Apie išpažintis ir porno filmus

Prieš kurį laiką su grupiokėmis kažkaip prikalbėjome temą apie išpažintis.

Papasakojau, kaip mano pradinės mokyklos klasė ėjo išpažinties. Nežinau kaip dabar, bet tada tėvai norėdavo, kad mokyklos tikybos mokytojos suorganizuotų ir nuvestų vaikus pirmosios komunijos. Tada man tai dar neatrodė keista, nes ėjome visa klasė, tik vėliau pamačiau, kad kai kuriuos tikinčius vaikus ir jų šeimas tai šiek tiek žeidė - juk masinių vestuvių nedarome! Tikintiems žmonėms visi sakramentai yra svarbūs, asmeniški ir nėra vien tik "reikalas", kurį atlikti yra būtina visuomenės akyse.

Nieko ten labai įdomaus su ta komunija nebuvo (gal nebent tai, kad aš sugebėjau šiek tiek užsidegti nuo žvakės. Che, ar galima "šiek tiek užsidegti?" XD ), bet įdomus buvo vienas dalykas prieš ją - tai išpažintis, kurios visi privalėjome prieiti. Tuo metu dalis mūsų kiek piktinosi, nelabai suvokdami kam ji yra iš viso reikalinga, kitus kamavo visai kitokia neganda - ką per ją sakyti. Nors buvome išmokyti visos išpažinties sakymo tvarkos, bet nuodėmes susakyti turėjome tai patys!

Mažai tokių dešimtečių, kurie galėtų labai kažką pasakyti nuodėmės klausimu.

Atsimenu kai kuriuos tėvai gudriai mokė, kad nuodėmė yra santykinis dalykas (čia galima prisiminti visus tuos filmus, kur visai rimtai rodoma, kaip kokia nors vienuolė per išpažintį sako, kad nusiminė, jog gavo lėkštę su nuskilusiu kampučiu (suprask puikybės nuodėmė)). Bet mes jau buvome nudegę su savo tikybos mokytoja ir "nuodėmės" sąvoka.

Dar prieš visus komunijos reikalus per vienas Kalėdas darėme tokią užduotį - per pamoką nusipiešėme eglutę ir ant jos tuščius baltus burbuliukus. Tuomet per atostogas turėjome kiekvieną kartą padarę gerą darbą burbuliuką nuspalvoti gražia spalva, o blogą - juoda. Vėliau, per pirmą tikybos pamoką po žiemos atostogų parodyti ir aptarti.

Atsimenu kaip sąžiningai aš savo eglutę spalvinau - buvau nupiešusi visai nedaug burbulių: tik kažkeliolika (kiti kai įsijautė, tai kokį šimtą užvarė XD), ir kiekvieną dieną labai labai galvodavau ar galiu nuspalvinti kurį nors. Jei mamai padėjau suplauti indus, tai čia juk nėra geras darbas, o jei nepadėjau - čia tikriausiai jau blogas? Paukščių lesinimas irgi nėra geras darbas.... Prisiveisia po to, ligas platina. Jei nelesini, tai nudvesia, kaip jau ir ant tavo sąžinės, nes tik dėl tavęs ir prisidaugino... Pasibaigus atostogoms, mano eglutėje buvo likę keli balti burbuliai, dar lygiai du spalvoti (atrodo mėlynas ir žalias), o visi kiti buvo juodi. Aš tada labai didžiavausi savo eglute! Per atostogas sugebėjau padaryti 2 gerus darbus. Įsivaizduojate? Net du geri darbai. Net jei vieną ir pritempiau, tai bent jau vienas geras darbas per dviejų savaičių bėgį - gana įspūdinga.

 Kai atėjo įvertinimo diena, pakviestas vardu vaikas turėdavo nubėgti prie mokytojos stalo ir jai parodyti savo eglutę, kad gautų "įsk" arba "neįsk". Kaip aš bėgau, kaip džiaugiausi ir.... kokį moralą turėjau atklausyti. Neatsimenu ar apsiverkiau ar ne, bet atsimenu, kad kai grįžau su savo eglute vėl į savo suolą, mačiau kaip vienas klasiokas savo eglutę, tik su vienu juodu ir vienu spalvotu burbuliuku suplėšė po stalu, suikišo į kuprinę ir pakviestas pasakė, kad nepadarė namų darbų iš viso. Po pamokos, mane gudresni klasiokai pamokė, kad nesvarbu, kaip aš jaučiausi ar ką galvojau - man reikėjo spalvinti visus burbuliukus spalvotai, nes gi mes TURĖJOME per atostogas daryti gerus darbus, o ne GALVOTI kaip mes elgiamęs. Absoliuti dauguma burbuliukus nuspalvojo iš vakaro prieš pamoką, kai prisiminė, kad gi tikybos pamoka sekančią dieną.

Na, o dabar mums reikėjo blogų darbų - gi neesi ir per išpažintį nesakyti, kad buvau geras, nuodėmių nedariau - čia prieštarautų kaip ir visai išpažinties ar net visos religijos esmei.

