Apie migreną

Kadangi gavau net kelis prašymus, tai rašau apie migreną :) Nes, o tu salamanrioke bruzgynuose, paskutinį kartą rašiau prieš mėnesį!
Iš karto noriu pasakyti, kad nesu profesionali gydytoja, o tik medicinos studentė. Šis mano blogo įrašas, jokiu būdu negali būti laikomas gydytojo konsultacija, rekomendacija, šaltiniu ir panašiai. Na, tikiuosi suprantate, kad viską, ką čia rašau turite taip ir vertinti - kaip rastą internete informaciją. Visuomet pirmiausiai tarkitės ir klausykite savo gydančio gydytojo, na o aš savo blogo įrašais tik stengiuosi sudaryti įspūdį, kad iš viso vienokie ar kitokie susirgimai yra ir maždaug kokie ir kaip gydomi jie yra. (gal, jeigu man pasiseks ir vėliau nuspręsite gydytis "pas mane", apie tai pakalbėsime plačiau :) )

Skaitykite ir domėkitės kuo daugiau, nesidrovėkite parašyti man komentaro ar laiško enorca@gmail.com su pastebėjimais, klausimais, pabarimais, patirtimi. Į blogą galite tą padaryti ir anonimiškai, emailų niekur neviešinu ir niekam nerodau (nebent patys to prašote ;D).

Gerai, o dabar - prie temos!

(Paveikslėlis iš čia*. Trepanacija yra didesnės ar mažesnės skylės kaukolėje padarymas. Procedūra laikoma viena iš  seniausių žmonių taikomų chirurginių procedūrų. Vis dar ją darančios žmonių bendruomenės jos reikšmę dažniausiai aiškina kaip piktų dvasių išleidimą iš galvos. Be daugybės ligų ir būklių, kurių metu ji atliekama, dažnai yra ir migrena.)

1. Kas yra migrena?

Tai yra tam tikra galvos skausmo rūšis, kuri kyla dėl kol kas mokslui gerai nežinomų priežasčių, tačiau turi tam tikrus būdingus požymius ir simptomus. Iš tikrųjų migrena yra pati dažniausia antra pagal dažnį galvos skausmo priežastis, bet ne pati nepavojingiausia. (Dažniausia galvos skausmo priežastis yra taip vadinamasis įtampos galvos skausmas. Čia tas, kuris "nuo nervų" :))

(Paveikslėlis iš čia.)

2. Kaip migrena pasireiškia?

Migrena turi keletą formų.
Nėra aišku ar migrena kol kas nėra vadinamos kelios atskiros ligos, kurios pasireiškia migreniniais skausmais, ar vis dėl to tai yra tokia pati liga/būklė tik su skirtingais simptomais skirtingiems žmonėms.

Pats žodis "migrena" yra sudurstytas ir suklijuotas iš senovės graikų kalbos ir reiškia pusės galvos skausmą. Iš tiesų būtent tik tiek migrena ir apima - pusę galvos. Dažniausiai. Gali ir dvi (abi), gali apimti ir kaklą. Kai kurie žmonės teikia, kad jiem skauda viską (net jei įsivaizduoja, kad turi kokią naują galūnę, tai tada skauda dar ir ją...). Praktiškai visuomet jis būna pulsuojantis ir labai dažnai lydimas pykinimo, nuo šviesos, garsų, judesių (šie dirgikliai gali sustiprinti ir patį skausmą). Kadangi trunka nuo kelių valandų iki net 72 valandų, tai migrenos priepuoliui užėję žmonės dažniausiai tarsi dingsta iš visuomenės - jie pasislepia namuose, užsitraukia užuolaidas, užsidengia galvą pagalve, susiriečia į kamuoliuką ir stengiasi užmigti, nes dažniausiai miegas būna pats geriausias vaistas. Dažnai aplinkiniai nesupranta migrenikų ir mano, kad jie tiesiog tinginiai ar pasimetėliai, gaila, bet tarp tokių žmonių užaugę kartais žmonės irgi nežino, kad migrenos jie visgi neišsigalvoja. Bent vieną migrenos priepuolį per gyvenimą patiria penktadalis visų žmonių. Oficialiai. Neoficialiai skaičiai tikriausiai daug didesni.

Labai svarbu suvokti, kad migrena - tai stiprus galvos skausmas. Įsivaizduokite tokį dalyką, kaip skausmo skalę - 0: tai jokio skausmo, o 10 - tai toks skausmas, nuo kurio pačio jūs jau numirtumėte (tiesiog negalite tokio įsivaizduoti). Migreniniai galvos skausmai dažnai būna 7-8 balų sunkumo. Palyginimui - žmonės su 6 balų skausmu, dažniausiai jau nebevairuoja ir negali skaityti, nes taip skauda, kad nebegali susikaupti ir nieko nenori, yra pikti ir nervuoti. (Jei patiriate 8 balų skausmą ir nežinote dėl ko (jei sergate migrena, tai greičiausiai jau žinote kas čia jums yra), skubiai važiuokite į artimiausią gydymo įstaigą - jei skausmas pasieks 9, vargu ar liksite sąmoningas (o jei krisite ir nebus kam jūsų pagauti, tai dar ir galvą susitrenksite), ir "šiaip sau" ar dėl menkų priežasčių taip smarkiai neskauda. Būkite sąžiningas - neapsimeskite, kad skauda labiau, kai neskauda, ir kas neskauda, kai visgi skauda., bet čia jau nukrypau nuo temos).

(Paveikslėlis iš čia - labai gražus vadinamosios migreninės auros pavyzdys (jei dar nepaskaitėte pastraipos žemiau, tai tikrasis vaizdas turėtų būti šachmatų lenta)).

3. Ar žmonės žino kada priepuolis prasidės?

Dauguma nežino ir net nenutuokia.
Vieniems priepuolis gali būti tik kartą per metus, kitiems tarp 2-3 priepuolių būna tik viena ar dvi dienos be skausmo. Vidurkis yra 1-2 kartai per mėnesį. Vis dėl to tam tikra migrenų grupė - vadinamųjų migrenų su auromis, jomis sergantiesiems apie save "praneša"  auromis (ir kitais pojūčiais, nes kartais terminas aura naudojamas siaurąją prasme, apibrėžiant tik regėjimo sutrikimus).
Aura yra pojūčių rinkinys, kuris būna prieš migrenos priepuolį, dažniausiai trunkantis vos kelias minutes, gali ir valandą ar ilgiau (o priepuolis irgi prasideda valandos bėgyje). Kai kuriems žmonėms tai būna jausmas, tarsi kas "nusileistų ant jų iš dangaus", kitiems koks nors garsas (pvz. "kikenimas"), treti sako, kad jaučia, kaip šonkauliai trinasi į raumenis, bet dažniausios ir geriausiai žinomas visuomenei tikriausiai yra susijusios su regėjimu. Gali atrodyti, kad kažkokie konkretūs daiktai ėmė švytėti (pvz.: praskrendantys paukščiai), kad atsirado zigzagai regėjimo lauke, kad visi kampai "susidvigubino", kad  kažkokias spalvas ėmė keisti toks sniegelis, kurį rodo telikas, kai nėra signalo. Kas tik nori ir visiems tai gali būti skirtingai. Blogiausia, kai dėl kitų neurologinių ar psichinių sutrikimų auros sumaišomos su haliucinacijomis ar kliedesiais (ar pats žmogus nesupranta, kad tai ką mato ar jaučia - netikra, prisigalvoja, kad čia jį kokie demonai iš pragaro nori prigriebti ir panš.). 

Kartais auros būna ne tik sensorinės. Prieš migrenos priepuolį žmogus gali imti kalbėti kažkokius keistus dalykus, kažkaip keistai mąstyti, arba kaip tik - jam į galvą ateina genialios mintys. Tokie žmonės dažnai aplinkinių liūdnai sumaišomi, kaip sergantys psichinėmis ligomis, gali net patys taip apie save galvoti. 

Kai kuriais atvejais  žmogui su laiku migrenos priepuoliai silpnėja, o auros - ne. Galų gale pasikartoja tik auros, bet skausmo nebūna. Žmonės net pamiršta, kad kažkada sirgo migrena (pvz.: ankstyvoje vaikystėje) - netgi būna kuriozinių situacijų, kai vėliau klausia "tai ka, ne visiems būna, kad kartais mato, kaip žmonių akys švyti?" :)

Svarbu taip pat suprasti, kad žmogus nebūtinai turi sirgti tik vieno tipo migrena. Ir net jei serga vieno tipo, pvz. su aura, ne visada ji turi būti. Kažkada jau rašiau apie balsų girdėjimą - keistų vaizdų ir haliucinacijų matymas nieko bendro su psichine liga neturi, bet nesugebėjimas jų atskirti nuo tikrų daiktų, jau gali kažką tą linkme sufleruoti ;)

(Nuotrauka iš čia. Žiūr, kokios mielos jūrų kiaulytės! Beje, joms irgi gali būti migrenos priepuoliai.)

