Iš kokio indo negalima nei pavalgyti, nei atsigerti?

Pirmiausia noriu padėkoti visiems mano blogo skaitytojams! Ar skaitote nuolatos, ar protarpiais, įdėmiai ar atmestinai, džiaugdamiesi ar pykdami, visiems noriu padėkoti už tai, kad skaitote :D Nors rašyčiau net jei ir teturėčiau vieną vienintelį skaitytoją*, bet kartais Jumis teisiog neįmanoma nesidžiaugti - praeitame įraše parašiau, kad norėčiau vienos knygos ir BAC gavau daugybę žinučių apie tai, kur tokią knygą galiu gauti! (ir net kelis pasiūlymus pasiskolinti, bei pačios knygos pdf'ų įvairiomis kalbomis). Blogo komentarų skaičius - labai apgaulingas dalykas... :)

Hm. Po tokio pasimaivymo kitą kartą tikriausiai nieko nebegausiu xD

Na, ką padarysi...

Šiandien mano gyvenime buvo nauja patirtis - tapau kraujo donore. 

Ką besutikau eidama namo ir pasigyriau tai visi juokėsi ir šiek tiek gėdino, kad kaip čia dabar - 5-am kurse ir tik pirmą kartą? Yra tame tiesos, nes tinginystė baisus dalykas ir neaplenkia ir dalinimosi audiniais**, bet leiskite man pasiteisinti, kad kartais ir pati apturėdavau per prastus kraujo rodiklius, kad tokio kraujo dar kažkam reikėtų :D Užvakar kursiokas pasiūlė, tai vakar dar iš tos paranojos pasidariau aparatinį kraujo tyrimą.

Net neįsivaizdavau kaip jausiuosi po kraujo davimo, nes fakultete dažnai vyksta tokios akcijos ir vėliau po jų dalis studentų ir dėstytojų vaikšto papilkėję ir pastiklėjusiomis akimis (manau, kad akcijoje dalyvaujantieji studentai turėtų būti atleisti tą dieną nuo pratybų-paskaitų su pateisinama priežastimi, net jeigu ir jaučiasi labai gerai), tad šiek tiek nerimavau ir vaizdavausi kaip aš nualpstu ar "bent" apsivemsiu po kraujo davimo :D

AHAHAHAH. 

Ką tik grįžau nuo stacionaraus telefono - paskambino žmogėnas, prisistatė tikriausiai išgalvotu vardu  ir pavarde, ir kad yra iš "Finansinių nusikaltimų skyriaus", neva kažkokios tai panelės X į mano sąskaitą gruodžio 5-ą dieną buvo pervesti 5000Lt. Išklausiau jį ir labai rimtu balsu pasakiau - "Gal panelė X žino už ką ji man šitus pinigus pervedė?", sunervino, tada pradėjo mane gąsdinti. Kai pakankamai prsigąsdinau, paklausiau kokiu numeriu galėčiau perskambinti ir pasiklausti ar toks tikrai ten dirba, kad *dramtiška pauzė*, juokdamsi: "jūs kartais nebūtumėte telefoniniai sukčiai?". Aišku numetė ragelį.

"Reportinau" šitą skambutį policijai, vargu ar jie ką nors padarys, bet gal bent jau kažkur statistikoje bus vienu vienetuku daugiau, kur rašoma ar žmonėms ši problema aktuali ar ne.

Arba galėčiau įstiraukti į šitą apgavystę ir apgauti patį apgaviką! Bet tai jau būtų ganėtinai emociškai iškrypėliška >o>

Apie ką aš čia rašiau... A, taip, kraujo davimas. Tai va, daviau kraujo, bloga nebuvo. O kadangi eidama namo gal 10 minučių bandžiau nuspręsti ar aš labiau noriu mėlynos ar raudonos spalvos vonios konfeti (visiškas buržuiškas išpindėjimas, bet negalima kažkaip ypatingai nepažymėti 12-12-12, plius, jei po dviejų savaičių bus ta Pasauluo pabaiga, tai numirti kosminės ugnies pliūpsnyje prieš tai neišbandžius vonios konfeti yra kažkaip nerimta U_U), tai manau, kad kokių tai  itin ryškių šalutinių poveikių nepajutau (šypsenėlių gausa nerišliame įraše nesiskaito!)

