26 keistų padarėlių piešinėliai

Pirmadieniais žaidžiu "Protų kovose", komandoje Sinergija. Nežinau ar čia gerai, ar blogai, bet kol kas esu vienintelis žmogus nepraleidęs nė vieno žaidimo -.o

Labai smagu susirinkti su draugais ir pamėginti surasti atsakymus į nekasdienius klausimus. Dabar tai jau išmokome nebe taip jautriai reaguoti į tai, kad dažniausiai liekame kažkur uodegoje (kadangi didžiąją komandos dalį sudaro medicinos studentai, tai gi mums viską reikia daryti to the max, hehe), o nežinodami atsakymo tiesiog jį... sugalvoti. Šmaikštų tokį.

Jei jau feilini tai reikia bent su stiliuku ;D

Kai būna trumpos pertraukėlės tarp turų, prisigalvojame užsiėmimų. Vienas iš jų - 3 dalių žmogeliukų žaidimas. Esmė yra labai paprasta - sulenki lapą į tris dalis ir nupieši galvą. Užlenki, kad jos nesimatytų, pažymi kur ta galva/kaklas baigėsi ir siunti sekančiam, kuris jau piešia liemenį, o dar sekantis - kojas. :> Jei žaidžia daugiau nei 3 žmonės, sulankstytas lapelis perduodamas dar sekančiam, jis išlanksto ir visi juokiasi :D

Dalelė to, ką jau esame pripaišę:

Nr 1

(Misteris Visata. *kost* hmmm.. įdomu, kas galėjo nupiešti tas dailias kojytes? ;D)

Nr 2

(Šis personažas mums priminė vieną labai konkretų asmenį...)

Nr 3

(Chtuchlu eina į pliažų su savo naujomis sexy trumpikėmis)

Nr 4

(I <3 LT)

Labai keista būna, kai po tam tikro turo pusė žmonių piešia labai panašius dalykus - tarkime vieną kartą praktiškai visi nupiešėme galvas su skrybėlėmis, juodais akiniais nuo saulės ir barzdomis, nors skyrėsi proporcijos ir net taip aprėdytų padarų rūšys! Klausimuose apie tai tokias detales nieko užsiminta nebuvo. Piešdami tai pirmiausiai galvojame "kaip čia nupiešus kažką naujo ir skirtingo nuo draugo". Ir spėjame, kad draugas tai jau tokio tikrai nenupieš.

Visgi panašu, kad kažkokie bendri informacijos apdorojimo mechanizmai mūsų sąmonėje veikia... xD

Nr 5

(Ponas krokodylius yra nepatenkintas savo naujais kerzais ir su pilvu suaugusiu sijonu)

Nr 6

(Jūrų kaubojė, o gal... kaumaidė? :) )

Nr 7

(Niekas nežinojo slaptojo Rekso gyvenimo detalių...)

Nr8

(šitą patobulinus išeitų visai nieko tatuiruotė... ;D)

Nr 9

(Karingoji princesė)

Nr 10

(*ČIAK* *ČIAK*)

Nr 11

(Žavingas aštuonrankis robotauras neša kažkam gėlytę. Kaip miela!)

Nr 12

(Akvariumpilvė kapa su povo uodega. Kodėl gi ne? :D)

Nr 13

(Ar čia vienas iš tų antibiotikais nušertų GMO? ;D)

Nr 14

(Jis kietas. Jis Zvimbia.)

Nr 15

( o.< .... einame prie sekančio paveikslėlio )

Nr 16

(Šitas labai į mane panašus. Tik kad be kojyčių... :o)

Nr 17

(Jis čia niekuo dėtas, tiesiog ėjo pro šalį..)

Nr 18

(Karingoji auksinė žuvelė!)

Nr 19

(MIAU. ir taškas)

Nr 20

(Visai rimtas dėdė)

Nr 21

(Visai nerimta sužydėjusi ameba ;D)

Nr 22

("Dabar tai tu gausi" pasakė storasis krokodylius.)

Nr 23

("Parodyk ką gali" sušuko nindzė aštuonkojis.)

Nr 24

("Būkite geri, nesipykite" paprašė robo katytė.)

Nr 25

("Man ir be jūsų užtenka problemų", pasiguodė elektrinė gėlelė.)

Nr 26

(>.o gerai, kad paskutinis ;D)

Tai va tiek va tų personažų. Sunumeravau juos, kad jeigu norėtumėte ką nors pakomentuoti būtų lengviau ;>

Trumpai apie panikos priepuolius

Žadėjau parašyti apie panikos atakas, tai tą ir darau (nors realiai turėčiau dabar dirbti prie ligos istorijų, bet jei jūs niekam neskysite, tai ir aš tylėsiu, sutariam? ;D). 

