Trumpai apie panikos priepuolius

Žadėjau parašyti apie panikos atakas, tai tą ir darau (nors realiai turėčiau dabar dirbti prie ligos istorijų, bet jei jūs niekam neskysite, tai ir aš tylėsiu, sutariam? ;D). 

(paveikslėlis iš štai šio komikso)

Taigi, kas yra tos panikos atakos?

Jeigu žiūrėti labai konkrečiai, tai panikos ataka arba panikos priepuolis, yra toks reiškinys, kai žmogų per 10-15 minučių apima konkretus labai didelis baimės ar nerimo jausmas su keturiais ar daugiau iš žemiau išvardintų dalykų (kurie, beje, yra išvardyti visiškai atsitiktine tvarka):

-) mirties baime;

-) prakaitavimu;

-) drebulio ar kratymu;

-) smaugimo jausmu;

-) galūnių tirpimu;

-) derealizacija ar depersonalizacija (čia toks jausmas, tarsi esi nebe savo kūne, tarsi viską stebi iš šalies. Arba kaip tik - kad esi tarsi aktorius patalpintas į sceną. Kartais būna jausmas, kad tik dalis kūno yra pakeista. Labai įvairūs pojūčiai gali būti);

-) svaiguliu, nestabilumu, alpimo jausmu;

-) krūtinės skausmu ir diskomfortu (dažniausiai jausmas tarsi kas durtų peiliu);

-) širdies plakimo jausmu (gali atrodyti, kad širdis ėmė plakti labai smarkiai), pagreitėjusiu pulsu;

-) sunkumu įkvėpti arba dusinimu;

-) baime prarasti sąmonę;

-) baime išprotėti;

-) mirgėjimu akyse ar visko matymu tarsi iš tunelio;

-) šalčio arba karščio pylimais.

Ir šitas "džiaugsmas" trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų... Kai kuriems žmonėms simptomai būna kiekvieno priepuolio metu tokie patys - kitiems visai skirtingi. 

Nieko neprimena? 

Būtent primena labai daug ką - pavyzdžiui miokardo infarktą, kurio metu dažnai skauda širdį, dusina, pila prakaitas, atsiranda mirgėjimas akyse ir baimė numirti. Iš šono niekaip neatskirsi ar tai nėra panikos ataka, nes ji iš tiesų tai ir būna panikos ataka ir miokardo infarktas. 

Realiai panikos ataka yra ne kas kita, kaip tiesiog fiziologinis mūsų kūno atsakas į kažką siaubingo ir pavojingo gyvybei kylančio iš vidaus ar iš išorės. Tai simpatinės nervų sistemos karinė mobilizacija.

Įsivaizduojate opusumą, kuris išsigandęs krenta lyg negyvas? Jis nedaro to specialiai ir sąmoningai (nebent baisiai gudrus yra), tiesiog jo nervų sistema taip išsprendžia pavojaus problemą - plėšrūnas radęs tokį opusumą bando jį graužti, katras dėl raumenų suglebimo/spazmo atrodo kaip negyvas, širdis plaka taip lėtai, kad net nesijaučia, dar koks tai atvėsęs, nėėsi gi stipenos, dar susirgsi kuom.

Kaip jau galbūt supratote panikos ataka yra visiškai normalus dalykas labai smarkių fizinių ar emocinių/psichinių sukrėtimų atvejais.

Todėl bent vieną panikos priepuolį patiria praktiškai visi žmonės. Dažniausiai dėl jo atsiduria ligoninės priimamajame, kur toliau ir aiškinamasi ar priepuolis kilo dėl ligos, ar tiesiog kaip atsakas į kažkokį tai įvykį (pvz.: paciento vaiką sutraiškė kombainas). Kartais užsitęsęs priepuolis sukelia lėtinės ligos paūmėjimą (išeminė širdies liga komplikuojasi miokardo infarktu, skrandžio opa perforuoja) ar genetiškai predisponuotos "išlindimą" (pvz.: po priepuolio žmogus suserga pirmo tipo cukriniu diabetu). Tad į priepuolius medikai visada žiūri rimtai, smarkius ramindami benzodiazepinais.

