vėdrynės plaukus ir liepė tuoj pat bėgti prie žvaiždės.
- Jai šakės! Gelbėk save! - Undinė šaukė taip garsiai, kad Vėdrynei net ėmė spengti ausyse.
Ji tiesiog pasidavė vilkų srautui. Lankstydamasi jų galvų, letenų ir uodegų kažkokio stebuklo dėka pasiekė žvaigždę. Ją vilkai draskė ir bandė jai įkasti tarsi ji būtų buvęs gyvas padaras. Galbūt taip ir buvo, nei Vėdrynė, nei Bitė nežinojo.
- Ką dabar? - klausė Vėdrynė abiem rankom čiuopdama žvaižgdės šoną. Jis buvo šaltas ir atrodė metalinis. Nebuvo nė trupučio panašu, kad jame galėtų būti bent lašelis gyvasties. Bet Vėdrynė vis tiek čiuopė. Desperatiškai ji puolė daužyti žvaižgdę mėtytis tai į vieną, tai į kitą pusę.
- Nežinau! - Undinė skaudžiai įrėmė galvą Vėdrynei į tarpmentę.
- Nežinau. - ji vis kartojo ir kartojo.
- Žiūrėk! - Vėdrynė kažką pamatė ir iš karto ten puolė.
Tai buvo keista anga žvaižgdės šone. Jos kraštai buvo visiškai lygūs ir nebuvo panašu, kad dėl jos būtų buvę kalti vilkai ar kas nors panašaus. Per ją būtų įlindęs nebent nedidelis vilkas ir nebuvo nieko geresnio aplinkui, todėl Vėdrynė per ją įlindo į žvaigždės vidų. Viskas buvo pilka ir visiškai nepažįstama nei Vėdrynei, nei Undinei. Atpažino tik kažką, kas priminė dėžes, už jų užlindo ir, Vėdrynei pritūpus, pasislėpė.
Abi garsiai alsavo - kentaruė buvo pavargusi, o undinė išsigandusi. Girdėjosi, kaip lauke cypsi ir dunksi vilkai. Staiga visi aplinkiniai garsai paduslėjo ir dingo vilkų inkštimas. Tuomet abi išgirdo žingsnius. Kažkas ėjo link jų.
6 skyrius. Žvaigždėje.
Vėdrynė ir Undinė pakėlė galvas. Prieš jas stovėjo nedidelė, bet keista figūra. Ji visa buvo balta ir rodėsi, kad turi vieną didelę juodą akį. Rankose laikė kažkokį tai į jas atsuktą daiktą, Vėdrynė suprato, kad juom grasino, bet ji nesuprato kodėl turėtų jo bijoti. Tai nebuvo peilis ar kas nors panašaus. Atrodė daugiau juokingai, nei pavojingai. Didžioji figūros akis ėmė šviesėti, ne, suprato Vėdrynė įdėmiau žiūrėdama, skaidrėti ir pasimatė, kad ten buvo tiesiog paprastas žmogus.
Vėdrynė lengviau atsiduso. Taip, pamatyti žmogų jau savaime dalykas buvo keistas, ypač tokioj šaltoj vietoj, bet žmonės nebuvo anei grėsmingi, anei pavojingi. Jie visuomet būdavo draugiški ir baisiausia ką galėdavo padaryti, tai nebent bandyti derėtis siaubingomis kainomis keliaujančiuose karavanuose.
Bet kentaurė vis į jį žiūrėjo. Jo drabužiai buvo visiškai balti, o tai, ką prieš tai Vėdrynė palaikė akimi tebuvo buvo kažkoks keistas šalmas. Įdomiausia jai buvo, kad žmogaus oda buvo juodut juodutėlė. Visai kaip žemė per kurią jos čia atbėgo, ar… Vėdrynė prisiminė Bitę, bet nežinojo ką dabar reiktų daryti. Ji atsistojo, o žmogus atsitraukė, bet nenuleido to savo ginklo. Ji ėmė lėtai, žingsnelis po žingnelio eiti link jo, o jis trauktis. Ji parodė, kad rankose nieko neturi, tą patį pamėgino padaryti ir Undinė, bet vos nenuslydo nuo Vėdrynės nugaros, tik virvė ją skaudžiai sulaikė.