(paveikslėlis iš štai šio komikso)

Taigi, kas yra tos panikos atakos?

Jeigu žiūrėti labai konkrečiai, tai panikos ataka arba panikos priepuolis, yra toks reiškinys, kai žmogų per 10-15 minučių apima konkretus labai didelis baimės ar nerimo jausmas su keturiais ar daugiau iš žemiau išvardintų dalykų (kurie, beje, yra išvardyti visiškai atsitiktine tvarka):

-) mirties baime;

-) prakaitavimu;

-) drebulio ar kratymu;

-) smaugimo jausmu;

-) galūnių tirpimu;

-) derealizacija ar depersonalizacija (čia toks jausmas, tarsi esi nebe savo kūne, tarsi viską stebi iš šalies. Arba kaip tik - kad esi tarsi aktorius patalpintas į sceną. Kartais būna jausmas, kad tik dalis kūno yra pakeista. Labai įvairūs pojūčiai gali būti);

-) svaiguliu, nestabilumu, alpimo jausmu;

-) krūtinės skausmu ir diskomfortu (dažniausiai jausmas tarsi kas durtų peiliu);

-) širdies plakimo jausmu (gali atrodyti, kad širdis ėmė plakti labai smarkiai), pagreitėjusiu pulsu;

-) sunkumu įkvėpti arba dusinimu;

-) baime prarasti sąmonę;

-) baime išprotėti;

-) mirgėjimu akyse ar visko matymu tarsi iš tunelio;

-) šalčio arba karščio pylimais.

Ir šitas "džiaugsmas" trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų... Kai kuriems žmonėms simptomai būna kiekvieno priepuolio metu tokie patys - kitiems visai skirtingi. 

Nieko neprimena? 

Būtent primena labai daug ką - pavyzdžiui miokardo infarktą, kurio metu dažnai skauda širdį, dusina, pila prakaitas, atsiranda mirgėjimas akyse ir baimė numirti. Iš šono niekaip neatskirsi ar tai nėra panikos ataka, nes ji iš tiesų tai ir būna panikos ataka ir miokardo infarktas. 

Realiai panikos ataka yra ne kas kita, kaip tiesiog fiziologinis mūsų kūno atsakas į kažką siaubingo ir pavojingo gyvybei kylančio iš vidaus ar iš išorės. Tai simpatinės nervų sistemos karinė mobilizacija.

Įsivaizduojate opusumą, kuris išsigandęs krenta lyg negyvas? Jis nedaro to specialiai ir sąmoningai (nebent baisiai gudrus yra), tiesiog jo nervų sistema taip išsprendžia pavojaus problemą - plėšrūnas radęs tokį opusumą bando jį graužti, katras dėl raumenų suglebimo/spazmo atrodo kaip negyvas, širdis plaka taip lėtai, kad net nesijaučia, dar koks tai atvėsęs, nėėsi gi stipenos, dar susirgsi kuom.

Kaip jau galbūt supratote panikos ataka yra visiškai normalus dalykas labai smarkių fizinių ar emocinių/psichinių sukrėtimų atvejais.

Todėl bent vieną panikos priepuolį patiria praktiškai visi žmonės. Dažniausiai dėl jo atsiduria ligoninės priimamajame, kur toliau ir aiškinamasi ar priepuolis kilo dėl ligos, ar tiesiog kaip atsakas į kažkokį tai įvykį (pvz.: paciento vaiką sutraiškė kombainas). Kartais užsitęsęs priepuolis sukelia lėtinės ligos paūmėjimą (išeminė širdies liga komplikuojasi miokardo infarktu, skrandžio opa perforuoja) ar genetiškai predisponuotos "išlindimą" (pvz.: po priepuolio žmogus suserga pirmo tipo cukriniu diabetu). Tad į priepuolius medikai visada žiūri rimtai, smarkius ramindami benzodiazepinais.

Kai kuriems žmonėms tokie priepuoliai kartojasi dažniau ir jie dažniau atsiduria ligoninėje. Bet dauguma žmonių išgyvenę kelis tokius priepuolius išmoksta juos atskirti, įveikti ir suvaldyti - taip žymiai geriau prisitaiko gyvenime, nes bereikalingi medicininiai tyrimai ir intervencijos ne tik vargina ir gąsdina, bet neturint medicininio draudimo ir labai tuština piniginę (arba brangina draudimą...).

