Šiek tiek apie taurių dėjimą

Šiandien manęs net du žmonės užklausė apie taures (gal kažkur reklama yra ar ką) - kaip jos veikia?

Pirmiausia apie patį taurių dėjimą.

Taurės yra priskiriamos alternatyviajai medicinai, tai yra jų veikimas nėra įrodytas moksliškai. Nėra taip, kad niekas nėra bandęs to įrodyti, tiesiog nė vienas patikimas tyrimas nėra parodęs, kad nuo taurių būtų geriau. Bet nė vienas patikimas neparodė, kad su protu statant taures būtų blogiau :)

Teoriškai taurių veikimo mechanizmas yra labai paprastas - taurėje esantis oras prišildomas (šildant pačią taurę, į ją įmetant degantį vatas gumuliuką ir panašiai), tada taurė padedama ant minktštųjų audinių. Oras vėsta, traukiasi ir įtraukia dali audinių į taurę. Procedūros mėgėjai teigia, kad tai neskausminga, bet "teisingai" pastačius taures lieka žymės panašios į nubrozdinimus, kurios per kelias dienas daugeliui žmonių sugyja. Na, įsivaizduojate "zasosą"? :) Tai - va: čia daromi dideli zasosai ;)

Taurių statytojai aiškina, kad čia išeina kaip ir tokia mažytė organizmo skriauda, kuri jį truputį sukrečia ir priverčia susiimti - jis gydo taurių pažeistus audinius, tuo pačiu biologiškai aktyvios medžiagos skatina ir kitų kūno dalių gijimą. Sukelti pojūčiai padeda pacientui kreipti mažiau dėmesio į lėtines ligas ir t.t ir panašiai. Vienu žodžiu niekas nėra paaiškinęs kaip tai veikia, bet visi turi savo versijų.

Taurės buvo ir yra dedamos visame Pasaulyje. Dažnai statant taures  oda prieš tai dar yra subraižoma ar kitaip pažeidžiama, kad žmogus netektų, kartais ir visai nemažai, kraujo. Sovietų Sąjungoje buvo populiaresnis švelnusis taurių statymo būdas (tik su kraujosrūvomis), nes tiesiog daugumos žmonių sveikata neleido "gydytis" kraujo nuleidimu (anemija dėl prastos mitybos buvo taip plačiai paplitusi ir medicina prieš ją buvo tokia bejėgė (jokie vaistai ir jokie gydymo metodai nepamaitins žmogaus), kad net buvo imtasi visokių keistų žmonių raminimo būdų - pvz.: valgyti burokėlius, nes tų, skirtingai nei mėsos, kažkiek buvo)).

Yra ekstremalesnis taurių statymo būdas - siekiant įtraukti ne tik paviršinius, bet ir giliuosius audinius. Man tokį LT teko matyti tik "gydant" plaučių ligas, bet šis jau yra pavojingas, nes gali taip pažeisti audinius, kad trūksta plaučius dengiantys dangalai ar patys plaučiai - tai gali būti mirtina.

Šiaip medikai į taures nežiūri labai piktai, nes realiai nėra daug žmonių, kurie jomis gydytųsi. Dauguma žmonių jas tiesiog naudoja savo malonumui. Pvz prašo, kad jiems kas nors taures pastatytų ar patys jas stato, kaip tokį sado-mazo žaidimuką namuose. Jie patys jo tikriausiai taip nepavadintų, bet čia vertinkime tai ką jie daro iš savo "netaurininkų" varpinės ;).

Be interneto, taurių pagrinde galima nusipirkti alternatvios medcinos centruose, kai kuriose med. prekių parduotuvėse ir sex-shopuose. Šie nuo "taurininkų" nuvilioja pakankamai daug žmonių (kūniškus malonumus žmogus jaučia nuo nervų sistemos susidarymo iki jos funkcionavimo pabaigos. Tai nėra vien tik seksas - neretai malonumai persipina ir yra skirtingi skirtingiems žmonėms. Net tam pačiam žmogui vieni dalykai yra malonūs vienu gyvenimo periodu ir nemalonūs kitu. Vienam didžiausias malonumas yra orgazmas, kitam cigaretė, trečiam uždėtos taurės. Na, ir yra tokių, kurie nori visko iš kato...)

