Smaugas: Viską sudeginsiu! Bardas: Ne, nes fizika dar neišrasta *iššauna strėlę imitavęs lanką iš sūnaus* Sauronas: Spėkit kas grįžo! Galadrielė: Mūsų parčio bendras levelis aukštesnis už tavo, tai valink lauk. Sauronas: Ok, bet aš savo dar pasikelsiu, pamatysit! Torinas: Kas geriausias nykštuko draugas ? Nykštukai: Torinai, baik, jau nusibodai. Bilbo: Gilė? Torinas: Šakės, Bilbo, kaip aš tave myliu. Tranduilas: Atiduokit mano karolius! >:0 Torinas: Ne. Mano karoliai, mano hobitas ir mano gilės >:0 Bilbo: Davai visi draugaukim. Imk Tranduilai geriausią nykštukų draugą. Tranduilas: Ok. Bardas: Ok. Gendalfas: Akimirką buvau išsigandęs, kad atiduosi save. Torinas: Kaip tu galėjai, aš gi tave mylėjau D: Bilbo: Soriukas. Azogas: Visus papjausiu! Torinas: lol, ne.
Visi: Torinai, mes čia turime super gigantišką armiją, bet be tavęs ir
tavo saujelės nykštukų ji nieko negali padaryti. Nu būk geras, padėk
mum. Torinas: ai, nu gerai. Fili: *kapiec* Kili: *kapiec* Taurielė: *žliumbia* Legolasas: Ne, fizika dar neišrasta *daro whoop whoop whoop ant akmenų* Azogas: kaip gerai, kad nėra tos fizikos *iššoka iš po ledo* Torinas: *baks Azogui* Azogas: *kapiec* Bilbo: NIOOOOOO *žliumbia* Torinas: *kapiec* Bilbo: NIOOOOO. *išeina kaip tikras vyras į saulėlydį sodinti gilių*
Toliau galite neskaityti, svarbiausią jau pasakiau.
(Guy Billout iliustracija)
Beje, prieš kelias dienas asistuojant operacijai nei iš šio, nei iš to, užėjo kalba apie Emilijos blogą (ne, ne aš pradėjau, aš daugiau palaikiau diskusiją apie socialinius internetinius tinklus ir apie tai, kad negalima pasmerkti kiekvieno jais besinaudojančio kaip nepataisomo narcizo vedančio link žmonijos pražūties ).
Vienas iš gydytojų, kaip pavyzdį pateikė, kad yra ir gerų blogų, pvz.: Emilijos ir nelabai jau kažkas turėjo ką prikibti prie tokio argumento.
Aišku aš iš karto "Ė, nu, ir aš rašau blogą, plius pažįstu Emiliją!". Tada ėmiau laukti, kol mane apšvies auksiniai spinduliai, nusileis maži stori cherubinai ir susupę mane į purpurinį aksomą pakylės iki "garsenybės pažįstama" statuso. Mano fantazijas greitai nutraukė švelnus "tai tu laikai kablį, ar ne!?" pastebėjimas.
Dievaži, aš kartais tokia smartass, kad net pačiai baisu.
(Šitam ananasui niekas nenurodinėja!)
O jei rimčiau, tai labai dažnai aš stengiuosi kitiems pasakoti apie blogus ar bent blogų įrašus parašytus iš kitos medicinos pusės. Teoriškai gi pusių neturėtų būti, ar ne? Teoriškai.
Štai neteorinis pavyzdys apie pacientą, pasijutusį atsidūrusį kitoje medicinos pusėje. Jam buvo pašalinta tulžies pūslė.
Labai buitiškai kalbant, tulžies pūslė yra maišelis į kurį atiteka kepenų gaminama tulžis, ten ji sau ramiai būna, kol jos prisireikia. Tulžies pūslė dar moka per sieneles iš tulžies atiminėti vandenį ir taip ją koncentruoja. Kai pavalgome tulžį išlieja ant maisto ir virškinimo fermentams daug lengviau dirbti. Latakas, per kurį tas išsiliejimas vyksta, dažniausiai būna kartu su kasos fermentų lataku. Tokia graži simpatiška sistema. Tulžies pūslė gyvybiškai nebūtina, bet, kad gyvenimą palengvina, tai faktas.
Kartais tulžies pūslėje susidaro akmenų. Jie gali susidaryti dėl visokiausių priežasčių - vienam tulžies sudėtis kitokia genetiškai, kitam yra kažkokia besimptomė bakterija įsitaisiusiu pūslėj ir tyliai sau virškina tulžį, trečias maitinasi bet kaip ir bet kuo, tai virškinimo sistemoje ima kilti šeimyniniai kivirčai*.
Akmenys tulžyje dažniausiai nedaro absoliučiai nieko.
Bet kartais jie gali trukdyti - spausti (ir net skylę praspausti), trikdyti nutekėjimą, ar jį užkimšti visiškai. Tuomet tulžis į tulžies pūslę atiteka, bet nenuteka. Dar blogiau - jei užkimšo nutekėjimą taip, kad negali nutekėti ir kasos sultys, nes jose yra virškinimo fermentai. Tada jie ima virškinti kasą.
Tam tikri maisto produktai skatina tulžies pūslės, bei virškinimo fermentų išsiskyrimą. Turint akmenų ir tokių produktų užvalgius gali imti skaudėti, padidėja rizika, kad akmuo pajudės ir užkiš tą svarbųjį lataką. Taigi, teoriškai to nenorint tokių produktų valgyti negalima.
Kitais atvejais, priešingai - pavalgius tokių produktų aprimsta nuolat jaučiamas diskomfortas.
Ir žinote ką?
Pacientai stebėtinai gerai intuityviai žino, ką jiems galima ir ko negalima valgyti.
Visokius "valgyk/nevalgyk obuolį su cinamonu" rekomendacijos sudarytos pagal principą - Jonui, Petrui ir Anelei po šito skaudėjo ir buvo blogiau. Žinau, kad tu dabar pasimetęs ir nežinai nuo ko pradėti ieškoti ką gali ir negali valgyti, tai štai, sąrašas tam tikrų produktų, nuo kurių gali pradėti galvoti, ką čia valgyti ir ko nevalgyti.
(Pačiam galvoti???? O tai jūs negalite? Taigi, daktaras, turite žinoti geriau!)
Dabartiniame mano cikle (pilvo chirurgijos) pacientai kasdien klausia ką jie gaus pietų, kada gaus, ar galės valgyti, ką galės valgyti, o šitas jogurčiukas su gerosiomis bakterijomis tinka ar ne?
Pirmą dieną ėjau klausti seselių ar galiu pažiūrėti tiksliai ką gauna pacientai, net buvau susigalvojusi pasiaiškinimą, kad jei klaus kodėl, sakysiu, kad galėčiau pažiūrėti ar produktai nesikerta su rekomendacijomis, bet nesuprato manęs seselės ir pyktelėjo ant pacientų, kam jiems rūpi tokie trivialūs** klausimai, geriau apie operaciją mąstytų.
Vėliau supratau, kad dažnai tikrai geriau, kad apie operaciją mąstytų, bei, kad skyriuje ketvirčiu etato dirba dietologė. Ir tikrai dirba, o ne tiesiog kažkur, kaip specialistas, teoriškai yra ir kažką lyg ir daro.
Vis tiek. Mano entuziazmas neatslūgo, ir mėginau porai gydytojų užsiminti apie tai, kad galbūt ligoninės maistas nelabai sutampa su rekomendacijomis ką galima valgyti. Visada iš manęs bent jau šypteldavo ir primindavo, kad tai re-ko-men-da-ci-jos. Plius, įsikišti į žmogaus gyvenimą išpjaunant jam organą dar aleistina, bet įsikišti taip, kad pakeisti visą mitybą? Nu čia jau žvėriška, ar ne?
Jeigu gyvenate amerikietiškoje kultūroje**, tai rekomendacijos yra "aš dabar tau gražiai pasakysiu, kaip turi būti, ir jei tu taip darysi, niekas neturės problemų, supratai?", bet jei ne, tai daugiau "aš toks protingas, kad va ką sugalvojau!".
(Moskitas. Vienos iš chirurginių replių. Šiaip tų replių yra devynios galybės ir labai dažnai kiekviena operacinė turi savo pravardes joms, kaip ir kitiems chirurginiams instrumentams. Moskitas yra oficialus šitų replių vardas ir dažniausiai paliekamas. Kartais pasireiškia toks įdomus lingvistinis reliatyvizmas, pvz.: kai instrumentai gauna mažybinius vardus ne dėl dydžio, bet dėl to, kad juos naudoti reikia itin švelniai...)
Bet vis tiek, galvoju, kad būtų super, jei maistas gaunamas ligoninėje nesikirstų su tos ligoninės mitybos rekomendacijomis ir būtų iš viso nuostabu, jei būtų tam tikras meniu iš kurio galima rinktis ir pačiam susirinkti tokį valgiaraštį, kuris rekomendacijas atitiktų. Stebėdama įvykusius pokyčius, kaip viskas atrodė, kai įstojau ir kaip atrodo dabar, galvoju, kad dar po kokių šešių metų visai laisvai taip gali būti.
*teoriškai net ir taip maitinantis akmenų neturėtų būti, nes mes kilę iš visaėdžių maitėdų. Laikoma, kad kažkur priežastis tokiais atvejais vis tiek būna.
