Vieną popietę buvau prieš skiepus

Kiekvieną mėnesio pirmą pirmadienį pirmakursiai šeimos medicinos rezidentai susirenkame į seminarą. Antrakursiai susirenka kiekvieną pirmą antradienį, o trečiakursiai pirmą trečiadienį. Vieną kartą garsiai džiūgavau, kad būtų baisiai šaunu, jei tai būtų antras antradienis ir trečias trečiadienis, bet visų reakcija buvo maždaug tokia:

(čia ne aš. Čia kažkoks gražus žmogus iš internetų.)

Šį kartą kalbėjomęs apie skiepus. Kad būtų įdomiau turėjome pasidalinti į dvi komandas - už ir prieš skiepus. Aš pasirinkau būti komandoje prieš skiepus, nes:
1) Nu ir taip tapkei aišku, kad gi gydytojas bus už. Štai proga pažaisti maištą! Muahahaha.

2) Jeigu nusišnekėsiu, tai visuomet gi galima sakyti "ai, nu tai čia gi ir taip buvo suprantama, kad nieko neišeis"...

Asmeniškai esu už skiepus labiau, nei menamas vidutinis mano sutiktas kolega. Manau tą lemia mano begalinis profesinis optimizmas ir žavėjimasis mokslo pažanga (arba kažkaip antiskiepinius gydytojus sutinku). Dar kitas variantas, kad esu kažkokia šlykšti antihomeopatė, kurią nupirko farmacijos kompanijos ir šitą blogo įrašą rašau iš vonios su burbuliukais Jamaikoje ant Apple kompo ir geriu tikrą šampaną iš krištolo taurės. Dar turiu čihuahua, kuriam užsakiau batukus iš albinoso aligatoriaus odos.

Tai va. Lietuvoje vaikai yra skiepijami pagal tokį ale privalomąjį skiepų kalendorių.

"Ale", nes jeigu nenorite, kad Jūsų vaikas būtų paskiepytas, tai niekas jo po prievartą neskiepys.
Prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvai ar teisėti globėjai turi būti informuoti apie vakcinų skyrimo tvarką, galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepą. Dėl informacijos gavimo bei sutikimo skiepyti jie turi pasirašyti vaiko sveikatos raidos istorijoje (forma Nr. 025-112/a). Tai galite pavyzdžiui su vienu skiepu sutikti, su kitu ne, su trečiu vėl, su ketvirtu vėl ne. Nu ir nieko. Lietuviai palyginti dar visai ne daug tų "privalomų" skiepų turi.

Nemačiau, kad skiepytų po prievartą. Gali prasidėti visokie emociniai spaudimai ir gąsdinimai iš serijos "jūs nesuprantate, kas Jūsų vaikui yra geriau! Kokia gi jūs motina. BUBUBU.", bet, jei pasakysite "NE", tai niekas ir nepaskiepys. Tam, kad paskiepytų tada turės pirmiau teisiškai įrodyti, kad jūs neadekvatus ir panašiai (nors jeigu vaiko dar ir neprižiūrite ar juo nesirūpinat, tai atsisakymas skiepyti gali tapti prikibimo pretekstu).

Antra, į tą kalendorių skiepai dedami pagal principą kas labiausiai "apsimoka".

Apsimoka ne individui, bet visuomenei, o dar tiksliau tam, kas už tuos skiepus moka. Jeigu įsivaizduosite, kad už skiepus moka kažkokia mistinė tarnyba, tai ir skiepai bus mistiniai. Jei įsivaizduosite, kad moka kiekvienas mokantis mokesčius (ar tą patį draudimą, kaip ir jūs), tai tada galbūt prasidės klausimai "o kodėl?".

Tarkime yra 1000 žmonių bendruomenė, kurioje yra liga X. Iš tų žmonių 5 suserga liga X ir jų gydymas tuomet kainuoja 5000 pinigo. Bet visus galima paskiepyti už 1000 pinigo. Susirgo vienas. Vadinasi su skiepais susitaupė 3000 pinigo, kurį buvo galima padėti kažkur kitur. Dar vienas dėl skiepo numirė. Bet pasirodo, kad visus paskiepijus po metų jau pasidarė 1200 žmonių bendruomenė, nes imigravo dar norinčių gyventi, kur tipo nėra ligos X. Ir t.t.