Jeigu svarstote ar taurės Jums galėtų padėti/patikti tai:

1) Pasiklauskite savo gydytojo ar Jums galima dėti taures. Esant tam tikroms ligoms ar vartojant vaistus taurės yra nepatartinos ar pavojingos. Pvz.: jeigu vartojate vaistą varfariną po taurių statymo galite mirtinai nukraujuoti. Jeigu kasdien geriate ginkmedžio arbatą (ji veikia kraujo krešumą dar neišaiškintu būdu) pastačius taures oda gali "nurasoti" krauju ir t.t. 

2) Raskite taurių statymo specialistą, kuris Jums statys taures ar apmokys kaip tą daryti. Nors taurės statomos nuo tada, kai buvo sugalvotas indelis (taurės gaminamos net iš bambuko stiebų), bet specialistas žinos ką daro, bei nepabėgs, jei nutiks kažkas blogo :)

Kadangi taurės, nesvarbu kur pastatytos, gali būti labai intymi žmogaus patirtis, bei gali būti skausminga/teoriškai turi gyvybei pavojingų komplikacijų tikimybę, dauguma specialistų atsisakys statyti taures vaikams. Jeigu mąstote apie taurių statymą vaikui, tai labai išsiklauskite jo, ar jis supranta kas čia bus ir įvertinkite riziką. Tai nėra gyvybei ar sveikatai išsaugoti būtina procedūra ir nors Jums gali atrodyti, kad gi čia tai faina, natūralu ir sveika ar dar bele kas, ko jis nesupranta, bet mažą žmogų tai gali traumuoti labai smarkiai - visgi tai bus daroma su jo kūnu. 

Ir pabaigai - jeigu taurės Jums padeda, tai ir gerai :) Svarbu, kad nepersistengtumėte ;) 

Pabaigai - makbriška nuotrauka iš senų laikų. Kažkada med. studentai turėjo madą nusifotografuoti apsikeitę vietomis su preparuojamais ir skrodžiamais lavonais:

Lietuvoje tai greičiausiai išmestų iš universiteto, jei koks studentas ką nors tokio padarytų xD

Tingiu eiti keistis pavardės

Šį semestrą studijose ir toliau liksiu -aitė.

Manau tiesiog paprašysiu diplomą duoti -ienei ir tiek, jei neaptingsiu ir nepamiršiu (nu ir aišku baigsiu studijas iš viso, mano arogancija dar tiek nesiekia, kad tą priimačiau kaip _granted_...) 

Šiandien ryte pabudusi kažkaip apie tai pagalvojau ir prisiminiau kaip pačiai teko tvarkyti stojančiųjų dokumentus. Man visuomet labai patikdavo, kai žmogaus dalis diplomų būdavo viena, o kiti kita pavarde. Bet čia grynai iš to, kad aš mėgstu tvarkyti visokius popierius... Ir, ne į temą, atsimenu kaip sunku būdavo su humanitarinių mokslų diplomais, kuriuose net nėra pažymių - tiesiog užrašas, kad žmogus išklausė kursus, sukūrė darbą, kurį vertinimo komisija įvertino, kaip tinkamą ir gavo popierių tam pažymėti. Lietuvoje gi humanitariniai mokslai irgi yra mokslai - vertinami pažymiais.

Su vyru pora buvome daugiau nei penkis metus, kol susituokėme*. Ne todėl, kad tiek laiko nežinojome tuoktis ar ne, bet tiesiog dėl to, kad reikia nueiti ir susituokti - užpildyti popierius ir t.t. Tingisi. O kai prisiruošdavome, tai BAC kas nors nutikdavo ir tada ne tas galvoje.

Aplinkoje yra žmonių, kurie nesusituokę gyvena dešimtmečius ir iki gyvenimo galo ir tikrai akivaizdu, kad tas popierius nieko nekeičia žmonių tarpusavio santykių prasme (nebent sudaroma vedybinė sutartis (dėl turto, vaikų, sielų dar ko). 

Tačiau. 

Tačiau tas popiergalis baisiai keičia, kaip:

a) į tave žiūri visokios institucijos

b) į tave žiūri žmonės, kuriems atrodo, kad jeigu kažko nežino VISI tai to dalyko ir nėra.

