Knygos apžvalga - Žirgų berniukas

Perskaičiau knygą:

Ją pasiskolinau iš draugės, norėjau paskaityti ką nors iš siaubo literatūros. Ji tokias knygas perka iš to, ką galėčiau pavadinti sportiniu interesu. 

Tai va, knygos viršelis šitą knygą pristato kaip į 20 kalbų išverstą bestselerį, neva yra sukurtas BBC filmas (tiksliau yra viena BBC laida apie šią istoriją, užtat yra atskiras knygos autoriaus prodiusuotas filmas) . Suprask da good stuff. O apie ką knyga? Viršelis toliau ramina, kad ji apie tėvišką meilę siekiant išgelbėti savo sūnų nuo baisios ir nepagydomos autizmo ligos.

(mano reakcija į knygą)

Su knygomis apie autizmą būna įvairiai. Kartais jos būna labai neblogos. Kartais netgi puikios. Bet dažniausiai tai būna absoliutus totalus šūdukas ant šakoto pagaliuko. Kodėl šakoto? Kad daugiau šūduko tilptų.

Dauguma tų blogųjų kūrinių būna parašyta neurotipiškų (t.y. ne autistų) tėvų, kuriuos jų vaiko būklė labai nuvylė ir sukėlė daug kančios, ir, nors knygos apsimeta, kad yra apie vaikus, bet iš tiesų yra apie tai, kaip pvz.: yra sunku būti mama, kai tavo vaikas tavęs neapkabina, nesupranta tavo meilės ir, pagal tavo supratimą apie viską visame kame, neturi perspektyvų gyvenime.

Čia pasakysite, kad tai labai daug yra būklių, situacijų, bei ligų, kai taip nutinka (o kartais taip nutinka ir visiškai "sveikoms" šeimoms), bet čia suklysite, nes tie atvejai tokių knygų autoriams kažkaip nesiskaito, neva anuos visuomenė supranta, kad ten nėra "nematomo neįgalumo" ir panašiai. Internete ne neurotipiškų asmenų forumuose dažna diskusija, kad tokių knygų autoriai tiesiog serga sunkia ir grėsminga ❄special snowflake❄ liga, t.y. kai šikną graužia noras būti ypatingu, nors realiai jie yra absoliučios nykios vidutinybių vandenyno dugno plekšnės ir iki unikalumo jiems kaip iki mėnulio. 

(Internetuose rastas paveikslėlis, kurio autorius supyko, kad jo autizmo kiti žmonės neužskaito, nes jis neva per protingas, kad būtų autistu. Galbūt jam būtų labiau pasisekę reikalauti iš kitų, kad "užskaitytų" Aspergerio sindromą jam? Jeigu autizmas būtų medicininė diagnozė, tai jam galėtų būti tas pats, bet, kai tai yra socialinis konstruktas, tai va taip ir gaunasi.)

Nu tai pagaliau reikia pereiti prie knygos.

Taip, čia viena iš tų prastųjų. Knyga prasideda tuom, kad kartą gyveno berniukas ir mergaitė, kurie labai mylėjo vienas kitą. Berniukas buvo protingas ir jautrus. Kartais jam užeidavo emociniai pervargimai ir tada jis gulėdavo mėnesiais savo lovoje, bet vėliau imdavo jodinėti arkliais ir, gavęs kažkam vadovauti, atsigaudavo. Mergaitė buvo protinga ir jautri, net gyvūnėlių nevalgė. Abu jie buvo pasaulio piliečiai, ne iš tų, kurie galvoja tik apie save ir nesusimąsto apie tai, kokio ilgio žirafos kaklas. Nea, jie keliaudavo po visą pasaulį, nuo Afrikos iki Indijos, ir dirbo socialiai atsakingai, kad ir kiti žmonės būtų protingi ir jautrūs, neskriaustų gamtos ir bušmenų.

Ir štai jiems gimė sūnelis.