Atėjusi į ligoninę (Santariškes) turiu du pasirinkimus kur palikti striukę. a) studentų rūbinėje. b) rezidentų kambaryje.
Rezidentų kambarys tai toks dalykas, kuris ne visada būna.
Priklausomai nuo ciklo.
Nes gali būti taip, kad man, kaip šeimos medicinos rezidentei kokios nors lipidologijos* rezidentai, kurios ciklas tuo matu yra, gali neleisti naudotis savo kambariu. Ne iš piktos valios, bet vien dėl to, kad ir jiems patiems ten sunku sutilpti arba dėl to, jog ten jau yra kažkokia tai tvarka ir gink dieve, kažkoks naujas nekrikštas** atsigers iš kokio labilių emocijų rezidento puodelio, kurį, iš kartos į kartą, jam perdavė pats pirmasis lipidologas* visatoje. Tai nors būti teoriškai ten ir galima trintis, bet yra kažkiek nejauku.
Šeimos medicinos rezidentai kambarėlio sau neturi. Seniūnė ėjo ne kartą prašyti, bet jo kaip nėra, taip nėra.
Yra toks dalykas, kaip rūbinė skirta tik rezidentams. Nes nu gi darbuotojai, tai kažkaip priklauso.
Didelė ir su spintelėmis, bet jos niekas netvarko normaliai ir nėra taip, kad atėjęs į darbą pasirašytum darbo sutartį ir gautum raktelį nuo kokios 1751C#45 spintelės. Ta spintelė yra, bet ją gali gauti tik jei atrasi, kad jos savininkas jos nebenori ir jis perleis tau raktelį. Spintelių gerokai mažiau, nei rezidentų apskritai, dalis spintelių turėtojų jų niekada niekam neatiduos xD Rugsėjo pradžioje labai ieškojau kam nebereiktų spintelės, tai gavau pasiūlymų išsipirkti spintelę... :[ Paklausiau ar galėsiu išsipirkimą kaip nors įforminti kaip su darbu susijusias išlaidas, tai mano juodo humoro nesuprato ir pabėgo siūlytojai.
(Nuotrauka ne mano)
Taigi, lieka studentų rūbinė. Šiuo metu cikle, kuriame esu, yra visiškai normalus rezidentų kambarys - turi nuo kompiuterizuotos darbo vietos, iki sofos pagulėti, bei mikrobangės maistui pasišildyti. Ir netgi yra kur striukę pasikabinti, bet kabinuosi tik budėjimų metu, nes kažkaip vis tiek maloniau, kai nereikia dėti savo lauko drabužių šalia savo ar kažkieno kito vidaus rūbų. Taigi, studentų rūbine šiuo atveju naudojuosi ne iš būtinybės, bet priešingai - iš galimybės.
Tik būdėjimų metu reikia kabintis, nes studentų rūbinėje, kur palieku striukę kitomis darbo dienomis, po 17:00 striukės dažnai dingsta į mistinę "jūsų drabužiai pas apsaugą" šalį. Gal būtų ir nieko, jei ne tas faktas, kad rūbinė veikia savitarnos būdu.
Kai buvau pirmam kurse ir iš viso dar nežinojai kur ir kaip ligoninėje palikti striukę, po n rūbinių pagaliau buvau nukreipta į studentų rūbinę ir jos rūbininkė politkorektiškai liepė kabintis striukę pačiai. Ji kabina tik atvykusių į konferencijas ir panašiai. Tuo metu rūbinės gale buvo pora eilių kabliukų be žetonų kur striukę ir palikau. Dalis kursiokų vis tiek kabindavosi rūbus per rūbininkes (jų dvi), jei jų nuotaika būdavo gera, arba, jei jie būdavo tokie reti paskaitų lankytojai, kad rūbininkės jų neatpažindavo, kaip studentų XD Atpažinimą, kaip studentus buvo galima išgirsti iš kreipinių berniukai/mergaitės, net jei tau 38-eri.
Bėgant metams kabliukų eilės be žetonų vis plėtėsi, plėtėsi, plėtėsi, kol pasiekė dabartinę ~80% visų rūbinės kablių skaičių. Iš pradžių rūbininkės dar pykdavo, kad batai voliojasi, šalikai nukritę ir reiškiasi kitokie studentiškų daiktų saugojimo ypatumai, bet vėliau nustojo. Tiesą sakant, po trumpo chaoso periodo iševoliucionavo daug geresnė, nei jų mėginta palaikyti tvarka, tikriausiai labiausiai nulemta solidarizacijos. Kai kurie studentai netgi įsigudrindavo kasdien kabintis savo daiktus ant to paties kablio ir jei pakabindavai jų nusižiūrėtoje vietelėje, savo striukę vėliau rasdavai perkabintą.
Rūbininkės netgi atsiribojo nuo savitarnos rūbinės dalies pasistadydamos neperžiangiamą barjerą simbolizuojančią kėdę ir nustojo rėkauti, kad darinėtume rūbinės vartelius išeidami.
Ir visgi, drabužiai nesaugūs. Užtrukus ilgiau, nei 17:00 (o vienos rūbininkės atveju jau ir po 16:00), gali tekti ieškoti savo palto net mašinų aikštelės sargo namelyje.
*šiuo atveju išgalvotas dalykas.
** šeimos medicinos rezidentai neturėjo krikštynų, kas kai kuriems kitų specialybių rezidentams kėlė kognityvinį disonansą. Vienas rezidentas, baigęs ne VU, teigė, kad nesirinko tęsti mokslų savo Alma mater jau vien dėl to, jog jo senojoj aukštojoj norimos rezidentūros programos krikštynos ne tik, kad privalomos, bet dar ir kainuoja krikštijiemiems po ~1000Lt, ir jei užsimeni, kad nenori dalyvauti prasideda "o žinok, mes atsiminsim" ne tik iš bendramokslių, bet ir rezidentūros vadovų. Sako, kad ir atsimena.
Kiekvieną mėnesio pirmą pirmadienį pirmakursiai šeimos medicinos rezidentai susirenkame į seminarą. Antrakursiai susirenka kiekvieną pirmą antradienį, o trečiakursiai pirmą trečiadienį. Vieną kartą garsiai džiūgavau, kad būtų baisiai šaunu, jei tai būtų antras antradienis ir trečias trečiadienis, bet visų reakcija buvo maždaug tokia:
(čia ne aš. Čia kažkoks gražus žmogus iš internetų.)
Šį kartą kalbėjomęs apie skiepus. Kad būtų įdomiau turėjome pasidalinti į dvi komandas - už ir prieš skiepus. Aš pasirinkau būti komandoje prieš skiepus, nes:
1) Nu ir taip tapkei aišku, kad gi gydytojas bus už. Štai proga pažaisti maištą! Muahahaha.
2) Jeigu nusišnekėsiu, tai visuomet gi galima sakyti "ai, nu tai čia gi ir taip buvo suprantama, kad nieko neišeis"...
Asmeniškai esu už skiepus labiau, nei menamas vidutinis mano sutiktas kolega. Manau tą lemia mano begalinis profesinis optimizmas ir žavėjimasis mokslo pažanga (arba kažkaip antiskiepinius gydytojus sutinku). Dar kitas variantas, kad esu kažkokia šlykšti antihomeopatė, kurią nupirko farmacijos kompanijos ir šitą blogo įrašą rašau iš vonios su burbuliukais Jamaikoje ant Apple kompo ir geriu tikrą šampaną iš krištolo taurės. Dar turiu čihuahua, kuriam užsakiau batukus iš albinoso aligatoriaus odos.
Tai va. Lietuvoje vaikai yra skiepijami pagal tokį ale privalomąjį skiepų kalendorių.
"Ale", nes jeigu nenorite, kad Jūsų vaikas būtų paskiepytas, tai niekas jo po prievartą neskiepys.
Prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvai ar teisėti globėjai turi būti informuoti apie vakcinų skyrimo tvarką, galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepą. Dėl informacijos gavimo bei sutikimo skiepyti jie turi pasirašyti vaiko sveikatos raidos istorijoje (forma Nr. 025-112/a). Tai galite pavyzdžiui su vienu skiepu sutikti, su kitu ne, su trečiu vėl, su ketvirtu vėl ne. Nu ir nieko. Lietuviai palyginti dar visai ne daug tų "privalomų" skiepų turi.
Nemačiau, kad skiepytų po prievartą. Gali prasidėti visokie emociniai spaudimai ir gąsdinimai iš serijos "jūs nesuprantate, kas Jūsų vaikui yra geriau! Kokia gi jūs motina. BUBUBU.", bet, jei pasakysite "NE", tai niekas ir nepaskiepys. Tam, kad paskiepytų tada turės pirmiau teisiškai įrodyti, kad jūs neadekvatus ir panašiai (nors jeigu vaiko dar ir neprižiūrite ar juo nesirūpinat, tai atsisakymas skiepyti gali tapti prikibimo pretekstu).
Antra, į tą kalendorių skiepai dedami pagal principą kas labiausiai "apsimoka".
