Labdaros aukciono paveikslas

Kaip vakar ir minėjau, štai tas paveikslas :)
Aukcionas vyksta facebooke - vat va čia. Pradinė kaina 1 euras, truks tik porą dienų, tai paskubėkit! :D

Šimašius gi irgi blogeris

Vilniaus meras, ponas Šimašius, pamatęs blogerių reklamos savaitę, pakvietė blogerius ateiti pas jį ir pasirodyti.

Ne visi atėjo.
Vieni negalėjo, kiti nepatikėjo, dar kiti savo blogerystės išsižadėjo ir nusikratė.

Aš nuėjau.
Savivaldybę apžiūrėjau.

Pavyzdžiui, vos į ją atėjus iš karto prieš akis iškyla vientisai mechaninių laikrodžių viduriais nulipintas menhyras. Galima atsisėsti, laukti savo reikalų tvarkymo eilės ir žiūrėti į jį. Kontempliuoti laiko galią. Galvoti kaip nuo jo dulkes valo. Ir panašiai.

Tai va, mus pavaišino saldainiais, davė pyrago ir kavos, pasipasakojo šiek tiek kas ir kaip, paklausė mūsų, kas ir kaip. Mes išsakėme savo blogeriškus vargus ir vargelius susijusius su Vilniaus miestu.
Pvz.: Geležinė lapė sakė, kad reikia iškirsti visus uosialapius klevus, bo jai rūpi miško gyventojai, miestiečiai ir tik laiko klausimas kada kurio nors šaka ant kieno nors nulūš. Skirmantas Tumelis susirūpino ar nenuriedės jis su riedučiais į Nerį, kai jos krantinę sutvarkys. Blogeriai nusprendė, kad Skirmantas nuriedės bet kur su riedučiais. Kūtvėla išreiškė susirūpinimą miesto fontanais, kurie nevilioja apsimesti, kad jie yra didelio Vilniaus vandens pramogų parko dalis. Ponas Šimašius bandė politkorektiškai išsisukti, kad ne jis šakas pjausto ir ne jis žmones į fontanus mėto. Nuo to buvo tik dar blogiau, ir Visatos Valdovas liepė jam eiti į Vingio parką kepti dešrelių, kad įrodytų, kad yra paprastas mirtingasis ir įkvėptų  žmones drąsos sistemą.

(Adomo Rutkausko nuotrauka. Jis pats guli pirmam plane. Aš tas žmogus su akiniais ir mėlyna palaidine.  Apsimetu, kad esu kokia nors programuotoja tik penktadienio vakarais išlendanti iš savo tykaus elektronikos urvelio)

Kadangi blogeriai buvo labai godūs dėmesio ir jų neišėjo išvaryti, tai pas Merą pradėjo eiti kiti su juo susitikti susitarę žmonės. Vieni jų buvo savanoriai iš Mamų unijos.

Šitą nuotrauką pavogiau iš Šimašiau FB puslapio. Čia yra Ieva Krivickaitė. Dabar ji vykdo dar vieną akciją, kurios metu renka lėšas vežiu sergantiems vaikams. Akcijos tikslas yra ne tik surinki pinigų, bet ir didinti tai, kas angliškai vadinama awareness . Akcija eina su šūkiu "nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų". Nesiskusikite plaukų dėl vaikų. Skuskitės dėl to, kad norite, nes dauguma vaikų plikumo baimę perima būtent dėl to, kad niekas nenori būti plikas ir būna tik "iš bėdos" ar kažkokio tikslo.

Tai blogeriai greitai susižvalgė ir nusprendė, kad sekanti blogerių akcija atrakcija bus padėti Ievai surinkti 30000 € iki kito mėnesio vidurio. Akimirką Ieva žiūrėjo tokiu visiškai "wtf" žvilgsniu. Ateini pas merą, nori nuotraukos facebook'ui, užeini, o ten 20 veikėjų sėdi ir visi vienas per kitą rėkia "AŠ APIE TAVE PIRMAS PARAŠYSIU!"*

Čia vat surašyta kaip galite padėti mamų unijai, arba prisijungti konkrečiai prie Ievos akcijos.

Aš sugalvojau, kad pamėginsiu padaryti labdaros aukcioną. Šiandien pradėjau vieną paveikslą, rytoj baigsiu ir parašysiu kas toliau ir kaip :) Kažkas nuspirks paveikslą, o visi už jį gauti pinigai keliaus šiai akcijai! Na, ir pati prisidėsiu.