Kuris, zaraza, nei jautrus, nei protingas! Nu blyn. Kaip čia taip išėjo? Kokiu būdu tokiems fantastiškai nuostabiems krūtiems tėvams galėjo gimti lelius, kuris ne tik toks, pats kaip visi, bet gal dar į kairę statistiniam fantastiškumo ir nuostabumo kreivės pasiskirstyme. Jie labai labai ieškojo priežasčių kas gi jam yra, kol galų gale patys išsiaiškino (nu nes argi tie gydytojai ir specialistai ką nors supranta), kad jų vaikas  - autistas! Tai viską paaiškina. Knygos autorius prisipažįsta, kad iki autizmo vaikui oficialiai trūko ir diagnozė daugiausia rėmėsi google, bet čia smulkmenos, svarbiausia, kad dabar aišku kodėl jis toks, kodėl jo tėvai tokie, ir iš viso ką čia toliau daryti. Gelbėti jį reikia, pagal juos. GELBĖTI.

Bet gelbėti nesiseka. Vargais negalais gavę savo beibiui autizmo diagnozę, susiduria su bėda, kad tokiu atveju rūpintis ir "gydyti" vaiką turėtų pagrinde jie patys. Ir štai, šie pasaulio gelbėtojai geraširdžiai pasimeta, kaip tai jie patys? Juk jie ne specialistai, juk čia reikia ypatingų dalykų, ypatingų kompetencijų, visko čia reikia ypatingo. Pavyzdžiui reikia taikomoji elgesio analizės, kuri per metus jiems kainuotų ~50k dolerių ir turi būti vykdoma po 8 valandas per dieną. Čia toks dalykas paremtas dresūra (politkorektiškai dar sakoma, kad Pavlovo mokslu, o paprastų bobučių tiesiog auklėjimu ir jos nelabai supranta kodėl dabar reikia naujo pavadinimo kažkam). Iš kur gauti jai pinigų? Ką, draudimas nemokės už gydymą?

Kažką ir nekažką jie knygoje bando ir viskas juos nuvilia. Ieško visokių specialistų. Iliustracijai ištrauka apie tai, su kokiais autizmo specialistais bendrauja ir kad net savo vaiko autizme ieško mano jau minėtos special snowflake naudos:

"Kai Grandin sutikome universiteto miestelyje Fort Kolinse (Kolorade), įsikūrusiame Uolinių kalnų priekalnių papėdėje, buvau nustebęs ir beveik nusivylęs - nors sėkmingai dirbo akademinį darbą ir buvo parašiusi nemažai populiarių knygų, moteris turėjo autizmu sergantiems būdingų savybių. Kol nureguliavome kamerą, ji įkyriai spragsėjo rašikliu, kuriame su kiekvienu spragtelėjimu įsijungdavo ir išsijungdavo lemputė. "Oi, - tarė ji juodamasi. Metusi į mus fantastišką žvilgsnį (turiu prisipažinti, kad pirmąsias porą minučių mes jautėmės suglumę) pridūrė: - Geriau liausiuosi tai daryti. Faktiškai tuo rašikliu aš save stimuliuoju."

Sužinojome, kad, būdama vaikas, valandų valandas ji galėjo sėdėti kampe linguodama į priekį ir atgal - beveik nepasiekiama - ir kramtyti sienų apmušalus. Laimė, su ja visada buvo gera auklė, netingėjusi žaisti ir visaip skatinusi jos gebėjimą reaguoti. Be to, ji labai anksti "atrado" arklius. "Gyvūnai mąsto vaizdas, - sakė ji mums. - Taip mąstau ir aš. Ir daugybė autizmu sergančiųjų. Tai reiškia, kad mums sunku bendrauti su tais žmonėmis, kurių mąstymas kitoks - žodinis arba paremtas kitais psichikos modeliais. Dėl to, kad gyvūnai mąsto vaizdiniais, autizmu sergantiesiems su jais bendrauti lengva. Kartais jie, kol būna jauni, kad pasakytų ką nori pasakyti, naudoja gyvūną kaip tarpininką, ypač sau artimą gyvūną. Galima sakyti, kad tokie žmonės yra jungiamoji grandis, kuri sieja sveikuosiuos su gyvūnų pasauliu, o gyvūnai - ypač autizmu sergantiems vaikams - gali padėti kaip grandis, jungianti sergančiojo ir "normalių" žmonių pasaulius."" (73-74 psl.)