Apsimoka ne individui, bet visuomenei, o dar tiksliau tam, kas už tuos skiepus moka. Jeigu įsivaizduosite, kad už skiepus moka kažkokia mistinė tarnyba, tai ir skiepai bus mistiniai. Jei įsivaizduosite, kad moka kiekvienas mokantis mokesčius (ar tą patį draudimą, kaip ir jūs), tai tada galbūt prasidės klausimai "o kodėl?".
Tarkime yra 1000 žmonių bendruomenė, kurioje yra liga X. Iš tų žmonių 5 suserga liga X ir jų gydymas tuomet kainuoja 5000 pinigo. Bet visus galima paskiepyti už 1000 pinigo. Susirgo vienas. Vadinasi su skiepais susitaupė 3000 pinigo, kurį buvo galima padėti kažkur kitur. Dar vienas dėl skiepo numirė. Bet pasirodo, kad visus paskiepijus po metų jau pasidarė 1200 žmonių bendruomenė, nes imigravo dar norinčių gyventi, kur tipo nėra ligos X. Ir t.t.
Čia labai primityvu, bet esmę galbūt pagavote.
Skiepas neturi ir negali būti intereso objektas, kaip kitą pagauti ir paskiepyti (nebent ten koks religinis skiepas, tada gal kitaip veikia). Skiepas turi būti intereso objektas dėl skiepo teikiamos naudos.
Nauda gali būti mažesnė ligos rizika, geresnės socialinės garantijos (pvz., išgalvotas pavyzdys, pasiskiepijusių vaikų tėvai gauna papildomą savaitę atostogų).
Žinoma, gali kilti natūralus pyktis ant tų, kurie nesiskiepija, nes jie didina grėsmę užsikrėsti tiems, kuriems skiepas nesuveikė ar jie negalėjo pasiskiepyti dėl kažkokių priežasčių ir ypač pikta gali darytis, jei reikia mokėti už jų gydymą, ligos sukeltą laikiną ar nuolatinį darbingumo praradimą. Jau jau net nebe pikta, kai dėl ligos, kurios buvo galima išvengti skiepo dėka, asmuo mirė. Tada labai slidu, kas kaltas, ar tas, kuris norėjo, kad būtų geriau ir dėl to neskiepijo, ar tas, kuri norėjo, kad būtų geriau ir dėl to ragino skiepytis.
Labai mylint žmones (ar vertinant pinigus, kurių netenkama jų "nemylint") reikia arba nagrinėti priežastis kodėl žmonės nenori skiepytis, arba tiesiog susitaikyti, kad anie nėra labai protingi ir bausti už atsisakymą skiepytis būtų tas pats, kas bausti už kritinio mąstymo neturėjimą (ar dar blogiau jį priverstinai gydyti*).
Čia yra toks grafikas kokį, ar jį panašų, pamato kiekvienas medicinos studentas maždaug ketvirtame kurse, o dažnas jau anksčiau panašų sumąsto. X ašyje yra laikas. Raudona linija ligos, nuo kurios galima pasiskiepyti atvejai. Mėlyna pasiskiepijusių dalis, o žalia - skiepų žala. Niekas nesako, kad žalos nėra. Ir vandeniu galima užspringti, bet visi jį geriam, nes naudingas.
Šiuo metu Lietuva yra 5-oje vietelėje. Jau kažkaip ilgokai nėra daugelio ligų ir šalutinių atvejų darosi panašiai tiek, kiek ligos atvejų, nuo kurios skiepai skiriami. Protingi žmonės ima kelti galvą ir klausti kodėl gi skiepijamės toliau. Protingi, išsilavinę ir kritiški geba įvertinti, ar jau pasiekėme 9 punktą (nebūtinai prieš jį turėjo įvykti tie amerikietiški kalniukai), kai liga yra eradikuota - tai reiškia, nuo jos skiepytis nebereikia, nes tiesiog nebėra nuo ko užsikrėsti (kaip pvz.: nuo raupų). Ne visas ligas gali pavykti eradikuoti, jei jas platina gyvūnai (bet turint daaaaaaug resursų galima suskiepyti (ar išnaikinti, nors nelabai gražu) ir tuos gyvūnus).
Jei žmogui galvoti sunkiau arba visuotinių skiepų organizatorius jau jį yra kažkaip nuskriaudęs, natūralu jog kyla nesiskiepijimo banga (5), tada liga atsinaujina (6) ir jau ir jiems aišku, kad skiepytis reikia.
Kai eina kalba apie labai senai naudojamas vakcinas, gali būti taip, kad kažkas kitas jau trukdo ligai plisti ir tuomet paranojiška visuomenės dalis suveikia kaip bandomasis triušis parodymui, kad ir kitai daliai skiepytis nebereikia (arba įrodo, jog ta visuotinė vakcina iš viso buvo niekinis dalykas ir jie gali drąsiai džiaugtis pagal principą "tai kas dabar durnas, ką?").
Pirma vakcina, kurią dabar gimę vaikai gaus per pirmą parą nuo gimimo yra hepatito B.
Hepatito B virusas plinta per kraują ir lytiniu keliu. Dažnai tėvai nesupranta kodėl vaikas turėtų būti skiepijamas nuo hepatito B viruso, juk jis vaikais (dar dažniau įsivaizduoja, kad tokiom ligom serga tik visokios prostitutės ir narkomanai, kas labai naivu), o bet tačiau naujagimis gali gauti hepatitą iš motinos gimdymo metu (rizika priklauso nuo to, kiek aktyvus motinos hepatitas) ir yra ~80-90% tikimybė, kad jam toliau gyvenime išsivystys toks dalykas, kaip lėtinis hepatitas, o šis, savo ruožtu vėliau, visai tikėtina, išsivystys į hepatoceliulinę karcinomą. Yra nedidelė tikimybė, kad virusas tiesiog bus (ir nieko per daug nepridirbs), ir dar mažesnė, kad su gimimu gautas virusas "išsivalys", kaip kad gali nutikti juo užsikrėtus suaugusiam.
Jeigu galvojate kiek čia baisu, tai galvokite, kad tiek pat baisu, kiek kaip gimimo dovaną duoti ŽIV. 1991 metais amerikiečiai pasakė "fuck this shit" ir pradėjo rekomenduoti naujagimių skiepijimą kaip vieną iš būdų mažinti vaikų onkoliginių ligų paplitimą (amerikoje medicininės "rekomendacijos" atitinka europinį "reikalauju, kad taip būtų"), taip sumažindami hepatito B paplitimą 90%, o taip pat praktiškai išnaikindami šio kepenų vėžio atvejus vaikų tarpe.
Kadangi turėjau būti komandoje prieš skiepus, buvo gana sunku sugalvoti, kas galėtų nusverti apsaugą nuo lėtinio hepatito dovanėlės su vėžio kaspinėliu.
Iš kitos pusės vakcina yra įtarta galinti sukelti išsėtinę sklerozę (neįrodyta, kas ligą sukelia niekas dar nežino, todėl kabinasi prie visko iš eilės), badomas naujagimis ir galbūt jaukiamas jo imunitetas, kuris turėtų aiškintis kokios čia bakterijos bando jo kvėpavimo ir virškinimo organų takuose įsikraustyti, gąsdinami tėvai, kad vaikas skiepijamas nuo ligos, kuri plinta su krauju ir lytinių santykiu metu.
Teoriškai vakcina būtų nereikalinga, jeigu: a) būtų aišku, jog motina neserga hepatitu B b)būtų užtikrinta, kad vaikas hepatito B negaus pirmaisiais gyvenimo mėnesiais medicininių procedūrų metu.
B punktas, galima sakyti, yra išpildytas. Šiuo metu Lietuvos sveikatos apsauga yra pakankamai civilizuoto lygio ir tokiam užsikrėtimui įvykti reikėtų kazuistinės situacijos.
A punktas lengvai įvykdomas, jeigu būsima motina yra pakankamai sąmoninga pati pasitikrinti (o esant reikalui gydytis), arba, jeigu būtų visos būsimos motinos tikrinamos rutiniškai, kas šiuo metu nėra, tik rekomenduojama. Visų naujagimių skiepijimas be visuotinės nėščiųjų patikros yra pateisinamas tik tokiu atveju, jei yra labai riboti ištekliai ir dėl to valstybė investuoja į ateities, o ne dabarties piliečius. Esant visuotiniam skiepijimui nuo hepatito B, bei atsižvelgiant į tai, kad vakcina gali būti efektyvi iki 25 metų (skiepai NĖRA "visam gyvenimui"), ateitų tokia diena, kai liga taptų tokia reta, jog skiepyti nuo jos tiesiog nebeapsimokėtų ir pigiau būtų gydyti pavienius atvejus, o norintys pasiskiepyti asmeninio suaugumo sumetimais galėtų tą atlikti už savo lėšas. Ne 9 aukščiau buvusios schemos punktas, bet pakankamai artima.
Kapstant giliau dar viską galima suvesti į klausimą ar gimdytojai turi teisę į vaiko ne-sveikatą. Pvz.: folio rūgštis, vartojama prieš ir nėštumo metu sumažina centrinės nervų sistemos vystymosi defektų riziką. Bet niekas per prievartą jos nekiša ir tuo labiau nekompensuoja. Pasakysite, kad ai tai folio rūgšties nesulyginsi su skiepo nauda.