4. Ar yra kokių liekamųjų reiškinių?

Labai ginčytinas faktas ar migrena nekenkia žmogui. Pavyzdžiui yra pastebėta, kad migrena serga dažniau žemesnio intelekto ir/ar socialinio sluoksnio asmenys, bet čia klausimas ar taip yra dėl to, jog migrena sumažina protinius gabumus, ar tiesiog žmonės nespėja socialiai "kovoti už save", kai kas kiek laiko iškrenta keletui dienų iš gyvenimo. Taip pat kitas klausimas ar tiesiog nėra taip, kad žemesnio intelekto ir/ar socialinio sluoksnio  žmonės mažiau gėdijasi kalbėti apie savo galvos skausmą ir nelaiko jo silpnumu ar "prastumo" požymiu. Prisiminkite kai kurių žmonių požiūrį į depresiją, kad neva tai ne liga, o tiesiog "neturėjimas ką veikti", "dėmesio norėjimas" ir t.t. Jei žmogus dirba protinį darbą jis gali baimintis prisipažinti apie skausmą, kad jo bendradarbiai nesugalvotų, kad tas darbas jam yra neva per sunkus ir panašiai. Dar yra įsitikinimas, kad migrena - tai moterų galvos skausmas. Netiesa, migrena serga ir vyrai, tik jie apie tai mažiau pasakoja kitiems vyrams.

Kai kurie migrena sergantys asmenys teigia, kad po priepuolių dar keletą dienų jaučia mąstymo sulėtėjimą ar keistus pojūčius. Kiti kaip tik - kad po priepuolio tarsi perkrauti ir naujai atgimę. Vis dėl to nėra įrodyta, kad migrena sukeltų kažkokių tai liekamųjų reiškinių (kai nesikomplikuoja) ir tai yra viena iš didžiausių medicininių paslapčių. **

(Paveikslėlis iš čia. Kokia graži schema... Kad viskas būtų taip paprasta!)

5. Tai kas darosi su smegenimis, kai būna migrena?

O vat to, tai niekas ir nežino!
Yra daug hipotezių ir greičiausiai visos jos yra teisingos tam tikriems atvejams, arba visose po truputį yra tiesos.

Pati madingiausia yra kraujagyslinė teorija. Pačiose smegenyse skausmo receptorių nėra, bet jų yra stambiose kraujagyslėse galvoje ir jos dangaluose (tokiose kaip ir plėvese, kuriose smegenys minkštai guli). Kažkodėl toms kraujagyslėms kažkas užplaukia ir jos užspazmuoja - susitraukia. Tada kraujas per ten nebegali pratekėti ir dalis smegenų jo gauna mažiau (kurią maitina tos užsiraukėlės kraujagyslės), tuo tarpu kitos - kaip tik: staiga gauna antplūdį deguonies ir skaniosios gliukozės, nes likęs organizmas nelabai supranta kas čia užplaukė toms kraujagyslėms ir ne itin entuziastingai dalyvauja kraujo skirstyme. Šiuo metu kyla auros fazė. Bet užsiraukusios kraujagyslės nuvargsta ir tada jų ląstelės pasiduoda - tada kraujagyslė kaip tik labai išsiplečia, staiga per ją plūsteli kraujas. Staga smegenyse  kaip ir apsiverčia kas gauna kraujo daugiau, o kas mažiau. Nenuostabu, kad nuo tokių revoliucinių nuotaikų pykina. O dar blogiau, kad kraujo srovė tampo pervargusių kraujagyslių sieneles ir jas siaubingai skauda. Ir ne tik jas - pulsacija gali netgi persiduoti per likvorą (smegenų skystį) ir kitoms smegenų struktūroms. Smegenys tada iš tiesų įspūdingai pulsuoja.
Kraujagyslinė teorija naudingiausia aiškinant, kodėl viena iš migrenos komplikacijų yra migreninis infarktas (kai smegenų kraujagyslės igliau negauna reikiamo kraujo kiekio ar iš viso jo negauna, tai tiesiog ima nusibaiginėti). 

Kita madinga teorija yra neurogeninė-depresinė (aaaaa - sujungiau dvi teorijas į vieną, bet jūs nerodykite mano blogo jokiam neurologui ir gal Kalėdoms angliukų gauti man nereikės). Ji teigia, kad tos kraujagyslės - tik vargšės durnelės klaidinančius mokslininkus, mat pasimeta tik todėl, kad pirmiausiai pačios smegenys yra pasimetusios. Smegenys, kaip po organas daro klaidas lygiai taip pat, kaip ir visi kiti organai. Kai klaida pasireiškia staigiu neuronų užsidegimu darbui, kurio niekas iš jų neprašo: kyla epilepsija, mat vieni neuronai sugundo daryti bele ką, kad tik daryti ir kitus. Nu tai va iš t padriko daro priepuoliai ir kyla.
O kai jie dirbti tingi?
Ši teorija aiškina, kad čia ir yra migrena. Teorija irgai labai logiška, nes specialių tyrimų metu galima matyti, kad priepuolio metu plinta taip vadinamasis smegenų slopinimas. Nėra mirties be agonijos*** - o migrena atrodo kaip agonija be mirties! Taip pat depresija sergantys žmonės irgi gana dažnai skundžiasi sunkiai suvokiamu ir neišsakomu skausmu - kadangi depresijos metu smegenys taip pat "nuslopsta", tai gali būti, kad tolygus jų nuslopimas tiesiog nesukela tokios audringos simptomatikos, kaip prie migrenos. (čia nejuokinga, stiprūs galvos skausmai yra dažna savižudybių priežastis, net yra toks medicininis terminas kaip "savižudžio skausmas", nes jei jo nenutrauksi ir žmogaus prie lovos nepririši, tai po 2-3 dienų jau bus vėlu).

Ir dar yra koks zelionas teorijų, bet, kaip matote, vienos bendros nėra - tad arba vienos ar kitos yra teisingos tik prie tam tikrų atvejų, arba visose yra po dalelę tiesos :) 

6. Kaip sužinoti ar žmogus gali susirgti migrena?

Niekaip.

Kartais galima stebėti, kad ji yra labiau būdinga tam tikroms šeimoms, yra įtariamas genetinis polinkis.

Bet egizstuoja toks dalykas, kaip migrenos trigeriai - tai įvykiai ir būklės po kurių migrena sergantiems žmonėms dažniau būna priepuolis, o kartais po stipraus trigerio migrena iš viso "užsiveda".

Pvz.: vaikams tai alkis (ar net saldumynų trūkumas, migrenikai vaikai negavę guminukų reaguoja tikrai... piktai...) (migrena daugiausiai serga vaikai ir jauni žmonės, spėjamai dėl to, kad vėliau organizmas išmoksta su migrena susitvarkyti (pvz.: dėl to vėliau lieka tik auros, bet be skausmo), o taip pat ir dėl to, kad pas juos ir galvoje neuronų daug daugiau! Deja, bet kad būtų su galva kažkas negerai, reikia, kad toje galvoje kažko būtų :) ), suaugusiems kone dažniausia yra miego deprivacija su sekančiu persimiegojimu - pvz.: visą savaitę žmogus išmiega tik po kokias 5-6 valandas, o po to savaitgalį bando atmiegoti. (kai kurių gydytojų nuomone vien no to galima susirgti migrena), kitiems tai - šokoladas, sūris su pelėsiu, kava, ypač raudonas vynas (ne jis pats, o tam tikros medžiagos, kurios į jį patenka į gerų vyno statinių, tad rašalas šiuo atveju pavojingas tik savo alkoholiu).
Egzistuoja ir toks dalykas, kaip priešmenstruacinė migrena - ji visada būna tuo pačiu moters ciklo metu (pvz.: 2 dienos prieš mėnesines), o jeigu dar eina kartu ir su sunkiu priešmenstruaciniu sindromu ir endometrioze, tai kartais belieka tik stebėtis kaip tokios moterys iš viso gyvos (kartą teko skaityti fainą straipsniuką, kur kaip tik buvo diskutuojama, kaip jų sveiką protą (jei nesergate nė viena iš šių trijų ligų ar neturite sergančių artimųjų gali būti sunku įsivaizduoti apie ką kalbu) ir pakantumą skausmui perkelti JAV super soldier'iams, tada tai va armija būtų).

7. Gydymas.

Migrena nėra išgydoma liga. Vienintelė viltis, kad ji silpnės ar net dings.

Tačiau migrenos sukeliamas galvos skausmas ir jo nulemiamas gyvenimo kokybės sumažėjimas dažnai negali būti toleruojamas, taip pat pavojinga, kad ilgai užsitęsę ar sunkūs priepuoliai gali komplikuotis (viena iš komplikacijų yra mirtis. Bet nesigąsdinkite, sloga irgi gali būti mirtina).
Todėl gydymo strategija susideda iš dviejų dalių - tai priepuolio skausmo slopinimo ir priepuolių retinimo. 

Skausmas slopinamas dažniausiai paprastais nuskausminamaisiais nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo (NVNU) (tik didelėm dozėm). Čia su migrena yra labai įdomu, kad kai neveikia vienas visiškai, kartais labai gerai veikia kitas. Niekas kitas taip gerai nemoka visų NVNU, kaip migrenikai (tuo tarpu tiesiog nuo skausmo ar uždegimo NVNU perkantys pacientai dažnai giriasi, kad "tam buvo akcija, tai net tris pakelius paėmiau"). Dar kitiems jie veikia tik su kofeinu (ironiška, nes kitiems kaip tik - viską siaubingai pablogina). Gal yra tekę matyti vaizdelį kokioj kavinėje, kaip akis užsidengęs žmogus drebančiomis rankomis geria iš karto kokias 3 tabletkes ir usžigeria 3 puodeliais kavos... creepy, ne?

Dažnai skiriami ir skalsių alkalaidoidai - triptanai (5-HT receptorių agonistai). Šie preparatai, kaip ir NVNU yra nukreipti į kraujagyslių sieneles - tegul traukiasi, tinginės. Tik va, su jais kita bėda - kaip susitraukia, tai kai kuriuos gali ir numarinti, o nemaža dalis vėliau jų apsivartoję vaikšto raudonais veidais ar elgiasi kaip tai keistai (pvz: sako, kad jaučiasi taip, tarsi visą laiką vaikščiotų po vandeniu). Vis dėl to nėra įrodymų, kad be rausvų skruostų ir meninio priplaukimo jie būtų kažkuo nuodingi sveikiems žmonėms ar sukeliantys priklausomybę. Nors triptanai padeda daliai pacientų, bet daliai padažnina migrenos priepuolius! Kaip sakoma, kiekviena lazda turi du galus. Kartais vietoje triptanų skiriami ergotaminai - jie pigesni, bet yra senesnės kartos vaistai. Kai kuriems žmonėms tik jie padeda, todėl tikriausiai iš rinkos artimiausiu metu tikrai nedings.

O kaip retinami patys priepuoliai?

Toks gydymas taikomas tik tada, kai priepuoliai yra labai dažni arba, nors ir nedažni, bet labai sunkūs. Antraip  dėl vaistų patiriama žala pacientui tiesiog yra didesnė už pačio priepuolio skausmą ar riziką.

Ir kaip tik ten jie neretinami.

Jei tikėti kraujagysline teorija, tai vadinasi reikia kažkaip raminti tas pasiuteles neklaužadas kraujagysles.

Pavyzdžiui skiriami beta-2-blokatoriai****, kuriuos šiaip tai vartoja žmonės sergantys tam tikromis širdies ir kraujagyslių ligomis. Čia kaip taisyklė reikia pataikyti į kuo selektyvesnį vaistą, nes "serga" kraujagyslės tik galvoje, o ne visame kūne.

Skiriami ir kalcio kanalų blokatoriai, ir tie patys nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo ir kt. kuo šiaip gydomos kraujagyslių ligos. 

Visai kitas atvejis yra, kai remiamasi toerija, kad visgi kaltos yra smegenys.

Tai tada jos raminamos - pvz. tricikliais antidepresantais ar selektyviais serotonino receptorių antagonistais.

Be viso šito visuomet taikomas ir nemedikamentinis gydymas - reguliarus valgymo ir miegojimo režimas, stengimasis nesinervuoti ir panašiai dažnai padaro daug daugiau, nei gali padaryti medikamentai. Bet ne visada.

(Laimingasis serotoninas jums šypsosi!)

8. Serotoninas?

Šita maža molekulytė labai intensyviai tyrinėjama pastaruosius 50 metų ir vis dar niekas tiksliai negali pasakyti anei ką ji daro smegenyse, anei kodėl. Jį gaminasi ne tik smegenys, bet panašu, kad kitose kūno vietose tik veikia šiek tiek kitaip.
Nematau reikalo varginti jūsų smegenų anatomija ar neuronų fiziologija, bet pamėginsiu paaišinti kas yra serotoninas kuo paprasčiau.

Populiariausia idėja yra, kad serotoninas yra "laimės hormonas", ir kai jo pusiausvyra smegenyse sutrinka, tai sutrinka ir žmogaus emocinė ir net psichinė veikla (pvz.: jam sunkiau mokytis), todėl jam reikia  tam tikrų antidepresantų, kad vėl jaustųsi gerai.
Galvojant apie tai, kad >90% serotonino gaminama ir panaudojama virškinamojo trakto nerviniame rezginyje žarnoms koordinuojant savo judesius, pasakymas, kad "pilviukas liūdi" viduriuojant ar jį pučiant, yra visai tinkamas. Dalis to serotonino pasprunka ir į kitus audinius, kur jį godžiai susirenka trombocitai - mažulytės ląstelinės "nuoplaišos" kurios yra labai svarbios krešėjime. Jei jas kas pakliudo, jos tą serotoniną pameta, jis sudirgina kraujagysles, jos susitraukia ir tai neleidžia nutekėti tiek daug kraujo susižeidus (arba kaip tik labai negerai, jei tuos trombocitus kas baksnoja ne vietoje). Serotoniną moka gamintis ir kai kurie grybai ir augalai. Pvz.: jo būna vaisiuose nuo kurių paleidžia vidurius: tai augalui naudinga, nes žarnoms "apsinešus" nuo serotonino pameta sėklas nesuvirškintas! :)
Vis dėl to teorija apie serotonino ir depresijos ryšį yra labai kritikuojama, ir kai kurių mokslininkų ir gydytojų nuomone yra laikoma baisiu šarlatanizmu.
Pavyzdžiui serotonino kiekis žmogaus organizme labai priklauso nuo dietos - valgyk daug papajų ir bananų ir turėsi to serotonino apsčiai, sako jie. Dar daug jo turėsi, jei būsi "krūtas" - tai yra galintis tas pačias papajas atimti iš silpnesnio, o šiandienos supratimu jei būsi "socialiai saugus" ir nejaučiantis materialinio nepriteklio. Taigi, nors vaistai neabejotinai tinka ūmiems periodams, ar kai visos kitos nemedikamentinės galimybės jau išsemtos, visgi pirmiausia depresija (ar ta pačia migrena) sergančiajam reikia padėti išvesti jo smegenis iš "does not compute" būvio, kai maisto daug ir labai gero ("jėėė sekretuojam serotoniną!"), o tuo pačiu socialiai jautiesi vieniškas ir silpnas ("niooo... nesekretuojam serotonino!"). Žmogus yra labai socialus sutvėrimas ir tikrai gali susirgti iš liūdesio ir vienišumo, ypač, kai su tuo vienišumu kontrastuoja materialinis perteklius. Tikriausiai didžiausia niūdienos problema yra ne tokių ligų ar vaistų buvimas (nes jei pvz.: žmogui serotonino gaminasi mažai ar pusiausvyra sutrinka dėl biologinių priežasčių, tai linksmink jį kiek nori, nieko nebus), bet tai, kad daliai žmonių tampa priimtiniau gerti vaistus, nuo kurių jaučiasi "laimingi", nei suvokti, kaip jiems reikia paprasčiausios draugystės, nuoširdumo, o kartais tiesiog išmokti pasidalinti šokoladuku su kolega  per pietų pertrauka *****:)

Tai va tiek va norėjau parašyti :)

* - paveikslėlius suieškojau su google'ium. Nesigilinau į tai, kas rašoma tuose puslapiuose, iš kur jie paimti. Jeigu čia matote savo paveikslėlį ir nenorite, kad jis būtų, prašau man parašyti ir aš jį kaip mat išimsiu! :D (tegu jus paguodžia bent tai, kad,  mano kuklia nuomone, paveikslėlis tikrai šaunus)
** - labai norint ten galima rasti tam tikrų pokyčių, bet jie nėra tokie dažni ir tokie ryškūs, kad būtų galima drąsiai pasakyti "nuo migrenos tūpėjama".

*** - aš labai dažnai sulaukiu labai tikrai durno klausimo - "ar galima nusižudyti be skausmo". Iš tiesų yra sunku pasakyti ką tiksliai žmonės jaučia prieš pat mirtį, o tie, kurie patiria tik taip vadinamąją "klinikinę mirtį", nelabai supranta, kad jie išgyvena ne mirtį, o tik gyvybinių organų, išskyrus smegenų, veiklos laikiną nutrūkimą. Vis dėl to yra ganėtinai, kad mirtis, ji ji nėra natūrali, yra skausmingas procesas, net jei trunka tik sekundės dalį. (apie "natūralią mirtį kada nors irgi parašysiu). Prašau atleisti man už žaidimą terminais, net jei jie kartais pavartoti ir ne vietoje, bet, hey, čia ne medicininis traktatas! ;D
***** - tingiu ieškoti graikiškos betos ;P
****** - kai kuriems žmonėms išgyti nuo depresijos padeda labai paprasti dalykai. Bet yra labai sunku prisiversti ir padėti žmogui juos padaryti. 

6 paveikslėlių psichologinis testas

Kuičiausi rankinuke ir atradau mažą sulamdytą lapuką su kažkada darytu trumpu psichologiniu testu. Po labai neilgų paieškų internete jį atradau:

Žinote ką čia reikia padaryti?
Reikia pabaigti piešti šiuos piešinius!

Tad paimkite lapelį popieriaus ir kibkite į darbą. Nupiešę prie kiekvieno paveikslėlio prirašykite dar po žodį būdvardį, kurį norisi prie jo parašyti.

Štai muzikytės, kad nebūtų taip liūdna:

Dabar bus atsakymai, keli paveikslėlis erdvės užpildymui, kad netyčia nebūtumėte pamatę atsakymų, nes tada neįdomu daryti testą ;D

(čia mano dabartinis desktopo paveikslėlis)

1. Pirmas paveiksėlis - apskrtimas reiškia jūsų seksualinį partnerį (esamą, įsivaizduojamą ar norimą).
   Aš savo burbulą pabaigiau iš jo padarydama žuvytę ir parašiau "vikri" :D Analizuok kaip nori. *žiūri į šalia kompo plaukiojantį gaidelį*
2. X'as reiškia lytinius santykius.
   Aš iš saviškiu padariau smėlio laikrodį ir prirašiau žodį "negrįžtamas".
   o_O *fone skamba x-failų muzika* Na, gal logikos ir yra - jei jau prisidarei vaiką, tai ir turėsi augintis, jei jau pasigavai kokią ligą, tai ir turėsi ją gydytis... Nors ne, visgi logikos nėra.
3. Status pagaliukas - gyvenimas.
   Iš jo nupaišiau gėlytę, o žodis buvo "gražus". Visai miela.
4. Taškas - tai aš.
   Aš nupiešiau spermatozoidą ir parašiau "laimėtojas". Oh yeah.
5. Įžambus brukšnys - darbas.
   Aš iš darbo nupiešiau paukštį didele galva ir parašiau "pabėgantis". Nes visada taip būna - jei kažko nepadarysi, tai žiūrėk jau ir nebereikia - kitas padarė :/
6. Horizontalus brūšnys - šeima.
   Aš nupiešiau horizontą - kylančią saulę ir parašiau "šviesus". Jei turi šeimą, kiekvienas rytas džiugus ir daug žadantis :)

Va kaip atrodo įrašo pradžioje minėtas lapukas.

O jums kaip testas išėjo? Gal kam jį irgi įbruksite padaryti? ;D

PS - kaip suprantate šitas testas yra grynai pramoginis žaidimas. 

Apie išpažintis ir porno filmus

Prieš kurį laiką su grupiokėmis kažkaip prikalbėjome temą apie išpažintis.

Papasakojau, kaip mano pradinės mokyklos klasė ėjo išpažinties. Nežinau kaip dabar, bet tada tėvai norėdavo, kad mokyklos tikybos mokytojos suorganizuotų ir nuvestų vaikus pirmosios komunijos. Tada man tai dar neatrodė keista, nes ėjome visa klasė, tik vėliau pamačiau, kad kai kuriuos tikinčius vaikus ir jų šeimas tai šiek tiek žeidė - juk masinių vestuvių nedarome! Tikintiems žmonėms visi sakramentai yra svarbūs, asmeniški ir nėra vien tik "reikalas", kurį atlikti yra būtina visuomenės akyse.

Nieko ten labai įdomaus su ta komunija nebuvo (gal nebent tai, kad aš sugebėjau šiek tiek užsidegti nuo žvakės. Che, ar galima "šiek tiek užsidegti?" XD ), bet įdomus buvo vienas dalykas prieš ją - tai išpažintis, kurios visi privalėjome prieiti. Tuo metu dalis mūsų kiek piktinosi, nelabai suvokdami kam ji yra iš viso reikalinga, kitus kamavo visai kitokia neganda - ką per ją sakyti. Nors buvome išmokyti visos išpažinties sakymo tvarkos, bet nuodėmes susakyti turėjome tai patys!

Mažai tokių dešimtečių, kurie galėtų labai kažką pasakyti nuodėmės klausimu.

Atsimenu kai kuriuos tėvai gudriai mokė, kad nuodėmė yra santykinis dalykas (čia galima prisiminti visus tuos filmus, kur visai rimtai rodoma, kaip kokia nors vienuolė per išpažintį sako, kad nusiminė, jog gavo lėkštę su nuskilusiu kampučiu (suprask puikybės nuodėmė)). Bet mes jau buvome nudegę su savo tikybos mokytoja ir "nuodėmės" sąvoka.

Dar prieš visus komunijos reikalus per vienas Kalėdas darėme tokią užduotį - per pamoką nusipiešėme eglutę ir ant jos tuščius baltus burbuliukus. Tuomet per atostogas turėjome kiekvieną kartą padarę gerą darbą burbuliuką nuspalvoti gražia spalva, o blogą - juoda. Vėliau, per pirmą tikybos pamoką po žiemos atostogų parodyti ir aptarti.

Atsimenu kaip sąžiningai aš savo eglutę spalvinau - buvau nupiešusi visai nedaug burbulių: tik kažkeliolika (kiti kai įsijautė, tai kokį šimtą užvarė XD), ir kiekvieną dieną labai labai galvodavau ar galiu nuspalvinti kurį nors. Jei mamai padėjau suplauti indus, tai čia juk nėra geras darbas, o jei nepadėjau - čia tikriausiai jau blogas? Paukščių lesinimas irgi nėra geras darbas.... Prisiveisia po to, ligas platina. Jei nelesini, tai nudvesia, kaip jau ir ant tavo sąžinės, nes tik dėl tavęs ir prisidaugino... Pasibaigus atostogoms, mano eglutėje buvo likę keli balti burbuliai, dar lygiai du spalvoti (atrodo mėlynas ir žalias), o visi kiti buvo juodi. Aš tada labai didžiavausi savo eglute! Per atostogas sugebėjau padaryti 2 gerus darbus. Įsivaizduojate? Net du geri darbai. Net jei vieną ir pritempiau, tai bent jau vienas geras darbas per dviejų savaičių bėgį - gana įspūdinga.

 Kai atėjo įvertinimo diena, pakviestas vardu vaikas turėdavo nubėgti prie mokytojos stalo ir jai parodyti savo eglutę, kad gautų "įsk" arba "neįsk". Kaip aš bėgau, kaip džiaugiausi ir.... kokį moralą turėjau atklausyti. Neatsimenu ar apsiverkiau ar ne, bet atsimenu, kad kai grįžau su savo eglute vėl į savo suolą, mačiau kaip vienas klasiokas savo eglutę, tik su vienu juodu ir vienu spalvotu burbuliuku suplėšė po stalu, suikišo į kuprinę ir pakviestas pasakė, kad nepadarė namų darbų iš viso. Po pamokos, mane gudresni klasiokai pamokė, kad nesvarbu, kaip aš jaučiausi ar ką galvojau - man reikėjo spalvinti visus burbuliukus spalvotai, nes gi mes TURĖJOME per atostogas daryti gerus darbus, o ne GALVOTI kaip mes elgiamęs. Absoliuti dauguma burbuliukus nuspalvojo iš vakaro prieš pamoką, kai prisiminė, kad gi tikybos pamoka sekančią dieną.

Na, o dabar mums reikėjo blogų darbų - gi neesi ir per išpažintį nesakyti, kad buvau geras, nuodėmių nedariau - čia prieštarautų kaip ir visai išpažinties ar net visos religijos esmei.

Taigi, dauguma, kaip jau vėliau paaiškėjo besikalbant jau po išpažintis, buvome sugalvoję sau po tris nuodėmes (3 - geras skaičius. nei daug, nei mažai):

1) Vogėm. - juk kiekvienas buvome nors kartą paėmę saldainių, kai mama neleido. Ar radę centų klasėje ir mokytojai apie tai nepasakę. Aš pavyzdžiui buvau iš klasiokės nušvilpusi korektorių dar pirmoje klasėje. Labai rimta vagystė - galėjau sakyti ramia sąžine.

2) Žiūrėjome nepadorius vaizdus/galvoje apie juos - šitą daug kas lengvai sugalvojo, nes tikybos mokytoja dažnai aiškindavo, kad žiūrėti į nuodėmę ir apie ją galvoti taip pat blogai, kaip ją daryti. Kadangi visi buvome bent akies kampučiu matę nepadorų vaizdelį, šita nuodėmė irgi tiko. Viena klasiokė sakė, kad nusprendė, jog vienas disnėjaus filmas irgi tinka, nes jį bežiūrėdama suprato, kad jo personažams trūksta spenelių. Aš dar šiandien pavydžiu kokį nuostabų ir skvarbų protą turi ta mano klasiokė!

3) Trečia buvo kaip kam - vienam melavimas, kitam apsirijimas ir panš.

Kunigas vėliau visiems pasakė sukalbėti visiškai tą patį "Sveika Marija" skaičių, dėl ko dalis mano klasiokų labai pyktelėjo ir nusprendė, kad išpažintis visiškai nesąmoningas dalykas. Visi labai laukėme kokius "atpildinius" darbus turėsime padaryti. Jei vogėm - ar turėsim duoti labdaros? O jei melavom? Ar turėsime pasakyti kokį nors dalyką, kuris mums atrodo tiesa, bet jo niekas nesako, nes kažkodėl bijo. O kaip su nepadoriais veiksmais? Kaip juos turėsime atpirkti?

Pasirodo užteks penkių maldelių - mergaitėm prie kairio, berniukam prie dešinio altorėlio.

Kažkaip nesąžininga.

Aišku, galima daug svarstyti apie tai, kad gi svarbiausia yra pats sugebėjimas prsisipažinti kitam realiam žmogui apie padarytą blogą darbą ar kitą rūpestį, išgirdimas iš jo, kad tau atleidžiama, nuoširdus noras daugiau nebenusidėti ir taip toliau ir panašiai. Deja, kai esi dar vaikas norisi pasaulį matyti paprastesnį.

Persikeliant į niūdieną, viena grupiokė labai nusijuokė, kai pasakiau, jog sakėmė, kad žiūrėjome nepadorius vaizdus ir išreiškė savo skeptišką požiūrį į tai, kad iš viso galėjome žinoti ką reiškią "nepadorus" ar pornografija.

Žinot, aš visada galvojau ir galvosiu, kad esu užaugusi labai gerai. Nebuvo taip, kad badaučiau, kad mane kažkas diena iš dienos muštų ar prievartautų, kad nežinočiau ar dėl leukemijos sulauksiu sekančio ryto ir panašiai. Bet kartais man vis tiek būna sunku suprasti žmones. Kartais jie aiškina, kad šių laikų vaikai sugedę, nes jiems reikia tik iphonų ir bilietų į žvaigždžių koncertus. Žiūriu aš į tokius žmones ir prisimenu, kad kai aš buvau maža (o kalba taip mano amžiaus žmogus), mums visiems reikėjo segų ir norėjome į Disneylendą - ir lygiai taip pat, kaip ir šiandien, vieni tą turėdavo, o kiti ne. Kalba, kaip šiandien vaikai vartoja vienokius ar kitokius svaigalus ir pan, o aš prisimenu kiemo draugus, kurie rinkdavo kartoną ir butelius, pirkdavo klijus ir dabar jų antkapiai apaugę neskoningomis gėlėmis, kurias pasodino kiti buvę klasiokai, nes tėvai neišsiblaivo, o broliai ar seserys jau seniai emigravę.

Bet būdama 10 metų tikrai žinojau, ką reiškia žodis "pornografija". 

Taigi, apie pornografiją. (Weeee! Antroji, linksmesnė blogo įrašo dalis!)

Pirmą kartą pornografinį filmą pasižiūrėjau su vyru :D

Tik buvo taip juokinga, kad iki galo taip ir nepabaigėm jo žiūrėti.
O žiūrėjome ne kokį tai šlamštą, o vienos iš populiariausių JAV studijų filmą.

Man atrodo, didžioji pornografinių filmų bėda yra tame, jog juose labai mažai sekso ir labai daug filmo. Na taip - ten pats "veiksmas", kaip ir vyksta, bet jis yra toks graudžiai suvaidintas, o visa prasta graudi vaidyba patampa juokinga. 

Aišku, nelabai raukiu kaip vyksta pornografinių filmų filmavimas, bet įsivaizduoju, kad pirmiausiai režisierius sugalvoja kas bus filmuojama, tada randami aktoriai, sukviečiami, viskas nufilmuojama ir sumontuojama. Juk nesunku yra rasti skelbimų, kuriuose siūlomas toks darbas - ar kada atkreipėte į juos dėmesį? Vienokias sumas gauna moterys, o kitokias vyrai. Vyrai, panašu, kad gauna visada už moterį mažiau ir ten iš viso iš jų reikalaujama tik turėti gigantišką penį ir sugebėti "dirbti" pagal komandą. Visa kita nesvarbu/nereikalinga. Tuo tarpu moterims mokama skirtingai priklausomai nuo to, kaip jos atrodo ir ką darys - mažiau už paprastus vaginalinius santykius, daugiau už analinius ir panašiai. Skelbimas jau pats imponuoja, kad vieni iš šių "darbų" yra lengvesni, o kiti sunkesni, jei siūlomos skirtingos pinigų sumos. O juk žmogui, kuris mėgsta analinius lytinius santykius tai gal tas net lengviau, nei filmuotis darant tuos "tradicinius"? Ar nebūtų paprasčiau rasti tokį? Tada gal ir filmas neatrodytų toks perspaustai netikroviškas?.. Kitas dalykas yra tas, kad filmuojamos poros gi vieni kitų visiškai nepažįsta. Žmonės skundžiasi, kad sėdę prie kito automobilio vairo, jaučiasi nejaukiai ar jiems sunkiau vairuoti, o čia juk - lytiniai santykiai su kitu žmogumi! Atgrubnagiškumas tiesiog akis badyte bado ir dar pabaknsoja viršaus.

Nenuostabu, jog patys brangiausi pornografiniai filmai yra tie, kuriuose kinošnikai nepasivargina surasti realią porą, kuri sutinka būti nufilmuota. Ir kad internete tiesiog voliojasi jūros tokių, kur galima ir už dyką pasižiūrėti (ne todėl, kad filmai būtų nupiratinti, to todėl, kad žmonės patys savo noru juos yra idėję), nes visada yra žmonių, kuriems patinka, kai į juos kiti žiūri, komentuoja, pataria ir panš. (Lygiai taip pat, kaip yra tokių, kurie kaifuoja nuo savo užsislėpimo. "Normaliems" nei šilta nei šalta.)

Tik štai - dažnai tokiuose geruose arba, kaip tik, megėjiškuose filmuose viskas atrodo visai kitaip, nei žmogus įsivaizduoja. Vaidintuose masiniuose porno filmuose viskas, ar jie būtų apie iškrypusius ar neiškrypusius lytinius santykius, vaizduojama taip, kaip žmonės įsivaizduoja.  Jiems yra pataikaujama.

Kai filme yra nufilmuota reali pora, jų lytiniai santykiai yra nuspalvinti vienokių ar kitokių emocijų. Stebėti tokius - žymiai nejaukiau.

Nenuostabu, kad žmonės, kurie užauga žiūrėdami pornografinius filmus išsiugdo kažkokius tai keistus reikalavimus lytiniams santykiams. Žmogus, kuris matytų tik kokią nors Oliverio maisto gaminimo laidą, greičiausiai irgi patirtų šoką, kai sužinotų, jog kai kurie žmonės valgo duoną su pienu prie kompo ir labiausiai pergyvena dėl trupinių klaviatūroje, o ne dėl vėlyvo šparagų derliaus.

Tas pats galioja ir romantiniams filmams apie meilę... Filmams apie religiją. Apie karą. Tikriausiai visiems filmams. Gal tiesiog pornografiniuose filmuose tai labiausiai pastebima. Hm... nors ką aš žinau, net vieno nesugebėjau nesijuokdama iki galo pasižiūrėti :D 

Ech, gyvenimas gali būti šimtą kartų nuostabesnis, nei pats geriausias ir gražiausias filmas, ir šimtą kartų baisesnis, nei pats blogiausias. Tikriausiai jei tą supranti, tai imunitetą galima užsiauginti bet kokiam filmui.

O vat vakar buvome "Pasakos" kino teatre, animacinių filmų festivalio S filmų programoje. Pagal aprašimą, tai filmukai turėjo būti erotiniai, bet dauguma su erotika nieko bendro neturėjo. Užtat pusėje filmuką kažkas kažkam nukąsdavo, nuraudavo ar nupjaudavo galvas D: kodėl????

:) Tai va toks va ketvirtadienio vakaro įrašas. O kaip jums? Ką manote apie išpažintį, gal yra su ja nutikę įdomių dalykų apie kuriuos norėtume pasipasakoti? Ar gal turite minčių apie pornografinius filmus? Gal aš praleidžiu kažkokią tai esminę detalę juose? :D

PS - paveikslėliai iš internetų. Taip pat noriu pabrėžti, jog kalbėjau tik apie legalius pornografinius filmus, kurie yra filmuojami su žmonių sutikimu, o ne apie nufilmuotus slapta ar kuriuose yra užfiksuotas seksualinis smurtas. 

Turiu naują blogą

:D ėėėė

turiu naują blogą

Komiksams


Kasdien bus po naują komiksą.

6 RYTO


Tikiuosi :D

(šitas blogas niekur nedingsta, rašau jį ir toliau ;P)

O dabar atsitiktinis mielas paveikslėlis iš internetų 8U

Kodai ir morkos

Vakar užsukau į Gedimino prospekte esantį McDonald'ą. Norėjau užeiti į jo tualetą, bet norėjimu viskas ir baigėsi, mat ant durų kabėjo kodinė spyna. Suprask kodas atspausdinamas ant čekio.

ಠ_ಠ

Da fcuk?

╯°□°）╯︵ ┻━┻

╯°□°）╯︵ ┻━┻

╯°□°）╯︵ ┻━┻

Čia jau senai taip pas juos?

Per gyvenimą jau spėjau išmokti kelis dalykus.

Tatai, yra:

1) Didžioji dalis žmonių galvoja, kad jų pasiekimai yra dėl jų darbo ir gebėjimų, o nesėkmės tik aplinkybių nulemtos. Tuo tarpu stebėdami aplinkinius jie mano priešingai - kad jų laimėjimai tai tik sėkmės apvaizdos, o nelaimės - užtarnautos. (pvz.: koks nors mokytojas visiems pasakos, kad vienas vaikas gerai mokosi, nes jis jį moko, o kad kitas nesimoko - tipo čia tėvai ar jis pats kaltas; sveikas žmogus galvos, kad neserga dėl to, kad sveikai gyvena ir "teisingai" mąsto, vaikų neturintis žmogus matantis besiožiuojantį vaiką parduotuvėje galvos, kad tėvai neauklėja ir panš. ir t.t.)

2) Arba labai gudri moteriškė, arba labai negudrus vyriškis, kažkur kažkada sugalvojo ir paskleidė mitą, kad moterys sekso nenori, kad joms riekia daugiau laiko pasiekti orgazmą ir panš.

Dabar iš to vieni pasidaro gražaus pinigėlio, o kiti depresuoja.

3) Lengviausias būdas įvertinti vietą, į kurią patekai yra apsilankyti jos tualete.

Ne, rimtai - atkreipkite dėmesį kada į tai.

Pirmą kartą šia tema susimąsčiau, kai pastebėjau, kad ligoninių I ir II aukšto tualetai skiriasi kaip diena ir naktis. 1 aukšte niekada nebūna popieriaus ar muilo, užraktai būna tik kokie tai penktą kartą persukti kabliukai,  kampe pūpso kokia tai neaiški ruda dėmė, kuri, nors ir supranti, kad tėra rūdys ant metalinės pertvaros sienos, bet vis tiek kelią ... abejonių savo kilme. 

Tuo tarpu antrame aukšte būna normalesni klozetai, užraktai, būna žymiai švariau, o jei dar atsiduri ryte ar ligoninėje lankosi kokių nors svečių, tai žiūr dar bus ir popieriaus ar muilo. (aš nekalbu apie tualetus skirtus pacientams, ar tuos tualetus be WC ženkliuko, kuriuose lankosi darbuotojai ir dalis pacientų). 

Esmė tame, kad į pirmo aukšto tualetus užeina visi, kas eina pro šalį ir kuriuos gamta prispiria nusilengvinti. Vargu ar toks žmogus lips į antrą ar kitą aukštą, skirtingai nuo tikro ligoninės lankytojo.

Taigi - kokį tualetą siūlo vieta, geriausiai atskleidžia jos nuomonę apie tai, koks tualetas tave, kaip jos lankytoją tenkintų.

Neseniai buvau vienos kavinės tualete, kuriame buvo net trijų spalvų bato tepalo. instant +5Lt arbatpinigių, nesvarbu, kad buvau su guminiais botais.

 

O makis nori, kad suvedinėčiau kodą.

Dabar pertraukėlė - štai puiki dainelė kosminių stočių vaikams apie tinkąmą elgesį su Felis silvestris catus):

Savaitgalį su Lapinu sudalyvavome Raudonplaukių dienose. Šeštadienį mokėmės rišti knygas japonišku metodu:

(Kampe slepiasi Shaltimira)

O sekmadienį Užupyje vyko madų demonstravimas su workshopu. Ir aš ten buvau, paišyti bandžiau:

(Lapinas su suplotu viršugalviu :V)

(Čia bandžiau nupiešti savo kursiokę Ievą)

(O čia aš apsimetu gauruota morka)

Blvyzga ir šiek tiek apie medicinos studijas

Sėdžiu vienoj iš tų mandrų kavinukių. Tegul jos pavadinimas lieka paslaptimi, kad nebūtų jai nemokamos reklamos, bet tikriausiai jos visos vienodos ir net pavadinimo ar konkrečios vietos atskleidimas niekam naudos neduotų. Kiekvienos iš jų įėjimas – tai tarsi mažas portalas į tą hipsterių ir kofeino planetą, kur kiekvienas gali valandų valandas kontempliuoti savo šaunumą, pradėdamas pigaus kavos puodelio šilumos ir brangios kavos jame ritualu.

Kaip jau galbūt supratote – dar esu išsitraukusi ir nešiojimą kompiuteriuką. Tai tikrai kompiuteriukas, nes žiūrint į aplinkinių jis yra pats mažiausias ir pigiausias.

Tik niekaip neprisiruošiu prijungti jo prie interneto, tad, jeigu šis įrašas kada ir pasieks mano blogą, tai jau nebus tiesiogiai iš šios keistos vietos. Bet, jei pasieks, bus netaisytas ir nekoreguotas, netgi antrą kartą neperskaitytas.

Čia pusė lankytojų išsitraukę savo vaisinius kompiuterius, tik ne visi laimėję aršią konkurencinę kovą dėl elektros rozečių, ir, kad ir kokie tie kompiuteriai bebūtų šaunūs, be elektrinių bambagyslių jie gana lepūs. Maniškis irgi už 20 minučių užmigs grožio miegu ir tikriausiai nutrauks šitą įrašą žodžio viduryje.

Prieš mane sėdi būrelis moksleivių merginų. Čia jos sudaro praktiškai visą likusią lankytojų dalį. Jų kalbėjimasis tarpusavyje labai įdomus, ir man net kyla minčių, kad jos netgi mėgaujasi tuom, kad aš sėdžiu priešais jas ir gerdama savo dekofinuotą kavą (kokia tai pornografija, toks išsityčiojimas iš gėrimo, bet man tai nerūpi) akivaizdžiai ir visiškai to neslėpdama jų klausausi.

Jos nusišneka taip, kaip nusišneka bet kurios kitos fiziškai ir psichiškai sveikos, „negaunančios“, kaip iš jų pasišaipytų jų vyriškos lyties bendraamžiai, merginos. Labai lengva pradėti nuo tokių šnekų nervuotis, bet kai supranti, kodėl tas nervas kyla, tai darosi juokinga iš savęs. Jei jų amžiuje aš kalbėjau nors kiek protingiau, tai tik dėl to, jog gyvenimas vertė mane mokytis. O visiems tiems, kurie dabar imtų aiškinti, kad jauniems žmonėms ir vaikams sukrečiantys išgyvenimai yra naudingi ir įkrečia proto, galiu pasakyti vieną – kai iš tiesų patiri kažką baisaus, negali to linkėti net priešui ar žmogui, dėl kurio tą patyrei. Tenori vieno – kad daugiau niekas niekada niekur nepatirtų nieko panašaus. Jei Rojus egzistuoja, jis pilnas idiotų ir vaikų (pastarųjų visokio amžiaus, įskaitant ir vyresnius nei septyniasdešimties).