Čia labai primityvu, bet esmę galbūt pagavote.

Skiepas neturi ir negali būti intereso objektas, kaip kitą pagauti ir paskiepyti (nebent ten koks religinis skiepas, tada gal kitaip veikia). Skiepas turi būti intereso objektas dėl skiepo teikiamos naudos.
Nauda gali būti mažesnė ligos rizika, geresnės socialinės garantijos (pvz., išgalvotas pavyzdys, pasiskiepijusių vaikų tėvai gauna papildomą savaitę atostogų).
Žinoma, gali kilti natūralus pyktis ant tų, kurie nesiskiepija, nes jie didina grėsmę užsikrėsti tiems, kuriems skiepas nesuveikė ar jie negalėjo pasiskiepyti dėl kažkokių priežasčių ir ypač pikta gali darytis, jei reikia mokėti už jų gydymą, ligos sukeltą laikiną ar nuolatinį darbingumo praradimą. Jau jau net nebe pikta, kai dėl ligos, kurios buvo galima išvengti skiepo dėka, asmuo mirė. Tada labai slidu, kas kaltas, ar tas, kuris norėjo, kad būtų geriau ir dėl to neskiepijo, ar tas, kuri norėjo, kad būtų geriau ir dėl to ragino skiepytis.

Labai mylint žmones (ar vertinant pinigus, kurių netenkama jų "nemylint") reikia arba nagrinėti priežastis kodėl žmonės nenori skiepytis, arba tiesiog susitaikyti, kad anie nėra labai protingi ir bausti už atsisakymą skiepytis būtų tas pats, kas bausti už kritinio mąstymo neturėjimą (ar dar blogiau jį priverstinai gydyti*).

(paveikslėlis iš čia)

Čia yra toks grafikas kokį, ar jį panašų, pamato kiekvienas medicinos studentas maždaug ketvirtame kurse, o dažnas jau anksčiau panašų sumąsto. X ašyje yra laikas. Raudona linija ligos, nuo kurios galima pasiskiepyti atvejai. Mėlyna pasiskiepijusių dalis, o žalia - skiepų žala. Niekas nesako, kad žalos nėra. Ir vandeniu galima užspringti, bet visi jį geriam, nes naudingas.

Šiuo metu Lietuva yra 5-oje vietelėje. Jau kažkaip ilgokai nėra daugelio ligų ir šalutinių atvejų darosi panašiai tiek, kiek ligos atvejų, nuo kurios skiepai skiriami. Protingi žmonės ima kelti galvą ir klausti kodėl gi skiepijamės toliau. Protingi, išsilavinę ir kritiški geba įvertinti, ar jau pasiekėme 9 punktą (nebūtinai prieš jį turėjo įvykti tie amerikietiški kalniukai), kai liga yra eradikuota - tai reiškia, nuo jos skiepytis nebereikia, nes tiesiog nebėra nuo ko užsikrėsti (kaip pvz.: nuo raupų). Ne visas ligas gali pavykti eradikuoti, jei jas platina gyvūnai (bet turint daaaaaaug resursų galima suskiepyti (ar išnaikinti, nors nelabai gražu) ir tuos gyvūnus).

Jei žmogui galvoti sunkiau arba visuotinių skiepų organizatorius jau jį yra kažkaip nuskriaudęs, natūralu jog kyla nesiskiepijimo banga (5), tada liga atsinaujina (6) ir  jau ir jiems aišku, kad skiepytis reikia.
Kai eina kalba apie labai senai naudojamas vakcinas, gali būti taip, kad kažkas kitas jau trukdo ligai plisti ir tuomet paranojiška visuomenės dalis suveikia kaip bandomasis triušis parodymui, kad ir kitai daliai skiepytis nebereikia (arba įrodo, jog ta visuotinė vakcina iš viso buvo niekinis dalykas ir jie gali drąsiai džiaugtis pagal principą "tai kas dabar durnas, ką?").