Perskaičiau ir vos pati nepatapau autiste, boža, gi aš irgi mąstau vaizdiniais! Kodėl niekas manęs nediagnozavo? Svolačiai.

(Žiurkė mąsto ar ji ne per stora. Diagnozuokime dabar jai autizmą arba, dar geriau, dismorfinį kūno sutrikimą, nes ji liūdi, kad jos ausys per mažos!)

Autistams knygoje būdinga plasnoti rankomis, žiūrėti į kitus prisimerkus, ir nekreipti dėmesio į jų jausmus ir norus, kurių jie neišsakė, kai tipo turėtų būti aišku, ko jie nori, nes juk visi nori to paties. O patys autistai gyvena kažkokiame mistiniame ir stebuklingame pasaulyje į kurį tiesiog būtina rasti langą ir pasižiūrėti, kad jie ten nebūtų vieniši ir kad tu pats ten atrastum kažką naujo ir fantastiško, būtinai padarytum iš jų naudos sau ir visuomenei (nes neva to nori visi). Taigi knygos autorius nusprendžia darytis naudą iš savo vaiko - nuo knygos iki filmo.

Ir gydyti autizmą jis imasi pats. Internetuose apie šią knygą atsiliepiama, jog ji yra labai nepagarbi aprašomo vaiko motinai (ji pateikiama kaip pasyvi gydymo dalyvė), bei moterims apskritai. Aš to nepastebėjau.

Gydymas prasideda nuo to, kad vaikas ima "normaliau" elgtis jodinėdamas arkliu ir apskritai gyvūnai jį ramina. Čia užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad knygos autoriaus sūnus moka skaityti 5-6 metų amžiuje ir knygos eigoje išmoksta naudotis tualetu, kaip idėja. Knygos autoriui atrodo, kad jis tą turėtų mokėti daug anksčiau, nors neaprašo jokio to mokymo, kurį būtų bandęs, apart to, kad tėvams sunku plauti vaiką ir stebėti jo išgąstį ir kančią pamačius, kas vyksta. Visgi, yra priežastys kodėl vaikai pradeda eiti į mokyklą 6-8 metų, o ne pvz.: 4 ir pagrinde tai yra tai, kad daug vaikų natūraliai tokiame amžiuje jau būna "subrendę" mokyklai, o visą šitą autizmo gydymo knygą būtų galima perrašyti "kaip mūsų vaikas pasiruošė pirmai klasei" ir būtų daug geresnė knyga.

(Bet tada gi nebūtų pinigų iš knygos)

Kadangi knygos autorius pastebi, jog tie arkliai jo vaikui padeda, o plius dar jo pažįstami bušmenai prišneka, kad reikia gydyti dvasiomis ir jo vaikas tikrai tikrai ypatingas, tai jis nusprendžia, kad reikia belstis į Mongoliją ir atsiduoti vaiką gydyti šamanams. Nu nes jau daugiau niekas nepadeda, o jie yra geri tėvai ir padarys viską dėl savo vaiko. Autorius labai tiki visokiais simboliais ir pats bando burti stebėdamas visokias sulkmenas, kurios duoda jam žinoti apie tai kas iš tiesų vyksa:

"Pažvelgiau į kalną supančių medžių viršūnes. Erelis vis dar buvo ten. Taip jau atsitiko, kad kaip tik tuo metu, kai glėbyje nešiau Roveną, visa širdimi į šamanų ritualus įsitraukusį, kito ritualo vietos link, danguje pasirodė ir ant tos pačios šakos, kur tupėjo erelis, maždaug poros metrų atstumu nusileido du kranksintys karkliai.

Tai buvo keista - krankliai ir varnos paprastai puola vanagus ir erelius. Biologiniu požiūriu būdami konkurentai, jie vengia būti tame pačiame dangaus lopinėlyje, juolab tupėti ant tos pačios šakos. Bet šį kartą buvo kitaip - šie trys paukščiai toleravo vienas kitą, jie stebėjo mus iš aukštai tuo metu, kai trečias šamanas - brazdotas vyras iš Altajaus kalnų - padeklamavęs įžanginių maldų žodžius pradėjo šokti sukdamas būgną mums virš galvų." (124 psl.)

Anot šamanų autizmu berniukas susirgo dėl jo motinos kaltės - arba ji kažkur maudėsi ir į ją prilindo blogosios energijos, arba kalta jos mirusi giminaitė, kuri niekaip neatsigavo po to, kai mirė jos pačios sūnus, netgi dėl to susirgo psichine liga. Tai va, dabar jos siela prilipo prie vaiko ir gadina jam (ir jo tėvam gyvenimą). Ot šmikė. Mažasis autistas dabar dar ir šamanu turės pats būti, kad jau taip su dvasiom ir gyvūnais bendrauja. Vėliau autorius knygoje nusprendžia, kad na gerai, jau gerai, jis irgi teoriškai gali būti kaltas dėl savo vaiko autizmo. Bet šiaip tai kalta aplinkos tarša ir visas tas kapitalistinis blogis, su kuriuo jis visą laiką kovojo.

(man visokios "blogos moteriškos energijos" visada galų gale susiveda į sekso žaisliukų reklamą, kai neva išskirtinės medžiagos dildo ar burbulas pagydys tavo endometriozę. Ne, nepagydys. Bet gal bent jau apturėsi smagaus laiko.)

Nors autorius labai myli gyvūnus, bet su džiaugsmu dalyvauja lapių medžioklėje ir jas knieckina. Šamanai jam sako nu-nu nedaryk gi taip, tai nusprendžia nedaryti, juk reikia paisaukoti.

"Kristina - nebloga jojikė" Bet jai trūksta - tą pripažįsta pati - vidinio instinkto, žadinančio norą nurodyti arkliui, ką daryti tada, kai jis to daryti nenori. Tokia intuicija raiteliui labai reikalinga, nes arklys yra bandos gyvulys, įpratęs, kad jam vadovavutų (žinoma ne brutaliai) bandos lyderis. Panašūs yra šunys. Taigi raitelis privalo arkliui vadovauti iš dalies naudodamas išmoktus metodus, iš dalies savo valios jėga. Kristina nemokėjo primesti savo valios kitiems (išskyrus savo vyrus). Tai nereiškia, kad ji yra silpnas žmogus. Priešingai. Iš mano pažįstamų mažai kas taip sugeba save apginti kaip ji. Bet jai tiesiog neįdomu nurodinėti arkliui, ką daryti. Deja, jeigu tu sėdi arkliui ant nugaros, privalai nurodinėti, nes antraip nesijausi saugus." (175 psl.)

Knygoje yra dar minimas "Pitonų" (taip išverstas) sketch'as apie bandymą susikalbėti naudojantis vertimo knygelėmis - autorius taip norėjo iliustruoti sunkumus ir džiaugsmus bendraujant su mongolais. Tai vat tokio lygio jo bendravimas ir yra.