Kai kuriems žmonėms tokie priepuoliai kartojasi dažniau ir jie dažniau atsiduria ligoninėje. Bet dauguma žmonių išgyvenę kelis tokius priepuolius išmoksta juos atskirti, įveikti ir suvaldyti - taip žymiai geriau prisitaiko gyvenime, nes bereikalingi medicininiai tyrimai ir intervencijos ne tik vargina ir gąsdina, bet neturint medicininio draudimo ir labai tuština piniginę (arba brangina draudimą...).

Vis dėl to, patys priepuoliai gali būti tokie stiprūs ar kartotis taip dažnai, kad gali tapti savarankišku panikos sutrikimu, kurį turi ~1,5% visų žmonių. Taip būna tada, kai:

a) priepuoliai kartojasi labai dažnai. Praktiškai kasdien ar net kelis kartus per dieną.

b) kartojasi rečiau (bet bent 1/mėn) ir žmogus nuolatos bijo, kad jam bus priepuolis. Dėl to negali normaliai gyventi/dirbti/mokytis/kurti šeimos/t.t (ar visko iš karto).

Kad būtų diagnozuotas panikos sutrikimas neturi būti kitos ligos galinčios sukelti tokių priepuolių (pavyzdžiui antinksčių auglio, vidinės ausies uždegimo, Vilsono ligos, hipoglikemjos). Nes jei tokia yra - tuomet pirmiausiai ją ir reikia gydyti. 

Kai yra tikras panikos sutrikimas geriausiai veikia psichoterapija - žmogus su specialisto pagalba turi pats atkapstyti ir surasti priežastis kodėl jo organizmas elgiasi taip begėdiškai ir dėl menkiausių smulkmenų ar iš viso, nei iš to, nei iš šio, reaguoja tarsi būtų pasaulio pabaiga. Kartais psichologas randa ir tokias ligas, kurias tenka gydyti jau psichiatrui. O kartais išgydyti šiam sutrikimui užtenka pacientui mesti rūkyti ir susijaudinus tiesiog giliai įkvėpti ir iškvėpti pasakant "Tu gali. Viskas bus gerai." Žmonės yra labai skirtingi.

Kol vyksta psichoterapinis gydymas, nes jis trunka mažiausiai kelerius metus, dažnai skiriami antidepresantai - jie retina ir lengvina priepuolius, todėl žmogus gali geriau gyventi ir mažiau kentėti, kol vyks tikrasis ligos gydymas.

:) jei įtariate, kad kažkam šalia jūsų prasidėjo panikos priepuolis, tai pirmiausia nepanikuokite patys (nes  jei jau supanikavusio žmogaus simpatinė nervų sistema "pajus" jūsų baimę, tai visai nuo pavadžio nutrūks), o ramiai pamėginkite nuraminti žmogų, kad viskas bus gerai, atidarykite langą, ramiai kvėpuokite ir prašykite supanikavusį kvėpuoti drauge su Jumis. Jei kažkas tokio darosi nepažįstamam ar kad ir pažįstamam pirmą kartą (ar kad ir ne pirmą, bet jis nėra pasakęs, ką tada reiktų daryti) - iškvieskite greitąją, nes diferencijuoti ar tai tik panika, ar realiai grėsmingas įvykis niekaip savo jėgomis negalite.

Jeigu įtariate, kad Jums pačiam/-iai būna tokie priepuoliai kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Jis toliaus iš pradžių ištirs ar nėra somatinių susirgimų, vėliau nukreips psichologui. Jeigu jau kyla įtarimų, kad gal čia "nuo nervų", tai kreiptis pas psichologą iš karto irgi visai racionalu :)