Rašau, rašau, geez

Oj, kaip seniai rašiau.
Tai dabar parašysiu apie viską. Beveik.

Pirmiausia, tai man prasidėjo atostogos. Kažkaip blogai nuskambėjo. Tarsi būtų turėjęs prasidėti kitas dalykas.

Net nepastebėjau, kaip jos atėjo. Dar tiksliai nežinau kad ir baigsis. Atsimenu, kaip rašiau prašymą, kaip nurodžiau kažkokią tai pabaigos datą (pasirodo atostogas yra būtina imti), bet nebeatsimenu tiksliai kokią. Nuojautą turiu, kad davė 20 dienų ir dar, kad kai grįšiu darban, jos dar bus nepasibaigusios, o mane teks išvyti su šluota. Kapitalizmo košmaras.

Antriausia, tai paskutinė savaitė buvo blogerių savireklamos savaitė. Nes taip liepė Visatos Valdovas, kuris turi teisę inicijuoti šitą masinį atlaidą.

Idėja maždaug tokia - blogeriai surašo kitus blogerius, kuriuos skaito ir taip jų skaitytojai randa ką dar skaityti! Viskas veikia labai čiki, jeigu blogeris skaito maždaug tokius blogus, kokį pats rašo, ir veikia laaaabai gerai, jeigu savo rašomu blogu jis bando kažką imituoti ir siekti - tokiu atveju tikėtina, kad jo nurodyti blogai bus daug geresni už jo paties blogą ir to blogerio skaitytojui daugiau nebereikės su tuo blogeriu kankintis jį skaitant tik iš bėdos.

Bet čia idėjinis variantas, kai teoriškai viskas veikia praktiškai. Praktiškai viskas veikia teoriškai - blogeriai gauna ne naujus skaitytojus, o juos lanko kiti blogeriai žiūrėti ar juos paminėjo, kaip paminėjo ir t.t. Taigi, išeina tokia savaitė - morčius, kai šiaip vienišai medžiojantys blogeriai sugula į vieną krūvą ir laižo vienas kitam seną "noriu daugiau pageviews'ų" žaizdą.

 

Net Vilniaus meras astsidavė Vistatos Valdovui.

Aš vis ruošiausia, ruošiausi parašyti tą įrašą ir neprisiruošiau. Beveik kaip ponas Užkalnis, kuris vos ne išsigando, kad jį kas nors galėtų pavadinti blogeriu. Citata:

"Kitaip tariant, kai normalus blogeris rašo todėl, kad negali nerašyti, ir jo kitur nespausdina, todėl jis rašo blog’ą, o aš tiesiog perpublikuoju tekstus, už kuriuos man jau sumokėjo kiti užsakovai arba tokius, kurie rašyti kitokiems tikslams."

Dar rašo tai, kad jo vistiek ilgesnis, nei kitų blogerių ir kiti blogeriai nori būti juo.

Nu tei belekaip. To ir rašyti nereikia.

 

(Va kaip labai labai skaitau)

Common sense - yra toks blogas, kurį Lietuvoje skaito visi. Dar jis turi specifinį banerį - kelio žymėjimo mašiną pervažiuotą oposumą. Kiekvieną kartą kai pamatau tą opusumą, įsivaizduoju, kad taip gyvenime jaučiasi to blogo autorius.

Emilija yra mano bendramokslė, kuri taip pat rašo apie mediciną. Tiksliau taip mus abi visąlaiką sugretina ir pateikia tarsi dvi to paties medžio šakas. Bet rašome ne tik apie tai. Kai dėl medicinos, tai ponia Emilija apie ją rašo geriau, nei aš. Eikit skaityti.

Geležinė lapė - čia toks gyvūnas, kuris daro demotyvatorius. Yra tokia legenda, kad jeigu visiems pasakysi, kad tau patinka Geležinė lapė, tai atrodysi labai krūtas ir fainas. O jeigu pasakysi tą tris kartus, ateis pinigai ir šlovė.O jeigu triks kartus pasakysite, kad Aušra Maldeikienė labai krūta ir faina, tai pinigai ir šlovė išeis. Bent taip žmonės sako, drakoniukai kolkas demonstruoja imunitetą.

Dar yra tokia pilietinės žurnalistikos sąvoka - pvz.: Giedrės blogas. Neįsivaizduoju kas tai yra ir su kuom tai valgoma. Bet skamba protingai ir pelningai.

Istorijos įdomybės - labai geras blogas, kuris vis parašo ką nors įdomaus apie istoriją. Galite skaityti, nueiti į kokį pasisedėjimą ir lenkamiesi to vienintelio sviestinio sausaunio be (neva) šokoladinio glajaus, mestelti ką nors iš serijos "O žinote, ką anksčiau JAV vadindavo valkant kėdėmis?". 

