Klaipėda - 38 diena - kvapai ir laivai

Vakar vakare Klaipėdoje vyravo labai keistas kvapas. Keistas tuom, jog Vilniui visiškai nebūdingas ir užuodžiamas tik kartais, labai retai, kokį šiltą rugpjūčio vakarą, esant kisieliniam dangui ir nuojautai, jog kažkur tolumoje tyliai ir romantiškai smilksta durpynas.

O vakar kvapas buvo toks stiprus, kad galėjai ne tik juo pilnai plaučius pritraukti, bet ir pats jame išsimaudyti, išmirkyti visus daiktus ir prisigerti taip, kad jam dingus, net nebesuprastum ar jis tavimi kvepia, ar tu juo.

(Mėlius. Čia jo toks vardas. Buvo prie vaikiško pudingo, kaip vilionė, kad jį nupirktų. Dabar nešiojuosi kišenėje ir fotografuoju ant kiekvieno kampo. Kol nusibos)

Šiandien ryte klausiau skyriuje gydytojų ar jie užuodė tą kvapą. Sakė, kad čia nuo kažkokio tai trąšų objekto jį atneša ir tada visas miestas taip kvepia, o Melnragėje jaučiasi stipriausiai ir žmones net pykina. Ar juos gydyt po to tenka nesakė.

Bet man į trąšas visai nebuvo panašu. 

Per daug ozono tame kvape buvo.

(Visa krūva įdėtinių lapų į ligos istorijas)

Vakar vakare sužinojau, kad Vilniuje užpuolė ir sumušė vieną pažįstamą. Ji gynė nuo peilio veidą alkūnės linkiu, ir panašu, kad peilis sužalojo ne tik svarbią rankos arteriją, bet gal ir nervą gerai kliudė. Dar prieš porą savaičių su kita interne juokėmės, kad Vilniaus nusikalstamumas toks pats, kaip visos likusios Lietuvos kartu sudėjus ir kad niekaip nepriprantam prie to, kokie čia žmonės atsipūtę.

Pažįstamai taip pat teko patirtis nemalonų ir žeminantį ligoninės darbuotojų elgesį su ja, dėl kurio man, kaip medicinos studentei, siaubingai gėda. Nors asmeniškai nesusidūriau su būtent tokio bjaurumo atvejais, koks jai nutiko, bet prisimenu tuos, kai tiesiog stovėdavau šalia, ir galvodavau "Ai, ne mano čia reikalas. Aš tik studentė. Po to gal man tik blogiau bus. Plius, čia gi pagalbinis/laikinas/nemėgstamas personalo darbuotojas, ko iš jo norėti, kaip jis gali kitaip ir elgtis. Geriau išlaikysiu profesinį solidumą".

Vargu ar mano smegenys supranta, ką reiškia sąvoka "solidumas".

Kai buvo užpulta pažįstama aplinkiniai irgi tik žiūrėjo - nei padėjo, nei policijos kvietė. 

Tikriausiai galvojo ne jų čia gi reikalas. Ar jie muša? Ar juos muša? 

Tkriausiai sakė sau, kad jie tik praeiviai.

Tikriausiai bijojo, kad jei padės, tai po to gal ir jiems klius. 

Plius, čia gi fašiai/marozai/girti/etc, ko iš jų norėti, kaip gi gali būti kitaip? Juk jinai pati čia atėjo, tai ką nežino, kad čia tokie ateina?

Nepasakosiu kaip ten buvo su tom muštynėm, bo pati nieko nežinau ir kas kaltas, kas nekaltas turėtų spręsti policiją (aš puikiai suprantu, kad bet kokie mano vertinimai yra subjektyvūs ir objektyviam vertinimui tiesiog būčiau per daug emociškai kompromituota) bet supykau ant tų, kurie pakomentavo, kad čia taip "tik tokiems" nutinka - auskaruotiems, mėlynais plaukais ir panašiai, o "normalūs", kurie nelenda, tai ir negauna.

Suprask - pats kaltas, kad kažkas atėjo ir į galvą davė, nes prašeisi. Per gyvenimą tokių "prašymųsi" tiek prisiklausiau, vienas kitą lenkia ir vienas kitam prieštarauja. Net iš to paties žmogaus lūpų.

Kai klausausi tokių žmonių man atrodo, kad visas tas jų racionalizavimas skirtas tik vienam - kad jie patys jaustųsi saugiau. Jiems taip neneutiks, nes... ir tada jie gali paaiškinti kodėl. 

