Kūkū.
Tai va. Čia tas įrašas, kurį žadėjau dviem mano blogo skaitytojams, kurie mane atpažino per ketvirtadienio knygos pristatymą. Taip susilydžiau iš laimės, kad net pabėgau.
Nu čia gi turbo epic - blogo praktiškai nerašau, o skaitytojų vis tiek turiu.
Dabar galite man pavydėti >:D
Jei sugebėsiu tą knygą perskaityti, tai tada ir aprašysiu ;P
Iš pradžių šitą piešinį planavau nupiešti kitaip - detales nuspalvoti skirtingomis spalvomis, o merginą pilkai. Bet tada apsigalvojau. Naudojau juodą CD markerį ir guašą.
Vakar patapau trečios pakopos dvigubai aklo klinikinio bandymo savanore :l daba esu ganėtinai saugus eksperimentinis triušis vienai būsimai vakcinai (ne tokie saugūs buvo žemesniųjų pakopų savanoriai, nes ant jų buvo daugiau tikrinama ką blogo ta vakcina daro, o ant tokių kaip aš tikrins dabar ar ji daro daugiau gero už mano pačios entuziasmą ar ne :D).
Ar gavau būtent vakciną ar tik placebą (kitos ligos, jau patikrintą vakciną) sužinosiu tik po 14 mėnesių. Nebent anksčiau laiko man nutiks kas nors arba sugalvosiu iš tyrimo pasitraukti :D
Jei sulauksiu tyrimo pabaigos, tai tada ir apie jį parašysiu 8P
Prieš porą dienų net keliose vietose G+ kažkaip virė diskusijos apie animacinius filmukus.
Tai sėdėjau, sėdėjau ir sugalvojau sudėti -10- 9 savo mėgstamiausių vaikystės multikų sąrašą (atsitiktine tvarka).
1) Thundarr The Barbarian - labai man patiko. Žiūrėjau 6-7 metų amžiaus. Jame pro Žemę prasišnioja kokia tai paklydusi planeta, mėnulio nebėra, ir kažkodėl per ateinančių 2000 metų evoliucija (?) prigamina keistų padarų ir padarėlių. Nors man tada tai atrodė kaip per trumpas laiko tarpas atsirasti naujai rūšiai, bet vis tiek netrukdė varvinti seilę į peraugusį katiną Oklą :) Man tada atrodė, kad jis turėtų būti šiurkštus kaip batų šepetys.
2) Conan the Adventurer - žiūrėjau 5-6 metų amžiaus. Labai patiko visa ta žvaigždių metalo iš meteorito idėja, o suakmenėję Konano giminaičiai mane labai gąsdino. Aš vis galvodavau, kad jeigu jis vis tikisi juos atgaivinti, tai tikriausiai jie nėra mirę, gal net suvokia kas aplink juos vyksta?... Labai kraupu. Įžangos dainą mokėjau mintinai :)
3) Street Sharks - žiūrėjau 9-10 metų amžiaus. Iki tol labai mėgau vėžliukus mutantus nindzes (niekaip nesupratau jų ir tos reporterės April santykių o_O), bet šitie rykliai buvo labiau... dantyti >:D hur hur hur.
4) The Pirates of Dark Water - žiūrėjau 5 metų amžiaus (tik 20 serijų berods buvo). Čia buvo belekaip labiausiai epinis mano tuometinis matytas dalykas. Jame buvo ekomancerė galinti kontroliuoti gyvybę ir gamtą. Ir skraidanti papūgbeždžionė. SQUARE EPIC.
5) Captain Planet and the Planeteers - žiūrėjau ilgai. Gal nuo 5 iki 7 ar net 8 metų. Tie planetiečiai tai man visai nepatiko, bet idėja žmogiškos gamtinių jėgų personifikacijos - net labai. Visą laiką galvodavau tai jis yra asmenybė ar ne, turi jausmus ar ne. O laisvą valią?... Labai patikdavo, kai Kapitoną planetą pagaudavo daktarė Blight ir kaip nors jį pririšdavo, o jis dėl to imdavo netekti savo galių >:} hur hur hur.