Ir turiu pasakyti, kad punktas a yra labai svarbus. Gyvenimas žiauriai palengvėjo - nuo gydymo įstaigų, kuriose nebereikia pildyti sutikimo blanko, kad nelaimės atveju duodu teisę apie save žinoti ir spręsti mamai ir dabartiniam vyrui (beje, mamai vis tiek reikia pildyti, o vat vyrui - jau nebe), iki keisčiausių ir neįtikinamiausių vietų - pvz.: perkant bilietus, nes gi "čia pora, reikia susodinti drauge".

Aklivaizdu, kad tos pačios lyties poros kovojančios už santuoką nekovoja už religines apeigas, nes religijų daug (he, ta pati LT vyraujanti Romos katalikų bažnyčia - jau po truputį vis dažniau girdžiu gandą, kad ten susituokti netradicinės lytinės orientacijos žmonėms taip pat lengva, kaip išprašyti, kad savižudį palaidotų kapinėse su kitais tikinčiaisiais ir dalyvaujant kunigui. he, o aš naivuolė iš pradžių džiaugiausi, kad neseniai jų įvesta tvarka, kad ten besituokientiems žmonėms nebereikia atskirai važiuoti į metrikacijos skyrių tai tiesiog didelis pagarbos ženklas Bažnyčios nariams. More like daugiau kontrolės kunigams dėl tokių fintifliuškų :) ).

Kai tik ištekėjau buvo tokių merginų, kurios manė, kad tuoj imsiu pulti keistis pavardę ir tiesiog privalau tą padaryti. Nes nu aš gi ištekėjusi. Kaip suprantų jų pasaulyje moters "gerumas" vertinamas pagal tai ar ji sugebėjo "sumedžioti" vyrą ar ne ir tas kartais iš jų labai girdisi. Pavyzdžiui jos sako: "Ai tai ji ligoninės vyriausioji gydytoja? Ai, tai va ir straipsnių tiek parašiusi? Ai tai ir tą premija gavo? Bet matai, va vieniša. Tai kas iš to?". Žiurke tu nelaiminga, gal tau atsakyti pamačius bet kurią apsipatenkinusią rausvažandę nutukusią blondinę "Ai, tai ji turi gerą vyrą? Ir sveikus tris vaikučius? Bet ji gi niekam nevadovauja. Ir mokslinės karjeros neturi. Ir pripažinimo"... Ir bus tokia pati nurauta nesąmonė.

Bet tada žiūrėtų kaip į visišką durnę. 

Nes gi "šeima (kartais ir draugai pridedami) svarbiausia vertybė", o patys tokie žmonės kažkaip visai ne taip elgiasi - "dabar negaliu, man sesija reikia mokytis", vėliau "dabar negaliu, man yra proga daugiau padirbti dėl paaukštinimo" ir t.t. Tai jeigu šeima tau vertybė, tai ir vertink ją. Vertybė ji ne todėl, kad tau pačiam patinka, kad ji yra ir skiria tau dėmesio, palaiko, užtaria, o todėl, kad tau nuoširdžiai jų, palyginti menki, rūpesčiai ir džiaugsmai yra svarbesni už visą likusios Visatos grandioziškumą. Bet net jeigu ir nėra, tai svarbu ne tai, kas yra, o tai, kad tu nemeluoji ne tiek kitiems, bet sau pačiam.

Ai, dar dėl pačios pavardės. Lietuvoje yra tradicija, jog moteris keičia pavardę į vyro, man džiugu, kad yra ir vyrų, kurie keičia pavardę į moters. Nea, ne todėl, kad čia jie taip pasakytų, kad dabar priklauso kaip kažkoks turtas kitam žmogui (nes iš esmės tas pavardės keitimas tam ir buvo skirtas (jeigu nebūtų buvęs tam skirtas, pavardę keičiančių vyrų ir moterų skaičiai būtų vienodi. Ir nepulkite čia aiškinti, kad čia tipo tradicija. Tradicija nėra lygų gėrybei. Tradicinis praktiškai visų ligų gydymo būdas yra kraujo nuleidimas :/ )),  bet man žiauriai faina, kad žmonės gali pasirinkti vardą. Lygiai taip pat, kaip mūsų visuomenėje gali pasirinkti partnerį. Juk santuokos ir meilės sugretinimas yra toks naujas dalykas, atsiradęs tik ~ XIX amžiaus pabaigoje, o šiandien daugeliui žmonių atrodo, ne tik, kad "taip ir turi būti", bet dar, kad taip visada ir buvo.

Asmeniškai pasirinkau pasiimti vyro pavardę su ta kaiušinienės galūne, nes pati galiu ją lengvai ištarti ir ji nesibaigia s raide, kurios aš dažniausiai neparašau. 

Labai patogu :)

:D nors dabar išeina, kad mano pavardė yra sulietuvinta prancūziška ir visai neseniai sužinojau, kad Lietuvoje, pateikus įrodymus pavardę galima "atsigeneruoti" į pirminį variantą. Bet tada nukristų smagumas - visi Pasaulio Latauskai yra geneologiškai atsekami iki pačio pirmo Napoleono laikų Latausko, kuriam Lietuva pasirodė visai nebloga šalis pasilikti gyventi.

Mergautinė mano pavardė buvo Žagūnaitė. Žagūnų daug, bet jų visų geneologinio medžio šaknį galima rasti nebent knisantis taip giliai, kaip bet kurių atsitiktinai paimtų žmonių, nes žagūnais kažkada buvo vadinami Lazdūnuose užsispyrėliai lietuviškai kalbantys žmonės - čia tokia gyvenvietė Baltarusijoje netoli Lietuvos apendikso.

dar pradėjau naują paveikslą - vėliau parašysiu atskirą blogo įrašą kaip jį tapiau:

* čia kalbu apie civilinę santuoką. Yra dar ir religinės, bet mudu su vyru netikintys.

Dar vienas vlogas

Mumiai

Šiandien man rankos niežti dviems dalykams.

Pirmiausia aš noriu ką nors parašyti. Ne, ne blogo įrašą. Kokį nors... apsakymą. Bet tuo pačiu mąstau ir kitą variantą - pasikasyti ne tuo pasakymu, o geriau sukurti istoriją D&D žaidimui ir stropiai sekti ką joje veiks žaidėjai. Ir tada aprašyti jų žaidimą kaip atskirą kūrinį.

Tai būtų taip nedora.

Aš tą bedievišką sutvėrimą kur prapublikuočiau ir pažiūrėčiau per kiek laiko žaidėjai pastebės kas čia nutiko.

O po to, kai užsišiktų ir su manimi nebebendrautų parašyčiau tęsinį. 

Antras dalykas - noriu dar ką nors nutapyti. Pabandyti nutapyti kokį portretą ir pažiūrėti kaip man gerai ar nelabai tas išeitų. Linkstu prie išgalvotų personažų, kad nebūtų paskui "ėėė... kodėl tu mane nupiešei? Išimk". 

Vakar nutapiau paveikslą su mumiais:

Na, jo dar nebaigiau. Liko M raidę užrašyti ant banknotų. Ir nulakuoti.
Taip, čia paveikslas su mumiais. Dviem.
Bet kas čia vyksta? Pavadinkime dešinėje esantį mumį su odine striuke Butsmaugdu Greitpuodinsku, o kairėje Betongirdu Blusinsku.*

Variantas 1:

Ponas Butsmaugdas G. rado musmirėse sumuštą ponaitį Betongirdą B. ir bandė jį įkalbėti važiuoti į mumių ligoninę, bet jis nenori. Jo šeima jo atsisakė dėl to, jog jis parsidavinėja gatvėje ir vartoja naują mumiukų narkotiką fėjų dulkes (gaminamas sumalus tikras fėjas). Taigi, piktas B. G. bent jau bando įkišti pinigų.

Variantas 2:

Ponas Butsmaugdas G. nusipirko Betongirdą B., o būdamas visiškas psichopatas jį dar ir sumušė. Dabar, kad Betongirdas tylėtų ir nieko nepasakotų kitiems mumiams prostitutams siūlo jam už tai pinigų. Betongirdas B., labai išsigandęs ir sutrikęs, bet vis dėl to tie pinigai jį labai vylioja. Jis gyvena drauge su kitais mumių visuomenės atstumtais mumiais ir vienas iš jų jau nebegali eiti dirbti į gatvę - nuo krokodilų ašarų (gaminamas virkdant krokodilus) šis jau visiškai nebeiorientuoja aplinkoje, nevaldo kojų ir valgo tik persikinį jogurtą. Tik Betongirdas B. nežino, kad tai Butsmaugdas G. sulaužė nelaimėliui nugarkaulį vieno iš savo išpuolių metu.