Už kraują "davė" mineralinio, šokoladukų ir bilietą į Druskininkų vandens pramogų parką (arba buvo galima imti du bilietus į kiną).
Nooooriu į Druskininkus :0
Ten taip gražu (miestelyje, ne parke. Parke tiesiog gražu, be "taip").

Beje, čia labai faini komiksiukai apie žmonių asmenybes ir elgesį pagal jų kraujo grupę. Tai, jei žinote savo, gal atrasite artimas situacijas :) (Pagal šitus komiksiukus esu tipiška "O" Praeitą pirmadienį radau 100Lt kupiūra savo šiukšlių krūvoje, kurioje, atsimenu ją pasidėjau, kad "gal kada ateityje reikės, o po to pamiršau. Šitas man ypač patiko - kraujo grupės negyvenamoje saloje.)

Kalbant apie fakultetą, tai šiandien jame pasijutau kaip kokiame Hogwarste - kol knibinėjausi prie kavos aparato į holą buvo įvilkta didelė eglė! Fakultete bus tikra eglutė, nieko sau! Kadangi buvo per didelė tai viršūnę teko nupjauti ir girdėjau kaip nuspręsta nunešti Fiziologijos katedrai. Koks tai aukojimo avinėlis ta eglė išėjo...*** Kažkodėl man buvo labai gražu žiūrėti kaip apsaugininkas drauge su studentais vaikinais aiškinosi kaip ją stabiliai pastatyti ir aiškino, kad negalima nupjauti ir apatinių šakų, nes tada eglė atrodys negražiai. Beje, išeidama mačiau, kad šakos liko ir eglė tikrai atrodo labai gražiai!

:) Vakar buvo laisvesnė diena, tingėjau kažkuom užsiimti ar labai mokytis, tai nusprendžiau paskaityti.

Perskaičiau Hino Hideshi "Gaki Jigoku" mangą - trumpa archetipinė istorija apie naujagimį-monstrą:

Ir dar vieną, kiek ilgesnę (11 tomų) - Kazou Umezu "Drifting Clasroom" - iš pradžių istorija ne labai kabliuojanti, bet vėliau skaitosi pagal principą "Dar vienas puslapis ir po to tikrai jau eisiu pasisioti. Nu gerai, dar po vieno puslapio.". Tad, jei mėgstate ekologines idėjas, keliones laiku, ar "Musių valdovą" šita manga tikrai patiks.

...Ir šį tą Kiaulėdiško - T. Pratchett'o "Hogfather'į" (ačiū prie namų esančiam skudurynui, kuris siūlo puikias knygas anglų kalba po 1-3 Lt :D vat tik reikia spėti, kol kiti gerų knygų neišsirinko xD).

* wait a second... kadangi pati perskaitau ką parašau bent vieną kartą (medicininius įrašus ir po kelis sykius), tai išeina užburtas ratas. Vaikai, nepradėkit bloginti! xD

** kraujas yra "skystas" audinys :) Dalinimosi skysčiais tinginystė kažkaip neveikia, *nudge*nudge*
*** Kas visiškai nieko jums nesako, nes nežinote anei kas ta fiziologijos katedra, anei kodėl vieni MF'o studentai jos nemėgsta, o kiti tiesiog dievina.... :l
PS - iš tučio indo.

Be kojų, be sparnų į medį įskrido

(Nežinau iš kur paveiksėlis, bet man patiko.) 

Jei galėčiau, tai kasdien parašyčiau po blogo įrašą!