Kiras Horror - siaubo filmų apžvalgų blogas.

Kūtvėlos klajonės - Tai labai dora moteris, kuri rašo apie keliones. Mano asmenine nuomone kelionių blogai yra patys neįdomiausi po blogų apie maistą ir seksą. Bet pati Kūtvėla labai įdomi ir visą šitą reikalą smarkiai gelbėja.

Laimės Kūdikis -  Vieną dieną užgaus ir bus nei laimingas, nei kūdikis. Iki tol freelancina.

Mass der Dinge - psichiatrės blogas. Labai geras.

NePo - Man asmeniškai Nepo yra stebėtinas reiškinys. Ar Jums būna taip, kad ieškote raktų visą dieną, kai jie realiai guli ant jūsų stalo po nosimi? Tai va, NePo rašo įrašus apie tokias jausmų ir bendravimo strategijų paieškas, tik be raktų suradimo gale. NePo vietoje aš visą tą bloginimo reikalą jau būčiau metusi, sudeginusi, o pelenus užkasusi ir dar cementu užliejusi. O jis vis dar rašo ir netgi neblogai rašo. Kažkas čia dar bus.

Nuodai - čia blogas, kuris apsimeta tumblr'u blogu. Jeigu tumblr'as nieko Jums nesako, tai eikit pasižiūrėkit. Jo RSS'as man kažko kvailioja, tai gali grėsti sekimas rankytėmis.

Trismegistros - tai mokslo populiarinimo blogas, kuris, kaip pasakytų delfiai, susprogdino mokslo populiarinimo bombą Lietuvoje. Vat ėmė, BAC, ir atsirado. Ir rašo. Rašo daug. Rašo dažnai. Rašo tikrai neblogai. Kolkas įdomu stebėti, kad kaip blogeris autorius nėra patyręs ir labai jautriai reaguoja į tam tikrus blogeriavimo įvykius, kurie nuo kitų blogerių kaip vanduo nuo žąsies nurieda, taigi blogas turi daug potencialo visokies flame wars'ams. Bet tai ne vienintelis mokslo populiarinimo blogas Lietuvoje - pvz.: yra tokia Konstanta 42.

Samuelis Smailsas - naujas blogas, kuriame yra vos keli įrašai. Užtat kokie geri!

Ne blogai, bet puslapiai, kuriuose dažnai atsiranda naujų komiksų ir karikatūrų - tai Hertos puslapis (labai laukiu, kai ji savo kūrinius išleis kaip atvirukų rinkinius) ir Miglės komiksai (kurios blogo pavadinimas man visą laiką primena vieną labai creepy fantastinį apsakymą)

Pabaigai tylos minute paminėsiu Klecką, kurį šunys atėmė iš internetų, nepaisant visų internitinių kačiukų ir katyčių pastangų sustabdyti šitą nelaimę. Ponas Kleckas dabar bando daryti viską atvirkščiai (jį traukia prie tokių dalykų) ir internetus įsileisti į save. Kolkas pasidarė tik tatuiruotę, taigi internetai paoodžio dar nepasiekė.

Kažkada buvo toks laikas, kai buvo žmonių, kurie galvojo, kad aš ir ponas Skirmantas yra tas pats asmuo. Net nežinau kodėl, bet iš to gaudavosi visai mielų nesusipratimų.

Gal ir užtenka.
Jei paspaudėte bent ant vienos nuorodos, tai šaunuoliai.
Jei ta nuoroda vedė į Jūsų blogą, tai tik niekam niekam nesakykite, o aš irgi nesakysiu. Sutarėm?

 Sutarėm.

 

(Emilija davė. Sakė apie mane.)

Ir pagaliau trečiausia, ko aš buvau prisėdusi, tai parašyti apie Lietuvos Skeptikų Draugijos savaitgalį suvažiavimą kepti dešrelių. 

Iki Stovyklavietės vietos Valkininkuose buvo galima atvažiuoti automobiliu arba ateiti. Penki narsūs skeptikai ryžosi eiti. Eiti buvo labai įdomu, nes dalį teko eiti per pievas, kurios gana senokai nematė nei meloracijos, nei žemdirbystės. Dėl to buvo galima pamatyti į kokias įdomias struktūras suauga kasdien matomi augalai, pabaidyti miegančias pūkes stirnaites ir t.t.

(Enorca branda per Šalčią (kurios vanduo kaip tik labai šiltas). Deja kitame krante dumblas iki kelių, o išlipus dilgėlės iki galvos. Vienas žmogus jau nubridęs ir matosi, kaip eina toliau.)

