Kartais nugirstu ar kur nors perskaitau, kad ne neurotipikai (autistai) neturi empatijos.
Ir tas dalykas toks keistas.
Nes empatijos niekas nėra aiškiai apibrėžęs, tai tas pats, kas pasakyti "neturi skonio" ar "savotiškas humoras".
Bet kartais aš pamėginu įsivaizduoti, kad empatija, tai yra dalykas, kai jauti kito žmogaus jausmus ar supranti ką jis jaučia. Dėl to gali geriau su juo bendrauti, o paėmus tam tikrą žmonių grupę, vyraujančių individų jausmai, na arba labai stiprūs, kad ir pavienių individų, išgyvenimai tampa svarbiausiais. Taip asmuo, kuris to nemoka, tos "empatijos" gali būti lengvai izoliuotas ir, jeigu jis nemoka atpažinti visiems suprantamų jausmų išraiškų (o tuo pačiu jų išreikšti), tai dar ir stigmatizuotas. Izoliacija gali lemti, kad jis neišmoks įvardinti jausmų ir, kartu su nemokėjimu išreikšti suprantamai, gali būti pasmerktas daugumos galvoti, kad jis tų jausmų ir neturi. Jam beliks ieškoti savitų išraiškų, pvz.: per meną ar per mokslą, ir jis neišvengiamai bus vadinamas originaliu ir savitu, kas dažnai tik dar labiau tolins jį nuo susikalbėjimo. Nes daugumai neurotipikų "savotiškas" ar "originalus" reiškia, kad gilintis toliau ir nebereikia.
Taigi, galima daryti prielaidą, kad empatija, nors nebūtina, bet yra labai patogi draugystės sąvoka, kuri gali smarkiai mažinti vienišumo jausmą. Manau, kad vienišumas, tai būsena, kuri kyla tada, negali su niekuo pasikalbėti tau rūpimomis ir iš tiesų svarbiomis temomis. Gali būti apsuptas šimtų žmonių ir jaustis be galo vienišas. Gali turėti tik vieną draugą su kuriuo kelis kartus per mėnesį persimesti žinute ir nesijausti vienišas. Esu sutikusi žmonių, kurie iš viso nebuvo įgalūs jausti vienišumą, nes turėjo tokį turtingą ir tvirtą vidinį pasaulį, jog jie patys su savimi galėdavo diskutuoti ir konstruoti naujas mintis. Ir tokių, kurie vienišumo pažinti negalėjo, nes jų gyvenime svarbių temų niekada nebūdavo, o jeigu kažkokias ir įvardindavo svarbiomis, tai tik todėl "nes taip reikia" ir pokalbių apie jas kaip tik vengdavo ir nesuprasdavo kodėl jie galėtų norėti su kuom nors tuom dalintis (ir teisingai darė, nes taip gali kilti grėsmė netekti žmonių, kurie tiki, kad jie tokiems žmonėms suteikia tikrą draugiją).
Emociją perduoti yra sunku. Smegenų žievėje sukasi tik jos atspindžiai, taigi neurotipiška empatija gali padėti suprasti ką kitas jaučia. Bet čia aš pastebiu, kad ji veikia tik tarp neurotipikų ir, kuo jie panašesni, tai tuo geriau veikia. Man atrodo, kad žmonės kitų jausmus supranta pagal principą "ką aš jausčiau jo vietoje", taigi, kuo "jis=aš", tuo intuicija geresnė. Kraštutinis neurotipikas empatiją gali pajusti gyvūnams, vėjui, idėjoms. Jis gali į bet ką įsilieti ir bet ką įsileisti ir išleisti iš savęs.
Tačiau ne neurotipiška empatija yra kitokia. "Ką aš jausčiau jo vietoje" neveikia, nes jis nėra aš, niekada nebuvo ir niekada nebus. Tai nuostabi riba, per kurią statomas tiltas džiugina, o pasivaikščiojimai tos bedugnės kraštais kelia aistrą ir neblėstamą susižavėjimą. Ne neurotipikais pasakymą "mano antroji pusė" gali suprasti netgi kaip įžeidimą, nes nei jis, nei kitas žmogus jam nėra nei pusė, nei kažkieno nuosavybė.
