2013 m. rugpjūčio 28 d., trečiadienis

Tingiu eiti keistis pavardės


Šį semestrą studijose ir toliau liksiu -aitė.
Manau tiesiog paprašysiu diplomą duoti -ienei ir tiek, jei neaptingsiu ir nepamiršiu (nu ir aišku baigsiu studijas iš viso, mano arogancija dar tiek nesiekia, kad tą priimačiau kaip _granted_...) 

Šiandien ryte pabudusi kažkaip apie tai pagalvojau ir prisiminiau kaip pačiai teko tvarkyti stojančiųjų dokumentus. Man visuomet labai patikdavo, kai žmogaus dalis diplomų būdavo viena, o kiti kita pavarde. Bet čia grynai iš to, kad aš mėgstu tvarkyti visokius popierius... Ir, ne į temą, atsimenu kaip sunku būdavo su humanitarinių mokslų diplomais, kuriuose net nėra pažymių - tiesiog užrašas, kad žmogus išklausė kursus, sukūrė darbą, kurį vertinimo komisija įvertino, kaip tinkamą ir gavo popierių tam pažymėti. Lietuvoje gi humanitariniai mokslai irgi yra mokslai - vertinami pažymiais.

Su vyru pora buvome daugiau nei penkis metus, kol susituokėme*. Ne todėl, kad tiek laiko nežinojome tuoktis ar ne, bet tiesiog dėl to, kad reikia nueiti ir susituokti - užpildyti popierius ir t.t. Tingisi. O kai prisiruošdavome, tai BAC kas nors nutikdavo ir tada ne tas galvoje.
Aplinkoje yra žmonių, kurie nesusituokę gyvena dešimtmečius ir iki gyvenimo galo ir tikrai akivaizdu, kad tas popierius nieko nekeičia žmonių tarpusavio santykių prasme (nebent sudaroma vedybinė sutartis (dėl turto, vaikų, sielų dar ko). 

Tačiau. 

Tačiau tas popiergalis baisiai keičia, kaip:
a) į tave žiūri visokios institucijos
b) į tave žiūri žmonės, kuriems atrodo, kad jeigu kažko nežino VISI tai to dalyko ir nėra.

Ir turiu pasakyti, kad punktas a yra labai svarbus. Gyvenimas žiauriai palengvėjo - nuo gydymo įstaigų, kuriose nebereikia pildyti sutikimo blanko, kad nelaimės atveju duodu teisę apie save žinoti ir spręsti mamai ir dabartiniam vyrui (beje, mamai vis tiek reikia pildyti, o vat vyrui - jau nebe), iki keisčiausių ir neįtikinamiausių vietų - pvz.: perkant bilietus, nes gi "čia pora, reikia susodinti drauge".
Aklivaizdu, kad tos pačios lyties poros kovojančios už santuoką nekovoja už religines apeigas, nes religijų daug (he, ta pati LT vyraujanti Romos katalikų bažnyčia - jau po truputį vis dažniau girdžiu gandą, kad ten susituokti netradicinės lytinės orientacijos žmonėms taip pat lengva, kaip išprašyti, kad savižudį palaidotų kapinėse su kitais tikinčiaisiais ir dalyvaujant kunigui. he, o aš naivuolė iš pradžių džiaugiausi, kad neseniai jų įvesta tvarka, kad ten besituokientiems žmonėms nebereikia atskirai važiuoti į metrikacijos skyrių tai tiesiog didelis pagarbos ženklas Bažnyčios nariams. More like daugiau kontrolės kunigams dėl tokių fintifliuškų :) ).