Su didžiausiu malonumu, kas be ko, tik gaila, kad taip retai kada pavyksta tam rasti laiko. Na taip, taip, jeigu labai nori visada viskam visur gali rasti laiko. Tik kad dažnai norisi veikti dar kažką ir taip jau išeina... Ir ėhė, mano knyga jau turi 4 puslapius! Kaip tai nedaug?..

Penktadienį buvau konferencijoje skirtoje žmogaus teisėms.

Niekada nebuvau buvusi tokio tipo konferencijoje, labai keista buvo. Jos dalyvių nebuvo daug, o ir tie laikėsi ganėtinai atskiromis grupelėmis.

Šeštadienį pirmą kartą vedžiau anamnezės rinkimo grupelę (kol kas geresnio termino nesugalvojame) - trečio kurso studentams padedu mokytis kaip rinkti pacientų pasakojimus apie jų esameas ar įtariamas ligas ir susirgimus. Manau, kad man tų grupelių vedimas bus ne ką mažiau prasmingas, nei trečiakursiams, o aš labai tikiuosi, kad jiems jis bus labai naudingas. Apskirtai tai, nežinau kaip kituose universitetuose, bet VU MF'e man truputį trūksta papildomų pratybų ar paskaitų, kurias vestų studentai-studentams ar neoficialiai dėstytojai-dėstytojams (ar studentams), kurių metu būtų galima pasivyti kitus, arba išmokti to, ko nėra oficialiose programose, bet norisi, kad būtų.

Užsienyje studijuojantys draugai yra pasakoję, kad ten (tuose super-duper unv.)  tai gana populiaru - pvz: penktadienio vakarais kokie nors ketvirtakursiai skaito pirmakursiams tokius mokslo pagrindus, kuriuos jie turėjo įgyti vidurinėje ar savarankiškai (kaip naudotis mikroskopu, kuo alelių dominavimas skiraisi nuo kodominavimo, kas yra Gauso kreivė ir t.t.) - taip tikrų paskaitų ir pratybų metu taupomas laikas, pirmakursiai geba mokytis pagal savo tempą, o užsiėmimus vedantys pasikartoja ką moka ir patys užglaisto savo mokslo spragas.

Bet aš tikiu, kad reikalai taisysis.

Kad ir dabar, kai aplankau fakultetą, stebiuosi kaip jis pasikeitė per porą metų.

Griaunamos kažkokius tai pokvailės sienos, kurios skirdavo katedrų koridorius ir dabar fakultete žymiai šviesiau ir ne taip klaustrafobiška, studentai ima vaikščioti su universiteto/fakulteto atributika, net skelbimų lentoje atsiranda įvairesnių pranešimų be knygų pardavimo ir butų nuomos - dabar būna ir apie Afrikos kalbų pamokas, gitaros kursus (dažniausiai studentai bando prisidurti iš kitų studentų mokymo, kas yra labai awesome) ar netgi tokių, kur gali nuplėšti piktam aštuonkojui kojytę (ar priklijuoti protezinę, jei turi lipnios juostelės).

Dar šeštadienį buvau jungtiniame psichoterapijos, psichiatrijos ir vieno Kauno SMD (berods irgi psichiatrijos) būrelių susirinkime.

Nepriklausau nė vienam iš jų, bet kai temos būna įdomios, tai visada įlendu pažiūrėti (kažkaip labai jau dažnai pastaruoju metu tai būna, bet, kadangi niekada nepasirašau po narių sąrašu, tai manau nieko baisaus).

Šį kartą tema buvo apie miegą, jo sutrikimus ir sapnus, bei jų interpretaciją. Be galo įdomu, ypač dėl to, kad aš labai daug sapnuoju. Norėčiau vesti sapnų dienoraštį, bet kad net nespėju pildyti savo komiksų blogo, kurį žadėjau pildyti kasdien, tai ką čia dar sapnų dienoraštis! ;D Kartais kokį nors sapną kam nors papasakoju, bet pamirštu pasakyti, kad tą istoriją sapnavau, o po kurio laiko žmogus mane vos ne už pakarpos pagauna, kad neranda tos įdomios knygos/filmo apie kurį pasakojau. 