Oooooo, bet tai kad niekas nebaudžia nėščiųjų ir už alkoholio vartojimą, kai bet koks alkoholio kiekis trikdo vaisiaus smegenų vystymąsi. Tai kodėl tada lėšos skiriamos vaiko kepenų, o ne smegenų apsaugai? Kas nusprendė, kad kepenys svarbiau? Galbūt, ėmusis visuotinės "protinimo" politikos per tiek pat kartų, per kiek išnyktų hepatitas B dėl skiepijimo, būtų galima pasiekti, kad žmonės išnaikintų šį virusą kitais būdais, o tuo pat sumažintų ir kitų infekcijų plitimą?
Peršasi išvada, kad vaikų skiepijimas hepatito B vakcina, netiriant nėščiųjų nuo hepatito B yra ydinga sveikatos apsaugos politika sprendžianti problemos pasekmes, bet ne priežastis. Sudaroma rizika asmeniui, kuris, dėl savo būklės, yra jautresnis šalutiniams poveikiams, nei asmuo, galėjęs šią riziką perimti iki to asmens pradėjimo arba apskritai jos išvengti.
Nesunku išvadą kontraargumentuoti, bet skamba labai fancy.
(1932 metų nuotrauka iš JAV - esant galimybei tuberkulioze sergantys vaikai miega lauke, nes miegodami patalpoje vienas kitą papildomai užkretinėja, o sergančių tiek daug, kad skirti kiekvienam po palatą nėra kaip).
Pirmosiomis paromis seka kita - tuberkuliozės vakcina. Tuberkuliozė yra viena iš senųjų civilizacijos ligų. Žinote, kaip dabar madinga kalbėti apie tai, kad šiuolaikinis gyvenimo būdas gimdo naujas ligas, tai va, kiekvienas žmonių vystymosi etapas gimdė naujas ligas, ir vienu metu buvo toks, kuris pagimdė tuberkuliozei galimybę peršokti nuo gyvūnų ant žmogaus, o vėliau dar ir išmokti "šokinėti" tarp žmonių.
Prieš šiek tiek daugiau nei 100 metų, kaip dabar išsyvysčiusiame Pasaulyje širdies ir kraujagyslių ligos yra žudikas nr 1, taip tada buvo tuberkuliozė.
Bet dabar tikriausiai nepažįstate iš viso, ar pažįstate labai mažai sergančių tuberkulioze? Tobulėjanti higiena, geresnė mityba, medikamentai ir panašiai nustūmė tuberkuliozę tolyn nuo žmogaus. Tęsiant jau pradėtą priešvakcininį žaidimą, kokio gi velnio tada naujagimius vis tiek skiepija?
Skiepas neapsaugo nuo tuberkuliozės, jis apsaugo tik nuo pavojingų komplikacijų - miliarinės tuberkuliozės ir tuberkuliozinio meningito. O iš kur vaikai pasigauną tuberkuliozę? O gi iš atvira tuberkuliozės forma sergančių asmenų, kurie, jei nenori, tai gali ir nesigydyti, niekas jų neverčia.
(Oru užkrečiamų infekcinų ligų šventė)
Buvau sugalvojusi išvadą susijusią su skiepais nuo tuberkuliozės, bet Emilija nusprendė, kad ji labai nagla, tai nusprendžiau nedėti. Beje, paskutinis Emilijos blogo įrašas apie vėjaraupius! Eikit paskaityti.
DTaP vakcina apima kokliušą, difteriją ir stabligę. Su stablige lengviausia - tai liga, kurios gali išvengti kiekvienas į lauką neeinantis ir tik pusfabrikačiais besimaitinantis vaikais. Kadangi šiuolaikinės kartos vaikai daugiau žaidžia su kompiuteriais, nei su medžių šakomis, tai kokio velnio ji vis dar visuotinė? (kitas šeimos medicinos rezidentas labai greitai išjuokė šį mano argumentą, kad toks neskiepytas vaikas ir ant šaligatvio parkristi nebegalės. Kaip smagu buvo!).
Kokliušo vakcinos atveju yra kitas dalykas - sergamumas juo kaip tik didėja, ULAC duomenimis 2003 metais sergamumas 1000 gyventojų buvo 0,14, o 2012 jau 5,15 ir iš susirgusių visai namaža dalis buvo pasiskiepiję. Ar sergamumas realiai taip išaugo, ar tiesiog kokliušas imtas įtarinėti sunku pasakyti. Nes ar kokliušą įrodai ar neįrodai, vis tiek gydai tokiais pačiais antibiotikais kitą dėl tų pačių simptomų įrariamą bakteriją, tai to kokliušo paieška tampa aktuali kiek yra svarbu visuomenės sveikatos ar medicininės teisibės klausimas (o priklausomai nuo fantazijos gali vystyti vaiko nepriežiūros, gretutinių susirgimų, užsikrėtimo šaltinių ir kitas fabulas).
Esmė su kokliušu yra tame, kad skiepijant tik vaikus ir neskiepijant suaugusiųjų, tai kokliušo, kaip ligos naikinimas yra vos ne šakėm ant vandens parašytas - imunitetas ilgai nelaiko, o sergantys sugaugę nesigydo ir nesiskiepyja (po vakcinos imunitetas susidaro ~5 (iki 7) metų. Galbūt ir jūs pažįstate asmenų, kurie jau mėnesiai kaip kosti priepuoliais ir sako "apsivemti galima, kaip kosulys užeina". Deja, bet įvertinant kokliušo, kaip ligos sunkumą, niekaip negalėjau sugalvoti argumento prieš kokliušo vakcinas. Visuomenei gal ir ne kažką, bet paskiram asmeniui labai gerai.
Difterija, taip pat oro lašeliniu būdu užkrečiama liga, vaikų atveju yra mirtina iki 20%. Čia irgi mano fantazija mane nuvylė.
Galvoju, kad DTaP vakcina tapo savo pačios auka. Ji veikia taip gerai, kad žmonės nebeatsimena ligų, nuo kurių ji yra skirta. Vos tik atsitinka koks žemės drebėjimas ar uraganas ir skiepijimas kur Pasaulyje sutrinka, ta pati difterija tampa daug baisesnė už badą ar užpakalį kramtančius dar alkanesnius krokodilus. Bet Lietuvoje tokių kataklizmų nebūna.
(Ačių Dariui už parodytą komiksiuką. Komiksiukas iš čia)
Apie kitą vaikciną....
Iki XX amžiaus medicininės pažangos sprogimo poliomielitas buvo liga dėl kurios kiekvienas žmogus galėjo turėti bent vieną luošą draugą ar šeimos narį.
Gyvenime pažanga davė naują dalyką susijusį su poliomielitu - išgyvendavo vis daugiau juo susirgusių. Vienas variantas buvo jų negydyti, kitas ieškoti pigesnių gydymo būdų, trečias padaryti, kad jie niekad ir nesusirgtų - štai ir visuotinis skiepijimas nuo poliomielito su viltimi ligą išnaikinti.
(Poliomielito komplikacijas išgyvenę vaikai JAV geležiniame plautyje. Didelė dalis žmonių štai taip ir nugyvendavo likusį gyvenimą (tik nesivaizduokite, kad tokius plaučius gaudavo visi vaikai, kuriems reikėjo)).
Lietuvoje poliomielito atvejų metai iš metų nėra buvę. Teoriškai būtų galima nutraukti skiepijimą, jeigu būtų galima užtikrinti, kad niekas į šalį, iš galimai užsikrėtusios šalies neįvažiuos. Kaip kokioj Šiaurės Korėjoj :D
Europos regionas laikomas saugus nuo poliomielito nuo 1998 metų. Tai jau tikriausiai žinote tą mano vienintelį argumentą, ir nesikartosiu.
Apie dar kitą vakciną...
Pneumokokas yra pagrindinis vaikų iki 5 metų amžiaus vidurinės ausies ir plaučių uždegimo kaltininkas. Retais atvejais jis gali sukelti meningitą, ir to pasekoje vaikas gali mirti arba likti neįgalus likusiam gyvenimui. Apie pusę vaikų šią bakteriją nešiojasi kaip natūralios mikrofloros atstovą, todėl kyla klausimas kodėl vaikai nuo jo skiepijami. Jis toks pats pavojingas ir senyviems asmenims, bet jie visuotinai neskiepijami. Tipo nebereikalingi?
Su vakcina yra vienas kabliukas - ji veikia tik prieš dalį pneumokokų. Esant visuotiniam skiepijimui ta dalis bakterijų naikinama, o jos dalį užima bakterijų tipai, prieš kuriuos vakcina neveikia ir taip, toeriškai, galima būtų sukurti mega pneumokoką, kurio neima vakcina. Aišku, vis tiek veikia gydymas, kaip ir kitus, bet vis tiek, man diskusijai jau antras argumentas ;)
Ir paskutinė vakcina - MMR, nuo tymų, parotito ir raudoniukės. Ją, kiek pastebėjau antivakcininiai judėjimai mėgsta labiausiai. Iš tų judėjimų labiausiai tokie iš JAV, galbūt dėl to, jog nė viena kita vakcina nebuvo taip apskaičiuota pinigais, kaip šita. Jei kitos apeliavo į tai, kad galbėjo žmonių gyvybes ar nuo luošimo, tai su šita daug paprasčiau - liga X sukelia protinį atsilikimą, protiškai atsilikęs žmogus neuždirba pinigų.