Dar šiek tiek gilių pamąstymų:

"Kai atsisėdau nurodytoje vietoje vigvame, susimąsčiau apie mūsų kelionę čia, pas seniausiai šiaurės rytų Azijos kultūrai atstovaujančius, vigvamuose iki šiol gyvenančius žmones. Apie paplitusią nuomonę, kad vietiniai amerikiečiai, kurie gyvena panašiose palapinėse, yra atkeliavę iš čia. Bet tuomet neaišku, kodėl vietiniai amerikiečiai neaugina šiaurės elnių? Ir iš kur ta elfiška išvaizda? Gal tai kultūrinis stereotipas, bet ar negali būti taip, kad britų ir europiečių folklore dažnai minimi elfai ir laumės yra ne kas kita, kaip senovėje miškuose gyvenančių žmonių prisiminimas, žmonių, kuriuose išstūmė keltai, romėnai, saksai, vikingai? Ir ar pasakojimai apie elfus ir laumes, pavagiančius vaiką ir pakeičiančius jį kitu - nesugebančiu girdėti arba matyti, keistai besielgiančiu ir nepritampančių prie aplinkos, nėra susiję su tuomečių žmonių noru paaiškinti autizmą?" (328 psl.)

Knygos gale berniukas autistas pasveiksta (beveik). Stebuklų stebuklas tiesiog! Kas suveikė? Ar šamanai teisūs? Ar tėčio meilė viską nugali? O gal to autizmo niekada nebuvo? Nesvarbu. Svarbiausia, kad dabar yra knyga, filmas ir visa ranča švęsti meilę. Manau bet kuris tėvas ar motina, skaitanti šitą knygą ir auginanti vaiką autistą greičiausiai norėtų šią knygą sudeginti. Nebent jaustųsi labai vieniši ir izoliuoti, negalintys astumti bet kokio jų pačių bėdų ir sunkumų liudijimo.

Įsivaizduoju kaip šitą knygą skaito visokios penkiolikmetės paauglės ir paskui jaučiasi fainos ir krūtos, nu nes a) skaito iš viso b) skaito tokias rimtas knygas, va apie autistus, paskui apie tai geriau nusimano, supranta kitų žmonių vidinį pasaulį kitaip, yra geros ir užjaučiančios. Mąstydama apie jas nusprendžiau po šios knygos perskaityti William Makepeace Thackeray "Tuštybės mugę", kur autorius mano įsivaizduojamų personažų atitikmenis kitame laike ir vietoje vadina "padarėliais".

Aš įsivaizduosiu, kad visi "Tuštybės mugės" personažai bus įvairūs nariuotakojai ir tada su savo "Vėdarėlių mergaitėmis" atsigausiu nuo "Žirgų berniuko".

Ir vėl truputėlis apie empatiją

Kartais nugirstu ar kur nors perskaitau, kad ne neurotipikai (autistai) neturi empatijos. 

Ir tas dalykas toks keistas.

Nes empatijos niekas nėra aiškiai apibrėžęs, tai tas pats, kas pasakyti "neturi skonio" ar "savotiškas humoras".

Bet kartais aš pamėginu įsivaizduoti, kad empatija, tai yra dalykas, kai jauti kito žmogaus jausmus ar supranti ką jis jaučia. Dėl to gali geriau su juo bendrauti, o paėmus tam tikrą žmonių grupę, vyraujančių individų jausmai, na arba labai stiprūs, kad ir pavienių individų, išgyvenimai tampa svarbiausiais. Taip asmuo, kuris to nemoka, tos "empatijos" gali būti lengvai izoliuotas ir, jeigu jis nemoka atpažinti visiems suprantamų jausmų išraiškų (o tuo pačiu jų išreikšti), tai dar ir stigmatizuotas. Izoliacija gali lemti, kad jis neišmoks įvardinti jausmų ir, kartu su nemokėjimu išreikšti suprantamai, gali būti pasmerktas daugumos galvoti, kad jis tų jausmų ir neturi. Jam beliks ieškoti savitų išraiškų, pvz.: per meną ar per mokslą, ir jis neišvengiamai bus vadinamas originaliu ir savitu, kas dažnai tik dar labiau tolins jį nuo susikalbėjimo. Nes daugumai neurotipikų "savotiškas" ar "originalus" reiškia, kad gilintis toliau ir nebereikia.