Nebūtų taip juokinga, jei ne tai, kad kai man kokia nors paskaita būna labai neįdomi ar aš per daug pavargusi, kad sugebėčiau klausytis, leidžiu savo vaizduotei man mintyse rodyti kokį nors filmą, tik vargas, kai tai būna komedija. Tuomet imu nei iš šio, nei iš to, kaip nevisprotė šypsotis, ar net garsiai susijuokti. Išdavikiškas day-dreamingas!

Kalbant apie knygas, tai šiandien net nusipirkau knygą apie sveikatos psichologiją.

 Kažkaip supratau, kad labai mažai raukiu apie pacientų emocinius poreikius ir tai mane kažkiek gąsdina ir neramina. Pabandysiu bent teoriškai pagilinti žinias ir, kitąmet apsilankyti gydytojams skirtuose seminaruose šia tema (į šiuometinius jau nebelabai spėju, nes tik šiandien sužinojau, kad tokie iš viso vyksta!). Dar labai norėčiau paskaityti šitą knygą, tik kad nerandu jos knygynuose:

Tai tiek va.
PS - įrašo pavadinimas yra mįslė, o jos atsakymas - sniegas :D

Blvyzga ir šiek tiek apie medicinos studijas

Sėdžiu vienoj iš tų mandrų kavinukių. Tegul jos pavadinimas lieka paslaptimi, kad nebūtų jai nemokamos reklamos, bet tikriausiai jos visos vienodos ir net pavadinimo ar konkrečios vietos atskleidimas niekam naudos neduotų. Kiekvienos iš jų įėjimas – tai tarsi mažas portalas į tą hipsterių ir kofeino planetą, kur kiekvienas gali valandų valandas kontempliuoti savo šaunumą, pradėdamas pigaus kavos puodelio šilumos ir brangios kavos jame ritualu.

Kaip jau galbūt supratote – dar esu išsitraukusi ir nešiojimą kompiuteriuką. Tai tikrai kompiuteriukas, nes žiūrint į aplinkinių jis yra pats mažiausias ir pigiausias.

Tik niekaip neprisiruošiu prijungti jo prie interneto, tad, jeigu šis įrašas kada ir pasieks mano blogą, tai jau nebus tiesiogiai iš šios keistos vietos. Bet, jei pasieks, bus netaisytas ir nekoreguotas, netgi antrą kartą neperskaitytas.

Čia pusė lankytojų išsitraukę savo vaisinius kompiuterius, tik ne visi laimėję aršią konkurencinę kovą dėl elektros rozečių, ir, kad ir kokie tie kompiuteriai bebūtų šaunūs, be elektrinių bambagyslių jie gana lepūs. Maniškis irgi už 20 minučių užmigs grožio miegu ir tikriausiai nutrauks šitą įrašą žodžio viduryje.

Prieš mane sėdi būrelis moksleivių merginų. Čia jos sudaro praktiškai visą likusią lankytojų dalį. Jų kalbėjimasis tarpusavyje labai įdomus, ir man net kyla minčių, kad jos netgi mėgaujasi tuom, kad aš sėdžiu priešais jas ir gerdama savo dekofinuotą kavą (kokia tai pornografija, toks išsityčiojimas iš gėrimo, bet man tai nerūpi) akivaizdžiai ir visiškai to neslėpdama jų klausausi.

Jos nusišneka taip, kaip nusišneka bet kurios kitos fiziškai ir psichiškai sveikos, „negaunančios“, kaip iš jų pasišaipytų jų vyriškos lyties bendraamžiai, merginos. Labai lengva pradėti nuo tokių šnekų nervuotis, bet kai supranti, kodėl tas nervas kyla, tai darosi juokinga iš savęs. Jei jų amžiuje aš kalbėjau nors kiek protingiau, tai tik dėl to, jog gyvenimas vertė mane mokytis. O visiems tiems, kurie dabar imtų aiškinti, kad jauniems žmonėms ir vaikams sukrečiantys išgyvenimai yra naudingi ir įkrečia proto, galiu pasakyti vieną – kai iš tiesų patiri kažką baisaus, negali to linkėti net priešui ar žmogui, dėl kurio tą patyrei. Tenori vieno – kad daugiau niekas niekada niekur nepatirtų nieko panašaus. Jei Rojus egzistuoja, jis pilnas idiotų ir vaikų (pastarųjų visokio amžiaus, įskaitant ir vyresnius nei septyniasdešimties).