Taigi, dauguma, kaip jau vėliau paaiškėjo besikalbant jau po išpažintis, buvome sugalvoję sau po tris nuodėmes (3 - geras skaičius. nei daug, nei mažai):

1) Vogėm. - juk kiekvienas buvome nors kartą paėmę saldainių, kai mama neleido. Ar radę centų klasėje ir mokytojai apie tai nepasakę. Aš pavyzdžiui buvau iš klasiokės nušvilpusi korektorių dar pirmoje klasėje. Labai rimta vagystė - galėjau sakyti ramia sąžine.

2) Žiūrėjome nepadorius vaizdus/galvoje apie juos - šitą daug kas lengvai sugalvojo, nes tikybos mokytoja dažnai aiškindavo, kad žiūrėti į nuodėmę ir apie ją galvoti taip pat blogai, kaip ją daryti. Kadangi visi buvome bent akies kampučiu matę nepadorų vaizdelį, šita nuodėmė irgi tiko. Viena klasiokė sakė, kad nusprendė, jog vienas disnėjaus filmas irgi tinka, nes jį bežiūrėdama suprato, kad jo personažams trūksta spenelių. Aš dar šiandien pavydžiu kokį nuostabų ir skvarbų protą turi ta mano klasiokė!

3) Trečia buvo kaip kam - vienam melavimas, kitam apsirijimas ir panš.

Kunigas vėliau visiems pasakė sukalbėti visiškai tą patį "Sveika Marija" skaičių, dėl ko dalis mano klasiokų labai pyktelėjo ir nusprendė, kad išpažintis visiškai nesąmoningas dalykas. Visi labai laukėme kokius "atpildinius" darbus turėsime padaryti. Jei vogėm - ar turėsim duoti labdaros? O jei melavom? Ar turėsime pasakyti kokį nors dalyką, kuris mums atrodo tiesa, bet jo niekas nesako, nes kažkodėl bijo. O kaip su nepadoriais veiksmais? Kaip juos turėsime atpirkti?

Pasirodo užteks penkių maldelių - mergaitėm prie kairio, berniukam prie dešinio altorėlio.

Kažkaip nesąžininga.

Aišku, galima daug svarstyti apie tai, kad gi svarbiausia yra pats sugebėjimas prsisipažinti kitam realiam žmogui apie padarytą blogą darbą ar kitą rūpestį, išgirdimas iš jo, kad tau atleidžiama, nuoširdus noras daugiau nebenusidėti ir taip toliau ir panašiai. Deja, kai esi dar vaikas norisi pasaulį matyti paprastesnį.

Persikeliant į niūdieną, viena grupiokė labai nusijuokė, kai pasakiau, jog sakėmė, kad žiūrėjome nepadorius vaizdus ir išreiškė savo skeptišką požiūrį į tai, kad iš viso galėjome žinoti ką reiškią "nepadorus" ar pornografija.

Žinot, aš visada galvojau ir galvosiu, kad esu užaugusi labai gerai. Nebuvo taip, kad badaučiau, kad mane kažkas diena iš dienos muštų ar prievartautų, kad nežinočiau ar dėl leukemijos sulauksiu sekančio ryto ir panašiai. Bet kartais man vis tiek būna sunku suprasti žmones. Kartais jie aiškina, kad šių laikų vaikai sugedę, nes jiems reikia tik iphonų ir bilietų į žvaigždžių koncertus. Žiūriu aš į tokius žmones ir prisimenu, kad kai aš buvau maža (o kalba taip mano amžiaus žmogus), mums visiems reikėjo segų ir norėjome į Disneylendą - ir lygiai taip pat, kaip ir šiandien, vieni tą turėdavo, o kiti ne. Kalba, kaip šiandien vaikai vartoja vienokius ar kitokius svaigalus ir pan, o aš prisimenu kiemo draugus, kurie rinkdavo kartoną ir butelius, pirkdavo klijus ir dabar jų antkapiai apaugę neskoningomis gėlėmis, kurias pasodino kiti buvę klasiokai, nes tėvai neišsiblaivo, o broliai ar seserys jau seniai emigravę.

Bet būdama 10 metų tikrai žinojau, ką reiškia žodis "pornografija". 

Taigi, apie pornografiją. (Weeee! Antroji, linksmesnė blogo įrašo dalis!)

Pirmą kartą pornografinį filmą pasižiūrėjau su vyru :D

Tik buvo taip juokinga, kad iki galo taip ir nepabaigėm jo žiūrėti.
O žiūrėjome ne kokį tai šlamštą, o vienos iš populiariausių JAV studijų filmą.

Man atrodo, didžioji pornografinių filmų bėda yra tame, jog juose labai mažai sekso ir labai daug filmo. Na taip - ten pats "veiksmas", kaip ir vyksta, bet jis yra toks graudžiai suvaidintas, o visa prasta graudi vaidyba patampa juokinga. 