Taigi, galima daryti prielaidą, kad empatija, nors nebūtina, bet yra labai patogi draugystės sąvoka, kuri gali smarkiai mažinti vienišumo jausmą. Manau, kad vienišumas, tai būsena, kuri kyla tada, negali su niekuo pasikalbėti tau rūpimomis ir iš tiesų svarbiomis temomis. Gali būti apsuptas šimtų žmonių ir jaustis be galo vienišas. Gali turėti tik vieną draugą su kuriuo kelis kartus per mėnesį persimesti žinute ir nesijausti vienišas. Esu sutikusi žmonių, kurie iš viso nebuvo įgalūs jausti vienišumą, nes turėjo tokį turtingą ir tvirtą vidinį pasaulį, jog jie patys su savimi galėdavo diskutuoti ir konstruoti naujas mintis. Ir tokių, kurie vienišumo pažinti negalėjo, nes jų gyvenime svarbių temų niekada nebūdavo, o jeigu kažkokias ir įvardindavo svarbiomis, tai tik todėl "nes taip reikia" ir pokalbių apie jas kaip tik vengdavo ir nesuprasdavo kodėl jie galėtų norėti su kuom nors tuom dalintis (ir teisingai darė, nes taip gali kilti grėsmė netekti žmonių, kurie tiki, kad jie tokiems žmonėms suteikia tikrą draugiją).

Emociją perduoti yra sunku. Smegenų žievėje sukasi tik jos atspindžiai, taigi neurotipiška empatija gali padėti suprasti ką kitas jaučia. Bet čia aš pastebiu, kad ji veikia tik tarp neurotipikų ir, kuo jie panašesni, tai tuo geriau veikia. Man atrodo, kad žmonės kitų jausmus supranta pagal principą "ką aš jausčiau jo vietoje", taigi, kuo "jis=aš", tuo intuicija geresnė. Kraštutinis neurotipikas empatiją gali pajusti gyvūnams, vėjui, idėjoms. Jis gali į bet ką įsilieti ir bet ką  įsileisti ir išleisti iš savęs.

Tačiau ne neurotipiška empatija yra kitokia. "Ką aš jausčiau jo vietoje" neveikia, nes jis nėra aš, niekada nebuvo ir niekada nebus. Tai nuostabi riba, per kurią statomas tiltas džiugina, o pasivaikščiojimai tos bedugnės kraštais kelia aistrą ir neblėstamą susižavėjimą. Ne neurotipikais pasakymą "mano antroji pusė" gali suprasti netgi kaip įžeidimą, nes nei jis, nei kitas žmogus jam nėra nei pusė, nei kažkieno nuosavybė.

Ne neurotipiška empatija kito jausmus arba priima taip, kaip jie pateikiami (ir dėl to ne neurotipikai dažnai nukenčia nuo emocinių manipuliatorių, kurie moka vaidinti, bei nuo atvejų, kai empatikai didelę emocinio komponento dalį supranta iš pačio žmogaus tiesiogiai neišsakomų ir neparodomų dalykų (nebūna, pvz.: "skaitymo tarp eilučių"), arba, ypač jei ne neurotipikui pasisekė turėti aukštą intelektą, priima analizuodama, vertindama. Jei neurotipikas užjaučia kitą durnium išvadintą ir kamputyje verkiantį neurotipiką, nes gi niekas nenori būti išvadintas durniumi (na, galbūt pats jis ir neverktų, ir rastų paaiškinimą, kad pvz.: yra labiau emociškai subrendęs, t.y. mokantis jausmus transformuoti ar glušinti), tai ne neurotipikui mąstytų. Ar tai lėmė kaip pasakė? Kas pasakė? Savaitės diena? Ar dar kas nors?  Jis imtų uždavinėti daug klausimų, kurie neurotipiką galėtų nervuoti, o jeigu ne neurotipikas prieitų klaidingų išvadų, apie neurotipiko jausmus, tai dar ir neurotipikas užpyktų ir, viena vienintelė klaida lemtų jau jo padarytas išvadas apskritai apie tą žmogų (pvz.: jei jis nesuprato manęs, kai man buvo skaudu, kai mane išvadino durniumi, tai vadinasi jis iš viso negali suprasti kitų žmonių skausmo)