Lauke yra tokių merginų pogrupis B – šiek tiek jaunesnis, rūkantis. Ir dar kaip rūkantis: taip demonstratyviai. Dviem pirštais laiko cigaretes, taip erotiškai išpučia dūmus pakėlusios savo plaukų kondicionierių iškedentas galvas, atkišdamos savo mažus smakrelius taip grakščiai, kad kiekvienas anesteziologas išbučiuotų vietoje šią savo kvėpavimo takų valdovę. Jei jos būtų bent porą metų vyresnės, toks rūkymas būtų mažų mažiausiai nepadorus, bet kol kas jos gali lolitiškai žavėti praeivius ir galvoti, kad jie grožisi jų protine branda ir fizine jaunyste. O visas žavesys slypi tame jų žvilgsnių tyrume. Daug moterų ir net vyrų tai rūko. Bet niekas nežiūri vaikų žvilgsniais.

Apie ką dar galėčiau parašyti.

Taip... apie medicinos studijas, apie kurias niekaip neprisiruošiu parašyti. Tiesą sakant, nieko doro, ką galėčiau trumpai pasakyti, taip ir nesugalvojau. Tiksliau sugalvojau, bet nieko naujo – visą tai, ką galėčiau pasakyti galite pasižiūrėti tuose nuostabiuose Tado Vidmanto filmukuose. Jie ne apie mediciną, bet apskirtai apie studijas. Ir jie yra šimtu procentų teisingi ir naudingi.

No stress. (Jei nepamiršiu, nuorodas į filmukus pridėsiu įrašo gale, jei jį publikuosiu).

Dažnai moksleiviai manęs klausia, kokias pasirinkti – medicinos, odontologijos, kineziterapijos ar dar kokias. Nežinant kas tai yra, viskas skamba labai vienodai, todėl nestokite kažkur vien dėl pavadinimo. Ne veltui šitie dalykai yra atskirti. Vieną dieną nuoširdžiai pasidomėję galite sutaupyti kelis vertingus gyvenimo metus. Netikėkite, kad viena specialybė yra krūtesnė už kitą – kiekviena turi savų pliusų ir minusų, tik jums reikia išsiaiškinti, ar jų pliusai būtent jums atsveria minusus. Būti krūta žiurke yra geriau nei paliegėliu vilku.

Kai nusiraminsite ir nuspręsite laikyti tokius brandos egzaminus, jog galėtumėte studijuoti mediciną, greičiausiai jums iškils klausimas – rinktis Vilniaus universiteto ar Lietuvos sveikatos universiteto (anksčiau vadinto Kauno medicinos universitetu) siūlomas studijas. Kai mokiausi mokykloje vieni norėjo mokytis tik Kaune, nes sklandė gandai, kad ten neva stipresnis praktinis paruošimas, kad ten buvo mokama pagal profilinę sistemą, kad ten visiems užtenka knygų, ko tik nebuvo ir dažnai tai buvo perpasakojimai iš nuogirdų ir gandų. Apie Vilnių tas pats – kad neva juk čia sostinė, kad čia gilesnės tradicijos, kad čia daugiau daroma mokslo, kad čia studentai labiau gerbiami ir panašiai. Tas pats. Realiai Kaunas ir Vilnius turi skirtumų, tačiau apie juos kalbėti gali tik tie, kurie porą metų mokėsi ir ten, ir ten ir, jeigu jus tie skirtumai labai domina, geriausia yra kreiptis tiesiai į aukštąją mokyklą ir jos klausti, ką ji jums gali pasiūlyti, ko negali kita. Studentų pasakojimus labai spalvina asmeninė patirtis ir lūkesčiai. Abu universitetai yra geri, abiejų studentai sąžiningai mokosi ir abiejuose yra gerų ir labai gerų dėstytojų. Jei esate vilnietis, tai nereiškia, kad studijos Kaune bus koks tai keistas dalykas ir panš. Pati įstojau į Vilnių ir esu labai patenkinta ir laiminga dėl savo pasirinkimo.