Iš kitų vakcinų ji taip pat išsiskira tuom, kad po jos neva labiausia jaučiasi, kad buvo skiepas (išimtis tik skiepas nuo tuberkuliozės, nes po jos privalo susidaryti specifinis pažeidimas veikiantis kaip treniruočių laukas imuninei sistemai, po kurio visada lieka randelis).
Po MMR vakcinos teoriškai apie dešimtadaliui vaikų skauda sąnarius, šiek tiek pakyla temperatūra. Nežinau kaip tą įvertina, galbūt tiek tėvų kreipiasi dėl to.
Jeigu kažkaip netyčia nežinote kas yra autizmas, tai yra tam tikrų socialinių interesų neturėjimas + tuos socialinius interesus turintiems asmenims nesuvokiama autisto komunikacija (ar jos nebuvimas) + griežta, autistui priimtinų veiksmų ir jų sekos, bei tvarkos laikymasis. Mediciniškai pasakyti, kad kažkas yra autistas yra pasakyti absoliučiai nieko. Čia kaip pasakyti "man skauda". Nei ką, nei kur, nei kiek laiko, nei kaip stipriai iš to nesužinosite ir netgi galite sakyti, kad visiems mums kažką kažkiek skauda.
Autizmas yra žiniasklaidos ir pop kultūros kaip nori vartomas ir pervartomas dalykas. Labai dažnai autistais vaikai tampa vien dėl to, jog nepateisina tėvų lūkesčių ir tėvai gauna šaunų atsifutbolinimą kodėl gi jų vaikas ne toks fainas, kaip kiti. Tai, jog tokiu būdu dar socialiai parodoma meilė vaikui (dabar turi teisę jo nebesuprasti, bet būti pagirtas už bandymus suprasti), leidžia atsirasti autizmo plitimo įspūdžiui, o tam tikri kai kurių šalių socialinės rūpybos ypatumai leidžia plisti diagnozėms ir ant popieriaus**.
Kartais išeina kuriozinės situacijos, kai pvz.: dvi mamos ginčijasi, kurios vaikas yra tikresniss autistas - vienas turi neurologinės sistemos vystymosi defektų, o kitos yra tokio aukšto intelekto, kad jis nebelabai žino ką iš viso galėtų mamai pasakyti, tai nusprendė su ja niekada ir nesikalbėti. Abi teisios ir abiejų pyktis ant kitos suprantamas. Viena baiminasi, kad šitie "netikri autistai" nulems, kad jos vaiko negalia nebus deramai rūpinamasi, kita, kad per šitus "netikrus autistus", iš jos vaiko bus atimta galimybė naudotis, jai tik įtariamu, jo protu.
Visokie straipsniai "atrasta autizmo priežastis - pieno produktai!" yra tokie patys, kaip "atrasta skausmo priežastis - ežiukai!". Tai tiesiog per daug abtstraktus terminas.
Tikriausiai tai, jog autizmas tinka prikabinti bet kuriam "ne tokiam", tikriausiai ir lėmė, kad MMR vakcina buvo apkaltinta pirmiau juo, o ne uždegiminėmis žarnų ligomis, ir tai, kad niekaip jų nesinori žmonėms paleisti. Net be paneigimų ir taip buvo aišku, kad MMR negalėjo sukelti autizmo, bet išėjo, kaip išėjo.
Prie šios vakcinos norėjau inicijuoti diskusiją, kodėl jos nereikia, bet liepė sėst, nes kita seminaro dalis buvo rimtesnė, paskaita apie skiepus (įtraukiant ir ne tik "privalomus").
Pasimaivysiu, kad dar knygą perskaičiau:
Čia romanas apie moterį, kuri identifikuojasi per motinystę-dukterystę , o ypač per rūpinimąsi silpna atžala. Ji džiaugiasi kitų pagiromis apie tai, kokia ji pasiaukojanti ir nekenčia žmonių, kurie labiau gai ligonio (ar sergančio savęs), nei jį slaugančio ir jam pasiaukojančio. Viskas papasakota per jos dukterį, kuri save žaloja (pjaustosi), ar taip daro dėl motinos sukeltų emocinių ir psichinių traumų, paveldėto polinkio ar dar kažko, reikia tikriausiai pačiam skaitytojui nuspręsti.
Trumpia - tai romanas apie Münchausen sindromą. Iš karto įspėju, kad gerų personažų nėra. Nebent viena seselė.
---
* skiepas irgi yra medicininė intervencija. Į kūną dirbtinai, dažniausiai pažeidus odos barjerą, įvedama svetima DNR, baltymai ir panašiai, su intencija aktyvuoti tam tikrą organizmo imuninės sistemos dalį. Nu man kažkaip intervenciškai skamba... **yra tokių teorijų, kad realiai plinta, nes neurotipiškumas ("autistinių" bruožų neturėjimas) turi tik vieną pliusą, jog padeda išgyventi turint menkus protinius gebėjimus. Kai visuomenė pasiekia lygį, kai protas tampa vertybe, vienintelis neurotipiškumo pliusas dingsta. Pagal dar kitas teorijas kaltas užterštumas, radiacija, klimato kaita ir t.t.
Tai Nepo install.exe. Autoriaus paprašiau ar negalėtų man atsiųsti mobi formatu ir atsiuntė, tik neleido su jumis pasidalinti, tad arba prašykite jam asmeniškai, arba pasidarykite patys. Dar galite skaityti naršyklėje, kaip suplanuota orginaliai, bet tada gi niekas nematys Jūsų fancy skaityklės.
Knyga tokia siaubinga, kad aš krykštavau ir džiūgavau visą laiką, kol ją skaičiau. O kai baigėsi norėjau apsiverkti, bet neišėjo.
Dažnai knygos būna siaubingos tik kažkokiu aspektu, o šita yra tokia maloniai siaubinga nuo pradžios iki pabaigos, kad pradėjęs ją skaityti nebegali sustoti.
Ji tokia siaubingai nuostabi, kad jeigu ją suredaguotų geras redaktorius bestseleris (o gal net filmas) iš jos kaip mat išeitų. Neišeiti galėtų nebent jei marketingas kur nors susiveltų.
Ir jeigu kažkokia leidykla dar nenusisamdė autoriaus rašyti meilės romanams, ar paaugliškiems "tu esi ypatingas" skaitalams, tai čia paaiškinama nebent mūsų vertėjų pigumu.
"Įdiegimas.atlk" yra tokio lietuvių rašytojų ignoruojamo kosminės operos žanro. Iš fantastinių žanrų kažkokį pusėtiną (ri)nescerą lyg tais išgyvena steam punkas, bet visos kol kas išleistos knygos daug bukesnės už šitą, tik kažkaip visiems veikia cukraus pabarstymas, kad ten apie Vilnių ar dar ką nors. Tai negi dabar save atstumsi?.. Tu ką, ne patriotas? PFFF.
Knygą skaitant susidaro įspūdis, kad autorius ją rašė maždaug taip:
1) Perskaitė visas fantastines knygas kiek rado.
2) Surinko pasikartojančius dalykus. Galbūt net nerinko, galbūt tie dalykai patys įsigėrė, kaip fantastiką apsprendžiantys atributai.
3) Juos suklijavo.
Metodas yra graudžiai elementarus ir naudojamas vadinamojoje jaunų suaugusiųjų literatūroje.
Gi taip neprašausi, nes naudojiesi jau išbandytais ir pasisekusiais dalykais (užtenka net neskaityti krūvos knygų, užtenka ir, tarkime 5), o skaitytojas gi nebus to skaitęs anksčiau - arba yra per mažai patyręs, arba kaip tik, jau penkiasdešimta knyga, kurią skaito apie tą patį ir prašom jam neaiškinti, bo būsite apkaltinti mažų mažiausiai nesuvokimu kokiais laikais gyvename kad, kad young adult iki 40 metų laisvai dar skaitosi. Gal kas nors ir prikibs, kad kūrinys neturi jokios vertės, bet Jūs drąsiai atsikirsite, kad tai ne kūrinys, o skaitytojas vertingas. Šachas ir matas vartotojiškoje žaidimų lentoje.
Pagrindinis veikėjas yra toks visiškai tipinis kito specifinio kūrinių žanro personažas - androidas/klonas/ateivis, kuris dar nežino, kad toks yra, ir bando prisitaikyti prie žmonių, bet jam neišeina, nes viską daro pažodžiui/nesupranta ko iš jo norima/turi aukštą moralę ar kritinį mąstymą.
Jis dar dažniausiai turi brolį/kloną/ankstesnę ar vėlesnę versiją, kuris yra empatiškesnis/impulsyvesnis/išsilaisvinęs iš pirminės savo paskirties ir vilioja pagrindinė veikėją atsisakyti noro tapti žmogumi ar net išžudyti žmones.