Grįžtant į pradžią, kai išgirstų, kad ne neurotipikai neturi empatijos, prisimenu visus savo ne neurotipikus draugus ir dažniausiai, kai liūdžiu, ar džiaugiuosi, iš jų jaučiu didžiausią empatiją.  Jie negalvoja, kad jie netinkami, jie net nesileidžia į klausimą. Tiesiog Justė taip jaučiasi. Nes Justė taip jaučiasi. Justė gali jaustis, kaip tik nori. Arba su jais bendraudama jaučiu, kad jie supranta, kodėl aš taip jaučiuosi, net jei patys tokioje situacijoje niekada taip nesijaustų, ar pasakytų, kad tokia emocija jiems nepažįstama ir svetima. Ir, skirtingai nuo neurotipikų, niekada nebūna pasakymų, kad tai neadekvatu, nereikalinga, kad jie negali suprasti ar dar kaip nors. Kartais būna šimtai tūkstančių klausimų, bandymų apibūdinti mano jausmus žodžiais (ar piešiniais) ir klausimų ar taip?, kartais, kai jie to jausmo nepažįsta, susidomėjimas kaip gi aš jį pati atpažinau, ką tada su juo daryti ir panašiai. 

Ir su jais aš niekada nesijaučiu vieniša. Manau, kad neurotipikai savo tarpe nesijaučia vieniši irgi. Įsivaizduoju, kad jiems labai smagu, nes jiems nereikia leisti daug laiko kito žmogaus pažinimui, jeigu jie panašūs, tai nuo pirmos akimirkos susikalba, sutampa, įsimyli ir panašiai, o drauge praleistas laikas tiesiog, na, kaupina atsiminimus ir išgyvenimus, tarsi investicija į prisirišimą. Bet taip pat, kai kurie žmonės jiems yra amžinai prarasti vien todėl, kad jie neinvestuoja į draugystę taip, kaip ne neurotipikai, bei yra grėsmė, jog jų asmenybės ar mąstymo pokyčiai nulems ir draugų netekimą, o atsiradę kitiems nebūdingi poreikiai ar išgyvenimai sukels, kartais net slepiamą ir neišsprendžiamą, vienišumą.

Paveikslas -  Berthold Woltze "The Irritating Gentleman" 1874

Jauna moteris važiuoja traukiniu. Ji gedi. Galbūt mirė jos vyras, o galbūt tėvai. Ji verkia ir žiūri į paveikslo stebėtoją. Ji neturi kur pasitraukti iš važiuojančio traukinio. Įkyrus ponas lenda prie jos, ir negali nuo jo pabėgti, nes to neleidžia jos statusas ir lytis. Jis nesupranta moters skausmo, jis nepastebi, kad ji verkia. Jam jinai tik žavi jauna panelė, kuri neabejotinai bus maloni ir šauni, praskraidins kelionę.

Galbūt ji gedi ir prarasto statuso. Jos drabužiai aukštos klasės, netinka nei tokiam vagonui, nei bendrakeliaiviams (fone matoma dar vieno vyro galva tik tam ir skirta, kad parodytų socialinę aplinką). Kadangi dar gedi, nemoka tokio bjaurybės pavyti šalin.

Man labai patiko šitas paveikslas. Nors ir liūdnas.