Šiuo metu medicinos studijos VU trunka šešerius metus - pačios studijos penkis su pusę ir dar pusę metų yra integruota internatūra. Anksčiau internatūra buvo kaip atskiri metai, galbūt kol jums teks į ją eiti, ji vėl tokia bus. Užsienyje dažnai medicinos studijos būna trumpesnės ir tai labai vilioja, bet ten dažnai į jas stojantys jau būna arba padirbę kokį nors darbą ligoninėje (kaip kad valytojos, kuriai nereikia diplomo) arba pasimokę kažko kito – biochemijos, fizikos ir panš. Neapsigaukite, nerašytų dalykų ten kitur tiek pat daug, kiek ir čia. Viena pažįstama mokėsi keturis metus odontologijos ir išvažiavo į Norvegiją mokytis tos pačios. Kadangi norėjo ir likti ten dirbti, todėl stojo į pirmą kursą ir baiminosi, kad bus „labai sena“ - kaip tik, paaiškėjo, kad savo kurse bus jauniausias žmogus ir visi stebėjosi, kaip ji būdama vos 23-jų jau žino ko nori gyvenime.

Pabaigus tuos šešis metus, gydytoju netampate, dar reikia mokytis rezidentūroje. Priklausomai nuo rezidentūros priklauso jūsų, kaip gydytojo specialybė – ar būsite šeimos gydytojas, ar kardiochirurgas ir t.t. Rezidentūra trunka dar nuo trejų iki šešerių metų ir į ją vėlgi reikia stoti. Pvz.: pernai į vieną konkrečią rezidentūrą priiminėjo tris rezidentus, o norinčių buvo 40. Kitur konkursai kartais būna mažesni – vos 3 ar 5 asmenys į vietą. Į dar kitas būna, kad net laisvų vietų lieka. 

Dalis rezidentūros vietų būna finansuojamos, kitos mokamos (gali būti, kad kažkurioje rezidentūroje visos vietos yra tik mokamos). Po rezidentūros dar galite siekti doktoratūros ir t.t.

Tad, jei studijuosite mediciną, negalėsite gyventi pagal principą: vienas darbas vienu laiku (na, žinote, tas mokyklinukiškas įsivaizdavimas: pirma išsilavinimas, po to karjera, po to šeima). Mediko gyvenimas labai įdomus: tą pačią dieną darbas, kvalifikacijos kėlimo paskaitos, vaikų nuvedimas į baseiną, aistringas seksas su antra puse ir kažkuriuo metu dar to vieno įkyraus paciento skambutis, kad jam paleido vidurius ir jis nežino, ar gali gerti angliuką (ir kaip tyčia per tą paskutinį užsiėmimą). Medikai mokosi ilgiausiai, bet statistiškai ilgiausiai išlieka jauni :)

Kai kurie studentai, neįstoję į norimą rezidentūrą Lietuvoje, išvažiuoja į užsienį, kiti važiuoja į tokią iš karto – pakankamai daug tokių studentų iš viso nebedirba gydytojo darbo, nes savo gebėjimus greitai randa kaip pritaikyti geresniam užmokesčiui gauti (jei LT žmogus į mediciną stojo tik todėl, kad yra labai gabus, jis labai greitai persikvaifikuoja į kitą sritį ir ima gyventi geriau ir lengiau nei medicinoje. Yra tokių žmonių, iš kurių atėmus jų milijonus ir visas pažintis, po dviejų metų jie vėl turės tiek pat. Kitiems kaip tik- duok ir duok, viską praras).