Kūrinio pabaigoje pagrindinis personažas įsisąmonina, kad yra ne toks, koks visi, bet nesileidžia į savo išskirtinumo paieškas, daugiau tą išskirtinumą supranta kaip pateisinimą tam, kodėl gi jam nesisekė būti su visais. Bet nieko tokio, nes dabar tie visi jau jį priima tokį, koks jis yra, ir visi leidžiasi tolyn, tolyn, tolyn į kosmosą naujų nuotykių ieškoti! Weee :D /sarcasm
Savos leidybos knygas su tokiu pagrindiniu personažu aš turiu gal 8, kažkur giliai nukištas ir užkištas.*
Dažnai jose būna dar aiškus ir tvirtas, kietas lyderis, kuris tamposi su savimi pagrindinį veikėją (ar jis su juo tamposi) ir dar būna koks moteriškos lyties personažas, kuris, nors būna kartais patrauklus pagrindiniam personažui, bet visgi, dažniausiai tūno kažkur praeityje, kaip prisiminimas, arba jau būna susidėjęs su tuo kietuoju personažu.
Tokiuose kūriniuose tipo istorijos lūžiai būna, kai pagrindinis personažas sužino, kad nėra žmogus**, o paskui kuo ramiai su tuo susigyvena, nes, kaip jau minėjau, jam tai daugiau problemų išsprendžia, nei sukuria.
Tai va, šita knyga irgi iš šitos serijos. Jeigu būtų išleista ant popieriaus nusipirkčiau dvi. Vieną sau, kitą draugaui. Padovanočiau ir aiškinčiau kokia gera knyga ir kad būtinai perskaitytų. Paskui žiūrėčiau ką draugas pasakys.
Bandžiau knygą duoti paskaityti Lapinui, bet jis liepė man nelįsti ir permetęs vieną lapą akimis pastebėjo, kad kūrinyje klišės lipa ant klišės. Oooo, kaip jis klydo. Ten klišių tiek, kad joms nereikia laipioti. Jos susimūrijusios į vientisą klišoną, tokį gigantišką, kad jis, it kūrybinę juodoji skylė pats traukia kitas klišes į save. Dar ir rašybos klaidų ir kalbos šiukšlių pilna.
Keli perliukai iš kūrinio:
"Kažkas tai yra lėlininkas tampo žmones už virvučių ir jie daro ką šis nori. Arba tu tampi lėlininku arba jo lėle, toks yra gyvenimas. "
Aš kablelių iš pirmo sakinio nevogiau. Bet, o wow, kokia išmintis. Arba tu, arba tave. Džiunglių įstatymas. Dar išminties:
"Ne. Būti žmogumi, reiškia vadovautis emocijomis, kai turėtum vadovautis protu."
Paėmus bet kurį kriminalistinės psichologijos vadovėlį, yra bent pamąstymas, kad vadovavimasis emocijomis yra pirmas kelias nusikaltimo link. Way to go humanity!
"Kai žmonės sako „jaučiu kažką keisto“, tai paprastai kalba apie meilę arba pavydą."
Net neturiu ką ir pakomentuoti. Tai įdėsiu paveikslėlį, kuris turėtų sietis su knygos fanfic'ais, jeigu tokių būtų.***
(Spėju dabar buvo tas momentas, kai tas bendrarbis, kuris ir taip Jūsų nemėgsta, kaip tik priėjo iš nugaros paklausti kas suvalgė visą rudą cukrų
Vienas labai įdomus dalykas knygoje buvo tai, kad daiktai būdavo aprašomi it gyvi. Visokie ten literatūrologai teigia, kad tai būdinga tokiems kūriniams, nes jų autoriai yra linkę ir į žmones žiūrėti kaip į daiktus, su kuriais "teisingai" bendraujant bus "teisingos" išeitys (o ir kūrinius rašo galvodami, kad yra "teisingos" kūrinių taisyklės, kurias galima atrasti, bet neišrasti).
Man tai pievos tas skamba, bet jei tai pagimdo tokius perliukus, kaip šis, reikia dar papopuliarinti.
Pateiksiu porą gyvų daiktų ištraukų iš kūrinio (ten, beje, buvo gyvas kilimas, bet jis neesminis):
"Kita technika buvo dar vyresnė /.../", "/.../ prabilo racija /.../", "Printeris atsikosėjo /.../",
"Nulipus keletą laiptelių žemyn pateki į svetainę, čia įsitaisė pora fotelių, sofą stiklinis staliukas, bet pats svarbiausias akcentas televizorius per visą sieną."
"Paskui atvykėlius kaip ištikimas šuo žingsniavo Milininio lagaminas."
"Viena salės siena atgijo ir virto ekranu."
"Dešinėje pusėje dulkes rinko keturi stalai kiekvienas savo kompanijoje turintis po dvi kėdes."
Ir mano mėgstamiausias:
"Jis ruošiasi keliauti į Ozeloną, - pasakė ausinės asistento balsu."
Ne asistentas pasakė per ausines, bet ausinės pasinaudojo asistentu. Begėdės.
O čia šiaip prajuokinosios vietos:
"Užsidarius durims, iš po užuolaidos išlindo pagyvenęs žmogus, kokių dviejų šimtų metų amžiaus, baltais lyg žydinčios sakuros plaukais, tamsiai pilku kostiumu. Jei atsitiktinių žmonių paprašytumėte apibūdinti jo veidą, tai geriausia ką jie galėtų pasakyti – neįsimenantis. "
Taip ir įsivaizduoju:
- Kaip jis atrodė?
- Jis slėpėsi už užuolaidos, o jo plaukai buvo balti. Balti lyg žydinti sakura...
- ... o normalus žmogus ką pasakytų?
- Ai, nu toks, kaip visi.
"Kendelas apsidairė, artimiausio kelio horizonte nesimatė, tuomet jis išsitraukė telefoną ir pažvelgė į kompasą. Tai buvo ne tikras kompasas, kadangi jis nerodė šiaurės. Kompasas rodė krypti iki artimiausio miestelio ir atstumą – šiek tiek daugiau nei trys šimtai kilometru. Vyras atsiduso ir ėmė žygiuoti. Žolė dar buvo pakankamai žalia ir visai ne sausa, todėl reikia tikėtis, jog ugnis jo nepasivys. Ta pačią žolę teks pavartoti kaip maistą, nors jis žinojo, kad priekyje už maždaug šimto kilometrų laukė daržovių laukas, galbūt ten bus galima tikėtis ko nors skanesnio tereikia prieiti. Vanduo, aišku, kiek didesnė problema, reikės pakeliui paieškoti drėkinimo įrangos. Kelionė neatrodė lengva, bet išgyventi įmanoma."
... ateityje yra androidai, kosminiai laivai, bet telefonu paskambinti nebeįmanoma ir jame nėra GPS'o.
"- Kiek skiriasi vieno klono DNR nuo kito? – paklausė reindžeris. - Tarp bet kurių dviejų stotyje esančių klonų, nesvarbu ar tai dar augantis cilindre, ar vyresniosios kartos atstovas sutapimas yra 90%, - atsakė Krošnova. – Jeigu išsirinksite du konkrečius egzempliorius sutapimas gali būti ir didesnis. - Taigi jūs neturite jokių priemonių kaip atskirti vieną kloną nuo kito? - Ne. Todėl ir naudojam tatuiruotes ant kairio peties."
Šiaip, įdomumo vardan, negiminiški žmonės tarpusavyje skiriasi 0,1-0,4% genetiškai. Tolstant nuo žmonių, kaip rūšies kilmės regiono Afrikoje, genetinė įvairovė ne tik mažėja tarp individų, bet ir apskritai. O 10% žmonės skiriasi nuo pvz.: šitų padarėlių:
Tai arba ateities žmonės labai nepastabūs, arba toj visatoj žmonių genetinė įvairovė KOSMINĖ, jei tokie skirtumai nesukelia fenotipinių pokyčių.
"Ne gana to, norėdami pasislėpti, jie persirengė vyrais. Kodėl sistema nesuprato, jog jie persirengėliai? Edlas pliaukštelėjo delnais. Sistema netikrino DNR. Reikia išrašyti mokslininkams velnių ir kuo skubiau įsakyti atnaujinti sistemą."
Bet tai kokio tūpumo turi būti atpažinimo sistema? Įsirengi tokią namuose ir štai tavęs į namus neįleidžia, nes sagos marškiniuose kitoje pusėje.
"Bioblakė patekdavo į kraują, todėl vienintelis būdas jos atsikratyti - tai perpilti kraują."
Nėra ir elementarių kraujo filtracijos sistemų... Užtat yra kitokių technologijų:
"Taip. Oktagonas sukūrė dirbtinį intelektą pavadinimu Pirmasis. Tačiau šis pabėgo iš Oktagono bazės ir pradėjo daryti nusikaltimus. Paprasti mūsų agentai jo sugauti nesugeba, todėl buvo nuspręsta sukurti dirbtinius agentus būtent tokiai misijai. "
"Kai Alfas buvo mažas jis irgi turėjo raudoną dviratį. Nesvarbu, kad augo vaikų namuose, tai buvo jo dviratis. Jo vienintelio. Niekas kitas tuo dviračiu važiuoti negalėjo. "
(Kadangi vėliau paaiškėja, kad tas personažas yra androidas, tai vis galvojau kas bus iš tikrųjų tas menamas raudonas dviratis?... Kūrėjo segė? Pirmas pamatytas dalykas? KAS? O gi niekas.)
"Automobilis nupiešęs saulę sustojo. Tuo metu Godeskiui į galvą atėjo kvaila mintis: jis dar nepasiekė dugno, dugnas bus tuomet kai jis vairuos taksi automobilį, o kol kas jis vis dar buvo pilotas."