- Jis mus išmes atgal vilkams, - pasakė Undinė.
- Kaip tu žinai? - Vėdrynė nieko nesuprato.
- Nes aš skaitau jo mintis. Aš jam liepsiu taip nedaryti.
Žmogus susiėmė už galvos, žiūrėjo tai į vieną pusę, tai į kitą pusę. Jis iššiepė dantis ir užvertė akis. Vėdrynė pagalvojo, kad nė karto nemat žmogaus tokiais baltais dantimis ir akimis.
- Tu man nesakei, kad tu moki skaityti mintis, - Vėdrynės jau niekas nebestebino.
- Tu niekad neklausei. Visos Undinės moka. Dėl to mums ir nereikia vardų.
Žmogus pasidėjo savo ginklą į kažkokią drabužių kišenę ir pradėjo kalbėti, bet Vėdrynė nieko nesuprato. Ji paprašė Undinės išversti.
- Jis klausia kas mes ir ko iš jo norim. - Undinė išvertė.
Tuomet Vėdrynė puolė aiškinti jam, o Undinė “vertė” žmogui mintimis, balsu pasakydama dar ir tai, ką nuo savęs pridėdavo. Ji pasakojo kaip jos gyveno toli nuo čia, kaip pamatė, jog nukrito žvaigždė ir ėjė tiesiog pasižiūrėti kaip ji atrodo. Kaip jos keliavo po žeme, kaip jas užpuolė ir iki čia palydėjo vilkai. Ji pabrėžė, kad būtinai reikia išgelbėti Bitę.
Žmogaus išraiška buvo neperprantama. Kai Vėdrynė jau nebežinojo ką galėtų daugiau papasakoti ir stojo tyla žmogus iš kitos savo kišenės išsitraukė mažą lenktą peilį.
Vėdrynė sunkiai nurijo seiles.
- Viskas gerai, - ramino ją Undinė.
Ir iš tiesų, žmogus tiesiog norėjo nupjauti Undinę prie kentaurės laikusią virvę.
Išlaisvinta Undinė nustojo laikytis už Vėdrynės liemens ir lėtai, bei atsargiai nuslydo ant žemės. Vėrynei skaudėjo žiūrėti. Nepaisant po virvėmis prieš tai pakišto audinio Undinės šonuose matėsi gilios, raumenis siekusios rėžės. Aplink jas buvo nutrinti žvynai ir Vėdrynė nežinojo ar undinėms žvynai atauga ar ne. Kai pamatė kokia keistai išblyškusi ir suglebusi buvo undinės uodega, ji nebežinojo, ar jai pačiai šonus skauda dėl virvės paiktų žymių, ar dėl kažko kito.
- Žmogus sako, kad čia ne žvaigždė, o jo laivas. Jis juo tik skraido tarp žvaigždių, - mieguistai kalbėjo Undinė apsižiūrėdama savo varganą uodegą.
- Žmogus nieko nesako, - pataisė Vėdrynė nenuleisdama nuo Undinės akių.
- Bet galvoja, - Undinė pasižiūrėjo į žmogų.
Vėdrynė irgi į jį pasižiūrėo. O ji kaip tik rengėsi ir į jas žiūrėjo tik akies krašteliu. Jo drabužis turėjo daug keistų sagčių ir dirželių, kuriuos jam teko stropiai krapštyti.
- Ar jis dar nori mus išmesti vilkams? - tyliai paklausė Vėdrynė Undinės.
Akimirkai žmogus sustojo ir išlpėtęs akis pasižiūrėjo į Undinę.
- Ne, jis nesupranta, kas vyksta ir būtent dėl to mus pasiliks.
Vėdrynei žmogus patiko. Jiedu su Undine jai pasirodė panašūs ir ji gailėjosi, kad irgi nemoka skaityti minčių.
Žmogus kažką patapšnojo sienoje ir atsidarė keistos durys į jo žvaižgdės-laivo gilumą. Jis įėjo pirmas, bei pamojo ranka užeiti ir Vėdrynei.
- Ko jis nori? - Vėdrynė nusprendė dėl visa ko pasitikslinti su Undine.
- Eik paskui, jis tau parodys kur prigulti. Nebijok.