Ok, grįžtam prie vaikų "privalomų" skiepų:

(Paspaudus pasididina. Iš Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr-283. Žvaigždutės veda į išnašas apie techninius skiepijimo dalykus)

Pirma vakcina, kurią dabar gimę vaikai gaus per pirmą parą nuo gimimo yra hepatito B.

Hepatito B virusas plinta per kraują ir lytiniu keliu. Dažnai tėvai nesupranta kodėl vaikas turėtų būti skiepijamas nuo hepatito B viruso, juk jis vaikais (dar dažniau įsivaizduoja, kad tokiom ligom serga tik visokios prostitutės ir narkomanai, kas labai naivu), o bet tačiau naujagimis gali gauti hepatitą iš motinos gimdymo metu (rizika priklauso nuo to, kiek aktyvus motinos hepatitas) ir yra ~80-90% tikimybė, kad jam toliau gyvenime išsivystys toks dalykas, kaip lėtinis hepatitas, o šis, savo ruožtu vėliau, visai tikėtina, išsivystys į hepatoceliulinę karcinomą. Yra nedidelė tikimybė, kad virusas tiesiog bus (ir nieko per daug nepridirbs), ir dar mažesnė, kad su gimimu gautas virusas "išsivalys", kaip kad gali nutikti juo užsikrėtus suaugusiam.

Jeigu galvojate kiek čia baisu, tai galvokite, kad tiek pat baisu, kiek kaip gimimo dovaną duoti ŽIV.
1991 metais amerikiečiai pasakė "fuck this shit" ir pradėjo rekomenduoti naujagimių skiepijimą kaip vieną iš būdų mažinti vaikų onkoliginių ligų paplitimą (amerikoje medicininės "rekomendacijos" atitinka europinį "reikalauju, kad taip būtų"), taip sumažindami hepatito B paplitimą  90%, o taip pat praktiškai išnaikindami šio kepenų vėžio atvejus vaikų tarpe.

Lietuvoje skiepijimas nuo šios ligos pradėtas 1998 metais. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis 2003 metais sergamumas hepatitu B buvo 5,10 atvejai 1000 gyventojų ir mažėjo iki 2012 metų, kai jau buvo 1,10 atvejo 1000 gyventojų.  Beje, tais metais, kai prasidėjo skiepijimas, sergamumas buvo net 12,6 atvejo.

Kadangi turėjau būti komandoje prieš skiepus, buvo gana sunku sugalvoti, kas galėtų nusverti apsaugą nuo lėtinio hepatito dovanėlės su vėžio kaspinėliu.

Iš kitos pusės vakcina yra įtarta galinti sukelti išsėtinę sklerozę (neįrodyta, kas ligą sukelia niekas dar nežino, todėl kabinasi prie visko iš eilės), badomas naujagimis ir galbūt jaukiamas jo imunitetas, kuris turėtų aiškintis kokios čia bakterijos bando jo kvėpavimo ir virškinimo organų takuose įsikraustyti, gąsdinami tėvai, kad vaikas skiepijamas nuo ligos, kuri plinta su krauju ir lytinių santykiu metu.

Teoriškai vakcina būtų nereikalinga, jeigu:
a) būtų aišku, jog motina neserga hepatitu B
b)būtų užtikrinta, kad vaikas hepatito B negaus pirmaisiais gyvenimo mėnesiais medicininių procedūrų metu. 

B punktas, galima sakyti, yra išpildytas. Šiuo metu Lietuvos sveikatos apsauga yra pakankamai civilizuoto lygio ir tokiam užsikrėtimui įvykti reikėtų kazuistinės situacijos. 