Tipo už drifterius blogiau tik taksi vairuotojai? Būčiau važiavusi taksi būčiau paskaičiusi garsiai vairuotojui :)
"- Mirtinas aštuonetas? Ne. Kad ir kas jiems atsitiko, tai atsitiko prieš keturiasdešimt metų. Be to, jeigu atidžiai peržiūrėjai turimą informaciją, jie niekada neįvykdė to paties nusikaltimo du kartus. Dar daugiau, dviejų nusikaltimų toje pačioje planetoje. - Tu teisus, iš kur viską taip gerai žinai? - Apie geriausius visų laikų nusikaltėlius? Ta juk žino visi."
O Jūs, ar žinote viską apie 40 metų senumo geriausius nusikaltėlius? Kas apskritai apsrendžia nusikaltėlio "gerumą"? Kiek apie jį rašo?
"Pavyzdžiui virėjas yra visai ne virėjas, o chemikas. Galbūt jis norėjo išbandyti naujus narkotikus ant klono ir kai gavo nepageidautinus rezultatus jį nužudė. Arba psichologė. Galbūt jinai pritaikė naują hipnozės ar psichologinės kontrolės metodologiją ir kai nesigavo kloną nužudė. Arba mokslininkė... DNR specialistė, galbūt jinai įvedė kokių nors genų, kurių klonai negalėjo turėti ir kai bandymas nepavyko jį nužudė..."
Čia yra trys motyvai paremti ta pačia, labai egzotiška, nusikaltimo motyvacija su identiškais bėdos sprendimo būdais... Taip mąstantis detektyvas būtų tas pats, kas vienos ligos gydytojas xD Jums skauda galvą? Čia turbūt nes reikia endprotezuoti kelį. Impotencija? Nu, šakės, tikrai nenorite pasikeisti kelio?
"/.../ tokie bandymai buvo tarsim delnu uždengti begemotą." ir "Kendelas padidino greitį, jo vairuojamas Arijus šalia violetinio laivo atrodė kaip mandarinas šalia greipfruto. Tai ne musė šalia dramblio, bet vis tiek skirtumas buvo pakankamai gąsdinantis."
Daiktų dydžių palyginimai su Afrikos gyvūnais ir egzotiniais vaisias. Veiksmas vyksta tarp planetų, o daiktai lyginami taip, tarsi skaitytum vaikišką knygelę xD
Tai va tiek va prirankiojau.
Bendras įvertinimas: ten out of ten, would read again!
Jau su nekantrumu laukiu sekančių autoriaus kūrinių. Jis juos rašo ir talpina po truputį, bet aš lauksiu kol prisirinks kritinė masė, kad galėčiau skaityti vienu prisėdimu iki išsekimo ir tokiu būtų pilnavertiškai pasinerti į malonumą.
*nepaisant to, man jos labai patinka ir galite man tokias dovanoti ^^ Arba ką nors tokio. ** ir dažniausiai nieko nedaro, toliau tęsia ką jau veikė, kuo šios knygos išsiskiria iš neurotipiškesnių autorių kūrybos, kuriose toks personažas bent jau nusižudo. *** Fanfic - fanų kūryba yra labai geras dalykas norint išpopuliarinti savo kūrinį ar daugiau iš jo uždirbti. Tačiau, kad tą padaryti, kūrinyje reikia palikti kažkokį neišpildytą pažadą taip, kad kūrinio vartotojas liktų suintriguotas alternatyvių galimybių, o ne nuviltas.
Aš labai stengiausi aprašyti filmo "Rūsys" mėmiškumą. Labai. Bet filmas buvo toks lievas, kad net mėgindama apie jį rašyti nagrinėdama tai vienu, tai kitu aspektu, net kurdama galimus patobulinus, vis tiek jutau, kaip tas jo mėmiškumas sunkėsi nepaisydamas laiko ir erdvės ribų.
Tai jo.
Filmas šūdinas. Ir aš niekada apie jį neparašysiu.
Bent jau parodysiu vieną paveikslą, kurį baigiau jau senokai, bet niekaip neprisiruošiau įkelti į blogą:
(Namai ne mano, katinas ne mano, nuotrauka ne mano, bet paveikslas mano)
(Dalis iš arčiau)
Prieš porą dienų į protmūšį atsinešiau bananą, skalpelį, nailoninio siūlo su adata, adatkotį, pincetą, bei žirkles ir per pertraukas tarp turų siuvinėjau banano "žaizdą" chirurginių mazgų rišimo tobulinimosi vardan.
Sprendžiant iš padavėjos reakcijos vaizdas nebuvo kasdienis.
Prieš kelias dienas sužinojau, kad mane paminėjo blogas viewpointbyramute. Tipo mano blogas labai įdomus ir fainas. PFFFF. Nebūtų toks, gi neskaitytumėte jo dabar. Nebent Jūs patys neįdomūs ir nefaini. AHA! Prigavau. O galvojot, prasmuksit neskaitę.
Dar liepė atsakyti į aibę klausimų, kurie tai jau tikrai niekam neįdomūs.
Pats viewpointbyramute blogas yra apie visokius tepalus ir kvapus, dabar kaip tik nagrinėjuosi, tai labai kabliuojančiai atrodo. Rekomenduoju apsilankyti.
Nusprendžiau geriau vietoj tų klausimų paskaitalioti kokios nors po ranka turimos kosmetikos priemonės sudėtį
Man po ranka buvęs pirmas daiktas Nivea firmos "Soft & Intensive" rankų kremas. Pirkau todėl, kad buvo akcija (kainavo 13Lt).
Kalbant apie rankų kremus, tai šiandien kaip tik poliklinikoje ploviau rankas maždaug tiep - muilas, aha, dezifektantas, aha. O čia dabar kas? O gi rankų kremo dozuotojas. Nu šakės, pagalvojau. Geriau lankytojams tualetinio popieriaus pakabintų, bet, nusprendžiau, bala nematė tų švarių rankų (nusiplausiu dar sykę) ir išmėginsiu kremą.
Žinot kuom jis kvepėjo?
Spirulina. Už kokias nuodėmes mane taip.
Šlykštesnio kvapo surasti neįmanoma. Toks kvapas, tarsi būtum sukišęs rankas kokiai Loch Neso pabaisai kur saulė nešviečia. Ėmiau fantazuoti, kad gal tas kremas ten kabo jau taip seniai, kad jame dumbliai įsiveisė.
Kiti tai dar sugeba tą spirulina valgyt, ar net tepliotis ja. Pati praeitą mėnesį bandžiau purškiamas drėkinamasiąs putas su šiuo daiktu, kurios siūlomos kaip alternatyva tiems pacientams, kurie nenori "cheminių" vaistų odos imuninėm reakcijom slopinti*. Tipo geriau, nei nieko. Nu ką aš žinau.
2) Glycerin - Nenuodingas bekvapis ir bespalvis skystis, kurio bonkė visuomet gulėdavo kur ant palangės mokyklinės chemijos kabinete ir keldavo diskusijas kiek daug jo galima sulaižyti kol pasidarys bloga**.
Jis gali būti išgaunamas iš trigliceridų (tokių pačių, kokius valgom) ir susintetintas. Dabar jis labai pigus, nes jo daug susidaro kai kurių produktų (pvz.: biokuro) gaminime, kaip šalutinės medžiagos. Maiste glicerinas būna pažymėtas E422, dažniausiai dedamas kaip saldiklis į mažesnio kaloringumo produktus, ar visokius saldžius aptepus, kad jie būtų tamprūs.
Į kosmetiką dedamas tam, kad viską surištų ir išeitų tepamas daiktas, o taip pat, kad ilgiau išlaikytų drėgmę ir neišdžiūtų vos tik užteptas.
(100 ml ~9 LT)
3) Cetearyl Alcohol - Iš esmės vaškų mišinys (bičių vaškas pats krūčiausias iš šitų, nes turi labai gremėzdiškas molekules). Kažkada buvo išgaunami iš visokių banginių taukų, dabar dažniausiai sintetinami. Maiste būna maži kiekiai visame, kas išgauta iš augalų ar lietėsi su augalų lapais, vabzdžiais. Suvalgius didesnius kiekius galima apsinuodyti, teoriškai trumpesnių grandinių vaškai gali pralįsti per odą į kraujotaką ir elgtis kaip šiukšlės, kol jas imuninės ląstelės pasigaus.
Praktiškai naudojami kosmetikoje, kad suteiktų įspūdį, jog po užsitepimo kažkas liko ant odos, ji tapo minkštesnė ir glotnesnė. Drauge su natūraliais odos riebalais sudaro plėvelę, kuri padeda odai neišdžiūti ir sunkiau patekti bakterijom, grybam ir panašiai. Kažkodėl sudėtyje atskirai išskirtas vaškas Cetyl Palmitate. Galbūt dėl to, jog kosmetikoje dažniausiai naudojamas kaip tirštiklis. Neįsivaiduoju.
( 100 g ~6-10 LT)
Kitas atskirai išskirtas vaškasMyristyl Myristate- iš kvapniojo muskatmedžio (Myristica fragrans)
išgaunamas. Kosmetikoje naudojamas slėpti kitiems kvapams, ir
kaip baltas dažiklis. Suteikia "greito įsigėrimo" pojūtį.