Vėdrynė jau buvo benusekanti paskui žmogų, kai staiga sustojo ir nusprendė pasitikslinti dar vieną dalyką.
- Undine? O mano mintis tu irgi skaitai?
- Ne.
- Bet galėtum?
- Taip.
- Undine?
- Ką? - Undinė jau praktiškai miegojo.
- Ar jis išleis mus paimti Bitės?
- Jis mano, kad Bitę suėdė vilkai.
Vėdrynė kažkaip patikėjo. Pati nusistebėjo, bet patikėjo, kad Undinė jos minčių neskaito. Jai atrodė, kad ji turėjo dar kažkuo patikėti, kažką dar pasakė Undinė, bet ta mintis jai išslydo iš galvos. Ji atrodė tokia svarbi, tokia reikalinga ir ji niekaip negalėjo prisiminti kas ten buvo.
- Eik, - ją dar kartą paragino Undinė.
Žmogaus laivas-žvaigždė buvo keistas dalykas. Ten buvo stalų ir spintelių, gultų ir dėžių. Nors Vėdrynė ir nieko nesuprato, bet žmogus visą laiką kalbėjo. Ji vylėsi, kad Undinė jam pasakė, kad kentaurė minčių skaityti nemokėjo, bet galbūt žmogui tiesiog buvo smagu išgirsti savo paties balsą. Viename iš laivo kambarių buvo dideli skaidrūs kvadratiniai indai. Kiekviename buvo gausu vandens ir plaukiojo tiek daug mažyčių plūdenų ir kitų smulkių vandens augalų, jog atrodė, tarsi jie būtų specialiai iš kažkur iškošti. Tie indai Vėdrynę labai domino. Ji pastebėjo vieną mažą gelsvą plūdenos žiedelį ir jai vėl dingtelėjo mintis, kad ji pamiršo kažką svarbaus. Atrodė, kad jeigu tik susikaups ir gerai pagalvos, tai tikrai atsimins. Bet dėmesį greitai išblaškė, vaizdas kaip žmogus iš vieno iš indų išleidžia vandenį, o paskui ranka ištraukia visus augalus ir lyg niekur nieko sumeta į gretimus indus. Kol is nematė Vėdrynė vieno greitai paradavo, bet jis nebuvo toks skanus, koks buvo gražus.
Dar porą kartų žmogus pripildė ir išleido vandens ingus, kol vanduo tapo skaidrus ir plaukiojo tik pavieniai likę mažyčiai lapeliai.
Vėrynė suprato, kad visa tai buvo reikalinga Undinei. Kartu su žmogumi jie grįžo atgal, undinė jau kietai miegojo. Bent jau Vėdrynė tikėjosi, kad Undinė miegojo ir jai nebuvo nutikę nieko daugiau. Ji nežinojo kaip ilgai undinės gali išbūti be vandens ir ar Undinė nebus tiesiog mirtinai sušalusi. Tuomet ji nustebo, kai žmogus visiškai nesunkiai pakėlė Undinę nuo žemės. Nustebo ir pats žmogus. Kol nunešė undinę prie indo jis mėgino dar kažką kalbėti, bet Vėdrynė tik rodė pirštais į Undinę ir balsu prašė palaukti, kol Undinė pabus. Galbūt žmgus supras.
Kai antrą kartą pasiekė vandnens indus, žmogus prie jų tiesiog sustojo, glėbyle vis dar laikydamas Undinę ir žiūrėjo į Vėdrynę. Kentaurė suprato ko jis norėjo. Ji įkišo ranką į vandenį tarsi tikrintų jo temperatūrą, nors puikiai žinojo, kad Undinė gali gyventi tiek šiltam, tiek šaltam vandenyje. Tuomet vandenį pauostė, nors visiškai nežinojo ar koks nors vandens kvapas jai ką nors pasakytų. Vanduo kvepėjo drėgme, bet tik tiek. Nekvėpėjo jis nei pievomis, nei audromis, nevepėjo žuvimis ar šaltais požemių akmenimis. Galų gal linktelėjo galva žmogui, kad vanduo tinkamas ir žmogus atsargiai ikėlė Undinę į indą. Iš pradžių jis lg nusigando, kai Undinė lyg niekur nieko pasiražė ir susirangė taip, kad nė viena jos kūno dalelė nebekyšojo virš vandens. Bet Vėdrynė žmogų nuramino vėl įkišdama ranką į vandenį ir atsargiai glostydama atsidengusius Undinės žiaunų plyšius.