Man atrodo, kad nusikaltėlis dažniausiai jaučiasi vykdąs teisingumą.
Nebūtinai tą taip įvardiją, bet jis jaučiasi piktas ir apgautas ir smurto aktas yra skirtas tam atitaisyti. Smurtas gimdo smurtą.

Pasaulėžiūra, pagal kurią žmogus nenusikalstantis identiškoje situacijoje, skiriasi nuo tos, kurią naudoja nusikalstantis ir dėl to, tam, kad tikrai suprastum "už ką", reikia ir pačiam būti iš tų, kurie duoda ar duotų, jei tik būtų proga (pvz.: žinotų, kad niekas nesučiups). Tai specifinė žmonių grupė, kuri kalba "kaip taip galima? kur ritasi pasaulis? kodėl taip žmonės daro? Jei būtų mano valia, visus iškastruočiau, susmaigstyčiau ant kuolų ir užsiundyčiau krankliais, o jų motinas priversčiau žiūrėti ir sušaldyčiau ant ledo apipylęs druska. Ir to jiems būtų per mažai."

Tai sėdi ir net nežinai ką daryti, viduriai tik susisuka, atrodo, kad vienas monstras baisisi kitu monstru. Tik vienas gavo progą medžioklei, o kitas dar ne, nes arba dar nežino kaip, arba bijo "stipresnių".

Tai nusprendžiau nusidažyti plaukus mėlynai.

Va, koks šuolis! Meluočiau, jei sakyčiau, kad vien iš solidarizavimo. Kai nusikirpau plaukus, vis manęs pažįstami klausinėja, kodėl aš taip šlykščiai ir viena tamsia spalva nusidažiau plaukus. O aš niurzgu, kad čia mano natūrali tokia. O jie tik, "eik, eik, tu gi [įterpti bet kurią kitą ne rudą plaukų spalvą], ane?".

O bet tačiau. Nėr, kur eit.

Norėjau nusidažyti per šiandien-ryt, bet kosmetikos ir buitinės chemijos parduotuvėje pardavėja plaukams šviesinti davė peroksido, kur tik namie išsiaiškinau, kad jis per stiprus tiesioginiam konktaktui su skalpo oda - tai reiškia, kad reikia šviesinti mandriai naudojant folijos gabaliukus į kuriuos susukti plaukus. Daug knisliavos. Kambariokė Mass der Dinge sakė man padės nusidažyti (jos pačios plaukai ryškiai raudonai dažyti), bet nenoriu jos anei užkrauti tokiu nuobodžiu darbu, anei cheminio nudegimo kaltės rizika xD

Antras, o bet tačiau, yra tas, kas nors dabartiniam mano skyriuje, kur atlieku internatūrą, mėlyni plaukai visai netrukdytų (priešingai - daliai jaunųjų pacientų net būtų lengviau identifikuoti su kuo kalbėjosi xD), bet kaip sekančiame - velnias žino. Čia panašiai kaip su ilgais nagais - neįmanoma tokiais atlikti apčiuopos, net ir labai norint. 

Su tam tikra pacientų grupe neįmanoma kalbėtis, jei neatrodai taip, kaip atrodo daktaras lankstinuke. Ir daryk ką nori. O visokie "jie vertina mane, o ne mano išvaizdą", tampa panašūs į bandymus parodyti, kaip tu su savo įspūdinguoju manikiūru apčiuopi kepenų kraštą. Tau gal atrodo, kad apčiuopi.

Tai dabar, rašydama šitą įrašą vakare, ilgesingai žiūriu į dažus ir bijau, ar nebūsiu entuziastingai išmetusi 30 Lt. >:[

Blogiausiu atveju vasaros atostogoms nusidažysiu.

Dar šiandien dieną mačiau porą visiškai visiškai juodų laivų, į kuriuos vienas vaikas rodė pirštu ir tampė mamą sakydamas "Žiūrėk, mama, laivas su pystikais". Net nežinojau, kad laivas gali būti juodas. 

Praplaukė tyliai ir tiek. Šokolado saldainių parduotuvėje perverčiau šeštadienio laikraščius, keliuose buvo kokios tai žinios apie laivyno "stiprinimą" Klaipėdoje, bet kieno ir kokį, nieko nesupratau, o internetai šiuo klausimu itin kuklūs.