Vis dėl to, patys priepuoliai gali būti tokie stiprūs ar kartotis taip dažnai, kad gali tapti savarankišku panikos sutrikimu, kurį turi ~1,5% visų žmonių. Taip būna tada, kai:

a) priepuoliai kartojasi labai dažnai. Praktiškai kasdien ar net kelis kartus per dieną.

b) kartojasi rečiau (bet bent 1/mėn) ir žmogus nuolatos bijo, kad jam bus priepuolis. Dėl to negali normaliai gyventi/dirbti/mokytis/kurti šeimos/t.t (ar visko iš karto).

Kad būtų diagnozuotas panikos sutrikimas neturi būti kitos ligos galinčios sukelti tokių priepuolių (pavyzdžiui antinksčių auglio, vidinės ausies uždegimo, Vilsono ligos, hipoglikemjos). Nes jei tokia yra - tuomet pirmiausiai ją ir reikia gydyti. 

Kai yra tikras panikos sutrikimas geriausiai veikia psichoterapija - žmogus su specialisto pagalba turi pats atkapstyti ir surasti priežastis kodėl jo organizmas elgiasi taip begėdiškai ir dėl menkiausių smulkmenų ar iš viso, nei iš to, nei iš šio, reaguoja tarsi būtų pasaulio pabaiga. Kartais psichologas randa ir tokias ligas, kurias tenka gydyti jau psichiatrui. O kartais išgydyti šiam sutrikimui užtenka pacientui mesti rūkyti ir susijaudinus tiesiog giliai įkvėpti ir iškvėpti pasakant "Tu gali. Viskas bus gerai." Žmonės yra labai skirtingi.

Kol vyksta psichoterapinis gydymas, nes jis trunka mažiausiai kelerius metus, dažnai skiriami antidepresantai - jie retina ir lengvina priepuolius, todėl žmogus gali geriau gyventi ir mažiau kentėti, kol vyks tikrasis ligos gydymas.

:) jei įtariate, kad kažkam šalia jūsų prasidėjo panikos priepuolis, tai pirmiausia nepanikuokite patys (nes  jei jau supanikavusio žmogaus simpatinė nervų sistema "pajus" jūsų baimę, tai visai nuo pavadžio nutrūks), o ramiai pamėginkite nuraminti žmogų, kad viskas bus gerai, atidarykite langą, ramiai kvėpuokite ir prašykite supanikavusį kvėpuoti drauge su Jumis. Jei kažkas tokio darosi nepažįstamam ar kad ir pažįstamam pirmą kartą (ar kad ir ne pirmą, bet jis nėra pasakęs, ką tada reiktų daryti) - iškvieskite greitąją, nes diferencijuoti ar tai tik panika, ar realiai grėsmingas įvykis niekaip savo jėgomis negalite.

Jeigu įtariate, kad Jums pačiam/-iai būna tokie priepuoliai kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Jis toliaus iš pradžių ištirs ar nėra somatinių susirgimų, vėliau nukreips psichologui. Jeigu jau kyla įtarimų, kad gal čia "nuo nervų", tai kreiptis pas psichologą iš karto irgi visai racionalu :)

Izoldos Krivienės "Karalių paslaptys"

Na tik pažiūrėkite kokį nuostabų daiktą turiu.
Ar žinote kas tai?

O gi šviečiamoji knygelė vaikams ir ne vaikams apie hemofiliją.

Jos autorė - hematologė Izolda Krivienė. Hematologai yra gydytojai gydantys kraujo ligas. Tokias kaip jau minėta hemofilija, kurios metu trūkstant tam tikrų krešėjimo faktorių kraujas kreša ne visai taip, kaip turėtų ir dėl to pridaro daug sunkumą sergantiesiems šia liga.

Visą perskaičiau ir turiu pasakyti, kad parašyta tikrai labai aiškiai. Ir dar ganėtinai įdomiai, ko kai kuriose vaikams skirtose šviečiamosiose knygelėse trūksta. Šioje yra intrigos - princas, liga drakonas, fėja. Ir laiminga pabaiga su vestuvėm, kaip ir daugumoje pasakų ;)

Atsimenu, kai buvau pradinukė, tai kartais "pasiplaudavau" nuo nemėgstamo fizinio ir dar labiau nemėgstamos choreagrafijos sakydama mokytojams, kad skauda pilvą. Tada turėdavau eiti pas mokyklos sesutę, jai tai jau būdavo galima pasakyti, kad tiesiog nenoriu būti tose pamokose.