Kai tik ištekėjau buvo tokių merginų, kurios manė, kad tuoj imsiu pulti keistis pavardę ir tiesiog privalau tą padaryti. Nes nu aš gi ištekėjusi. Kaip suprantų jų pasaulyje moters "gerumas" vertinamas pagal tai ar ji sugebėjo "sumedžioti" vyrą ar ne ir tas kartais iš jų labai girdisi. Pavyzdžiui jos sako: "Ai tai ji ligoninės vyriausioji gydytoja? Ai, tai va ir straipsnių tiek parašiusi? Ai tai ir tą premija gavo? Bet matai, va vieniša. Tai kas iš to?". Žiurke tu nelaiminga, gal tau atsakyti pamačius bet kurią apsipatenkinusią rausvažandę nutukusią blondinę "Ai, tai ji turi gerą vyrą? Ir sveikus tris vaikučius? Bet ji gi niekam nevadovauja. Ir mokslinės karjeros neturi. Ir pripažinimo"... Ir bus tokia pati nurauta nesąmonė.
Bet tada žiūrėtų kaip į visišką durnę. 
Nes gi "šeima (kartais ir draugai pridedami) svarbiausia vertybė", o patys tokie žmonės kažkaip visai ne taip elgiasi - "dabar negaliu, man sesija reikia mokytis", vėliau "dabar negaliu, man yra proga daugiau padirbti dėl paaukštinimo" ir t.t. Tai jeigu šeima tau vertybė, tai ir vertink ją. Vertybė ji ne todėl, kad tau pačiam patinka, kad ji yra ir skiria tau dėmesio, palaiko, užtaria, o todėl, kad tau nuoširdžiai jų, palyginti menki, rūpesčiai ir džiaugsmai yra svarbesni už visą likusios Visatos grandioziškumą. Bet net jeigu ir nėra, tai svarbu ne tai, kas yra, o tai, kad tu nemeluoji ne tiek kitiems, bet sau pačiam.

Ai, dar dėl pačios pavardės. Lietuvoje yra tradicija, jog moteris keičia pavardę į vyro, man džiugu, kad yra ir vyrų, kurie keičia pavardę į moters. Nea, ne todėl, kad čia jie taip pasakytų, kad dabar priklauso kaip kažkoks turtas kitam žmogui (nes iš esmės tas pavardės keitimas tam ir buvo skirtas (jeigu nebūtų buvęs tam skirtas, pavardę keičiančių vyrų ir moterų skaičiai būtų vienodi. Ir nepulkite čia aiškinti, kad čia tipo tradicija. Tradicija nėra lygų gėrybei. Tradicinis praktiškai visų ligų gydymo būdas yra kraujo nuleidimas :/ )),  bet man žiauriai faina, kad žmonės gali pasirinkti vardą. Lygiai taip pat, kaip mūsų visuomenėje gali pasirinkti partnerį. Juk santuokos ir meilės sugretinimas yra toks naujas dalykas, atsiradęs tik ~ XIX amžiaus pabaigoje, o šiandien daugeliui žmonių atrodo, ne tik, kad "taip ir turi būti", bet dar, kad taip visada ir buvo.
Asmeniškai pasirinkau pasiimti vyro pavardę su ta kaiušinienės galūne, nes pati galiu ją lengvai ištarti ir ji nesibaigia s raide, kurios aš dažniausiai neparašau. 
Labai patogu :)

:D nors dabar išeina, kad mano pavardė yra sulietuvinta prancūziška ir visai neseniai sužinojau, kad Lietuvoje, pateikus įrodymus pavardę galima "atsigeneruoti" į pirminį variantą. Bet tada nukristų smagumas - visi Pasaulio Latauskai yra geneologiškai atsekami iki pačio pirmo Napoleono laikų Latausko, kuriam Lietuva pasirodė visai nebloga šalis pasilikti gyventi.

Mergautinė mano pavardė buvo Žagūnaitė. Žagūnų daug, bet jų visų geneologinio medžio šaknį galima rasti nebent knisantis taip giliai, kaip bet kurių atsitiktinai paimtų žmonių, nes žagūnais kažkada buvo vadinami Lazdūnuose užsispyrėliai lietuviškai kalbantys žmonės - čia tokia gyvenvietė Baltarusijoje netoli Lietuvos apendikso.

dar pradėjau naują paveikslą - vėliau parašysiu atskirą blogo įrašą kaip jį tapiau:



* čia kalbu apie civilinę santuoką. Yra dar ir religinės, bet mudu su vyru netikintys.

2 komentarai:

  1. Kažkaip keista. Pamenu vis minimą "antrąją pusę" ir tai tikrai buvo mažiau nei prieš penkis metus ir, kaip tada atrodė, tai buvo visai kitas žmogus. Ir iš esmės 'kitoks' žmogus, if you know what I mean. Bet gal susivaideno.. O ir skaitinėju čia ne dėl asmeninio gyvenimo detalių, tiesiog šiam yraše tas sakinys labiausiai užkliuvo ir klaustuką galvoje paliko.
    Latauskienė skamba gražiai ir ale tikrai dvelkia prancūziškai. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. uomaigad, atsiprašau- *įraše.

    AtsakytiPanaikinti