A punktas lengvai įvykdomas, jeigu būsima motina yra pakankamai sąmoninga pati pasitikrinti (o esant reikalui gydytis), arba, jeigu būtų visos būsimos motinos tikrinamos rutiniškai, kas šiuo metu nėra, tik rekomenduojama. Visų naujagimių skiepijimas be visuotinės nėščiųjų patikros yra pateisinamas tik tokiu atveju, jei yra labai riboti ištekliai ir dėl to valstybė investuoja į ateities, o ne dabarties piliečius. Esant visuotiniam skiepijimui nuo hepatito B, bei atsižvelgiant į tai, kad vakcina gali būti efektyvi iki 25 metų (skiepai NĖRA "visam gyvenimui"), ateitų tokia diena, kai liga taptų tokia reta, jog skiepyti nuo jos tiesiog nebeapsimokėtų ir pigiau būtų gydyti pavienius atvejus, o norintys pasiskiepyti asmeninio suaugumo sumetimais galėtų tą atlikti už savo lėšas. Ne 9 aukščiau buvusios schemos punktas, bet pakankamai artima.

Kapstant giliau dar viską galima suvesti į klausimą ar gimdytojai turi teisę į vaiko ne-sveikatą. Pvz.: folio rūgštis, vartojama prieš ir nėštumo metu sumažina  centrinės nervų sistemos vystymosi defektų riziką. Bet niekas per prievartą jos nekiša ir tuo labiau nekompensuoja. Pasakysite, kad ai tai folio rūgšties nesulyginsi su skiepo nauda.
Oooooo, bet tai kad niekas nebaudžia nėščiųjų ir už alkoholio vartojimą, kai bet koks alkoholio kiekis trikdo vaisiaus smegenų vystymąsi. Tai kodėl tada lėšos skiriamos vaiko kepenų, o ne smegenų apsaugai? Kas nusprendė, kad kepenys svarbiau? Galbūt, ėmusis visuotinės "protinimo" politikos per tiek pat kartų, per kiek išnyktų hepatitas B dėl skiepijimo, būtų galima pasiekti, kad žmonės išnaikintų šį virusą kitais būdais, o tuo pat sumažintų ir kitų infekcijų plitimą?

Peršasi išvada, kad vaikų skiepijimas hepatito B vakcina, netiriant nėščiųjų nuo hepatito B yra ydinga sveikatos apsaugos politika sprendžianti problemos pasekmes, bet ne priežastis. Sudaroma  rizika asmeniui, kuris, dėl savo būklės, yra jautresnis šalutiniams poveikiams, nei asmuo, galėjęs šią riziką perimti iki to asmens pradėjimo arba apskritai jos išvengti.

Nesunku išvadą kontraargumentuoti, bet skamba labai fancy.

(1932 metų nuotrauka iš  JAV - esant galimybei tuberkulioze sergantys vaikai miega lauke, nes miegodami patalpoje vienas kitą papildomai užkretinėja, o sergančių tiek daug, kad skirti kiekvienam po palatą nėra kaip).

Pirmosiomis paromis seka kita - tuberkuliozės vakcina. Tuberkuliozė yra viena iš senųjų civilizacijos ligų. Žinote, kaip dabar madinga kalbėti apie tai, kad šiuolaikinis gyvenimo būdas gimdo naujas ligas, tai va, kiekvienas žmonių vystymosi etapas gimdė naujas ligas, ir vienu metu buvo toks, kuris pagimdė tuberkuliozei galimybę peršokti nuo gyvūnų ant žmogaus, o vėliau dar ir išmokti "šokinėti" tarp žmonių.
Prieš šiek tiek daugiau nei 100 metų, kaip dabar išsyvysčiusiame Pasaulyje širdies ir kraujagyslių ligos yra žudikas nr 1, taip tada buvo tuberkuliozė.

Bet dabar tikriausiai nepažįstate iš viso, ar pažįstate labai mažai sergančių tuberkulioze? Tobulėjanti higiena, geresnė mityba, medikamentai ir panašiai nustūmė tuberkuliozę tolyn nuo žmogaus. Tęsiant jau pradėtą priešvakcininį žaidimą, kokio gi velnio tada naujagimius vis tiek skiepija?

Skiepas neapsaugo nuo tuberkuliozės, jis apsaugo tik nuo pavojingų komplikacijų - miliarinės tuberkuliozės ir tuberkuliozinio meningito. O iš kur vaikai pasigauną tuberkuliozę? O gi iš atvira tuberkuliozės forma sergančių asmenų, kurie, jei nenori, tai gali ir nesigydyti, niekas jų neverčia.

