So many feeeeeeeelings

Šiandien atsikėliau nervuota be priežasties. Kažkaip praeitos savaitės gale sugebėjau pražiūrėti emailą, kad šiandien turiu progą nueiti į seminarą. Dabar turėsiu skambinti darban ir prašytis išleidžiama. Atsižvelgiant į seminaro laiką ir trukmę, darban neateisiu šiandien iš viso (dažniausiai būna taip, kad į seminarą tiesiog galima išeiti, o po to grįžti atgal).

Na, gal nervais to ir nepavadinsi. Daugiau bendro pobūdžio slogiu jausmu.

Praeitą mėnesį vieną dieną man kilo tokia mintis, kad čia tikriausiai sunkiausias periodas mano gyvenime. Nieko tokio baisaus nenutiko, bet tikriausiai tiesiog susidėjo daug mažyčių dalykėlių. Tikrai, žiūrint retrospektyviai, yra buvę galimybių sunkesniems momentams, bet gyvenimas panašus į svarstykles - galų gale savijautą lemia ko vyksa ar nevyksta daugiau.

Vienas iš įdomesnių nuotykių patirtų praeitą mėnesį buvo susijęs su darbu ir rezidentūra.  Mėnesio pradžioj turėjau pradėti naują ciklą pas vadovą, apie kurį, jau buvę rezidentai man sakė, kad aš tam žmogui tikrai tikrai nepatiksiu. Aš jais netikėjau, nes iki jo, jeigu kas ir pasakydavo "Šakės tau dabar, blogiau būti negali, pakliuvai pas tą.", tai visada paaiškėdavo, kas tas "tajiškumas" yra nulemtas arba elementaraus nesusikalbėjimo arba perkėlimo, t.y. kai vienas iš kontakte dalyvaujančių žmonių yra emociškai inertiškas ir gali pvz.: nemėgti visų rezidentų (ar rezidentų vadovų) dėl to, jog prieš tai susidūrė su jam nepatinkančiu. Taigi, jei esi laikomas durnu, nes prieš tave buvo durnas žmogus, tai geriausia tą suprasti ir nebandyti įrodinėti, kad taip nėra. Kartais kažkaip netyčia įsirodo ir paskui dar būna gauni padėkos iš po tavęs atėjusio, nes dabar naujasis gauna teigiamą perkėlimą. O kartais, kai tokį žmogų kaip tik pakreiti dabar apie rezidentus galvoti, kaip apie durnus, tai ima toks siaubingas liūdėsys ir kaltė, nes per tave kentės nieko dėtas žmogus (protu supranti, kad tu absoliučiai ne prie ko, bet vis tiek sunku nemąstyti vaikiškai, kad čia gi tu kaltas).

Bet taip labai retai būna. Dažniau būna tiesiog nesusikalbėjimas. Pvz.: prieš porą ciklų viena rezidentė man vis pasakojo, kad su vienu mūsų vadovu nėra apie ką šnekėti - tik apie dietas ir skudurus. Taip suintrigavo, kad kai pamačiau tą vadovą valgant valgykloje kamputyje, prisliūkinau, atsiklausiau ar galiu prisėsti šalia ir pamėginau užmegsti pokalbį apie medicinos sistemos brandinimo modelius, kas vadovo buvo greitai pakreipta tema ar galima būtų tikėtis, jog medicinos darbas teigiamai veikia galimybę patekti po mirties į Dangų, į ką, kaip netikintis, neturėjau ką pasakyti, bet daug klausiausi apie tikinčio gydytojo darbo iššūkius ir atlygius. Galų gale paklausiau kodėl tokiom puikiom temom tas žmogus nesikalba su kitais rezidentais ir atsakymas buvo toks, kad bijo, jog tiems rezidentams jos neįdomios ir jie tada nebenorės tokio vadovo, laikydami jį keistu ir pasimetusiu. Išvados - abi pusės nenori small talk, bet nė viena nedrįsta inicijuoti ne small talk. 

Tai va, grįžtant prie to mano nuotykio, apie kurį rašau - susidūriau su tuo vadovu, baisiai nusiteikusi įsirodyti, kad nėra taip, kaip apie jį kalba, ir iš karto susilaukiu piktumo, kad sirgau. Mėnesio pradžioj susirgau gripu ir savaitę praleidau namie (dar, kol sirgau numečiau 7kg, šūdas tas gripas, gerai, kad bent skiepijausi, tai nežinau kas būtų buvę) ir kad dabar, logiškai ir teisingai mąstant, už susirgtą laiką turėsiu "atidirbti". 

Aš pagalvojau, kad čia bus pokštas, nes gi apie mano sirgimą pranešta Sodrai ir panašiai. Plius, rezidentai tai tokie ligoninės gyventojai, kurie dažnai ateina pirmi ir išeina paskutiniai, tai visokie "atidirbinėjimai" tampa puikiu pasiteisinimu, kai ne gydytojai pradeda tavimi rūpintis, kad gal tu toj ligoninėj tiek ilgai triniesi, nes neturi kur eiti, tave namie muša ar dar kas nors. Čia gi, pffff, tu ne savo noru, tau čia liepia, oj, koks tu vargšas nusidirbęs vaikas *mirkt mirkt*.

O bet tačiau - mano "atidirbimo" grafikas papiktino skyriaus vyresniąją sererį (ji surašo kas kada ir kiek dirba) ir ji man liepė skųstis. Aš padėkojau už tokį rūpestį vėliau  dar pridariau visokių nesąmonių ir patyriau nuotykių.

Pavyzdžiui vieną dieną nuslinkau į vietelę, kur gydytojai pasisilepia parūkyti. Aš nerūkau, bet ėjau  paverkti dėl asmeninių priežasčių (jei verki kur nors pvz.: tualete, tai labai greitai suranda ir susirūpina, bet jei verki rūkykloje, tai dažniausiai kiti pradeda pasakotis, kad jie irgi norėtų mokėti verkti, bet va, tenka rūkyti), ir personalas iš karto pradėjo pokštauti, kad štai dar viena dėl to vadovo verkianti studentė. Aš nesupratau ką jie turi omenyje, o jie man paaiškino, kad tas žmogus turi tokią darbo taktiką:
1) Ateina studentas/rezidentas.
2) Jam paaiškinama, koks jis blogas, kaip niekuo nesidomi ir t.t. (pvz.: rezidento oficialus darbo laikas baigiasi 15:00, bet rezidentas namo išeina 17:00 ir yra pasmerkiamas, kad palieka visus darbo kančiai).

/po laiko tarpo x/

3) Rezidentas pagiriamas.

4) Rezientas gauna sumuštinuką.

Visa tai vyksta nepriklausomai nuo to, kaip rezidentas elgiasi ir ar jo elgesys keičiasi ar ne, nevyksta nebent jeigu jis atrodo prislėgtas derealizacijos arba yra atpažįstamas, kaip tokių strategijų kūrėjas. Personalas mane nuramino, kad visi verkia, kad gale gausiu savo sumuštinuką (gavau vaisių), pagirą, nepriklausomai nuo to ar ką nors darysiu ar ne.

Tada mane suėmė toks siaubingas liūdesys, kad ėmiau jau verkti dėl jo, personalas pasiūlė raminamųjų ir labai manimi susirūpino. Jau kai išeidinėjau, jie sakė, kad juos žiauriai neramino tai, kad aš į tą situaciją žiūrėjau rimtai. Rimtai žiūrinčių būna, bet dažniausiai tokių, kurie, na, kaip ir lieka apgauti - išeina su įsitikinimu, kad įrodė, jog yra šaunūs. Aš netgi bandžiau kažkaip tą situaciją apeiti, dėl ko to vadovo buvau įvertintas kaip išskirtinai nuoširdus ir protingas žmogus, bet kalbėjau, klausiausi ir galvojau "gah. O gal šitą irgi visiems sako?".

Kaip ten bebūtų, padariau išvadą, kad jeigu man tikrai būtų blogai, ar mane kas nors studijose skriaustų, bet jau mano rezidentūros prorgramoje atsirastų ir kas apgintų, ir kas paguostų ir kas padėtų. Mane žiauriai gerai nuteikė tai, kad nors visoj toj situacijoj mano blogi išgyvenimai buvo nulemti mano pačios asmeninių savybių, lūkesčių ir patirčių, bet niekas nesakė, kad vien dėl to, jie neturė būti nesvarbūs ar jų neturėtų/nėgalėtų būti. Priešingai - žmonės man dalino gerus patarimus, vyresni bendrarbiai pasakojo, kaip jiems panašiai būdavo ir ką jie darydavo ar nedarydavo.

Mano bendramoksliai padarė išvada, kad bendrai pėmus tie žmonės, kurie tokius patvirtina kaip vadovus, be abejonės žino, kad jie taip elgiasi ir greičiausiai tai yra mūsų mokymo dalis. Iš serijos - reikia išmokti dirbti kolektyve.

Vieni iškrenta, kiti sąmoningai ar nesąmoningai žaidžia žaidimą, o dauguma tiesiog apsimeta, kad irgi žaidžia. Iš tikrųjų, tokių kaip aš, kuriems trūktų neurotipiškumo įvertinti šito žaidimo grožį mažuma. Kitas dažnas žaidimas yra aiškinti, kaip medicinos studijos nepatinka, kaip gailiesi, kad į jas stojai ir t.t. Sveiko proto žmogus, taigi iš karto mestų, bet žaidimo dalyviai aiškina, kad nebegali, jau per daug sudėta ir t.t. Realiai tai jiems tos studijos patinka, bet nepatinka kai kurie dalykai su kuriais susiduria, kad negali pakeisti ir tada, jeigu jie vaikščiotų laimingi ir išsišiepę, tai būtų tarsi ir pasakymas, kad viskas tinka ir patinka. Aš mėgstu vaikščioti išsišiepusi ir laiminga, tai kas kelios savaitės tenka klausytis bendramokslio ar bendradarbio paskaitos, kad mano džiaugsmą tikriausiai lemia naivumas, negi aš tkrai tikrai galiu šypsotis, kai yra taip blogai? Aš sakau, kad šypsausi nepaisant to, kad taip yra, ir tada galutinai pereinu į "kūkū" kategoriją ;D

Dar bendramoksliai padarė išvadą, kad baisiai nuostabu, kad tų vadovų turime visą galybę ir daug mažų trumpų ciklų. Taip pamatome daug darboviečių, daug įvairių vidaus tvarkų, daug skirtingų požiūrių į darbą, daug įstikinimų, kad taip, kaip kažkas kažką daro yra teisingiausias ir vieninteliausias būdas kažką daryti.

Dabar esu vienoje poliklinikoje, kur yra tiesiog nuostabu. Emilijau jau rašė, kaip nuostabu. Kitiems rezidentams ten nuostabiausia, nes nėra kažkokių socialinių žaidimukų (mus, kaip trumpalaikius rezidentus dažnai bando išnaudoti jiems, pvz.: siunčia kaip "šnipą", šniukštinėti apkalbų arba bando aiškinti, kad kažkas yra blogas specialistas, nes va jo rezidentai pasimetę. Labai nemalonu. Bandom ignoruoti, nedalyvauti, neigti ir pabėgti, dėl ko kartais gauname velnių, kad esame nedėkingi ir nesidomintys medicina apskritai), nėra apkalbų (tiek darbo, tiek ne darbo temom), yra gerbiami visi darbuotojai (pvz.: vakare reikia sutvarkyti stalą, nes valytojos darbui nepriklauso tušinukų rankiojimas, kad galėtų nuvalyti stalviršius) ir t.t. Bet kas man asmeniškai nuostabiausia, nuo ko aš praktiškai orgazmuoju ir visus kraupinu, kad darbo gale žmonės ten užduoda klausimą "ką šiandien galėjom padaryti geriau?", kartais klausimas būna "ar padarėme kokių nors klaidų?" arba "ar vos nepadarėme klaidų?"  ar "pažiūrėkime ar kur nors negaištame laiko darydami darbą du kartus?".

Nu šakės.

Klausausi ir negaliu patikėti.

Kodėl?

Juk tai turėtų būti savaime suprantami klausimai.

Bet, dažniausiai kai jie užduodami, jie užduodami su kažkokia tai potekste, iš serijos "jei manęs nesuptų nevykėliai, tai dirbčiau daug geriau". O šioje įstaigoje visiškai normaliai ir rimtai. Prieš kelias savaites FB mačiau, kaip vienas žmogus piktinosi, kad toje įstaigoje valandą laukė kol atsilieps registratorė telefonu ir neatsiliepė. Neturėjau ką pasakyti (o ir negalėjau, aš gi įstaigos neatstovauju). Nuėjau darban, pasipasakojau ką mačiau ir  - omg, taip -  tas dalykas užregistruotas ir taip. Be jokio skundo, be nieko.

Kompiuterinė sistema sekė, kad žmogus kreipėsi ir kiek laukė. Toliau analizuota kas nutiko, jog nebuvo atsiliepta. Svarstoma ar tai gali pasikartoti. Atsižvelgiama į tai, kad vienam tai visiškai nereikšminga smulkmena, o kitas gal to tokio dalyko namie visus vaistus išgers. Nuo to, kad tam žmogui būtų paskambinta, jo atsiprašyta ir jis galų gale užregistruotas sulaiko tai, kad jeigu ta įstaiga taip darytų, sudarytų precedentą ir tada žmonės to imtų reikalauti iš kitų valstybinių gydymo įstaigų. O valstybinės gydymo įstaigos, nors ir kiekviena stengiasi būti geresnė už kitas, negali būti geresnė, nei tam tikra riba, kurią brėžia visų likusių vidurkis.

Galvojau, kad sapnuoju.

Arba, pvz.: nueiti paimti kortelės į registratūrą ir stebiu sceną, kur viena registratūros darbuotoja švelniai subara kitą, kad ji atėjo iš polsio kambario su kavos puodeliu rankoje, nes gali paslysti, išpilti, apsiplikyti, sugadinti kortelių. Darbuotoja padėkoja, kad pastebėjo, kol taip neatsitiko, nes pamiršo, kad nešasi puodelį. 

Vyresnieji rezidentai mums, jaunesniesiems, sako jokiu būdu nepasakoti, kaip ten gerai, nes a) prieis daugiau rezidentų ir tada nebebebus gerai, nes mes tieisiog fiziškai ir emociškai nuvarginsim personalą, ir b) dar kas nors pamatys, kad ten taip gerai, sugalvos, kad gerai gi turi būti ne ten, o "ten", ir vietoj to, kad pagerinų ir "ten" pablogins ten. Bet čia gi kliedesys, ar ne?

STT paskaita darbe

Šiandien darbe STT atstovė skaitė paskaitą apie korupciją. Sėdėjau pirmoje eilėje, nes kažkodėl mažai kas norėjo į ją. Bet realiai tai tikriausiai tik pirmoj-antroj eilėj matėsi tekstas skaidrėse. Buvo labai įdomu.
Daugiausia kalbėjo apie tai, kas yra ir kas nėra kyšys. Iš esmės kyšys yra bet koks vertingas dalykas (gali būti nematerialus), kuris duodamas valstybės tarnautojui prieš ar po paslaugos, nepriklausomai nuo to, ar ta paslauga gaunama ar negaunama. T.y. jei duodat kyšį, kad išoperuotų, o ne išpoperavo, tai vis tiek davėt kyšį.

Tokie kyšiai kaip saldainiai, gėlytės, vaikų piešiniai, pasimeldimai, facebooko farmiville davoanėlės ir panašiai irgi yra kyšiai, bet toleruojami protingumo sumetimais, nes STT neturi išteklių aiškintis dėl jų. Kaip supratau, jei turėtų, aiškintųsi irgi, o kol kas norėtų, kad aiškinimąsį atlikti įstaigų vadovai. Dar supratau, kad STT skaito, kad dauguma įstaigų tokius kyšius toleruoja pagal principą "dalinamės visi" - todėl, jei duodate daktarui saldainius, tai jis juos neša į poilsio kambarį ir ten juos suvalgo alkani rezidentai.

Itin akcentavo tai, kad kyšyje abi pusės daro nuskaltimą - tiek imantis, tiek duodantis ir abu būna baudžiami. Visokie "aš bijojau, kad be jo man to nepadarys/visi taip daro/o tai kas čia blogo atsilyginti?*" nuo atsakomybės neatleidžia. Ir, jeigu taip nutiko, tai skambinat STT karštąja linija 852663333 arba rašot emailą pranesk@stt.lt. Tikrai neturėkite vilčių, kad už kyšius gaunate kažką daugiau, nei be jų. Jei taip atrodo, tai sveikinu - apgavo dvigubai.

Netgi yra toks įdomus variantas, kai kyšys įkišamas daktarui į kišenę kur lifte ar kur kitur, atsiunčiamas paštu, perduodamas pvz.: per vaiką - tokiu atveju gydytojas praneša valdžiai, atitinkamoms institucijoms ir yra atleidžiamas nuo BK atsakomybės. O vat davęs - ne. Pvz.: nufilmavo saugumo kamera, kad pacientas preinančiam daktarui susilamdžiusį chalatą taisė tam nematant, štai ir įrodymai. Kolegos pokštavo, kad reikia gintis, kad tik pagrabinėti norėjai, bet ką aš žinau.

* STT sakė, kad blogai atsilyginti valstybės tarnautojams, nes jiems atlygina valstybė. Jei pvz.: privačiai gydotės, tai aišku, galite atsilyginti kaip norite ir kiek norite. Lygiai kaip kavinėje galite palikti arbatpinigių. Su privačiais ir mokamais tyrimais tai sakė, kad apie tai gydytojas gali kalbėti tik paklaustas paciento ir negali pokalbio inicijuoti pats. Pvz.: jei dar kur nors dirba privačiai ar kur dirba jo draugeliai, tai sakyti to negali. Jei pacientas klausia ar jo ligas galėtų kas gydyti privačiai, atsakyti gali, bet negali pasakyti kas. Jei klausia pacientas, ar daktaras pats kur nors taip dirba ir kada, atsakyti gali. Dar pasakojo, kad visuomenė neadekvačiai vertina gydytojų korupciją (t.y. kad jos yra daugiau, nei iš tiesų), nes labai daug paprastų žmonių neskiria privačios ir neprivačios medicinos, nesuvokia, kad taip, farmacinės firmos siekia pelno.

Nauji madingi šventieji

Vakar spaudoj radau įdomybę - Gurmeet Ram Rahim Singh Ji Insan.
Šis religinis veikėjas Indijoje turi >50 milijonų pasekėjų ir skelbiasi esąs dievo pranašas. Kaip ir dauguma kitų dievo pranašų/vaikų naudojasi laiko patikrintais metodais - skleidžia savo žinias pagal prieinamas masinės informavimo priemones (šis naudojasi muzikiniai klipais ir suka fantastinius filmus apie save), daro stebuklus ir žada, kad mažutėliai bus pirmi.

Tai atrodytų nieko ypatingo, bet vat kuo įdomus, kad jis kovoja su kai kuriomis pamatinėmis indų kultūros vertybėmis. Užsiima veikla skatinančia tikrintis dėl širdies ir kraujagyslių ligų, sekti cholesterolio kiekį kraujyje (na kaip gi indas galėtų sirgti tokiomis vakariečių sugalvotomis ligomis?), neatstumti išprievartautų moterų, neprekiauti mergaitėmis ir, ką radau internete vos ne kaip "baisiausią" jo idėją, kad reikia rinkti šiukšles ir atsodinti medžius. Daugumoje Indijos nuo seno likę labai paprasti ekologiški sprendimai - viską mesti ant žemės. Kai šiukšlės buvo vien tik organinės kilmės, tai natūraliai susikompostuodavo, sudūlėdavo ar jas suėsdavo tam tikslui gyvenvietėse visų toleruojami gyvūnai.
Bet dabar plastikinės šiukšlės ne tik nesikompostuoja, jos žudo ir tai, kas galėtų pasirūpinti kitom organinėm šiukšlėm. Pakelti šiukšlę, tai išsižadėti savo kilmės. Tai labai sunku.

O atradau tai jį pagal tai, kad ~400 vyrų jį apskundė kad per jį, jo paties klinikose, išsikastravo. Mat iš jo suprato, kad tik tokioj skaistybėj galės susitikti su dievu. Tai dabar nei sėklidžių, nei užuojautos, nes savikastracija yra ar buvo praktiškai visose didžiosiose religijose fizine ar fiziologine prasme, ir gana sunku dėl tokio dalyko skųstis. Čia kaip skųstis kad nuo meldimosi ant kelių sąnarius skauda.

Dar su juo visokių skandalų yra, nes turint tiek pasekėjų jau galima visai į politiką eiti. Internautai spėlioja, kad artimiausiu metu bus kažkoks didžiulis skandalas (galbūt net su jo mirtimi), nes pasekėjai jau ėmė bruzdėti, kad reikia eiti į platų pasaulį ir skleistis.

Naujas augintinis

Šiandien su giminaičiais buvau "Pelenėje". Čia tokia paroda, kuri kiekvienais metais vyksta LITEXPO parodų rūmuose Vilniuje.
Ėjome ten paatostogauti.

Įsivaizduojate - išbuvome visą dieną, visą parodos darbo laiką ir nė karto nė vienas nesutikome nei bendradarbio, nei pažįstamo, nei ką. Vaikštai visiškai ramiai, žiūri į žmones ir galvoji "o ką jūs tokie?".

Parodos metu apturėjome:

- nemokamų makiažų. Mane užpeckiojo mineraline kosmetika. Iš toli atrodžiau labai graži, kaip su fotošopu, bet iš arti tarsi būčiau dalyvavusi kokio nors mūrinio namo griovime. Tokio odos spalvos namo, kurio plytų dulkės nusėdo man ant veido. Bet tokios nepaprastos dulkės, o dulkės prisigėrusios visų svajonių, vilčių ir meilės, kurias matė to namo sienos. Nes, jei norėčiau pati nusipirkti visą kosmetiką, kurios reikėjo "kasdieniam" makiažui, man būtų reikėję ~400 eurų. Ir dar kažkiek nusisamdyti patyrusį žmogų, kuris viską įgudusiai suteptų. Man pačiai išeitų maždaug taip, tarsi būčiau gavusi su dar nesmulkinta plyta.

- nemokamų masažų. Man tai labai patiko. Giminaičiai nusprendė, kad nesąmonė, nes skauda. Dabar noriu masažinio krėslo namams. Galite dovanoti gimtadieniui.

- nemokamų alkoholinių gėrimų. Aš bandžiau gerti putojantį rausvą šampaną. Jis buvo labai putojantis ir labai rūžavas, bet mažai šampanas. Tai taip daugiau jį laižiau apsimesdama motera.

- nemokamų pasakėlių apie tai, kaip įvairūs produktai geba pažeisti gamtos dėsnius ir padaryti neįmanomus dalykus su oda. Buvo net jonizuoto vandens stendas.

- papietavome LITEXPO valgykloje. Šį kartą buvo stebėtinai skanu ir net indų nereikėjo patiems nusinešti. Čia dabar ten taip visada ar tik "Pelenės" proga?

- prispirkome visokiausių daiktų - nuo kojinių iki sabalo plaukų teptukų. Su kainomis tai ten įdomiai. Pvz.: kremas kainuoja 80 eurų. Pardavėja aiškina kaip jis veikia. Mes skeptiškai vertiname jo vardijamas savybes. Pardavėja nusigąsta, kad mes žinome, kad epitelis yra ant pamatinės membranos ir ką ji daro. Tada sako, jei pirksit šitą kremą dar šitą pridėsiu dovanų. Mūsų skepticizmas nemažėja. Tada pasako padarys nuolaidą. Mes vis tiek mykiam. Tada parodo kainą kalkuliatoriuje, ale 50 eurų ir sako, čia už savikainą atiduos, kaip būsimam nuolatiniam pirkėjui. Ir ten VISKĄ taip pardavinėja. Ant pakuočių suklijuotos vienos kainos, bet kai pradedi skaityti sudėtį, kainos ima mažėti. Vaikštai, klausinėji ir tau vis sako "Jūsų kabinetui šitas tiks.", "Jūsų klientams šitas patiks". Labai keistas jausmas.

Kitais metais eisiu vėl.

Po parodos važiavome man naujo augintinio. Nes nustipo mano žiurkėnė Tikė :< Prieš kelias savaitės ėmė žilti. Galvojau nieko tokio ir BAC. Nebėra Tikės. Nesuprantu, buvo tik truputį vyresnė, nei metai.

Dabar su Lapinu turėsim degutį:

 (Draugiškas ir nesikramto)

Iš pradžių nuvažiavom į "Akropolio" "Kiką".

Ten gyvūnėliai yra atitverti tokia stora virve ir į juos reikia žiūrėti iš toli. Paklausiu pardavėjos ar galiu pažiūrėti iš arčiau, nes noriu įsigyti graužiką. Pardavėja klausia kurį, o aš nežinau, sakau, pažiūrėsiu ir išsirinksiu. Pardavėja susinervuoja, sako, jie karantine.  Vėl pasižiūriu į gyvūnėlių pusę - ir kainos sukabintos, ir anie sau šmirinėja. Mąstau gal ne taip supratau, juk karantininių gyvūnų neišstatytų su kainomis visų matymui.

Klausiu kurie karantine, sako, kad pirmiau tegul išsirenku tada pasakys, ar tas karantine ar ne.

Pagalvojam, kad pardavėja gal perkaito ir išeinam iš parduovuės. 

Nueinan į "Ozo" "Kiką". Ateinam ir klausiam ar graužikai karantine. Jie juokiasi, sako taip - imkit tarantulą, jis irgi pūkuotas. Kadangi nežiūri stikliniu žvilgsniu kaip pirmos "Kikos" darbuotojai, klausiam ar tikrai tikrai visi. Atsako, kad ne, pvz.: yra vienas plinkantis degutis, kuris karantine ir vienas sveikas, kuris ne.

Nueinam prie degučių - abu degučiai vienam narvelyje. Mes WTF - tai jie abu karantine? Sako, ne, tik vienas, nes gi plinka.

"Kika" aiškiai nesuvokia kas yra karantinas.
Paimam tą "nekarantinį". Ant snukučio yra plinkantis plotelis. Žiūrėsim kas bus toliau.

Batos lemputės "gydo" nuo visko

Tęsiant homeopatijos temą, tai šiandien esantys homeopatiniai preparatai yra tiks mažytis likutis to, ką anksčiau darė homeopatai. Nors jie atsirado XVII amžiuje, tačiau pradėjo populiarėti tik tada, kai patys gydytojai ėmė atsisakinėti heroinės medicinos. Herojinė medicina yra tokia medicina, kuri remiasi dviem principais:
a) pacientui daroma kažkas labai įspūdingo. Pvz.: nuleidžiamas kraujas, bet taip, kad jis ne tik į tą kraują žiūrėtų, bet dar ir aiškinant, kad tas daroma dėl kažkokių tai jo vidinių balansų sutrikimo.
b) tą darantis žmogus yra herojus. Brangus. Sunkiai pasiekiamas. Išsiaukštinęs. Su lapės kailio apykakle ir auksiniu laikrodžiu, koks herojus.

Herojinei medicinai traukiantis jos poreikis niekur nedingo ir homeopatai tapo tais, kurie pradėjo eiti per aukščiau nurodytą punktą B nekartodami punkto A klaidų. Kai medicina apsižiūrėjo, kad kartais jai tas punktas B gaunasi netyčia (arba tyčia psichoterapiniais tikslais), homeopatai greitai pradėjo remtis daugiau A idėja - matėte kada nors reklamą internete, kur parašyta kas nors iš serijos "šios liekninamosios tabletės kraupina gydytojus"?
 Tai ji taiko būtent į tą pacientą, kuris norėtų, kad jam kas nors nuleistų kraują, t.y. taikytų grėsmingą, agresyvų, ir piktą gydymą, bet neranda kas tą padarytų.

Homeopatija neveikia bendruomenėse, kurios nėra susidūrusios su tradicine medicina, nes jos, nematydamos tablečių, žvakučių ir ampulių kaip medicininių priemonių, negali patirti ir placebo poveikio. Bet kol placebo buvo susietas pirmiausiai su baltu chalatu ir išsilavinimu, tai homeopatas galėjo daryti ką tik nori. Užtekdavo turėti chalatą ir sakyti daug žodžių, kurių pacientai nesuprasdavo.

Pvz.: buvo tokia elektrohomeopatija. Skamba pusę velnio, bet gydymo principai neva rėmėsi tuom, kad tam tikros šviesos bangos ilgio energija atitinka tam tikros ligos energetinio lauko energiją. Pacientą pasodindavo, palaikydavo virš jo spalvotą lemputę ir paleisdavo. Šiuo metu tai vis dar populiaru pvz.: Indijoje vėžio gydyme. Jei paieškosite internete, tai pamatysite, kad ją užsiimantys gydytojai atrodo kaip iš filmų - lemputę laiko su chirurgo darbine apranga, terapeuto chalatu, ant kaklo stetofonendoskopas, ant krūtinės radiologų naudojamas skaitliukas gautai radiacijos dozei sekti.
Kai kurie netgi turi apsaugines kaukes. Medicininių įrodymų toks gydymas turi tiek pat, kiek bet kuri kita homeopatijos rūšis.

Spalvų ir šviesos terapijos šiandien naudojamos medicinoje, bet visai kitaip, kitokioms ligoms ir kitai būdais, nes remiasi refleksinėmis reakcijomis, o ne kažkokiomis "energetikomis".

PS - dar yra toks dalykas, kaip Mattei elektrohomeopatija, kuri remiasi "elektriniais" augalų ekstraktais ir kur net patys homeopatai jau sako, kad nesąmonė.