(100 g ~30-60Lt)
4) Glyceryl Glucoside - Nivea ir Eucerino'o firmų mėgstamas ingredientas (skirtingos firmos turi savo firminius arkliukus sudėtyse). Jis šiek tiek sulaiko drėgmę ir apglosto saulės sudirgintų keratonocitų (specifinių odos ląstelių) savimeilę, dėl ko oda neva lėčiau senėja. Kaip ten yra iš tiesų nežinau, nieko neradau nei gero, nei blogo apie šitą daiktą.
(Atskirai pirkti internetuose neradau, naudojamas kai kuriuose odos medikamentuose, galbūt dėl to. Darau išvadas, kad arba visiškas š, kurio nepasimoka prekiauti, arba Nivea auksas, kurį labai saugo.)
5) Stearic Acid - Viena dažniausiai gamtoje randamų riebiųjų rūgščių (gyvūlinės kilmės riebaluose jos daug daugiau, nei augalinės). Duoda kreminę tekstūrą, muiluose ir šampūnuose sopinifikuoja (padeda plauti). Iš esmės valgomas daiktas, nebent labai daug suvalgytum ir užsikištum žarnyną. Tada ir numirti galima***.
(Kakavos sviestas - gamtinis šios riebiosios rūgšties šaltinis (dažniau naudojamas nei gyvūliniai, nes neturi kvapo ir daliai žmonių malonesnis psichologiškai). 100 g ~25LT )
Šitam kreme dar yra ir Hydrogenated
Coco-Glycerides - iš esmės "margarinizuotas" kokosų sviestas xD Sulaiko drėgmę, duoda tirštumo.
6) Paraffinum Liquidum - Išvalyta naftos distiliavimo atlieka. Sudaro specifinę plėvelę, po kuria laikosi kiti kremų ingredientai, neleidžia garuoti drėgmei. Turi didelį minusą, kad kai naudojama ne ant švarios odos, užglaisto ir bakterijas, taip pat, jei naudojama dideliais kiekiais, sulaiko deguonies patekimą į odą. Internetuose radau, kad Nivea irgi, kaip gamintojas, šitą labai mėgsta.
(100 g ~6-7Lt)
7) Glyceril Stereate
SE - Dar vienas daiktas, kurį galima suvalgyti. Maisto pramonėje naudojamas duoti kepiniams, ledams, plaktiems daiktams skalsumo pojūtį (bet ne vertę). Į kosmetiką dedamas, kad visi vaškai nesugalvotų susimaišyti tarpusavyje. Išgaunamas iš augalų.
(100 g ~2 Lt, pigiau, jei perkat 25-100 kg maišais xD)
8) Panthenol - B5 provitaminas. Didesnėmis koncentracijomis (iki 5%) naudojama kaip aktyvioji medžiaga saulės nudegimų, paviršinių žaizdelių, iššutimų ir panašiai gydyme. Mažesnėmis (iki 1-2%) odos priežiūros priemonėse kaip odos drėkiklis ir kondicionierius.
(100 g ~30 Lt)
9) Macadamia Ternifolia Seed Oil - Makadamijas net ant pakuotęs nupaišę. Pasižymi nepernelyg įspūdingomis drėkinamosiomis savybėmis. Bet tokių turi, ir tikriausiai gražiai atrodo ant pakuotės.
(100ml ~40Lt)
10) Dimethicone - Silikonas, kuris iš esmės nelabai ką daro, nebent užkemša ant odos atsitiktinai patekusių niežų erkių kvėpavimo angeles ir jos nusibaigia (didelėm koncentracijom naudojamas būtent tam). Daugiau nieko nesugalvojau.
(100 ml ~25-35 Lt)
11) Trisodium EDTA - Suriša ir į odą nepraleidžia sunkiųjų metalų, mažina laisvųjų radikalų patekimą. Bet kosmetikoje pagrinde naudojamas kaip konservantas, kad bakterijoms būtų mažiau mikroelementų ir sunkiau virškinti kremą.
(100 g ~2-3 Lt)
12) Sodium Carbomer - kremo rišiklis. Iš esmės daugiau nieko. Jo daug būna pvz.: sauskelnėse.
(100g iki 10LT)
13) Phenyxyethanol - šitas konservantas iš lėto atpalaiduoja formaldehidą ir anas knieckina bakterijas, grybus ir panašiai. Daugumai žmonių nuo jo, nei šilta, nei šalta. Bet tiems, kurie yra jautrūs formaldehidui gali dirginti (oda imti niežėti, parausti) ar dar blogiau, žmogus gali būti alergiškas formaldehidui ir jo taip va tiesiogiai neaptikti sudėtyje. Dėl šios sudėtinės dalies kremas tampa kaip ir nebetinkamas 5-10% visų potencialių pirkėjų, užtat po atidarymo gali stovėti ne 3 mėn, o 12 mėn.
(100 mL ~ 30Lt)
14) Methylparaben - daiktas, kurį kai kurie augalai gamina apsisaugojimui nuo grybų ir vaisinių muselių (joms jis veikia kaip moteriškas hormonas, žmonių atvejų tiesiog nesusidaro pakankamos koncentracijos****). Kosmetikoje naudojamas kaip konservantas, nepavojingesnis, nei tiesiog koks nors uogų valgymas ar tepliojimasis jomis. Teoriškai gali reaguoti su saule. Kitas konservantas sudėtyje - Benzyl Alcohol, didesnės jo koncentracijos naudojamos utėlėms naikinti. Jis turi kiek malonų kvapą ir gamtoj jo pilna. Tik jis labai dirgina akis.
(Šitų kartais būna parduotuviniame maiste kaip priedų. Labai įdomūs radiniai, kai pagalvoji. 100g ~35Lt)
15) Limonene- apelsinų kvapo terpenas. Didelėm konc. naudojas tradicinėje ir alternatyvioje medicinoje (tradicinėje daugiau prie vėžinių susirgimų, alternatyvioje dėl su stresu susijusio rėmens, širdies skausmų etc). Kitas kvapas - Linalool- toks "gėlyčių" kvapas, naudojamas ~80% visos kosmetikos. Jis pasimyži konservuojančiomis savybėmis, naikina kai kuriuos parazitus (pvz.: blusas), o kvapas ramina žinduolius, spėjamai ir žmones. Dalį žmonių irituoja oksiduota jo forma, išvengti to galima uždarinėjant kosmetiką, nenaudojant ilgiau, nei nurodo galiojimo laikas, ir neperkant didelėse pakuotėse. Dar vienas kvapas sudėtyje Citronellol - baido muses ir uodus (čia bėda su visokiais kremas, kad dažnai pasitepus visokie vabaliukai ima lįsti kaip nežinia kas). Geraniol - irgi maloniai kvepanatis, uodų ir musių baidytojas. Jo pilna visokiuose vaisiuose natūraliai. Hexyl Cinnamal - ramunėlių kvapas. Šiandien kaip tik buvau parduotuvėje ir iglai varčiau vieną gelinį patalpų gaiviklį - nuplėši apsauginę plėvelę, o jis po truputį džiūsta ir išdžiūsta per kelis mėnesius. Sudetyje buvo tik vienas kvapas - hexyl cinnamal'as. Pats gelis juodas su auksiniais blizgučiais, o kvapas nurodytas "Black".
Hydrosyisohezyl-3-Cyclohexene Carboxaldehyde - kol šitą nurašiau... Trumpiau jis vadinasi Lyral. Jo yra ~40% visų produktų ir jis dedamas tam, kad daiktas kvepėtų daugiau nei 2 minutes. Benzyl Salicylate - irgi įdėtas, kaip kvapų palaikytojas. Alpha-Isomethyl Ionone- irgi toks "tradicinis" kvepalų kavpas. Jame gali būti pseudo-isomtehyl ionone priemaišų, kuris uždraustas EU.
Gale dar yra prierašas
Parfum - nelabai suprantu ar jis įdėtas visiems šitiems apibūdinti, ar kad rya dar kažkokių tai n kvapų.
Tai va tokie vat to kremo sudėtis. Mano verdiktas kremui 6/10. Lapinas sako, kad smirda ir nebandyčiau jo liesti pasitepliojus šitu daiktu.
Jis niekada neuostė kremo su Spirulina.
* Spirulina yra kelių žmonėms mažai pavojingų melsvabakterių rūšių mišinys. Jis kažkiek maistingas, turi vitaminų ir panašiai, bet medicinoje naudojamas dėl to, kad yra švelniai nuodingas makrofagams (čia tokios imuninės ląstelės) ir blužniai. Sveikiems žmonėms su sveiku protu naudojama spirulina nei pavojinga, nei naudinga (bent ne naudingesnė už kitus maisto produktus). ** nuo vos kelių ml gryno glicerolio gali paleisti vidurius, bet tam jis dažniau naudojamas per "kitą galą", t.y. klizmuojant. Vartojamas peroraliai (su maistu) taip pat mažina akispūdį. Sveikam žmogui efektai minimalūs, bet turintys padidėjusį akispūdį kartais nurodo, kad vat kažkaip vis traukia ant sausainių ir kt. maisto su šiuo priedu... daktare, prašom paaiškinti. *** Nesugalvokite valgyti kosmetikos. Jūs gi protingi. Aš tikiu Jumis! **** Nebent žmogus naudoja daug kosmetikos. DAUG.
.jpg)