Kaip keista, galvojo Vėdrynė, ji niekad nepastebėjo, kokie jie keisti. Jie tai atsidengdavo, tai užsidengdavo Undinei per juos tekant vandeniui. Plyšiuose matėsi tokie ryškiai raudoni žiaunų lapeliai ir Vėdrynei rodėsi, kaip keista, kodėl ji ne juodi. Ji daug ko anksčiau apie Undinę nepastebėjo.
Žmogus trumpam išėjo ir grįžo su maža balta dėžute. Jis sutvarstė Vėdrynės žaizdas. Dar atnešė šukas už kurias Vėdrynė buvo labai dėkinga. Ji šukavosi ir žiūrėjo į žmogų, o šis, prisėdęs šalimais ir pasirėmęs galvą, tai į Vėdrynę, tai į Undinę. Undinė visiškai ramiai miegojo stiklinio indo dugne, jos krūtinė ramiai kilnojosi, o nuo žaizdų rangėsi visai plonytės rausvos srovelės, bet Vėdrynė nežinojo ar žaizdos buvo šviežios, ar tiesiog vanduo tirpdė krešulius. Kaip ten bebūtų buvę ji neabejojo, kad Undinei kas galėjo būti gerausia, tai buvo vanduo. Kuo daugiau - tuo geriau.
Ji taip pat jautėsi labai pavargusi ir greitai ėmė kapsėti galva. Žmogus išėjo ir grįžo su dar naujais daiktais - keliomis antklodėmis, į kurias Vėdrynė iš karto įsisuko ir atnešė įvairaus maisto, bet jo Vėdrynė neėmė. Kad ir kokia jautėsi alkana, nusprendė verčiau sulaukti kol pabus Undinė. Žmogus išėjo, taip jas palikęs visiškai vienu du.
Štai ir žvaigždė pagalvojo, Vėdrynė, pagaliau jos ją pasiekė. Nors ji nešvietė toli, bet užtat kaip ryšku buvo jos viduje. Ir gyveno žmogus. Kaip koks kirmėliukas obuolyje. Vėdrynė šyptelėjo prisiminusi, kaip prisivalgė mirkulės vaisių ir vėliau klaidžiojo pas kirminus, tie prisiminimai jai labai patiko.
Taip jau nutiko, kad Undinė pabudo pirma. Ji pažadino Vėdrynę taškydama ją vandeniu iš savo naujų namų-dėžutės. Vėdrynei atsikelti buvo sunku. Ji jautėsi nusilpusi ir viską skaudėjo. Ypač galvą. Ne iš karto ji prisiminė kaip čia pateko ir kas tai buvo per vieta, bet, kai atsiminimai ėmė grįžti, susigaudė greitai. Undinė liepė eiti paieškoti, o radus atvesti žmogų jai, nes reikėjo, jos nuomone, normaliai pasilalbėti.
Taigi Vėdrynė leidosi tyrinėti visiškai tuščio žvaigždės-laivo. Na, ji tikėjosi, kad tuščio, kad ten buvo tik tas vienas žmogus ir daugiau niekas be jų neslampinėjo ir negyveno. Buvo labai tylu, nebesigirdėjo dunksiantys vilkai. Ar jiems nusibodo, o gal žmogus buvo išėjęs laukan ir visus iššžudė? Taip va vieną po kito. Cypt. Ir vilko nėra. Cypt. Ir nėra.