Variantas 3:

Butsmaugdas G. nori iš Betongirdo B. nusipirkti šitą musmirių lauką.

O jei rimtai, tai paveikslas skirtas Suomijos mumiukų išnaudojimui. Mumiukai toks nuostabus ir skandinaviškos melancholijos pilnas kūrinys. 

(Mumiukų kūrėja Tove Jansson (dešinėje), su savo gyvenimo partnere Tuulikki Pietilä. Tai... jo, jeigu norite kokio homofobo vaikams nupirkti dovanėlę - trolių mumių knyga ar pliušinukas būtų visai neblogas patrolinimas...) 

Dauguma personažų paremti tikrais asmenimis, šauniai aprašomas bohemos gyvenimas.

Šaunūs, bet man jie asmeniškai niekada nepatiko, ypač vaikystėje. Dabar jau galiu atsiriboti ir į mumiukus žiūrėti iš šono, bet vaikystėje mane jie kone siutindavo. Kaip galima tai atsainiai žiūrėti į artimuosius, kaip galima taip nesirūpinti jų jausmais? (viena iš esminių mumių idėjų yra, kad tikra laisvė pasiekiama tik atsiribojus nuo materialinių vertybių ir neprisirišant prie žmonių, vietos, politinių pažiūrų ir t.t.).

Dabartinis mumių merčandaizas visiškai kertasi su mumių idėjomis ir man tas nepatinka net dar labiau, nei patys mumiai. Nes mumiai man nepatinka ne dėl savo savybių, o dėl asmeninių priežasčių. Ar kada bandėte pasisvečiuoti Suomijoje? Ne? Nuvažiuokite, suprasite apie ką kalbu.

Taigi paveiksle sumuštasis mumis yra mumių idėjos - išprievartautos, atstumtos, pamirštos. Piktasis mumis - tai iš mumiukų daroma komercija. Viskas vyksta musmirių lauke. Jos tokios gražios, bet niekas ten pas jas nelenda.

....

....

....

Jeigu dabar labai susirūpinote mumiais, sveikinu, Jūsų gyvenime nedaug problemų.

Šiandien ryte dar patobulinau vieną atviruką:

Čia buvo atvirukas su kvietimu į kažkokias krikščioniško jaunimo dienas ar kažką panašaus. Atvirukas siaubingas. Ne, ne todėl, kad nespalvotas ir ne dėl tų visų palapinių. O dėl to, kad man atrodjo jis yra tarsi vienas tų laimės laiškų - "jeigu neišsiųsi 10 kopijų tai rytoj nustips tavo žiurkėnas". Kelias. Kaip kryžius. Kaip kryžkelė. Ir. Tu. Turi. Nuspręsti. Kur. Juo. Eisi.

Nusprendžiau nupiešti ant atviruko žmogėdrą chtuloidą su priklijuotomis akytėmis.
Gaila, kad neturėjau tokių, kurios judėtų nuo judesio.
Tada būtų iš viso nuostabu.

Kalbant apie festivalius, tai šį savaitgalį važiuosiu į pilefe**, o kitą savaitgalį į toksikologų konferenciją.
Nors aš ne toksikologė, bet jis prie jūros 8D

JŪROS.

Nebuvau šiemet prie jos.

Šiaip tai norėjau parašyti ilgą įrašą visai apie kitus dalykus.
Bet tiek to.
Parašysiu kitą kartą.

* Vardai sugeneruoti puikiojo lietuviškų vardų generatoriaus.

** Piktų lesbiečių festivalis. 

Rugpjūčio vlogas IX

Rugpjūčio vlogas VIII

atsakau į visus trečiadienį užduotus klausimus.
>:/ tik Kdenlive vietomis sumaitojo video ir aš savo frustraciją išreiškiau su youtube video editoriumi pridėdama komentarų.

Šį kartą galima laimėti atviruką su krepšinio drakonu.

Rugpjūčio vlogas VII