Bendrauti su skeptikais yra awesome.

Skeptikas yra toks žmogus, kuris netiki. Jis neturi šitos savybės. Jis arba žino, arba nežino. Jeigu nežino, jis yra pasiryžęs sužinoti. Jeigu žino, jis yra pasiryžęs patikrinti. Bet jis niekada netiki, o jeigu jau prisiruošia tikėti, tai prisiima visą su tikėjimu susijusią atsakomybę ir siekia iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taigi, jo tikėjimas būna daugiau ne savybė ar vertybė, o suplanuota ir smarkiai kontroliuojama veikla. Skeptikas nenori būti avimi. Mažų mažiausiai jis nori turėti piemens lazdą.

Skeptikų draugija skamba kažkiek oksimoroniškai ir kai kam nors pasakau, kad toks dalykas egzistuoja, tai, po to kai pasijuokia "aš tai skeptiškai vertinu šitą draugiją" (taip, Jūs labai orignalūs. Šaunuoliai. Imkit meduolį ir eikit į kamputį spalvint Kempiniuko komoksų), sunerimsta ar įmanoma, kad skeptikai galėtų kažkaip organizuotis - toks eusocializavimasis yra reikalingas pirmiausia tada, kai pavienis asmuo nėra pajėgus kažko padaryti ir tam jam reikalingi kiti, nes turi kitus įgūdžius, arba tam, kad kartu darytų tą patį tik su didesne jėga. 

Skeptinis mąstymas jau pats savaime yra stiprus dalykas nukreiptas prieš reiškinius, kurie apima žmones mąstančius mažai ir būtent dėl to besiburiančius į organizuotas grupes, kuriose vadovaujantis asmuo gali pasiūlyti teisingą mąstymą, kryptį ar išvadas. Kartais manęs klausia ar skeptikų draugija atsirado iš baimės, kad su pavieniu skeptiku gali susidoroti neskeptiška grupė, sudeginti ant laužo ir panašiai.

Taigi, didžiausias skeptikų draugijos privalumas jos nariui yra tas, kad leidžia jam apsisupti panašaus mąstymo žmonėmis, užtikrinti, kad to įprastos mintys ir elgesys nėra suvokiama kaip agresija ir neprovokuoja agresijos iš kitų vien dėl to, kad tai nėra pritarimas ar tikėjimas kitais, kaip autoritetu (ar pasidavimas aukštesniam autoritetui).

Dalis skeptikų yra labai išreikšti solipsistai ir manau tai atbaido dalį žmonių nuo skepticizmo.

Kuom man patinka Lietuvos skeptikų bendruomenė, tai tuom, kad ji yra labai švelni individo silpnybėms. Dauguma skeptikų yra nudegę per tai, kad jų skepticizmas yra ką nors įskaudinęs - tai, kas jiems yra tiesiog diskusija, kitiems atrodo kaip ginčas, tai, kas jiems atrodo kaip klausimas, kitiems atrodo kaip prieštaravimas, tai, kad jiems atrodo kaip nors galintis ir per gilinimąsį jie nori džiaugtis kažkokiu tai dalyku, kutiems, kurie asmeniškai nežino nei kas tai per dalykas, nei iš kur jis atėjo, tai atrodo kaip grėsmė (o dažniausiai ir yra, nes gali atskleisti, kad tai netikra, kad tai neveikia ir panašiai). Pastebėjau, kad dauguma Lietuvos skeptikų yra linkę nusistatyti asmenines ribas, kurių stengiasi neperžengti, t.y. įžvelgti tokius kito asmens įsitikinimus, kurie yra pamatiniai ir to žmogaus nekvescionuojami. Pats skeptikas nėra įsitikinimų rinkinys, jis yra mąstymo būdas, iš kurio atėmus visą atmintį ir visas vertybes, jis sukurs jas tokias pat iš naujo pats (o jei jos bus kitokios ir jis kažkaip susitiks su senuoju, tai jie abu atpažins save vienas kitame ir pasidalins), bet kiti to neturi. Daug žmonių laikosi įsikabinę tam tikrų dalykų, kaip savęs paties, netgi tada, kai be jų galėtų gyventi ir kurti daug didesnius, daug geresnius. Galbūt šitas švelnumas kyla iš asmeninės baimės, kad nesi "iki galo" skeptikas, galbūt iš istorinės patirties, bet vis tiek, kol jis yra, jį malonu stebėti.

 (Hertos nuotrauka. Kontempliuoju sriubą)

Tia tiek va šiandienai.