Tik vėliau, jau studijuojant tą pačią mediciną sužinojau, kad tokių dalykų, kaip "tingiu" ar "nenoriu", ypač vaikams nėra ir visada už tokių pasakymų slepiasi fizinės ar emocinės priežastys, nuo patyčių nematant mokytojai iki kokios virusinės infekcijos sukeliančios tik siplnumą ir dirglumą... Tačiau nors sesutė leisdavo tas 40 pamokos minučių prasivolioti ant jos kabineto kušetės, neleisdavo to laiko praleisti vėjais ir liepdavo skaityti informacines knygeles apie visokias ligas ir panašiai. Niekada neklausdavo ką perskaitei, bet jei iškildavo neaiškumų galėdavai pats paklausti.

(knygelė yra iliustruota puikiomis Linos Žutautės iliustracijomis)

Tai va, grįžtant prie knygelės galiu pasakyti, kad tokia knygelė yra būtent tai, ką geroji mano pradinės sesutė būtų tada man davusi skaityti ir ką neabejoju, kaip strategiją mokytis ir neapsileisti galėtų tokiems tinginiukams kaip aš taikyti ir šiandienos mokytojai ar medicininis mokyklos personalas (labai tikiuosi, kad ir taiko, nes tokiu būdu galima labai mažomis pastangomis pasiekti labai daug švietime).

Ką jau bekalbėti apie tai, kaip tokia knygelė turėtų būti naudinga sergančiojo klasės draugams ar mažesniems broliams ir sesutėms. 

Man ypač šilta pasidarė, kai pamačiau, kad joje yra štai tokių vietų:

Čia tik dalis patarimų skirtų sergančiųjų broliams ar seserims.

Nes kai šeimoje būna vienas sunkia liga sergantis vaikas, kartais taip nutinka, kad kiti ima jaustis mažiau mylimi, ar neverti tokio tėvų dėmesio ir rūpesčio, kaip sergantysis.

(prijaukintas hemofilijos drakoniukas)

Tai va, jei užmatysite knygelę kur, būtinai prigriebkite sau ar artimiesiems. Perskaityti jos elektroninę versiją galima čia.

Ką turi bendro cholesterolio mažinimas ir gluosninės kreivabūdės?

Šis blogo įrašas nėra gydytojo konsultacija, patarimas ir negali tokio pakeisti. Tai tiesiog rašliava iš serijos "o aš skaičiau internete" skirta akiračiui praplėsti. Visuomet pasitarkite su jus gydančiu gydytoju. Šių grybų vartojimas dideliais kiekiais gali sukelti rabdomiolizę ir kitas sunkias ir gyvybei grėsmingas komplikacijas!

(ši daili nuotrauka yra iš čia)

Gluosninės kreivabūdės (Pleurotus ostreatus) dažniausiai auga ant negyvų lapuočių. Rečiau ant gyvų, bet jei pamatysite gyvą lapuotį su tokiu grybu galėsite it koks specialistas palinguoti galvą, kad tas medis ganėtinai leisgyvis ir ilgai netemps. Neretai ji auga ant šiaudų, mėšlo, ar net palikto ir pamiršto lauke šunų ėdalo. Tai labai plačiai palitęs saprotrofas.

Kvapas šiek tiek primena migdolus, valgomas, nesunkiai kultivuojamas ir auginamas specializuotuose ūkiuose ar tiesiog mėgėjų.

Kai gluosninei kreivabūdei trūksta baltymu, ji geba nugalabyti po pūvančią medieną ar dirvožemį šliaužiojančius nematodus (tokias mažytes kirmėlytes) ir jas sėkmingai suvirškyti. Hoho, tiesa?

Reikia sutikti, kad sultingas kirmius turėtų būti skanesnis už sutrūnijusias plaušenas.

Žinoma, dėl skonio nesiginčijama... Šiame trumpame video kaip tik nufilmuota kaip grybo micelio suformuotos kilpos pagauna minėtus nematodus:

Gluosninė kreivabūdė yra ypatinga dar kai kuo - joje yra natūraliai randamas lovastatinas. Tai medžiaga priklausanti statinams. O statinai savo ruožtu yra vaistų klasė naudojama cholesterolio koncentracijai kraujyje mažinti. Mažėjant šiai, mažėja ir rizika mirtį nuo širdies ir kraujagyslių ligų!