Žmogų ji rado virtuvėje. Arba kažkiame panašaus į virtuvę. Jis ramiai sėdėjo ir valgė paprastą avižinę košę žiūrėdamas į vieną tašką priešais save. Vėdrynė atkreipė jo dėmesį, nes jos kanopos garsiai tauškino žemę. Žmogus ir dabar buvo apsirengęs. Jos anksčiau matyti žmonės irgi mėgdavo rengtis, be ne tiek daug, kiek šitas žmogus. Galbūt jis buvo labai turtingas? Gal tarp žvaižgždių plytėjo nesuskaičiuojami lobiai, kuriuose jis kaip koks piratas skrodė begalinę tamsą ir grobė brangius dangaus safyrus ir rubinus? Bet kur tuomet pasidėjo įgūla? O gal jis buvo ypatingas žmonių žinys ar burtininkas? Vėdrynė pakreipė galvą šonų ir pasižiūrėj į žmogų kitu kampu. Jis atrodė lygiai taip pat, kip ir prieš tai. Žynio žvaiždė-laivas galėjo būti dėkingų nakties dvasių dovana. Jai net kvapą užėmė, kai ji pagalvojo apie dar vien, bet labai baisią galimybę, kad kad gal žvaigždė-laivas buvo gyvas padaras, pagautas romus ir viduje priraustas urvų, iš kurių viename jie dabar kap tik ir buvo. Ji net išsižiojo nuo šios savo minties, o žmogus kaip tik tuo metu laižė šaukštą ir žiūrėjo į Vėdrynę.
Jis irgi nustėro išsižiojęs, taip ir laikydamas tą šaukštą prieš save. Vėdrynė susigaudė, kad tikriausiai bus pažeidus kažkokią žmonių mandagumo taisyklę, kas ten supaistys. Ji ėmė rodyti žmogui, kad nori, jog is sektų paskui ją.
Bet jis visai neskubėjo. Iš pradžių lėtai nusitvarė stalą. Tuomet dar lėčiau suplovė savo dubenį ir tą vieną šaukštą, kurį ir taip jau buvo aplaižęs. Vėdrynė net ėmė pykti, ir treptelėjo viena kanopa. Tai sukėlė žmogui mažą šypsenėlę ir jis ėmė tik dar labiau kuistis, puse akies stebėdamas ką toliau darys Vėdrynė.
Vėdrynė jam garsiai pasakė, kad grįžta atgal pas Undinę, nors nebuvo jokios prasmės. Arba žmogus aiškiai jos nesuprato, arba suprato, tik nenorėjo klausyti.
- Ar ateina? - paklausė Undinė vos tik išgirdo grįžtančią Vėdrynę.
- Ne, - Vėdrynė paspartino žingsnį, kad kuo daugiau nuo to žmogaus atsiplėštų.
Buvo nejauku vaikščioti vienai. Ji labai džiaugėsi matydama, kad Undinė jautėsi puikiai. Ir, nors jos uodega neatrodė taip gerai, kaip atrodydavo anksčiau, bet bent jau nebuvo panašu, kad būtų nušalusi ir nukristų. Ką gi tuomet Undinė darytų? Kaip ji plaukiotų?
- Kam tau jo iš viso reikia? Truputį atsipūsim bėgsim atgal. Aš į kaimą, o tu į Seklumą. - Vėdrynė jau buvo grįžusi atgal pas Undinę ir atsirėmusi į Uninės vandens dėžės kraštą gainiojo pirštu vieną iš mažyčių likusių vandens augalėlių.
Undinė pasižiūrėjo tokiu žvilgsniu, tarsi Vėdrynė ir pati jau turėjo būti usiprotėjusi, ką ji ką tik pasakė. Ji nenorėjo protėtis, ji tik atsiduso, kad taip, atgal grįžti jos negalėjo. Bent jau ne per vilkus, tai tikrai. Galbūt, jei žmogus būtų juos išžudęs, pagalvojo Vėdrynė, bet nieko nesakė. Ji norėjo patikrinti ar tikrai Undnė neskaitė jos minčių. Tik dar nesugalvojo kaip.
Dar pamėgino įsivaizduoti Undinę kaip didelį keptą karosą, bet Undinė irgi neregavo.
- Aš noriu valgyt, - pasakė Undinė ir lyg niekur nieko apsivertė kitu šonu. Tai tiek tų planų ką ir kaip toliau daryti.
Vėdrynė ėmė vartyti akis. Jei undinė nuo jos ir nusisuko, tai gal bent būtų kaip nors pajutusi. Negi vėl teks grįžti į tą virtuvę ir kuitis kaip kokiai kiemo katei? Bet kaip tik tuo metu įėjo žmogus. Jis nešėsi padėklą ant kurio buvo prikorvęs įvairių daiktų.