Lauke yra tokių merginų pogrupis B – šiek tiek jaunesnis, rūkantis. Ir dar kaip rūkantis: taip demonstratyviai. Dviem pirštais laiko cigaretes, taip erotiškai išpučia dūmus pakėlusios savo plaukų kondicionierių iškedentas galvas, atkišdamos savo mažus smakrelius taip grakščiai, kad kiekvienas anesteziologas išbučiuotų vietoje šią savo kvėpavimo takų valdovę. Jei jos būtų bent porą metų vyresnės, toks rūkymas būtų mažų mažiausiai nepadorus, bet kol kas jos gali lolitiškai žavėti praeivius ir galvoti, kad jie grožisi jų protine branda ir fizine jaunyste. O visas žavesys slypi tame jų žvilgsnių tyrume. Daug moterų ir net vyrų tai rūko. Bet niekas nežiūri vaikų žvilgsniais.

Apie ką dar galėčiau parašyti.

Taip... apie medicinos studijas, apie kurias niekaip neprisiruošiu parašyti. Tiesą sakant, nieko doro, ką galėčiau trumpai pasakyti, taip ir nesugalvojau. Tiksliau sugalvojau, bet nieko naujo – visą tai, ką galėčiau pasakyti galite pasižiūrėti tuose nuostabiuose Tado Vidmanto filmukuose. Jie ne apie mediciną, bet apskirtai apie studijas. Ir jie yra šimtu procentų teisingi ir naudingi.

No stress. (Jei nepamiršiu, nuorodas į filmukus pridėsiu įrašo gale, jei jį publikuosiu).

Dažnai moksleiviai manęs klausia, kokias pasirinkti – medicinos, odontologijos, kineziterapijos ar dar kokias. Nežinant kas tai yra, viskas skamba labai vienodai, todėl nestokite kažkur vien dėl pavadinimo. Ne veltui šitie dalykai yra atskirti. Vieną dieną nuoširdžiai pasidomėję galite sutaupyti kelis vertingus gyvenimo metus. Netikėkite, kad viena specialybė yra krūtesnė už kitą – kiekviena turi savų pliusų ir minusų, tik jums reikia išsiaiškinti, ar jų pliusai būtent jums atsveria minusus. Būti krūta žiurke yra geriau nei paliegėliu vilku.

Kai nusiraminsite ir nuspręsite laikyti tokius brandos egzaminus, jog galėtumėte studijuoti mediciną, greičiausiai jums iškils klausimas – rinktis Vilniaus universiteto ar Lietuvos sveikatos universiteto (anksčiau vadinto Kauno medicinos universitetu) siūlomas studijas. Kai mokiausi mokykloje vieni norėjo mokytis tik Kaune, nes sklandė gandai, kad ten neva stipresnis praktinis paruošimas, kad ten buvo mokama pagal profilinę sistemą, kad ten visiems užtenka knygų, ko tik nebuvo ir dažnai tai buvo perpasakojimai iš nuogirdų ir gandų. Apie Vilnių tas pats – kad neva juk čia sostinė, kad čia gilesnės tradicijos, kad čia daugiau daroma mokslo, kad čia studentai labiau gerbiami ir panašiai. Tas pats. Realiai Kaunas ir Vilnius turi skirtumų, tačiau apie juos kalbėti gali tik tie, kurie porą metų mokėsi ir ten, ir ten ir, jeigu jus tie skirtumai labai domina, geriausia yra kreiptis tiesiai į aukštąją mokyklą ir jos klausti, ką ji jums gali pasiūlyti, ko negali kita. Studentų pasakojimus labai spalvina asmeninė patirtis ir lūkesčiai. Abu universitetai yra geri, abiejų studentai sąžiningai mokosi ir abiejuose yra gerų ir labai gerų dėstytojų. Jei esate vilnietis, tai nereiškia, kad studijos Kaune bus koks tai keistas dalykas ir panš. Pati įstojau į Vilnių ir esu labai patenkinta ir laiminga dėl savo pasirinkimo.

Šiuo metu medicinos studijos VU trunka šešerius metus - pačios studijos penkis su pusę ir dar pusę metų yra integruota internatūra. Anksčiau internatūra buvo kaip atskiri metai, galbūt kol jums teks į ją eiti, ji vėl tokia bus. Užsienyje dažnai medicinos studijos būna trumpesnės ir tai labai vilioja, bet ten dažnai į jas stojantys jau būna arba padirbę kokį nors darbą ligoninėje (kaip kad valytojos, kuriai nereikia diplomo) arba pasimokę kažko kito – biochemijos, fizikos ir panš. Neapsigaukite, nerašytų dalykų ten kitur tiek pat daug, kiek ir čia. Viena pažįstama mokėsi keturis metus odontologijos ir išvažiavo į Norvegiją mokytis tos pačios. Kadangi norėjo ir likti ten dirbti, todėl stojo į pirmą kursą ir baiminosi, kad bus „labai sena“ - kaip tik, paaiškėjo, kad savo kurse bus jauniausias žmogus ir visi stebėjosi, kaip ji būdama vos 23-jų jau žino ko nori gyvenime.

Pabaigus tuos šešis metus, gydytoju netampate, dar reikia mokytis rezidentūroje. Priklausomai nuo rezidentūros priklauso jūsų, kaip gydytojo specialybė – ar būsite šeimos gydytojas, ar kardiochirurgas ir t.t. Rezidentūra trunka dar nuo trejų iki šešerių metų ir į ją vėlgi reikia stoti. Pvz.: pernai į vieną konkrečią rezidentūrą priiminėjo tris rezidentus, o norinčių buvo 40. Kitur konkursai kartais būna mažesni – vos 3 ar 5 asmenys į vietą. Į dar kitas būna, kad net laisvų vietų lieka. 

Dalis rezidentūros vietų būna finansuojamos, kitos mokamos (gali būti, kad kažkurioje rezidentūroje visos vietos yra tik mokamos). Po rezidentūros dar galite siekti doktoratūros ir t.t.

Tad, jei studijuosite mediciną, negalėsite gyventi pagal principą: vienas darbas vienu laiku (na, žinote, tas mokyklinukiškas įsivaizdavimas: pirma išsilavinimas, po to karjera, po to šeima). Mediko gyvenimas labai įdomus: tą pačią dieną darbas, kvalifikacijos kėlimo paskaitos, vaikų nuvedimas į baseiną, aistringas seksas su antra puse ir kažkuriuo metu dar to vieno įkyraus paciento skambutis, kad jam paleido vidurius ir jis nežino, ar gali gerti angliuką (ir kaip tyčia per tą paskutinį užsiėmimą). Medikai mokosi ilgiausiai, bet statistiškai ilgiausiai išlieka jauni :)

Kai kurie studentai, neįstoję į norimą rezidentūrą Lietuvoje, išvažiuoja į užsienį, kiti važiuoja į tokią iš karto – pakankamai daug tokių studentų iš viso nebedirba gydytojo darbo, nes savo gebėjimus greitai randa kaip pritaikyti geresniam užmokesčiui gauti (jei LT žmogus į mediciną stojo tik todėl, kad yra labai gabus, jis labai greitai persikvaifikuoja į kitą sritį ir ima gyventi geriau ir lengiau nei medicinoje. Yra tokių žmonių, iš kurių atėmus jų milijonus ir visas pažintis, po dviejų metų jie vėl turės tiek pat. Kitiems kaip tik- duok ir duok, viską praras).

Negalėčiau pasakyti, kad studijuojant mediciną reikia mokytis daugiau ar mažiau nei kitose specialybėse, nes turiu pažįstamų, kurie studijuoja kitus dalykus ir mokosi tikrai ne mažiau. Kitose specialybėse yra daugiau tokių studentų, kurie laikosi nuomonės, kad išmoks kai reikės arba išvis jiems reikia tik diplomo kaip popierėlio. Antras esminis momentas yra tas, kad kai žmogui yra įdomu, jam ir mokytis yra daug lengviau.

Kai mokiausi mokykloje daug mano klasiokų norėjo įstoti į mediciną, nes specialybė tipo gerbiama ir medikai daug uždirba. Jokia pagarba nenukrenta iš dangaus – ją žmogus užsitarnauja arba jį kiti gerbia dėl to, kad tikisi, kad jis elgsis pagal tam tikras taisykles. Kai kurie žmonės iš viso negerbia nieko arba gerbia tik tol, kol iš žmogaus gali kažką gauti (pagarbą naudoja kaip to žmogaus papirkimą dėmesiu). Vien už baltą chalatą niekas jūsų negerbs ir, jei norėsite aiškinti, kad pagarbos nusipelnėte, nes sunkiai mokėtės, daug dirbote ir kažką paaukojote, bet kuris logiškai mąstantis žmogus jūsų paklaus – kas jūsų to prašė, juk viską darėte savo noru ir dėl savęs. Labai svarbu suvokti, daug daug žmonių patys pagarbos anei yra patyrę (nors gali galvoti kitaip), anei moka gerbti kitus (nors vėlgi gali galvoti kitaip), tad tokių žmonių jis nepalenksite į savo pusę, kad ir kaip bambą rausitės.

Kitas dalykas - uždarbis. Dauguma gydytojų daug neuždirba - galite dirbti per dvi darbo vietas ir uždirbti mažiau, nei uždirba koks nors informatikas paskutiniuose bakalauro metuose. Taip jau yra, nes visuomenėje yra gajus įsitikinimas, kad gydytojų kišenės pūpso nuo kyšių. Kai kurie gydytojai tikrai jų prašo ir kai kurie pacientai juos duoda, būtent ta mažytė dalis ir palaiko įspūdį (ne be žurnalistų pagalbos). Labai daug pacientų, kurie neva davė kyšį apie jį meluoja – tokiu būdu savo draugams ir artimiesiems sudaro įspūdį apie savo reikšmingumą: pasakyti, kad kažką tau padarė, nes davei sumą x yra labai gera: ir parodei, kad turėjai tokią sumą, ir parodei, kad „pašokdinai“ daktarą. Net kai kyšis būna, jis dažniausiai nebūna toks, kokį jį nusako pacientas – 50 litų tampa 700. Dauguma žmonių neturi duoti pinigų kyšį, net jei gydytojai jo ir prašo. Gydytojams, kurie ima kyšius, yra naudinga tokia sistema – jie prisirenka tokį didelį priedą prie algos, kiek pinigų negautų, jei būtų mokamos realiai adekvačios algos už darbą, jie skatina pacientus pasakoti kiek daug „reikia“ duoti, o kas geriausia, kad realiai nieko daugiau patiems gydytojams nei reikalauja jų darbas, daryti nereikia. Jei, bent vieną kartą negavę kyšio, sąmoningai jie kažką padarytų blogiau ar nepadarytų iš viso taip, greitai lėktų iš darbo ir taip susišiktų savo vardą, kad net neįsivaizduojate. Klaidos medicinoje nevyksta dėl to, kad kažkas kažką specialiai kažko nepadarė, o todėl, kad gydytojai yra pervargę ir persitempę – net nuostabiuosiuose Vakaruose 10-12% visų medicininių sprendimų yra klaidingi. Ką gauni už kyšį – tai lipšnumas ir meilumas, kai kurių žmonių nuomone „žmoniškas elgesys, kurio jie yra nusipelnę“. Iš tiesų pagarba, užuojauta, mandagumas ir panš. Gydo, tikrai gydo ir tai neturėtų būti perkama, bet kasdien matau, kad daug lengviau jo gauti yra gerbti gydytoją ir ligoninės personalą pačiam. Stebėtina, kiek vos keli žodžiai padaro daugiau nei triženklės sumos. Kyšių sistema yra naudinga mažai daliai gydytojų ir mažai daliai pacientų – visi kiti dėl jos kenčia. Kartais nukenčia net patys duodantys, kai pvz.: vienam duoda, kitam ne, vienam daugiau, kitam mažiau (pvz.: chirurgui duoda daugiau, o anesteziologui mažiau, slaugei dar mažiau – taip tarsi parodydami, kad šie žmonės dirba skirtingos svarbos darbą. Jų darbas tikrai skiriasi ir jie tikrai gauna skirtingus atlygius, bet į jus, kaip pacientą visi žiūri vienodai – norėdami padėti tiek, kiek gali ir tą reikia suvokti.) ir taip toks „davėjas“ gali tapti labai jau nemylimas kol vėl neduos. (Kai kurie gydytojai vengdami, kad kyšio negavęs personalas neužsirūstintų ant paciento, gautus pinigus dalinasi su juo, neretai savęs neįskaičiuodami į gavėjus. Ne tik gydytojų atlyginimai maži ir ne tik jie sunkiai dirba. Kiti už kyšius perka vaistus ir priemones to neišgalintiems pacientams. Čia galima būtų tęsti, bet neišsiplėskime. Norėčiau dar parašyti apie „dovanas“, kyšius vadinamus dovanomis, donavanas kyšiais ir panašiai. Kitą kartą.

Jeigu norite pagarbos ir pinigų, galite eiti į privačią praktiką ir ji nėra nei blogesnė, nei ką už „valdišką“. Tiesiog ji yra kitokia. Dalis mano kursiokų baigę mokslus nori dirbti tik privačioje praktikoje, kiti tik viešose įstaigose, treti ir tokiose, ir tokiose.

Labai dažnai gydytojai tik palengvina žmonių dalią, bet jos nekeičia. Labai dažnai jie iš viso nieko negali pagelbėti. Labai dažnai žmonės juos kaltina dėl to, kad jie pakenkė. Gydytojas nėra dievas, bet dažnai jis būna būtent ta viltimi, kuri niekada nepasiduoda. Kartais ta viltis būna tik žmogaus-paciento galvoje, nes visuomenėje neva labai geras gydytojas į žmones žiūri tik kaip atvejus ir kiekvieną sėkmę laiko ne džiaugsmu pacientui, o personaliniu pasiekimu... Žmonėms padeda ir kiti medicinos specialistai, šeimos nariai ar ligos-likimo draugai. Gydytojas tik teikia savo srities pagalbą, dažnai ir psichologinę ar skirsto finansinę (pvz.: turi nuspręsti, kuriems pacientams iš visų norinčių skirti kompensuojamus vaistus, nes yra kvota), bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jo pagalba žmogui yra pati geriausia. Ir sveiki žmonės gali jaustis nelaimingi – gydytojas jiems nieko nepadės – ir nesveiki pagydyti gali vis dar jaustis nelaimingi ir netgi pykti ant gydytojo. Nestokite į mediciną vien todėl, kad neva norite padėti žmonėms. Tą daryti užtenka turėti širdį.

Žiūriu, greitai rašau, ir kompas tuoj išsikraus, nes liko vos 2% :) CHA! Va ir ne žodžio viduryje.

Jei turite klausimų dėl medicinos studijų ar šiaip – nesidrovėkite paklausti .Blogiausia kas gali nutikti, tai tiesiog neatsakysiu ir viskas.

Nauja šauni cukrinė

Savaitgalį su antra puse užsukome į blusų turgų.
Šiaip tai aš anksčiau tų blusų turgų visiškai nemėgdavau, nes juos sudarydavo pagrinde kažkokių tai šiukšlių pardavėjai (jei sena, nereiškia, kad vertinga. Ir jei vertinga, nereiškia, kad brangu) ir perkarusios paauglės su savo meniškais rankdarbiais-saviraiška (vėlgi - jei saviraiška, tai nereiškia, kad originalu. Ir jei originalu, tai nereiškia, kad brangu).

O bet tačiau, va kaip tik pagaliau pamačiau, kokiu būdu ten yra perkami daiktai iš tikrųjų. Atpasakoju:

Pirkėja: Kiek už šitą vazą?
Pardavėjas: 80Lt Čia krištolas
Pirkėja: Mm... Duosiu 10Lt.
Pardavėjas: PONIA!
Pirkėja: Gerai, duosiu 15, jei pridėsite dar tą besiprausiantį kačiuką *rodo pirštu į statulėlę ir išsitraukia pinigus*
Pardavėjas: Jum supakuoti?

:D OMFG

Tai ir mudu po to pigiau grybo įsigyjome štai tokią naują mielą cukrinę, kuri kažkada tai gulėjo vienoje Mažosios Lietuvos vaistinėje (kitoje pusėje net yra užrašų dailia rašysena), o vėliau, griaunant seną vaistinės sandėliuką, statybininkų buvo išgelbėta (kaip ir kiti sandėliuko turtai), kad gal bo vertinga.

(Saccharum - cukrus :) Nuotraukoje matomas cukraus kiekis sudaro pusę kainos, kiek sumokėjome už indą. Pardavėjęs dar kažką mums norėjo iš indų už ją atiduoti (matyt baisiai un-popular daiktai), bet kad mum tik šito norėjosi :D Ot išlepę, ne?)

Dar vakar žaidėme pirmą kartą "Protų kovose". Buvo baisiai smagu, man be galo patiko, jog žaidimas vyksta visoje Lietuvoje vienu metu! Komandos absoliučią daugumą sudarė medicinos studentai (ir vien odontologė, kuri pyktelėjo, kai ir ją priskyriau medicinos sričiai (tipo odontologai jau ne medikai???)), bet, manau mes visai visai neblogai pasirodėme:

(Sufleruoju komandos pavadinimas tas toks geltonam fone iš S raidės.)

HEHE 

Tik viena bėda - komandoje norinčių žaisti daugiau, nei galinčių. Kaip visada xD