Negalėčiau pasakyti, kad studijuojant mediciną reikia mokytis daugiau ar mažiau nei kitose specialybėse, nes turiu pažįstamų, kurie studijuoja kitus dalykus ir mokosi tikrai ne mažiau. Kitose specialybėse yra daugiau tokių studentų, kurie laikosi nuomonės, kad išmoks kai reikės arba išvis jiems reikia tik diplomo kaip popierėlio. Antras esminis momentas yra tas, kad kai žmogui yra įdomu, jam ir mokytis yra daug lengviau.

Kai mokiausi mokykloje daug mano klasiokų norėjo įstoti į mediciną, nes specialybė tipo gerbiama ir medikai daug uždirba. Jokia pagarba nenukrenta iš dangaus – ją žmogus užsitarnauja arba jį kiti gerbia dėl to, kad tikisi, kad jis elgsis pagal tam tikras taisykles. Kai kurie žmonės iš viso negerbia nieko arba gerbia tik tol, kol iš žmogaus gali kažką gauti (pagarbą naudoja kaip to žmogaus papirkimą dėmesiu). Vien už baltą chalatą niekas jūsų negerbs ir, jei norėsite aiškinti, kad pagarbos nusipelnėte, nes sunkiai mokėtės, daug dirbote ir kažką paaukojote, bet kuris logiškai mąstantis žmogus jūsų paklaus – kas jūsų to prašė, juk viską darėte savo noru ir dėl savęs. Labai svarbu suvokti, daug daug žmonių patys pagarbos anei yra patyrę (nors gali galvoti kitaip), anei moka gerbti kitus (nors vėlgi gali galvoti kitaip), tad tokių žmonių jis nepalenksite į savo pusę, kad ir kaip bambą rausitės.

Kitas dalykas - uždarbis. Dauguma gydytojų daug neuždirba - galite dirbti per dvi darbo vietas ir uždirbti mažiau, nei uždirba koks nors informatikas paskutiniuose bakalauro metuose. Taip jau yra, nes visuomenėje yra gajus įsitikinimas, kad gydytojų kišenės pūpso nuo kyšių. Kai kurie gydytojai tikrai jų prašo ir kai kurie pacientai juos duoda, būtent ta mažytė dalis ir palaiko įspūdį (ne be žurnalistų pagalbos). Labai daug pacientų, kurie neva davė kyšį apie jį meluoja – tokiu būdu savo draugams ir artimiesiems sudaro įspūdį apie savo reikšmingumą: pasakyti, kad kažką tau padarė, nes davei sumą x yra labai gera: ir parodei, kad turėjai tokią sumą, ir parodei, kad „pašokdinai“ daktarą. Net kai kyšis būna, jis dažniausiai nebūna toks, kokį jį nusako pacientas – 50 litų tampa 700. Dauguma žmonių neturi duoti pinigų kyšį, net jei gydytojai jo ir prašo. Gydytojams, kurie ima kyšius, yra naudinga tokia sistema – jie prisirenka tokį didelį priedą prie algos, kiek pinigų negautų, jei būtų mokamos realiai adekvačios algos už darbą, jie skatina pacientus pasakoti kiek daug „reikia“ duoti, o kas geriausia, kad realiai nieko daugiau patiems gydytojams nei reikalauja jų darbas, daryti nereikia. Jei, bent vieną kartą negavę kyšio, sąmoningai jie kažką padarytų blogiau ar nepadarytų iš viso taip, greitai lėktų iš darbo ir taip susišiktų savo vardą, kad net neįsivaizduojate. Klaidos medicinoje nevyksta dėl to, kad kažkas kažką specialiai kažko nepadarė, o todėl, kad gydytojai yra pervargę ir persitempę – net nuostabiuosiuose Vakaruose 10-12% visų medicininių sprendimų yra klaidingi. Ką gauni už kyšį – tai lipšnumas ir meilumas, kai kurių žmonių nuomone „žmoniškas elgesys, kurio jie yra nusipelnę“. Iš tiesų pagarba, užuojauta, mandagumas ir panš. Gydo, tikrai gydo ir tai neturėtų būti perkama, bet kasdien matau, kad daug lengviau jo gauti yra gerbti gydytoją ir ligoninės personalą pačiam. Stebėtina, kiek vos keli žodžiai padaro daugiau nei triženklės sumos. Kyšių sistema yra naudinga mažai daliai gydytojų ir mažai daliai pacientų – visi kiti dėl jos kenčia. Kartais nukenčia net patys duodantys, kai pvz.: vienam duoda, kitam ne, vienam daugiau, kitam mažiau (pvz.: chirurgui duoda daugiau, o anesteziologui mažiau, slaugei dar mažiau – taip tarsi parodydami, kad šie žmonės dirba skirtingos svarbos darbą. Jų darbas tikrai skiriasi ir jie tikrai gauna skirtingus atlygius, bet į jus, kaip pacientą visi žiūri vienodai – norėdami padėti tiek, kiek gali ir tą reikia suvokti.) ir taip toks „davėjas“ gali tapti labai jau nemylimas kol vėl neduos. (Kai kurie gydytojai vengdami, kad kyšio negavęs personalas neužsirūstintų ant paciento, gautus pinigus dalinasi su juo, neretai savęs neįskaičiuodami į gavėjus. Ne tik gydytojų atlyginimai maži ir ne tik jie sunkiai dirba. Kiti už kyšius perka vaistus ir priemones to neišgalintiems pacientams. Čia galima būtų tęsti, bet neišsiplėskime. Norėčiau dar parašyti apie „dovanas“, kyšius vadinamus dovanomis, donavanas kyšiais ir panašiai. Kitą kartą.