A, taip.

Taigi E. Jakilaitis nutekino Šimašiaus laiškus apie Air Lituanica. Kaip ištikimi blogeriai draugai, vos išėję iš mero kabineto puolėm svarstyti hipotetinę situaciją, kad gal čia pats ponas Šimašius tuos laiškus nutekino.
Kodėl?
Aš turėjau vieną hipotezę, bet ji buvo įvertinta, kaip per daug gili ir komplikuota, tai užtilau kol neapkaltino pipedijos rašymu. Kiti blogeriai turėjo žemiškesnių, labiau su politika, nei reptiloidais masonais susijusių hipotezių.

* šito nebuvo. Čia kūrybinis melas.

Privatumas

(Paveikslėlyje Ilya Chashnik (Malevichiaus mokinio) darbas. Čia maždaug kosmizmas - avangardo šakelė, kuri laukė, kada žmonės neišvengiamai išskris į kosmosą. Toks kvadratinis transhumanizmo ilgesys.)

Šiandien supratau, kad susidūriau su šeimyninio gyvenimo privatumo problema.
Praeitą savaitę važiavom stovyklauti ir Lapinas nerado vieno mūsų stovyklinio dubenėlio. Vakar tvarkinėjuosi, ir randu tą dubenėlį. Stovi sau ramiai viduryje virtuvės ant stalo.
Aš virtuvėje tik kavą darausi ir kokį triušį sudeginu, tai prisipažinsiu, kad to dubenėlio per daug ir neieškojau.

Bet tada pagalvojau, kodėl jo nerado Lapinas.
O gi todėl, kad į dubenėlį mano atsainiai prieš kelias savaites buvo numestas mano gliukozmatis, kai aš ant jo supykau, kad parodė gana aukštą rytinę gliukozę.

Ir to užteko - kažkoks mano asmeninis daiktas visiškai užblokavo tai, kas po juo gulėjo. Pvz.: rašant laiškus rekomenduojama pirmojoje eilutėje nurodyti vardą į ką kreipiesi, taip apsaugai tolimesnį laiško turinį - tą eilutę pamatęs žmogus turintis privatumo savybę automatiškai užsiblokuos smegenis, net jeigu jau bus kažką puse akies ir perskaitęs (o turintys privatumo vertybę susilaikys nuo skaitymo, arba bent jau apsimes, kad neskaitė).

Kalbant apie laiškus ir privatumą, tai man, kai dar buvau darželinukė, šitų dalykų atradimas darė tokį didelį įspūdį. Galėjau namie bet ką įdėti į voką, pasakyt, kad laiškas ir automatiškai niekas jau to daikto nekusina. Ir po to, kai sužinojau, kad pvz.: kalėjuose visus laiškus skaito ir vertina, tas atrodė kaip siaubinga vieta. Atsimenu mokykloje net keli literatūros mokytojai akcentavo, kad pvz.: rašantis dienoraštį žmogus visada slapta nori, kad jį kas nors perskaitytų, todėl, jei tokį rašome, visada turime turėti omėnyje, kad jį slapta skaito mūsų tėvai, broliai etc. O aš sėdėdavau ir galvodavau, tas slaptasis skaitytojas esi tu pats ateityje. Čia laiškas jam. Ir tada skabydavau lapus nuo kabinete augusio augalo, kurį galėdavau pasiekti, plėšydavau ir ant stalo dėliodavau geometrines figūras, kad būtų galima kažkuom įdomesniu užsiimti.

Rašau, rašau, geez

Oj, kaip seniai rašiau.
Tai dabar parašysiu apie viską. Beveik.

Pirmiausia, tai man prasidėjo atostogos. Kažkaip blogai nuskambėjo. Tarsi būtų turėjęs prasidėti kitas dalykas.

Net nepastebėjau, kaip jos atėjo. Dar tiksliai nežinau kad ir baigsis. Atsimenu, kaip rašiau prašymą, kaip nurodžiau kažkokią tai pabaigos datą (pasirodo atostogas yra būtina imti), bet nebeatsimenu tiksliai kokią. Nuojautą turiu, kad davė 20 dienų ir dar, kad kai grįšiu darban, jos dar bus nepasibaigusios, o mane teks išvyti su šluota. Kapitalizmo košmaras.