(Oru užkrečiamų infekcinų ligų šventė)

Buvau sugalvojusi išvadą susijusią su skiepais nuo tuberkuliozės, bet Emilija nusprendė, kad ji labai nagla, tai nusprendžiau nedėti. Beje, paskutinis Emilijos blogo įrašas apie vėjaraupius! Eikit paskaityti.

DTaP vakcina apima kokliušą, difteriją ir stabligę. Su stablige lengviausia - tai liga, kurios gali išvengti kiekvienas į lauką neeinantis ir tik pusfabrikačiais besimaitinantis vaikais. Kadangi šiuolaikinės kartos vaikai daugiau žaidžia su kompiuteriais, nei su medžių šakomis, tai kokio velnio ji vis dar visuotinė? (kitas šeimos medicinos rezidentas labai greitai išjuokė šį mano argumentą, kad toks neskiepytas vaikas ir ant šaligatvio parkristi nebegalės. Kaip smagu buvo!).

Kokliušo vakcinos atveju yra kitas dalykas - sergamumas juo kaip tik didėja, ULAC duomenimis 2003 metais sergamumas 1000 gyventojų buvo 0,14, o 2012 jau 5,15 ir iš susirgusių visai namaža dalis buvo pasiskiepiję. Ar sergamumas realiai taip išaugo, ar tiesiog kokliušas imtas įtarinėti sunku pasakyti. Nes ar kokliušą įrodai ar neįrodai, vis tiek gydai tokiais pačiais antibiotikais kitą dėl tų pačių simptomų įrariamą bakteriją, tai to kokliušo paieška tampa aktuali kiek yra svarbu visuomenės sveikatos ar medicininės teisibės klausimas (o priklausomai nuo fantazijos gali vystyti vaiko nepriežiūros, gretutinių susirgimų, užsikrėtimo šaltinių ir kitas fabulas).

Esmė su kokliušu yra tame, kad skiepijant tik vaikus ir neskiepijant suaugusiųjų, tai kokliušo, kaip ligos naikinimas yra vos ne šakėm ant vandens parašytas - imunitetas ilgai nelaiko, o sergantys sugaugę nesigydo ir nesiskiepyja (po vakcinos imunitetas susidaro ~5 (iki 7) metų. Galbūt ir jūs pažįstate asmenų, kurie jau mėnesiai kaip kosti priepuoliais ir sako "apsivemti galima, kaip kosulys užeina". Deja, bet įvertinant kokliušo, kaip ligos sunkumą, niekaip negalėjau sugalvoti argumento prieš kokliušo vakcinas. Visuomenei gal ir ne kažką, bet paskiram asmeniui labai gerai.

Difterija, taip pat oro lašeliniu būdu užkrečiama liga, vaikų atveju yra mirtina iki 20%. Čia irgi mano fantazija mane nuvylė.

Galvoju, kad DTaP vakcina tapo savo pačios auka. Ji veikia taip gerai, kad žmonės nebeatsimena ligų, nuo kurių ji yra skirta. Vos tik atsitinka koks žemės drebėjimas ar uraganas ir skiepijimas kur Pasaulyje sutrinka, ta pati difterija tampa daug baisesnė už badą ar užpakalį kramtančius dar alkanesnius krokodilus. Bet Lietuvoje tokių kataklizmų nebūna. 

(Ačių Dariui už parodytą komiksiuką. Komiksiukas iš čia)

Apie kitą vaikciną....

Iki XX amžiaus medicininės pažangos sprogimo poliomielitas buvo liga dėl kurios kiekvienas žmogus galėjo turėti bent vieną luošą draugą ar šeimos narį.

Gyvenime pažanga davė naują dalyką susijusį su poliomielitu - išgyvendavo vis daugiau juo susirgusių.  Vienas variantas buvo jų negydyti, kitas ieškoti pigesnių gydymo būdų, trečias padaryti, kad jie niekad ir nesusirgtų - štai ir visuotinis skiepijimas nuo poliomielito su viltimi ligą išnaikinti. 

(Poliomielito komplikacijas išgyvenę vaikai JAV geležiniame plautyje. Didelė dalis žmonių štai taip ir nugyvendavo likusį gyvenimą (tik nesivaizduokite, kad tokius plaučius gaudavo visi vaikai, kuriems reikėjo)).

Lietuvoje poliomielito atvejų metai iš metų nėra buvę. Teoriškai būtų galima nutraukti skiepijimą, jeigu būtų galima užtikrinti, kad niekas į šalį, iš galimai užsikrėtusios šalies neįvažiuos. Kaip kokioj Šiaurės Korėjoj :D

Europos regionas laikomas saugus nuo poliomielito nuo 1998 metų. Tai jau tikriausiai žinote tą mano vienintelį argumentą, ir nesikartosiu.

Apie dar kitą vakciną...

Pneumokokas yra pagrindinis vaikų iki 5 metų amžiaus vidurinės ausies ir plaučių uždegimo kaltininkas. Retais atvejais jis gali sukelti meningitą, ir to pasekoje vaikas gali mirti arba likti neįgalus likusiam gyvenimui. Apie pusę vaikų šią bakteriją nešiojasi kaip natūralios mikrofloros atstovą, todėl kyla klausimas kodėl vaikai nuo jo skiepijami. Jis toks pats pavojingas ir senyviems asmenims, bet jie visuotinai neskiepijami. Tipo nebereikalingi? 

Su vakcina yra vienas kabliukas - ji veikia tik prieš dalį pneumokokų. Esant visuotiniam skiepijimui ta dalis bakterijų naikinama, o jos dalį užima bakterijų tipai, prieš kuriuos vakcina neveikia ir taip, toeriškai, galima būtų sukurti mega pneumokoką, kurio neima vakcina. Aišku, vis tiek veikia gydymas, kaip ir kitus, bet vis tiek, man diskusijai jau antras argumentas ;)

Ir paskutinė vakcina - MMR, nuo tymų, parotito ir raudoniukės. Ją, kiek pastebėjau antivakcininiai judėjimai mėgsta labiausiai. Iš tų judėjimų labiausiai tokie iš JAV, galbūt dėl to, jog nė viena kita vakcina nebuvo taip apskaičiuota pinigais, kaip šita. Jei kitos apeliavo į tai, kad galbėjo žmonių gyvybes ar nuo luošimo, tai su šita daug paprasčiau - liga X sukelia protinį atsilikimą, protiškai atsilikęs žmogus neuždirba pinigų. 

Iš kitų vakcinų ji taip pat išsiskira tuom, kad po jos neva labiausia jaučiasi, kad buvo skiepas (išimtis tik skiepas nuo tuberkuliozės, nes po jos privalo susidaryti specifinis pažeidimas veikiantis kaip treniruočių laukas imuninei sistemai, po kurio visada lieka randelis).
Po MMR vakcinos teoriškai apie dešimtadaliui vaikų skauda sąnarius, šiek tiek pakyla temperatūra. Nežinau kaip tą įvertina, galbūt tiek tėvų kreipiasi dėl to.

1998 metais Anglijoje toks Andrew Wakefield paskelbė tyrimą apie MMR vakcinos ryšį su autizmu ir uždegiminėmis žarnų ligomis. Vėliau jis buvo paneigtas. N kartų. Japonai net pasibandė nutraukti MMR ir atrado, kad net nutraukus "sergamumas" autizmu didėja.

Jeigu kažkaip netyčia nežinote kas yra autizmas, tai yra tam tikrų socialinių interesų neturėjimas + tuos socialinius interesus turintiems asmenims nesuvokiama autisto komunikacija (ar jos nebuvimas) + griežta, autistui priimtinų veiksmų ir jų sekos, bei tvarkos laikymasis. Mediciniškai pasakyti, kad kažkas yra autistas yra pasakyti absoliučiai nieko. Čia kaip pasakyti "man skauda". Nei ką, nei kur, nei kiek laiko, nei kaip stipriai iš to nesužinosite ir netgi galite sakyti, kad visiems mums kažką kažkiek skauda. 

Autizmas yra žiniasklaidos ir pop kultūros kaip nori vartomas ir pervartomas dalykas. Labai dažnai autistais vaikai tampa vien dėl to, jog nepateisina tėvų lūkesčių ir tėvai gauna šaunų atsifutbolinimą kodėl gi jų vaikas ne toks fainas, kaip kiti. Tai, jog tokiu būdu dar socialiai parodoma meilė vaikui (dabar turi teisę jo nebesuprasti, bet būti pagirtas už bandymus suprasti), leidžia atsirasti autizmo plitimo įspūdžiui, o tam tikri kai kurių šalių socialinės rūpybos ypatumai leidžia plisti diagnozėms ir ant popieriaus**.
Kartais išeina kuriozinės situacijos, kai pvz.: dvi mamos ginčijasi, kurios vaikas yra tikresniss autistas - vienas turi neurologinės sistemos vystymosi defektų, o kitos yra tokio aukšto intelekto, kad jis nebelabai žino ką iš viso galėtų mamai pasakyti, tai nusprendė su ja niekada ir nesikalbėti. Abi teisios ir abiejų pyktis ant kitos suprantamas. Viena baiminasi, kad šitie "netikri autistai" nulems, kad jos vaiko negalia nebus deramai rūpinamasi, kita, kad per šitus "netikrus autistus", iš jos vaiko bus atimta galimybė naudotis, jai tik įtariamu, jo protu.

Visokie straipsniai "atrasta autizmo priežastis - pieno produktai!" yra tokie patys, kaip "atrasta skausmo priežastis - ežiukai!". Tai tiesiog per daug abtstraktus terminas.

Tikriausiai tai, jog autizmas tinka prikabinti bet kuriam "ne tokiam", tikriausiai ir lėmė, kad MMR vakcina buvo apkaltinta pirmiau juo, o ne uždegiminėmis žarnų ligomis, ir tai, kad niekaip jų nesinori žmonėms paleisti. Net be paneigimų ir taip buvo aišku, kad MMR negalėjo sukelti autizmo, bet išėjo, kaip išėjo.

Prie šios vakcinos norėjau inicijuoti diskusiją, kodėl jos nereikia, bet liepė sėst, nes kita seminaro dalis buvo rimtesnė, paskaita apie skiepus (įtraukiant ir ne tik "privalomus").

Pasimaivysiu, kad dar knygą perskaičiau:

Čia romanas apie moterį, kuri identifikuojasi per motinystę-dukterystę , o ypač per rūpinimąsi silpna atžala. Ji džiaugiasi kitų pagiromis apie tai, kokia ji pasiaukojanti ir nekenčia žmonių, kurie labiau gai ligonio (ar sergančio savęs), nei jį slaugančio ir jam pasiaukojančio. Viskas papasakota per jos dukterį, kuri save žaloja (pjaustosi), ar taip daro dėl motinos sukeltų emocinių ir psichinių traumų, paveldėto polinkio ar dar kažko, reikia tikriausiai pačiam skaitytojui nuspręsti.

Trumpia - tai romanas apie Münchausen sindromą. Iš karto įspėju, kad gerų personažų nėra. Nebent viena seselė.

---

* skiepas irgi yra medicininė intervencija. Į kūną dirbtinai, dažniausiai pažeidus odos barjerą, įvedama svetima DNR, baltymai ir panašiai, su intencija aktyvuoti tam tikrą organizmo imuninės sistemos dalį. Nu man kažkaip intervenciškai skamba...
**yra tokių teorijų, kad realiai plinta, nes neurotipiškumas ("autistinių" bruožų neturėjimas) turi tik vieną pliusą, jog padeda išgyventi turint menkus protinius gebėjimus. Kai visuomenė pasiekia lygį, kai protas tampa vertybe, vienintelis neurotipiškumo pliusas dingsta. Pagal dar kitas teorijas kaltas užterštumas, radiacija, klimato kaita ir t.t.