2015 m. liepos 2 d., ketvirtadienis

Atominiai suvenyrai

 
Vakar ryte, eidama į darbą, mąsčiau kas per dalykas yra autistinės fantazijos. Visokios mandros knygos ir dar mandresnės žmogos sako, kad tai gynybos mechanizmas, kažkoks pasitraukimas į fantazijų pasaulį, kai nėra galimybės bendrauti realiam, arba kai realus nepatinka. Tai laikoma nebrandžiu gynybos mechanizmu, kas reiškia du dalykus:
a) jis yra įkandamas praktiškai bet kuriam žmogui
b) jis nesukuria problemos sprendimo.

Kaip gynyba, tai nėra nepatinkančios šiukšlės atsikratymas, o tik pakišimas po kilimu.

Jeigu skaityti internetuose, tai autistines fantazijas dažniausiai aprašinėja visokios super mamos, kurios jas pastebi savo vaikuose ir vienos susirūpina, kad neduoda vaikui gražaus pasaulio, o kitos jį kaltina, jog jis jų nemyli. Jei mylėtų argi fantazuotų? Bjaurybė.

Kaip ten bebūtų, šitas terminas "autistinė fantazija", man taip neduoda ramybės, nes, kai skaitau literatūrą, tai jis aprašomas kaip ganėtinai nedažnas dalykas, pasireiškiantis tik specifiniems žmonėms, tik labai ekstremaliose situacijose. Bet daugumai mano draugų turi savo fantazijų pasaulį, kuris praktiškai visuomet persipyna su realybe vienu ar kitu būdu. Ir kol kas dar nemačiau kas būtų nuo jų labai nukentėjęs, nors mačiau daugybę nukentėjusių nuo dalykų, dėl kurių jos kyla. Aš pykstu ant tų specialistų, kurie jas nagrinėja, kurie jas vadina gynybos mechanizmu, nes nežinau ar jie supranta ką savo, ar aš juos blogai suprantu, bet, jei tai, ką jis sako būtų tiesa, kiekvienas autistines fantazijas išgyvenantis žmogus nuolatos jaustųsi įmestas į svetimą planetą. Jis būtų tremtinys be kaltės, mokslininkas be tikslo. Kiekvieną akimirką nepaaiškinamas ilgesys geltų kaulus, pauzės tarp širdies susitraukimų atrodybų be galo ilgos, o jausmai, kurie turėtų būti skirti jo rūšies atstovams, jo gentainiams, jo bendražygiams, niekada niekur negalėtų pasidėti - šios planetos gyventojai jų arba nesuprastų, nematytų, arba galėtų nuo jų nukentėti.

Užtat vakar vakare prieš miegą dar pasiėmiau atsitiktinę knygą iš lentynos "nusipirkau, pasidėjau, kada nors perskaitysiu". Tai buvo Thierry Smolderen ir Alexandre Clérisse komiksas "Prisiminimai apie Atomo imperiją". Aš galvojau, kad tai bus kas nors iš mokslo populiarinimo serijos apie tai, kaip buvo atrastas atomų skilimas. Kažkodėl aš turiu tokią traumą, kad Lietuviški leidėjai leidžia tik labai pūkuotus kūrinius, tokius, kuriuos nei sunku rašyti, nei skaityti.
Šitas buvo ne iš tų.
Šitas komiksas apie autistine fantazijas, apie žmogų, kurį nuolat išnaudoja. Vaikystėje išnaudojo seksualiai dėl kūno, suaugus išnaudoja toliau dėl proto. Net jo psichoterapeutas ir tas jį išnaudoja - seansų metu išklausomas fantazijas naudoja savo populiarumui bobiškuose žurnaluose didinti.
Labai patiko.
Ypač patiko, nes baisiai gerai pateikta kas yra mokslinė fantastika ir kaip ji atsiranda, koks troškimas ją kuria. Paskutiniai du puslapiai iš viso nuostabūs - apie tokį nuodingą empatijos mikrobą. Jeigu šita istorija būtų amerikietiškas komiksas tų puslapių niekada nebūtų buvę.

Labai rekomenduoju.

1 komentaras:

  1. Įtraukiau Tavo blogą į savo skaitomiausius, nes Žiurkėnas čia blogų reklamas pradėjo.

    AtsakytiPanaikinti