Tai nėra vienintelis natūraliai gamtoje randamas statinas - šie yra gana plačiai paplitę, kaip ir natūralūs antibiotikai ar kitos panašios medžiagos, atliekančios ląstelių ginklų vaidmenį. Mūsų, sudėtingų ir mandrų daugialąsčių ląstelėms, tai daugiau drausminis pabaksnojimas šakaliu, negu trenkimas per galvą su lazda. Aišku, gerai ir netikėtai užtaikius ir su šakele galima pritvoti - statinų vartojimas turi ir neigiamų pusių, bet apie tai dabar daug nesiplėsiu.

Bet lovastatinas vienintelis randamas plačiai paplitusiame grybe, o ne kokiame egzotiniame pelėsyje ar bakterijoje. 

(Va vienas egzotinis pavyzdys - raudonieji ryžiai. Tai paprasti ryžiai apaugę Monascus purpureus pelėsiu, kuris gamina n visokių statinų. Ir kitokių dalykėlių, dėl kurių nėra labai populiarus kaip vaistas, bet vis dar naudojamas maistui dažyti tradicinėje kai kurių šalių virtuvėje.)

Taigi išeina taip, kad šis grybas yra vaistinis grybas - džiovintoje gluosninėje kreivabūdėje lovastatino gali būti net 2,5% ar daugiau. Tarkime jei yra 2% (buvo gerai prižiūrėta, sode auginta, kitų grybų  nepuldinėta), ir pacientui reikia gauti tokią vidutinę lovastatino dozę (40mg), tai per dieną užtektų suvalgyti po 2g šio džiovinto, šiek tiek anyžių skonį primenantį grybo.

Hei, hei, visai nieko, ane? Tai kodėl tada pakampės neprisodintos šitų grybų, jeigu statinus vartoja didžioji dauguma žmonių su padidėjusiu cholesteroliu? Kur čia šuo pakastas?

Aha, o čia va ir prasideda gydymosi augalais, grybais, džiovintom vištų kojom ir marinuoto avių akim pavojai.

Pirmiausia, tai ant pačių grybų nėra parašyta kiek juose yra tiksliai to lovastatino. Na gerai. Viename gal bus 1%, kitame 2,2%, trečias gal bus biocheminis paranojikas ir turės jo net 5%? 

(Nuotrauka iš čia. Aš uždėjau skaičiukus iš lempos :))

Kas iš to? Ogi nėra taip, kad ai nu vieną dieną išgersi truputį daugiau, kitą dieną mažiau mažiau ir organizmas jau tą chaltūrą sutvarkys...

Jei vaistų veikliosios medžiagos koncentracija svyruoja organizme, jau vien tai gali padaryti juos mažiau efektyvius, padidinti šalutinių ir nepageidaujamų poveikių riziką ar net dar blogiau. Dabar kai kurie medikamentai išgyvena tikrą renesansą, nes tiesiog pavyksta išspręsti problemas susijusias su jų konc. svyravimais :D

Lovastatino šalutiniai poveikiai, ypač nuo didelių dozių gali būti laaaabai bjaurūs - pavyzdžiui rabdomiolizė. Žmonių kalba tai reiškia "raumenų ištirpimas". Aišku tie raumenys taip tiesiogiai netirpsta ir nevarva, bet yra pažeidžiamos jų ląstelės - tai ne tik kad skausminga, bet ir pavojinga, nes gali baigtis mirtimi. Įvertinus, kad raumenų ląstelės regeneruoja labai menkai (praktiškai galima sakyti, kad jos iš viso neregeneruoja), ir kad kiti šalutiniai poveikiai irgi nelabai mieli - pvz.: viso kūno niežulys, veido ištinimas, silpnumas, sąnarių "laužymas" ir t.t., tai kažkaip nelabai norisi žongliruoti dozėmis...

(O čia ne į temą vietoje kavos pertraukos- va taip va plaukia jūrų šukutės (čia tokie moliuskai). Kempiniuke gerai parodyta - jos ten už paukštukus :D)).

Antriausia, grybuose ne tik, kad niekas be jų pačių nekontroliuoja kiek yra vaisto, bet nekontroliuoja ir to, ko dar juose yra. Pavyzdžiui jeigu darže išpylėte dyzelio ir dabar niekas, zaraza, neauga, tai užsodinkite šitų grybų - teoriškai, jei bus tinkama drėgmė ir saulė nekepins, per keturias savaites grybai  subujos ir suskaidys 95% dirvožemyje likusio dyzelio. Dar geriau - į save tarsi kempinės sutrauks tokius dalykus, kaip sunkieji metalai, taigi, tereikės grybus kas kiek laiko nurinkti ir mesti kaimynui per tvorą, tfu, tvarkingai ir kultūringai nuvežti sunaikinti. 

Procesas, kurio metu gyvų organizmų dėka valomas užterštas dirvožemis yra vadinamas bioremediacija ("klaidos ištaisymas") - šiuo metu be bakterijų, medieną skaidančių grybų  tam labai plačiai naudojamas ir genetiškai modifikuotas tabakas, nes jis lengvai surenkamas ir varkingai kultūringai išvežamas sunaikinti tą dar galima po to parduoti ir rūkaliai jį surūkys, sunkiųjų metalų ir kito brūdo dalį paslėpdami savo kūnuose. Tai labiau apsimoka, nei sėti kokius tai grybus, nes kas gi pirktų grybus su užrašu "grybai žudo" arba "grybų valgymas labai kenkia jūsų sveikatai"?... 

Hm. Nors jei pardavinėtų, tai tikrai būtų perkančių xD

("Nausikaja iš Vėjų slėnio" yra labai gražus filmas, kuriame grybai sutvarko Žemę po žmonių pašiukšlinimo. Jie ten tokie į augalus labiau panašūs, bet vis tiek - jei šiandien jus kamuoja lengva mikofilija, būtinai pažiūrėkite.)

Trečia, lovastatinas gerai, bet yra sukurta ir kitų, sintetinių statinų.

Juos vaistų firmos kūrė ne todėl, kad nekentė grybų ir nematė grybų auginimo verslo perspektyvos, bet todėl, kad manė galinčios sukurti vaistą, kurio kainos ir gero efekto, bei menkų šalutinių poveikių santykis būti geresnis - gauni daugiau, kenti mažiau. Na, moki dažniausiai tiek pat ar net daugiau ir pigumas lieka tik farmacininkams, bet vis tiek - kad kažkas gauta iš gamtos toli gražu nereiškia, kad yra geriau ir turi mažiau šalutinių poveikių, nei gauta iš mėgintuvėlio.

Kietai virta ta ketvirta, bet šitie grybai primena anyžius ir dar juose yra arabitolio, nuo kurio kai kuriems žmonėms paleidžia arba pučia vidurius, žmonėms jiems gali būti alergiški. Smulkmena, bet tik ne tiems, kas nekenčia anyžių irba turi jautrų žarnyną.

(Gluosninis kreivabūdžiukas auginamas mitybinėje terpėje. Stiebkis gluosniabūdžiuk!. Paveikslėlis iš čia).

Bet, jeigu kažkaip patekote į šitą mano blogo įrašą mąstydami apie tai, kaip išsisukti nuo tablečių iš vaistinės ir norite patys sau susiveikti statinų (neįsivaizduoju kas čia atvijo. Prisipažinkite komentaruose!), tai tą darydami nepamirškite, kad geriausia būtų, jei kreivabūdes augintumėtės patys. Nepatingėkite išmokti - ne tik bus proga pajudėti lauke (kas irgi prisidės prie cholesterolio mažinimo), bet naujos informacijos ir įgūdžių įgijimas padės ilgiau išlaikyti šviesią galvą ;) Dabar greičiausia esate labai jauni, ne vyresni nei 50, bet laikas bėga greitai ir reikia netingėti nuolatos mokytis kažko naujo, kad ir po nedaug (pvz.: kaip auginti grybus šiaudų maišuose!)

Jeigu vilioja visokie "natūralūs medikamentai iš gamtos" su šiuo džiovintu grybu ir panašiai, tai teks susitaikyti, kad jie bus laaaabai brangūs. Ne todėl, kad grybas bus brangus, o todėl kad nuo pakėlės jis gi netiks, o taip pat turės būti praėjęs n patikrų ir gavęs n+m sertifikatų. Aišku pigesnis gali būti ir be tokių tikrinimų ir gal ne nuo pakėlės, bet iš griovio 5 m nuo jos tai visai galimai ir gali...

Antra, pasakykite savo gydytojui, kad statinais dabar rūpinsitės patys ir papasakokite kaip ir kodėl būtent. Labai gali būti, kad jis galės patarti arba nukreipti fitoterapeutui - specialistui, kuris specializuojasi gydyme žolėmis ir panašiai. (čia paminėsiu, kad fitoterapija neturi nieko bendro su homeopatija, pastaroji nėra niekaip grindžiama anei mokslu, anei klinikiniais tyrimasi :/)

Trečia (hm, kažkaip antrą sąrašą sudarinėju šiame įraše), tai, kad gydysitės kreivabūdėmis jokiu būdu nereikš, kad neturėsite darytis visų tyrimų ir gydymo korekcijų, kaip kad būtų jei vartotumėte statinus iš vaistinės.