6) The Mask Šitą žiūrėjau visą vaikystę. Iš pradžių angliškai, po to lietuviškai. Pradinėje vaikščiojau pas logopedą, tai labai patikdavo, nes visi pas jį ėję vaikai žiūrėdavau šitą multiką ir galėdavome rimtai aptarti kas jame nutiko ir kodėl personažai elgėsi vienaip ar kitaip. Tuo tarpu klasėse klasiokai į tokias tokių "durnų" multikų diskusijas nesileisdavo ir kaifo nepagaudavo xD Matyt mėgautis šiuo multiku reikėjo šiokio tokio dėmesio deficito...
Pagrindinis blogiukas buvo toks Pretorijus - jo galva galėdavo atsiskirti nuo kūno ir ropinėti. Kažkaip jis labai dažnai ropinėdavo ant Stenlio. I liked that, too >:} Man atrodė, kad Stenlio neįsisamonintas ir užgniaužtas destruktyvus sadizmas puikiai jį papildytų. Ir kaip žavinga, kad niekada nepapildys, nes jeigu Stenlis priimtų savo blogąją pusę, tai nebeliktų to Stenlio, kuriuo jis save laiko (ir kaukės) - jis pats leisdavosi žeminamas ir stumdomas tam, kad dar labiau galėtų paslėpti tai, ką savyje neigia.
Bet ką aš žinau, man tada buvo kokie devyneri xD
7) Spider-Man - žiūrėjau 7-8 metų. Labiausiai patiko, kai Piterį ėmė kankinti šonų skausmai ir jam išaugo papildomos rankos - tas keistas jo, kaip superherojo bejėgiškumas ir pagalbos prašymas iš daktaro pavirtusio į milžinišką driežą (vėlgi, koks kontrastas) (vardo nebepamenu) mane labai kaustė prie ekrano o_O O taip, ir Kravenas >:} * hur huir HUR*
8) The Magician - šitą žiūrėjau jau daug vėliau. Kokių 10-11. Jis buvo prancūziškas ir aš vis laukiau kokios nors įdomesnės intrigos jame tarp pačio Ace (fokusininko) ir Cosmo (jo jauno asistento/mokinio/pagalbininko/velnias žino ko). :l Bet tada dar nesupratau, kad čia elementariausias triukas su personažais - jį pvz.: labai gerai eksplotuoja naujojo Šerloko serialo kūrėjai xD
9) Highlander - žiūrėjau 11-12. Toks nupušęs multikas blogąja prasme :D Toks lievas, kad net įdomu žiūrėti.
:) Dar buvo krūva visokių voltronų, transformerių ir kitokių multikų su milžiniškais robotais, dėl kurių net nesvarstydama paaukodavau popietę smėliadėžėje.
:) Po to, skaitau, kad prasidėjo paauglystė, tai ten jau kiti multikai buvo ir apie juos gal kada kitą kartą :D
PS - dabar tai žiūriu Adventure Time. Labai geras.
PPS - sovietinės animacijos nesupratau. Labiausiai mane trikdė "coliukė", nes niekaip nesuvokiau kodėl ana pabėgo su trais driugiažmogiais - man ji pasirodė tiesiog kaip įdomus "žaisliukas" jų princui - atrodo kaip jie, bet gi nėra viena iš jų (jinai gi kokia tai savarankiška augalo žiedo atauga) ir man visuomet atrodė, kad to multiko neparodo iki galo - kaip atėjus kokiam rudeniui princas susiranda kitą drugiažmogę, o coliukę pameta, kaip kad jinai pametė kurmį ir Pelę. Dar labai gąsdino "Undinėlė" - joje buvo tokia scena, kurioje šita jūrų nimfa eina dantytu ratu ir jos kiekvienas žingsnis yra vientisas skausmas. Dėl plokščiapadystės iki lytinio brendimo įpusėjimo mano kiekvienas žingsnis irgi buvo gryna kančia, ir tą multiką visada žiūrėdavau su maždaug tokia išraiška:
o_o
Taip pat nesupratau kodėl jinai negalėjo raganos paprašyti kad tam žmogui kokias žiaunas ir uodegą prisabačintų. Plius, jinai gi atgamtinių galių dukra - galėtų visą haremą princų kokioje tropikų saloje turėti, jei tik norėtų.
:D per sudėtinga man buvo, dabar tikriausiai visai kitaip žiūrėčiau XD
Tai sėdėjau, sėdėjau ir sugalvojau sudėti -10- 9 savo mėgstamiausių vaikystės multikų sąrašą (atsitiktine tvarka).
1) Thundarr The Barbarian - labai man patiko. Žiūrėjau 6-7 metų amžiaus. Jame pro Žemę prasišnioja kokia tai paklydusi planeta, mėnulio nebėra, ir kažkodėl per ateinančių 2000 metų evoliucija (?) prigamina keistų padarų ir padarėlių. Nors man tada tai atrodė kaip per trumpas laiko tarpas atsirasti naujai rūšiai, bet vis tiek netrukdė varvinti seilę į peraugusį katiną Oklą :) Man tada atrodė, kad jis turėtų būti šiurkštus kaip batų šepetys.
2) Conan the Adventurer - žiūrėjau 5-6 metų amžiaus. Labai patiko visa ta žvaigždių metalo iš meteorito idėja, o suakmenėję Konano giminaičiai mane labai gąsdino. Aš vis galvodavau, kad jeigu jis vis tikisi juos atgaivinti, tai tikriausiai jie nėra mirę, gal net suvokia kas aplink juos vyksta?... Labai kraupu. Įžangos dainą mokėjau mintinai :)
3) Street Sharks - žiūrėjau 9-10 metų amžiaus. Iki tol labai mėgau vėžliukus mutantus nindzes (niekaip nesupratau jų ir tos reporterės April santykių o_O), bet šitie rykliai buvo labiau... dantyti >:D hur hur hur.
4) The Pirates of Dark Water - žiūrėjau 5 metų amžiaus (tik 20 serijų berods buvo). Čia buvo belekaip labiausiai epinis mano tuometinis matytas dalykas. Jame buvo ekomancerė galinti kontroliuoti gyvybę ir gamtą. Ir skraidanti papūgbeždžionė. SQUARE EPIC.
5) Captain Planet and the Planeteers - žiūrėjau ilgai. Gal nuo 5 iki 7 ar net 8 metų. Tie planetiečiai tai man visai nepatiko, bet idėja žmogiškos gamtinių jėgų personifikacijos - net labai. Visą laiką galvodavau tai jis yra asmenybė ar ne, turi jausmus ar ne. O laisvą valią?... Labai patikdavo, kai Kapitoną planetą pagaudavo daktarė Blight ir kaip nors jį pririšdavo, o jis dėl to imdavo netekti savo galių >:} hur hur hur.
6) The Mask Šitą žiūrėjau visą vaikystę. Iš pradžių angliškai, po to lietuviškai. Pradinėje vaikščiojau pas logopedą, tai labai patikdavo, nes visi pas jį ėję vaikai žiūrėdavau šitą multiką ir galėdavome rimtai aptarti kas jame nutiko ir kodėl personažai elgėsi vienaip ar kitaip. Tuo tarpu klasėse klasiokai į tokias tokių "durnų" multikų diskusijas nesileisdavo ir kaifo nepagaudavo xD Matyt mėgautis šiuo multiku reikėjo šiokio tokio dėmesio deficito...
Pagrindinis blogiukas buvo toks Pretorijus - jo galva galėdavo atsiskirti nuo kūno ir ropinėti. Kažkaip jis labai dažnai ropinėdavo ant Stenlio. I liked that, too >:} Man atrodė, kad Stenlio neįsisamonintas ir užgniaužtas destruktyvus sadizmas puikiai jį papildytų. Ir kaip žavinga, kad niekada nepapildys, nes jeigu Stenlis priimtų savo blogąją pusę, tai nebeliktų to Stenlio, kuriuo jis save laiko (ir kaukės) - jis pats leisdavosi žeminamas ir stumdomas tam, kad dar labiau galėtų paslėpti tai, ką savyje neigia.
Bet ką aš žinau, man tada buvo kokie devyneri xD
7) Spider-Man - žiūrėjau 7-8 metų. Labiausiai patiko, kai Piterį ėmė kankinti šonų skausmai ir jam išaugo papildomos rankos - tas keistas jo, kaip superherojo bejėgiškumas ir pagalbos prašymas iš daktaro pavirtusio į milžinišką driežą (vėlgi, koks kontrastas) (vardo nebepamenu) mane labai kaustė prie ekrano o_O O taip, ir Kravenas >:} * hur huir HUR*
8) The Magician - šitą žiūrėjau jau daug vėliau. Kokių 10-11. Jis buvo prancūziškas ir aš vis laukiau kokios nors įdomesnės intrigos jame tarp pačio Ace (fokusininko) ir Cosmo (jo jauno asistento/mokinio/pagalbininko/velnias žino ko). :l Bet tada dar nesupratau, kad čia elementariausias triukas su personažais - jį pvz.: labai gerai eksplotuoja naujojo Šerloko serialo kūrėjai xD
9) Highlander - žiūrėjau 11-12. Toks nupušęs multikas blogąja prasme :D Toks lievas, kad net įdomu žiūrėti.
:) Dar buvo krūva visokių voltronų, transformerių ir kitokių multikų su milžiniškais robotais, dėl kurių net nesvarstydama paaukodavau popietę smėliadėžėje.
:) Po to, skaitau, kad prasidėjo paauglystė, tai ten jau kiti multikai buvo ir apie juos gal kada kitą kartą :D
PS - dabar tai žiūriu Adventure Time. Labai geras.
PPS - sovietinės animacijos nesupratau. Labiausiai mane trikdė "coliukė", nes niekaip nesuvokiau kodėl ana pabėgo su trais driugiažmogiais - man ji pasirodė tiesiog kaip įdomus "žaisliukas" jų princui - atrodo kaip jie, bet gi nėra viena iš jų (jinai gi kokia tai savarankiška augalo žiedo atauga) ir man visuomet atrodė, kad to multiko neparodo iki galo - kaip atėjus kokiam rudeniui princas susiranda kitą drugiažmogę, o coliukę pameta, kaip kad jinai pametė kurmį ir Pelę. Dar labai gąsdino "Undinėlė" - joje buvo tokia scena, kurioje šita jūrų nimfa eina dantytu ratu ir jos kiekvienas žingsnis yra vientisas skausmas. Dėl plokščiapadystės iki lytinio brendimo įpusėjimo mano kiekvienas žingsnis irgi buvo gryna kančia, ir tą multiką visada žiūrėdavau su maždaug tokia išraiška:
o_o
Taip pat nesupratau kodėl jinai negalėjo raganos paprašyti kad tam žmogui kokias žiaunas ir uodegą prisabačintų. Plius, jinai gi atgamtinių galių dukra - galėtų visą haremą princų kokioje tropikų saloje turėti, jei tik norėtų.
:D per sudėtinga man buvo, dabar tikriausiai visai kitaip žiūrėčiau XD
------
man atrodo, kad apie sovietinį Undinėlės multiką jau rašiau anksčiau... :) Tai jeigu čia ir Jums rodosi taip, tada viskas gerai - atmintis tikriausiai geresnė už mano kokius penkis kartus :D
fainaiii
AtsakytiPanaikintiAdventure time! jei ne 9gag ir sesė, turbūt nebūčiau apie šitą multiką sužinojus. jis nenustoja manęs stebinti :D
AtsakytiPanaikintiSuprantu tą jausmą, nes pilnapadystės gydymas buvo aktualus ir man. Visa tai buvo kančia vaikystėje, bet ačiū Dievui to daugiau nebeturiu.
AtsakytiPanaikinti