2015 m. balandžio 26 d., sekmadienis

So many feeeeeeeelings

Šiandien atsikėliau nervuota be priežasties. Kažkaip praeitos savaitės gale sugebėjau pražiūrėti emailą, kad šiandien turiu progą nueiti į seminarą. Dabar turėsiu skambinti darban ir prašytis išleidžiama. Atsižvelgiant į seminaro laiką ir trukmę, darban neateisiu šiandien iš viso (dažniausiai būna taip, kad į seminarą tiesiog galima išeiti, o po to grįžti atgal).

Na, gal nervais to ir nepavadinsi. Daugiau bendro pobūdžio slogiu jausmu.

Praeitą mėnesį vieną dieną man kilo tokia mintis, kad čia tikriausiai sunkiausias periodas mano gyvenime. Nieko tokio baisaus nenutiko, bet tikriausiai tiesiog susidėjo daug mažyčių dalykėlių. Tikrai, žiūrint retrospektyviai, yra buvę galimybių sunkesniems momentams, bet gyvenimas panašus į svarstykles - galų gale savijautą lemia ko vyksa ar nevyksta daugiau.

Vienas iš įdomesnių nuotykių patirtų praeitą mėnesį buvo susijęs su darbu ir rezidentūra.  Mėnesio pradžioj turėjau pradėti naują ciklą pas vadovą, apie kurį, jau buvę rezidentai man sakė, kad aš tam žmogui tikrai tikrai nepatiksiu. Aš jais netikėjau, nes iki jo, jeigu kas ir pasakydavo "Šakės tau dabar, blogiau būti negali, pakliuvai pas .", tai visada paaiškėdavo, kas tas "tajiškumas" yra nulemtas arba elementaraus nesusikalbėjimo arba perkėlimo, t.y. kai vienas iš kontakte dalyvaujančių žmonių yra emociškai inertiškas ir gali pvz.: nemėgti visų rezidentų (ar rezidentų vadovų) dėl to, jog prieš tai susidūrė su jam nepatinkančiu. Taigi, jei esi laikomas durnu, nes prieš tave buvo durnas žmogus, tai geriausia tą suprasti ir nebandyti įrodinėti, kad taip nėra. Kartais kažkaip netyčia įsirodo ir paskui dar būna gauni padėkos iš po tavęs atėjusio, nes dabar naujasis gauna teigiamą perkėlimą. O kartais, kai tokį žmogų kaip tik pakreiti dabar apie rezidentus galvoti, kaip apie durnus, tai ima toks siaubingas liūdėsys ir kaltė, nes per tave kentės nieko dėtas žmogus (protu supranti, kad tu absoliučiai ne prie ko, bet vis tiek sunku nemąstyti vaikiškai, kad čia gi tu kaltas).

Bet taip labai retai būna. Dažniau būna tiesiog nesusikalbėjimas. Pvz.: prieš porą ciklų viena rezidentė man vis pasakojo, kad su vienu mūsų vadovu nėra apie ką šnekėti - tik apie dietas ir skudurus. Taip suintrigavo, kad kai pamačiau tą vadovą valgant valgykloje kamputyje, prisliūkinau, atsiklausiau ar galiu prisėsti šalia ir pamėginau užmegsti pokalbį apie medicinos sistemos brandinimo modelius, kas vadovo buvo greitai pakreipta tema ar galima būtų tikėtis, jog medicinos darbas teigiamai veikia galimybę patekti po mirties į Dangų, į ką, kaip netikintis, neturėjau ką pasakyti, bet daug klausiausi apie tikinčio gydytojo darbo iššūkius ir atlygius. Galų gale paklausiau kodėl tokiom puikiom temom tas žmogus nesikalba su kitais rezidentais ir atsakymas buvo toks, kad bijo, jog tiems rezidentams jos neįdomios ir jie tada nebenorės tokio vadovo, laikydami jį keistu ir pasimetusiu. Išvados - abi pusės nenori small talk, bet nė viena nedrįsta inicijuoti ne small talk. 


Tai va, grįžtant prie to mano nuotykio, apie kurį rašau - susidūriau su tuo vadovu, baisiai nusiteikusi įsirodyti, kad nėra taip, kaip apie jį kalba, ir iš karto susilaukiu piktumo, kad sirgau. Mėnesio pradžioj susirgau gripu ir savaitę praleidau namie (dar, kol sirgau numečiau 7kg, šūdas tas gripas, gerai, kad bent skiepijausi, tai nežinau kas būtų buvę) ir kad dabar, logiškai ir teisingai mąstant, už susirgtą laiką turėsiu "atidirbti". 
Aš pagalvojau, kad čia bus pokštas, nes gi apie mano sirgimą pranešta Sodrai ir panašiai. Plius, rezidentai tai tokie ligoninės gyventojai, kurie dažnai ateina pirmi ir išeina paskutiniai, tai visokie "atidirbinėjimai" tampa puikiu pasiteisinimu, kai ne gydytojai pradeda tavimi rūpintis, kad gal tu toj ligoninėj tiek ilgai triniesi, nes neturi kur eiti, tave namie muša ar dar kas nors. Čia gi, pffff, tu ne savo noru, tau čia liepia, oj, koks tu vargšas nusidirbęs vaikas *mirkt mirkt*.

O bet tačiau - mano "atidirbimo" grafikas papiktino skyriaus vyresniąją sererį (ji surašo kas kada ir kiek dirba) ir ji man liepė skųstis. Aš padėkojau už tokį rūpestį vėliau  dar pridariau visokių nesąmonių ir patyriau nuotykių.
Pavyzdžiui vieną dieną nuslinkau į vietelę, kur gydytojai pasisilepia parūkyti. Aš nerūkau, bet ėjau  paverkti dėl asmeninių priežasčių (jei verki kur nors pvz.: tualete, tai labai greitai suranda ir susirūpina, bet jei verki rūkykloje, tai dažniausiai kiti pradeda pasakotis, kad jie irgi norėtų mokėti verkti, bet va, tenka rūkyti), ir personalas iš karto pradėjo pokštauti, kad štai dar viena dėl to vadovo verkianti studentė. Aš nesupratau ką jie turi omenyje, o jie man paaiškino, kad tas žmogus turi tokią darbo taktiką:
1) Ateina studentas/rezidentas.
2) Jam paaiškinama, koks jis blogas, kaip niekuo nesidomi ir t.t. (pvz.: rezidento oficialus darbo laikas baigiasi 15:00, bet rezidentas namo išeina 17:00 ir yra pasmerkiamas, kad palieka visus darbo kančiai).
/po laiko tarpo x/
3) Rezidentas pagiriamas.
4) Rezientas gauna sumuštinuką.

Visa tai vyksta nepriklausomai nuo to, kaip rezidentas elgiasi ir ar jo elgesys keičiasi ar ne, nevyksta nebent jeigu jis atrodo prislėgtas derealizacijos arba yra atpažįstamas, kaip tokių strategijų kūrėjas. Personalas mane nuramino, kad visi verkia, kad gale gausiu savo sumuštinuką (gavau vaisių), pagirą, nepriklausomai nuo to ar ką nors darysiu ar ne.

Tada mane suėmė toks siaubingas liūdesys, kad ėmiau jau verkti dėl jo, personalas pasiūlė raminamųjų ir labai manimi susirūpino. Jau kai išeidinėjau, jie sakė, kad juos žiauriai neramino tai, kad aš į tą situaciją žiūrėjau rimtai. Rimtai žiūrinčių būna, bet dažniausiai tokių, kurie, na, kaip ir lieka apgauti - išeina su įsitikinimu, kad įrodė, jog yra šaunūs. Aš netgi bandžiau kažkaip tą situaciją apeiti, dėl ko to vadovo buvau įvertintas kaip išskirtinai nuoširdus ir protingas žmogus, bet kalbėjau, klausiausi ir galvojau "gah. O gal šitą irgi visiems sako?".

Kaip ten bebūtų, padariau išvadą, kad jeigu man tikrai būtų blogai, ar mane kas nors studijose skriaustų, bet jau mano rezidentūros prorgramoje atsirastų ir kas apgintų, ir kas paguostų ir kas padėtų. Mane žiauriai gerai nuteikė tai, kad nors visoj toj situacijoj mano blogi išgyvenimai buvo nulemti mano pačios asmeninių savybių, lūkesčių ir patirčių, bet niekas nesakė, kad vien dėl to, jie neturė būti nesvarbūs ar jų neturėtų/nėgalėtų būti. Priešingai - žmonės man dalino gerus patarimus, vyresni bendrarbiai pasakojo, kaip jiems panašiai būdavo ir ką jie darydavo ar nedarydavo.


Mano bendramoksliai padarė išvada, kad bendrai pėmus tie žmonės, kurie tokius patvirtina kaip vadovus, be abejonės žino, kad jie taip elgiasi ir greičiausiai tai yra mūsų mokymo dalis. Iš serijos - reikia išmokti dirbti kolektyve.
Vieni iškrenta, kiti sąmoningai ar nesąmoningai žaidžia žaidimą, o dauguma tiesiog apsimeta, kad irgi žaidžia. Iš tikrųjų, tokių kaip aš, kuriems trūktų neurotipiškumo įvertinti šito žaidimo grožį mažuma. Kitas dažnas žaidimas yra aiškinti, kaip medicinos studijos nepatinka, kaip gailiesi, kad į jas stojai ir t.t. Sveiko proto žmogus, taigi iš karto mestų, bet žaidimo dalyviai aiškina, kad nebegali, jau per daug sudėta ir t.t. Realiai tai jiems tos studijos patinka, bet nepatinka kai kurie dalykai su kuriais susiduria, kad negali pakeisti ir tada, jeigu jie vaikščiotų laimingi ir išsišiepę, tai būtų tarsi ir pasakymas, kad viskas tinka ir patinka. Aš mėgstu vaikščioti išsišiepusi ir laiminga, tai kas kelios savaitės tenka klausytis bendramokslio ar bendradarbio paskaitos, kad mano džiaugsmą tikriausiai lemia naivumas, negi aš tkrai tikrai galiu šypsotis, kai yra taip blogai? Aš sakau, kad šypsausi nepaisant to, kad taip yra, ir tada galutinai pereinu į "kūkū" kategoriją ;D

Dar bendramoksliai padarė išvadą, kad baisiai nuostabu, kad tų vadovų turime visą galybę ir daug mažų trumpų ciklų. Taip pamatome daug darboviečių, daug įvairių vidaus tvarkų, daug skirtingų požiūrių į darbą, daug įstikinimų, kad taip, kaip kažkas kažką daro yra teisingiausias ir vieninteliausias būdas kažką daryti.


Dabar esu vienoje poliklinikoje, kur yra tiesiog nuostabu. Emilijau jau rašė, kaip nuostabu. Kitiems rezidentams ten nuostabiausia, nes nėra kažkokių socialinių žaidimukų (mus, kaip trumpalaikius rezidentus dažnai bando išnaudoti jiems, pvz.: siunčia kaip "šnipą", šniukštinėti apkalbų arba bando aiškinti, kad kažkas yra blogas specialistas, nes va jo rezidentai pasimetę. Labai nemalonu. Bandom ignoruoti, nedalyvauti, neigti ir pabėgti, dėl ko kartais gauname velnių, kad esame nedėkingi ir nesidomintys medicina apskritai), nėra apkalbų (tiek darbo, tiek ne darbo temom), yra gerbiami visi darbuotojai (pvz.: vakare reikia sutvarkyti stalą, nes valytojos darbui nepriklauso tušinukų rankiojimas, kad galėtų nuvalyti stalviršius) ir t.t. Bet kas man asmeniškai nuostabiausia, nuo ko aš praktiškai orgazmuoju ir visus kraupinu, kad darbo gale žmonės ten užduoda klausimą "ką šiandien galėjom padaryti geriau?", kartais klausimas būna "ar padarėme kokių nors klaidų?" arba "ar vos nepadarėme klaidų?"  ar "pažiūrėkime ar kur nors negaištame laiko darydami darbą du kartus?".

Nu šakės.

Klausausi ir negaliu patikėti.

Kodėl?
Juk tai turėtų būti savaime suprantami klausimai.
Bet, dažniausiai kai jie užduodami, jie užduodami su kažkokia tai potekste, iš serijos "jei manęs nesuptų nevykėliai, tai dirbčiau daug geriau". O šioje įstaigoje visiškai normaliai ir rimtai. Prieš kelias savaites FB mačiau, kaip vienas žmogus piktinosi, kad toje įstaigoje valandą laukė kol atsilieps registratorė telefonu ir neatsiliepė. Neturėjau ką pasakyti (o ir negalėjau, aš gi įstaigos neatstovauju). Nuėjau darban, pasipasakojau ką mačiau ir  - omg, taip -  tas dalykas užregistruotas ir taip. Be jokio skundo, be nieko.
Kompiuterinė sistema sekė, kad žmogus kreipėsi ir kiek laukė. Toliau analizuota kas nutiko, jog nebuvo atsiliepta. Svarstoma ar tai gali pasikartoti. Atsižvelgiama į tai, kad vienam tai visiškai nereikšminga smulkmena, o kitas gal to tokio dalyko namie visus vaistus išgers. Nuo to, kad tam žmogui būtų paskambinta, jo atsiprašyta ir jis galų gale užregistruotas sulaiko tai, kad jeigu ta įstaiga taip darytų, sudarytų precedentą ir tada žmonės to imtų reikalauti iš kitų valstybinių gydymo įstaigų. O valstybinės gydymo įstaigos, nors ir kiekviena stengiasi būti geresnė už kitas, negali būti geresnė, nei tam tikra riba, kurią brėžia visų likusių vidurkis.

Galvojau, kad sapnuoju.
Arba, pvz.: nueiti paimti kortelės į registratūrą ir stebiu sceną, kur viena registratūros darbuotoja švelniai subara kitą, kad ji atėjo iš polsio kambario su kavos puodeliu rankoje, nes gali paslysti, išpilti, apsiplikyti, sugadinti kortelių. Darbuotoja padėkoja, kad pastebėjo, kol taip neatsitiko, nes pamiršo, kad nešasi puodelį. 

Vyresnieji rezidentai mums, jaunesniesiems, sako jokiu būdu nepasakoti, kaip ten gerai, nes a) prieis daugiau rezidentų ir tada nebebebus gerai, nes mes tieisiog fiziškai ir emociškai nuvarginsim personalą, ir b) dar kas nors pamatys, kad ten taip gerai, sugalvos, kad gerai gi turi būti ne ten, o "ten", ir vietoj to, kad pagerinų ir "ten" pablogins ten. Bet čia gi kliedesys, ar ne?

1 komentaras:

  1. sveika. o rezidentai gali rinktis, kurioj klinikoj bus visu seimos med ciklu metu? pvz jei as noriu buti xxx klinikoj visais metais per seimos cikla?

    AtsakytiPanaikinti