Tai tiek va šiam kartui, mane per daug vilioja bandelės ant gretimo stalo :D

Dimensija X

Kūkū.

Tai va. Čia tas įrašas, kurį žadėjau dviem mano blogo skaitytojams, kurie mane atpažino per ketvirtadienio knygos pristatymą. Taip susilydžiau iš laimės, kad net pabėgau.

Nu čia gi turbo epic - blogo praktiškai nerašau, o skaitytojų vis tiek turiu.

Dabar galite man pavydėti >:D

Jei sugebėsiu tą knygą perskaityti, tai tada ir aprašysiu ;P

Iš pradžių šitą piešinį planavau nupiešti kitaip - detales nuspalvoti skirtingomis spalvomis, o merginą pilkai. Bet tada apsigalvojau. Naudojau juodą CD markerį ir guašą.

Vakar patapau trečios pakopos dvigubai aklo klinikinio bandymo savanore :l daba esu ganėtinai saugus eksperimentinis triušis vienai būsimai vakcinai (ne tokie saugūs buvo žemesniųjų pakopų savanoriai, nes ant jų buvo daugiau tikrinama ką blogo ta vakcina daro, o ant tokių kaip aš tikrins dabar ar ji daro daugiau gero už mano pačios entuziasmą ar ne :D).

Ar gavau būtent vakciną ar tik placebą (kitos ligos, jau patikrintą vakciną) sužinosiu tik po 14 mėnesių. Nebent anksčiau laiko man nutiks kas nors arba sugalvosiu iš tyrimo pasitraukti :D

Jei sulauksiu tyrimo pabaigos, tai tada ir apie jį parašysiu 8P

Prieš porą dienų net keliose vietose G+ kažkaip virė diskusijos apie animacinius filmukus.
Tai sėdėjau, sėdėjau ir sugalvojau sudėti -10- 9 savo mėgstamiausių vaikystės multikų sąrašą (atsitiktine tvarka).

1) Thundarr The Barbarian - labai man patiko. Žiūrėjau 6-7 metų amžiaus. Jame pro Žemę prasišnioja kokia tai paklydusi planeta, mėnulio nebėra, ir kažkodėl per ateinančių 2000 metų evoliucija (?) prigamina keistų padarų ir padarėlių. Nors man tada tai atrodė kaip per trumpas laiko tarpas atsirasti naujai rūšiai, bet vis tiek netrukdė varvinti seilę į peraugusį katiną Oklą :) Man tada atrodė, kad jis turėtų būti šiurkštus kaip batų šepetys.
2) Conan the Adventurer - žiūrėjau 5-6 metų amžiaus. Labai patiko visa ta žvaigždių metalo iš meteorito idėja, o suakmenėję Konano giminaičiai mane labai gąsdino. Aš vis galvodavau, kad jeigu jis vis tikisi juos atgaivinti, tai tikriausiai jie nėra mirę, gal net suvokia kas aplink juos vyksta?... Labai kraupu. Įžangos dainą mokėjau mintinai :)
3) Street Sharks - žiūrėjau 9-10 metų amžiaus. Iki tol labai mėgau vėžliukus mutantus nindzes (niekaip nesupratau jų ir tos reporterės April santykių o_O), bet šitie rykliai buvo labiau... dantyti >:D hur hur hur.
4) The Pirates of Dark Water - žiūrėjau 5 metų amžiaus (tik 20 serijų berods buvo). Čia buvo belekaip labiausiai epinis mano tuometinis matytas dalykas. Jame buvo ekomancerė galinti kontroliuoti gyvybę ir gamtą. Ir skraidanti papūgbeždžionė. SQUARE EPIC. 
5) Captain Planet and the Planeteers - žiūrėjau ilgai. Gal nuo 5 iki 7 ar net 8 metų. Tie planetiečiai tai man visai nepatiko, bet idėja žmogiškos gamtinių jėgų personifikacijos - net labai. Visą laiką galvodavau tai jis yra asmenybė ar ne, turi jausmus ar ne. O laisvą valią?... Labai patikdavo, kai Kapitoną planetą pagaudavo daktarė Blight ir kaip nors jį pririšdavo, o jis dėl to imdavo netekti savo galių >:}  hur hur hur.
6) The Mask Šitą žiūrėjau visą vaikystę. Iš pradžių angliškai, po to lietuviškai. Pradinėje vaikščiojau pas logopedą, tai labai patikdavo, nes visi pas jį ėję vaikai žiūrėdavau šitą multiką ir galėdavome rimtai aptarti kas jame nutiko ir kodėl personažai elgėsi vienaip ar kitaip. Tuo tarpu klasėse klasiokai į tokias tokių "durnų" multikų diskusijas nesileisdavo ir kaifo nepagaudavo xD Matyt mėgautis šiuo multiku reikėjo šiokio tokio dėmesio deficito...
Pagrindinis blogiukas buvo toks Pretorijus - jo galva galėdavo atsiskirti nuo kūno ir ropinėti. Kažkaip jis labai dažnai ropinėdavo ant Stenlio. I liked that, too >:} Man atrodė, kad Stenlio neįsisamonintas ir užgniaužtas destruktyvus sadizmas puikiai jį papildytų. Ir kaip žavinga, kad niekada nepapildys, nes jeigu Stenlis priimtų savo blogąją pusę, tai nebeliktų to Stenlio, kuriuo jis save laiko (ir kaukės) - jis pats leisdavosi žeminamas ir stumdomas tam, kad dar labiau galėtų paslėpti tai, ką savyje neigia.
Bet ką aš žinau, man tada buvo kokie devyneri xD

7) Spider-Man - žiūrėjau 7-8 metų. Labiausiai patiko, kai Piterį ėmė kankinti šonų skausmai ir jam išaugo papildomos rankos - tas keistas jo, kaip superherojo bejėgiškumas ir pagalbos prašymas iš daktaro pavirtusio į milžinišką driežą (vėlgi, koks kontrastas) (vardo nebepamenu) mane labai kaustė prie ekrano o_O O taip, ir Kravenas >:} * hur huir HUR*

8) The Magician - šitą žiūrėjau jau daug vėliau. Kokių 10-11. Jis buvo prancūziškas ir aš vis laukiau kokios nors įdomesnės intrigos jame tarp pačio Ace (fokusininko) ir Cosmo (jo jauno asistento/mokinio/pagalbininko/velnias žino ko). :l Bet tada dar nesupratau, kad čia elementariausias triukas su personažais - jį pvz.: labai gerai eksplotuoja naujojo Šerloko serialo kūrėjai xD

9) Highlander - žiūrėjau 11-12. Toks nupušęs multikas blogąja prasme :D Toks lievas, kad net įdomu žiūrėti. 

:) Dar buvo krūva visokių voltronų, transformerių ir kitokių multikų su milžiniškais robotais, dėl kurių net nesvarstydama paaukodavau popietę smėliadėžėje.

:) Po to, skaitau, kad prasidėjo paauglystė, tai ten jau kiti multikai buvo ir apie juos gal kada kitą kartą :D

PS - dabar tai žiūriu Adventure Time. Labai geras.
PPS - sovietinės animacijos nesupratau. Labiausiai mane trikdė "coliukė", nes niekaip nesuvokiau kodėl ana pabėgo su trais driugiažmogiais - man ji pasirodė tiesiog kaip įdomus "žaisliukas" jų princui - atrodo kaip jie, bet gi nėra viena iš jų (jinai gi kokia tai savarankiška augalo žiedo atauga) ir man visuomet atrodė, kad to multiko neparodo iki galo - kaip atėjus kokiam rudeniui princas susiranda kitą drugiažmogę, o coliukę pameta, kaip kad jinai pametė kurmį ir Pelę. Dar labai gąsdino "Undinėlė" - joje buvo tokia scena, kurioje šita jūrų nimfa eina dantytu ratu ir jos kiekvienas žingsnis yra vientisas skausmas. Dėl plokščiapadystės iki lytinio brendimo įpusėjimo mano kiekvienas žingsnis irgi buvo gryna kančia, ir tą multiką visada žiūrėdavau su maždaug tokia išraiška:

o_o

Taip pat nesupratau kodėl jinai negalėjo raganos paprašyti kad tam žmogui kokias žiaunas ir uodegą prisabačintų. Plius, jinai gi atgamtinių galių dukra - galėtų visą haremą princų kokioje tropikų saloje turėti, jei tik norėtų.
:D per sudėtinga man buvo, dabar tikriausiai visai kitaip žiūrėčiau XD 

------

man atrodo, kad apie sovietinį Undinėlės multiką jau rašiau anksčiau... :) Tai jeigu čia ir Jums rodosi taip, tada viskas gerai - atmintis tikriausiai geresnė už mano kokius penkis kartus :D

Varlė slidininkė

Woosh. 

Kaip skrenda.

Rokiškio Rabinovičiaus portretas

Tik be lazerių.

O čia va pačio Rokiškio blogas.