Jeigu norite pagarbos ir pinigų, galite eiti į privačią praktiką ir ji nėra nei blogesnė, nei ką už „valdišką“. Tiesiog ji yra kitokia. Dalis mano kursiokų baigę mokslus nori dirbti tik privačioje praktikoje, kiti tik viešose įstaigose, treti ir tokiose, ir tokiose.

Labai dažnai gydytojai tik palengvina žmonių dalią, bet jos nekeičia. Labai dažnai jie iš viso nieko negali pagelbėti. Labai dažnai žmonės juos kaltina dėl to, kad jie pakenkė. Gydytojas nėra dievas, bet dažnai jis būna būtent ta viltimi, kuri niekada nepasiduoda. Kartais ta viltis būna tik žmogaus-paciento galvoje, nes visuomenėje neva labai geras gydytojas į žmones žiūri tik kaip atvejus ir kiekvieną sėkmę laiko ne džiaugsmu pacientui, o personaliniu pasiekimu... Žmonėms padeda ir kiti medicinos specialistai, šeimos nariai ar ligos-likimo draugai. Gydytojas tik teikia savo srities pagalbą, dažnai ir psichologinę ar skirsto finansinę (pvz.: turi nuspręsti, kuriems pacientams iš visų norinčių skirti kompensuojamus vaistus, nes yra kvota), bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jo pagalba žmogui yra pati geriausia. Ir sveiki žmonės gali jaustis nelaimingi – gydytojas jiems nieko nepadės – ir nesveiki pagydyti gali vis dar jaustis nelaimingi ir netgi pykti ant gydytojo. Nestokite į mediciną vien todėl, kad neva norite padėti žmonėms. Tą daryti užtenka turėti širdį.

Žiūriu, greitai rašau, ir kompas tuoj išsikraus, nes liko vos 2% :) CHA! Va ir ne žodžio viduryje.

Jei turite klausimų dėl medicinos studijų ar šiaip – nesidrovėkite paklausti .Blogiausia kas gali nutikti, tai tiesiog neatsakysiu ir viskas.