Antriausia, tai paskutinė savaitė buvo blogerių savireklamos savaitė. Nes taip liepė Visatos Valdovas, kuris turi teisę inicijuoti šitą masinį atlaidą.

Idėja maždaug tokia - blogeriai surašo kitus blogerius, kuriuos skaito ir taip jų skaitytojai randa ką dar skaityti! Viskas veikia labai čiki, jeigu blogeris skaito maždaug tokius blogus, kokį pats rašo, ir veikia laaaabai gerai, jeigu savo rašomu blogu jis bando kažką imituoti ir siekti - tokiu atveju tikėtina, kad jo nurodyti blogai bus daug geresni už jo paties blogą ir to blogerio skaitytojui daugiau nebereikės su tuo blogeriu kankintis jį skaitant tik iš bėdos.

Bet čia idėjinis variantas, kai teoriškai viskas veikia praktiškai. Praktiškai viskas veikia teoriškai - blogeriai gauna ne naujus skaitytojus, o juos lanko kiti blogeriai žiūrėti ar juos paminėjo, kaip paminėjo ir t.t. Taigi, išeina tokia savaitė - morčius, kai šiaip vienišai medžiojantys blogeriai sugula į vieną krūvą ir laižo vienas kitam seną "noriu daugiau pageviews'ų" žaizdą.

 

Net Vilniaus meras astsidavė Vistatos Valdovui.

Aš vis ruošiausia, ruošiausi parašyti tą įrašą ir neprisiruošiau. Beveik kaip ponas Užkalnis, kuris vos ne išsigando, kad jį kas nors galėtų pavadinti blogeriu. Citata:

"Kitaip tariant, kai normalus blogeris rašo todėl, kad negali nerašyti, ir jo kitur nespausdina, todėl jis rašo blog’ą, o aš tiesiog perpublikuoju tekstus, už kuriuos man jau sumokėjo kiti užsakovai arba tokius, kurie rašyti kitokiems tikslams."

Dar rašo tai, kad jo vistiek ilgesnis, nei kitų blogerių ir kiti blogeriai nori būti juo.

Nu tei belekaip. To ir rašyti nereikia.

 

(Va kaip labai labai skaitau)

Common sense - yra toks blogas, kurį Lietuvoje skaito visi. Dar jis turi specifinį banerį - kelio žymėjimo mašiną pervažiuotą oposumą. Kiekvieną kartą kai pamatau tą opusumą, įsivaizduoju, kad taip gyvenime jaučiasi to blogo autorius.

Emilija yra mano bendramokslė, kuri taip pat rašo apie mediciną. Tiksliau taip mus abi visąlaiką sugretina ir pateikia tarsi dvi to paties medžio šakas. Bet rašome ne tik apie tai. Kai dėl medicinos, tai ponia Emilija apie ją rašo geriau, nei aš. Eikit skaityti.

Geležinė lapė - čia toks gyvūnas, kuris daro demotyvatorius. Yra tokia legenda, kad jeigu visiems pasakysi, kad tau patinka Geležinė lapė, tai atrodysi labai krūtas ir fainas. O jeigu pasakysi tą tris kartus, ateis pinigai ir šlovė.O jeigu triks kartus pasakysite, kad Aušra Maldeikienė labai krūta ir faina, tai pinigai ir šlovė išeis. Bent taip žmonės sako, drakoniukai kolkas demonstruoja imunitetą.

Dar yra tokia pilietinės žurnalistikos sąvoka - pvz.: Giedrės blogas. Neįsivaizduoju kas tai yra ir su kuom tai valgoma. Bet skamba protingai ir pelningai.

Istorijos įdomybės - labai geras blogas, kuris vis parašo ką nors įdomaus apie istoriją. Galite skaityti, nueiti į kokį pasisedėjimą ir lenkamiesi to vienintelio sviestinio sausaunio be (neva) šokoladinio glajaus, mestelti ką nors iš serijos "O žinote, ką anksčiau JAV vadindavo valkant kėdėmis?". 

Kiras Horror - siaubo filmų apžvalgų blogas.

Kūtvėlos klajonės - Tai labai dora moteris, kuri rašo apie keliones. Mano asmenine nuomone kelionių blogai yra patys neįdomiausi po blogų apie maistą ir seksą. Bet pati Kūtvėla labai įdomi ir visą šitą reikalą smarkiai gelbėja.

Laimės Kūdikis -  Vieną dieną užgaus ir bus nei laimingas, nei kūdikis. Iki tol freelancina.

Mass der Dinge - psichiatrės blogas. Labai geras.

NePo - Man asmeniškai Nepo yra stebėtinas reiškinys. Ar Jums būna taip, kad ieškote raktų visą dieną, kai jie realiai guli ant jūsų stalo po nosimi? Tai va, NePo rašo įrašus apie tokias jausmų ir bendravimo strategijų paieškas, tik be raktų suradimo gale. NePo vietoje aš visą tą bloginimo reikalą jau būčiau metusi, sudeginusi, o pelenus užkasusi ir dar cementu užliejusi. O jis vis dar rašo ir netgi neblogai rašo. Kažkas čia dar bus.

Nuodai - čia blogas, kuris apsimeta tumblr'u blogu. Jeigu tumblr'as nieko Jums nesako, tai eikit pasižiūrėkit. Jo RSS'as man kažko kvailioja, tai gali grėsti sekimas rankytėmis.

Trismegistros - tai mokslo populiarinimo blogas, kuris, kaip pasakytų delfiai, susprogdino mokslo populiarinimo bombą Lietuvoje. Vat ėmė, BAC, ir atsirado. Ir rašo. Rašo daug. Rašo dažnai. Rašo tikrai neblogai. Kolkas įdomu stebėti, kad kaip blogeris autorius nėra patyręs ir labai jautriai reaguoja į tam tikrus blogeriavimo įvykius, kurie nuo kitų blogerių kaip vanduo nuo žąsies nurieda, taigi blogas turi daug potencialo visokies flame wars'ams. Bet tai ne vienintelis mokslo populiarinimo blogas Lietuvoje - pvz.: yra tokia Konstanta 42.

Samuelis Smailsas - naujas blogas, kuriame yra vos keli įrašai. Užtat kokie geri!

Ne blogai, bet puslapiai, kuriuose dažnai atsiranda naujų komiksų ir karikatūrų - tai Hertos puslapis (labai laukiu, kai ji savo kūrinius išleis kaip atvirukų rinkinius) ir Miglės komiksai (kurios blogo pavadinimas man visą laiką primena vieną labai creepy fantastinį apsakymą)

Pabaigai tylos minute paminėsiu Klecką, kurį šunys atėmė iš internetų, nepaisant visų internitinių kačiukų ir katyčių pastangų sustabdyti šitą nelaimę. Ponas Kleckas dabar bando daryti viską atvirkščiai (jį traukia prie tokių dalykų) ir internetus įsileisti į save. Kolkas pasidarė tik tatuiruotę, taigi internetai paoodžio dar nepasiekė.

Kažkada buvo toks laikas, kai buvo žmonių, kurie galvojo, kad aš ir ponas Skirmantas yra tas pats asmuo. Net nežinau kodėl, bet iš to gaudavosi visai mielų nesusipratimų.

Gal ir užtenka.
Jei paspaudėte bent ant vienos nuorodos, tai šaunuoliai.
Jei ta nuoroda vedė į Jūsų blogą, tai tik niekam niekam nesakykite, o aš irgi nesakysiu. Sutarėm?

 Sutarėm.

 

(Emilija davė. Sakė apie mane.)

Ir pagaliau trečiausia, ko aš buvau prisėdusi, tai parašyti apie Lietuvos Skeptikų Draugijos savaitgalį suvažiavimą kepti dešrelių. 

Iki Stovyklavietės vietos Valkininkuose buvo galima atvažiuoti automobiliu arba ateiti. Penki narsūs skeptikai ryžosi eiti. Eiti buvo labai įdomu, nes dalį teko eiti per pievas, kurios gana senokai nematė nei meloracijos, nei žemdirbystės. Dėl to buvo galima pamatyti į kokias įdomias struktūras suauga kasdien matomi augalai, pabaidyti miegančias pūkes stirnaites ir t.t.

(Enorca branda per Šalčią (kurios vanduo kaip tik labai šiltas). Deja kitame krante dumblas iki kelių, o išlipus dilgėlės iki galvos. Vienas žmogus jau nubridęs ir matosi, kaip eina toliau.)

Bendrauti su skeptikais yra awesome.

Skeptikas yra toks žmogus, kuris netiki. Jis neturi šitos savybės. Jis arba žino, arba nežino. Jeigu nežino, jis yra pasiryžęs sužinoti. Jeigu žino, jis yra pasiryžęs patikrinti. Bet jis niekada netiki, o jeigu jau prisiruošia tikėti, tai prisiima visą su tikėjimu susijusią atsakomybę ir siekia iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taigi, jo tikėjimas būna daugiau ne savybė ar vertybė, o suplanuota ir smarkiai kontroliuojama veikla. Skeptikas nenori būti avimi. Mažų mažiausiai jis nori turėti piemens lazdą.

Skeptikų draugija skamba kažkiek oksimoroniškai ir kai kam nors pasakau, kad toks dalykas egzistuoja, tai, po to kai pasijuokia "aš tai skeptiškai vertinu šitą draugiją" (taip, Jūs labai orignalūs. Šaunuoliai. Imkit meduolį ir eikit į kamputį spalvint Kempiniuko komoksų), sunerimsta ar įmanoma, kad skeptikai galėtų kažkaip organizuotis - toks eusocializavimasis yra reikalingas pirmiausia tada, kai pavienis asmuo nėra pajėgus kažko padaryti ir tam jam reikalingi kiti, nes turi kitus įgūdžius, arba tam, kad kartu darytų tą patį tik su didesne jėga. 

Skeptinis mąstymas jau pats savaime yra stiprus dalykas nukreiptas prieš reiškinius, kurie apima žmones mąstančius mažai ir būtent dėl to besiburiančius į organizuotas grupes, kuriose vadovaujantis asmuo gali pasiūlyti teisingą mąstymą, kryptį ar išvadas. Kartais manęs klausia ar skeptikų draugija atsirado iš baimės, kad su pavieniu skeptiku gali susidoroti neskeptiška grupė, sudeginti ant laužo ir panašiai.

Taigi, didžiausias skeptikų draugijos privalumas jos nariui yra tas, kad leidžia jam apsisupti panašaus mąstymo žmonėmis, užtikrinti, kad to įprastos mintys ir elgesys nėra suvokiama kaip agresija ir neprovokuoja agresijos iš kitų vien dėl to, kad tai nėra pritarimas ar tikėjimas kitais, kaip autoritetu (ar pasidavimas aukštesniam autoritetui).

Dalis skeptikų yra labai išreikšti solipsistai ir manau tai atbaido dalį žmonių nuo skepticizmo.

Kuom man patinka Lietuvos skeptikų bendruomenė, tai tuom, kad ji yra labai švelni individo silpnybėms. Dauguma skeptikų yra nudegę per tai, kad jų skepticizmas yra ką nors įskaudinęs - tai, kas jiems yra tiesiog diskusija, kitiems atrodo kaip ginčas, tai, kas jiems atrodo kaip klausimas, kitiems atrodo kaip prieštaravimas, tai, kad jiems atrodo kaip nors galintis ir per gilinimąsį jie nori džiaugtis kažkokiu tai dalyku, kutiems, kurie asmeniškai nežino nei kas tai per dalykas, nei iš kur jis atėjo, tai atrodo kaip grėsmė (o dažniausiai ir yra, nes gali atskleisti, kad tai netikra, kad tai neveikia ir panašiai). Pastebėjau, kad dauguma Lietuvos skeptikų yra linkę nusistatyti asmenines ribas, kurių stengiasi neperžengti, t.y. įžvelgti tokius kito asmens įsitikinimus, kurie yra pamatiniai ir to žmogaus nekvescionuojami. Pats skeptikas nėra įsitikinimų rinkinys, jis yra mąstymo būdas, iš kurio atėmus visą atmintį ir visas vertybes, jis sukurs jas tokias pat iš naujo pats (o jei jos bus kitokios ir jis kažkaip susitiks su senuoju, tai jie abu atpažins save vienas kitame ir pasidalins), bet kiti to neturi. Daug žmonių laikosi įsikabinę tam tikrų dalykų, kaip savęs paties, netgi tada, kai be jų galėtų gyventi ir kurti daug didesnius, daug geresnius. Galbūt šitas švelnumas kyla iš asmeninės baimės, kad nesi "iki galo" skeptikas, galbūt iš istorinės patirties, bet vis tiek, kol jis yra, jį malonu stebėti.

 (Hertos nuotrauka. Kontempliuoju sriubą)

Tia tiek va šiandienai.

Atominiai suvenyrai

 

Vakar ryte, eidama į darbą, mąsčiau kas per dalykas yra autistinės fantazijos. Visokios mandros knygos ir dar mandresnės žmogos sako, kad tai gynybos mechanizmas, kažkoks pasitraukimas į fantazijų pasaulį, kai nėra galimybės bendrauti realiam, arba kai realus nepatinka. Tai laikoma nebrandžiu gynybos mechanizmu, kas reiškia du dalykus:
a) jis yra įkandamas praktiškai bet kuriam žmogui
b) jis nesukuria problemos sprendimo.

Kaip gynyba, tai nėra nepatinkančios šiukšlės atsikratymas, o tik pakišimas po kilimu.

Jeigu skaityti internetuose, tai autistines fantazijas dažniausiai aprašinėja visokios super mamos, kurios jas pastebi savo vaikuose ir vienos susirūpina, kad neduoda vaikui gražaus pasaulio, o kitos jį kaltina, jog jis jų nemyli. Jei mylėtų argi fantazuotų? Bjaurybė.

Kaip ten bebūtų, šitas terminas "autistinė fantazija", man taip neduoda ramybės, nes, kai skaitau literatūrą, tai jis aprašomas kaip ganėtinai nedažnas dalykas, pasireiškiantis tik specifiniems žmonėms, tik labai ekstremaliose situacijose. Bet daugumai mano draugų turi savo fantazijų pasaulį, kuris praktiškai visuomet persipyna su realybe vienu ar kitu būdu. Ir kol kas dar nemačiau kas būtų nuo jų labai nukentėjęs, nors mačiau daugybę nukentėjusių nuo dalykų, dėl kurių jos kyla. Aš pykstu ant tų specialistų, kurie jas nagrinėja, kurie jas vadina gynybos mechanizmu, nes nežinau ar jie supranta ką savo, ar aš juos blogai suprantu, bet, jei tai, ką jis sako būtų tiesa, kiekvienas autistines fantazijas išgyvenantis žmogus nuolatos jaustųsi įmestas į svetimą planetą. Jis būtų tremtinys be kaltės, mokslininkas be tikslo. Kiekvieną akimirką nepaaiškinamas ilgesys geltų kaulus, pauzės tarp širdies susitraukimų atrodybų be galo ilgos, o jausmai, kurie turėtų būti skirti jo rūšies atstovams, jo gentainiams, jo bendražygiams, niekada niekur negalėtų pasidėti - šios planetos gyventojai jų arba nesuprastų, nematytų, arba galėtų nuo jų nukentėti.

Užtat vakar vakare prieš miegą dar pasiėmiau atsitiktinę knygą iš lentynos "nusipirkau, pasidėjau, kada nors perskaitysiu". Tai buvo Thierry Smolderen ir Alexandre Clérisse komiksas "Prisiminimai apie Atomo imperiją". Aš galvojau, kad tai bus kas nors iš mokslo populiarinimo serijos apie tai, kaip buvo atrastas atomų skilimas. Kažkodėl aš turiu tokią traumą, kad Lietuviški leidėjai leidžia tik labai pūkuotus kūrinius, tokius, kuriuos nei sunku rašyti, nei skaityti.
Šitas buvo ne iš tų.
Šitas komiksas apie autistine fantazijas, apie žmogų, kurį nuolat išnaudoja. Vaikystėje išnaudojo seksualiai dėl kūno, suaugus išnaudoja toliau dėl proto. Net jo psichoterapeutas ir tas jį išnaudoja - seansų metu išklausomas fantazijas naudoja savo populiarumui bobiškuose žurnaluose didinti.
Labai patiko.
Ypač patiko, nes baisiai gerai pateikta kas yra mokslinė fantastika ir kaip ji atsiranda, koks troškimas ją kuria. Paskutiniai du puslapiai iš viso nuostabūs - apie tokį nuodingą empatijos mikrobą. Jeigu šita istorija būtų amerikietiškas komiksas tų puslapių niekada nebūtų buvę.

Labai rekomenduoju.