Aišku, nelabai raukiu kaip vyksta pornografinių filmų filmavimas, bet įsivaizduoju, kad pirmiausiai režisierius sugalvoja kas bus filmuojama, tada randami aktoriai, sukviečiami, viskas nufilmuojama ir sumontuojama. Juk nesunku yra rasti skelbimų, kuriuose siūlomas toks darbas - ar kada atkreipėte į juos dėmesį? Vienokias sumas gauna moterys, o kitokias vyrai. Vyrai, panašu, kad gauna visada už moterį mažiau ir ten iš viso iš jų reikalaujama tik turėti gigantišką penį ir sugebėti "dirbti" pagal komandą. Visa kita nesvarbu/nereikalinga. Tuo tarpu moterims mokama skirtingai priklausomai nuo to, kaip jos atrodo ir ką darys - mažiau už paprastus vaginalinius santykius, daugiau už analinius ir panašiai. Skelbimas jau pats imponuoja, kad vieni iš šių "darbų" yra lengvesni, o kiti sunkesni, jei siūlomos skirtingos pinigų sumos. O juk žmogui, kuris mėgsta analinius lytinius santykius tai gal tas net lengviau, nei filmuotis darant tuos "tradicinius"? Ar nebūtų paprasčiau rasti tokį? Tada gal ir filmas neatrodytų toks perspaustai netikroviškas?.. Kitas dalykas yra tas, kad filmuojamos poros gi vieni kitų visiškai nepažįsta. Žmonės skundžiasi, kad sėdę prie kito automobilio vairo, jaučiasi nejaukiai ar jiems sunkiau vairuoti, o čia juk - lytiniai santykiai su kitu žmogumi! Atgrubnagiškumas tiesiog akis badyte bado ir dar pabaknsoja viršaus.

Nenuostabu, jog patys brangiausi pornografiniai filmai yra tie, kuriuose kinošnikai nepasivargina surasti realią porą, kuri sutinka būti nufilmuota. Ir kad internete tiesiog voliojasi jūros tokių, kur galima ir už dyką pasižiūrėti (ne todėl, kad filmai būtų nupiratinti, to todėl, kad žmonės patys savo noru juos yra idėję), nes visada yra žmonių, kuriems patinka, kai į juos kiti žiūri, komentuoja, pataria ir panš. (Lygiai taip pat, kaip yra tokių, kurie kaifuoja nuo savo užsislėpimo. "Normaliems" nei šilta nei šalta.)

Tik štai - dažnai tokiuose geruose arba, kaip tik, megėjiškuose filmuose viskas atrodo visai kitaip, nei žmogus įsivaizduoja. Vaidintuose masiniuose porno filmuose viskas, ar jie būtų apie iškrypusius ar neiškrypusius lytinius santykius, vaizduojama taip, kaip žmonės įsivaizduoja.  Jiems yra pataikaujama.

Kai filme yra nufilmuota reali pora, jų lytiniai santykiai yra nuspalvinti vienokių ar kitokių emocijų. Stebėti tokius - žymiai nejaukiau.

Nenuostabu, kad žmonės, kurie užauga žiūrėdami pornografinius filmus išsiugdo kažkokius tai keistus reikalavimus lytiniams santykiams. Žmogus, kuris matytų tik kokią nors Oliverio maisto gaminimo laidą, greičiausiai irgi patirtų šoką, kai sužinotų, jog kai kurie žmonės valgo duoną su pienu prie kompo ir labiausiai pergyvena dėl trupinių klaviatūroje, o ne dėl vėlyvo šparagų derliaus.

Tas pats galioja ir romantiniams filmams apie meilę... Filmams apie religiją. Apie karą. Tikriausiai visiems filmams. Gal tiesiog pornografiniuose filmuose tai labiausiai pastebima. Hm... nors ką aš žinau, net vieno nesugebėjau nesijuokdama iki galo pasižiūrėti :D 

Ech, gyvenimas gali būti šimtą kartų nuostabesnis, nei pats geriausias ir gražiausias filmas, ir šimtą kartų baisesnis, nei pats blogiausias. Tikriausiai jei tą supranti, tai imunitetą galima užsiauginti bet kokiam filmui.

O vat vakar buvome "Pasakos" kino teatre, animacinių filmų festivalio S filmų programoje. Pagal aprašimą, tai filmukai turėjo būti erotiniai, bet dauguma su erotika nieko bendro neturėjo. Užtat pusėje filmuką kažkas kažkam nukąsdavo, nuraudavo ar nupjaudavo galvas D: kodėl????

:) Tai va toks va ketvirtadienio vakaro įrašas. O kaip jums? Ką manote apie išpažintį, gal yra su ja nutikę įdomių dalykų apie kuriuos norėtume pasipasakoti? Ar gal turite minčių apie pornografinius filmus? Gal aš praleidžiu kažkokią tai esminę detalę juose? :D

PS - paveikslėliai iš internetų. Taip pat noriu pabrėžti, jog kalbėjau tik apie legalius pornografinius filmus, kurie yra filmuojami su žmonių sutikimu, o ne apie nufilmuotus slapta ar kuriuose yra užfiksuotas seksualinis smurtas.