Ne neurotipiška empatija kito jausmus arba priima taip, kaip jie pateikiami (ir dėl to ne neurotipikai dažnai nukenčia nuo emocinių manipuliatorių, kurie moka vaidinti, bei nuo atvejų, kai empatikai didelę emocinio komponento dalį supranta iš pačio žmogaus tiesiogiai neišsakomų ir neparodomų dalykų (nebūna, pvz.: "skaitymo tarp eilučių"), arba, ypač jei ne neurotipikui pasisekė turėti aukštą intelektą, priima analizuodama, vertindama. Jei neurotipikas užjaučia kitą durnium išvadintą ir kamputyje verkiantį neurotipiką, nes gi niekas nenori būti išvadintas durniumi (na, galbūt pats jis ir neverktų, ir rastų paaiškinimą, kad pvz.: yra labiau emociškai subrendęs, t.y. mokantis jausmus transformuoti ar glušinti), tai ne neurotipikui mąstytų. Ar tai lėmė kaip pasakė? Kas pasakė? Savaitės diena? Ar dar kas nors? Jis imtų uždavinėti daug klausimų, kurie neurotipiką galėtų nervuoti, o jeigu ne neurotipikas prieitų klaidingų išvadų, apie neurotipiko jausmus, tai dar ir neurotipikas užpyktų ir, viena vienintelė klaida lemtų jau jo padarytas išvadas apskritai apie tą žmogų (pvz.: jei jis nesuprato manęs, kai man buvo skaudu, kai mane išvadino durniumi, tai vadinasi jis iš viso negali suprasti kitų žmonių skausmo)
Grįžtant į pradžią, kai išgirstų, kad ne neurotipikai neturi empatijos, prisimenu visus savo ne neurotipikus draugus ir dažniausiai, kai liūdžiu, ar džiaugiuosi, iš jų jaučiu didžiausią empatiją. Jie negalvoja, kad jie netinkami, jie net nesileidžia į klausimą. Tiesiog Justė taip jaučiasi. Nes Justė taip jaučiasi. Justė gali jaustis, kaip tik nori. Arba su jais bendraudama jaučiu, kad jie supranta, kodėl aš taip jaučiuosi, net jei patys tokioje situacijoje niekada taip nesijaustų, ar pasakytų, kad tokia emocija jiems nepažįstama ir svetima. Ir, skirtingai nuo neurotipikų, niekada nebūna pasakymų, kad tai neadekvatu, nereikalinga, kad jie negali suprasti ar dar kaip nors. Kartais būna šimtai tūkstančių klausimų, bandymų apibūdinti mano jausmus žodžiais (ar piešiniais) ir klausimų ar taip?, kartais, kai jie to jausmo nepažįsta, susidomėjimas kaip gi aš jį pati atpažinau, ką tada su juo daryti ir panašiai.
Ir su jais aš niekada nesijaučiu vieniša. Manau, kad neurotipikai savo tarpe nesijaučia vieniši irgi. Įsivaizduoju, kad jiems labai smagu, nes jiems nereikia leisti daug laiko kito žmogaus pažinimui, jeigu jie panašūs, tai nuo pirmos akimirkos susikalba, sutampa, įsimyli ir panašiai, o drauge praleistas laikas tiesiog, na, kaupina atsiminimus ir išgyvenimus, tarsi investicija į prisirišimą. Bet taip pat, kai kurie žmonės jiems yra amžinai prarasti vien todėl, kad jie neinvestuoja į draugystę taip, kaip ne neurotipikai, bei yra grėsmė, jog jų asmenybės ar mąstymo pokyčiai nulems ir draugų netekimą, o atsiradę kitiems nebūdingi poreikiai ar išgyvenimai sukels, kartais net slepiamą ir neišsprendžiamą, vienišumą.
Paveikslas - Berthold Woltze "The Irritating Gentleman" 1874
Jauna moteris važiuoja traukiniu. Ji gedi. Galbūt mirė jos vyras, o galbūt tėvai. Ji verkia ir žiūri į paveikslo stebėtoją. Ji neturi kur pasitraukti iš važiuojančio traukinio. Įkyrus ponas lenda prie jos, ir negali nuo jo pabėgti, nes to neleidžia jos statusas ir lytis. Jis nesupranta moters skausmo, jis nepastebi, kad ji verkia. Jam jinai tik žavi jauna panelė, kuri neabejotinai bus maloni ir šauni, praskraidins kelionę.
Galbūt ji gedi ir prarasto statuso. Jos drabužiai aukštos klasės, netinka nei tokiam vagonui, nei bendrakeliaiviams (fone matoma dar vieno vyro galva tik tam ir skirta, kad parodytų socialinę aplinką). Kadangi dar gedi, nemoka tokio bjaurybės pavyti šalin.
Man labai patiko šitas paveikslas. Nors ir liūdnas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą