Tarnaitės ir elektrošokas

Praeitą savaitę bimbinėjau Klaipėdos gatvėmis ir nulindau išgerti kakavos į vieną prašmatnią vietą.  tokią niekada nebūčiau šiaip ėjusi, jei ne taupymo išaugintas kompleksinis kompensavimo poreikis a.k.a. "nusibodo būti ūbagu".

Taigi, sėdžiu aš, geriu kakavą puoštą šviežiomis braškėmis, ir prie manęs labai arti prisėda viena porelė.
Neturiu kaip pabėgti, ir tampu įkalinta savo pačios skūpumo dar nebaigtai gerti buržujiškai kakavai. Tenka nugirsti man jų pokalbį, kurį čia perpaskosiu taip sumažindama savo skausmą:

Vyras:  Tai va, sudariau sutarį.
Moteris: Kokią?

Vyras: Nu tarnaitei.

Moteris: Kokiai dar tarnaitei?

Vyras: Ji ateis vieną kartą per savaitę, sutvarkys kambarius ir išdžiaustys skalbinius.

Moteris: KĄ???

Vyras: Nu tai sakau tarnaitė ateis.

Moteris: Pala, o tai kam aš tau reikalinga?? Tai man geriau tuos pinigus duotum.

Vyras: [juokiasi] nu tai duosiu, duosiu. Kiek tik tu norėsi. Tik sakau, kad nereiks tau dirbti. Aš pats vienas anksčiau nedirbdavau namie, gal vėliau ilgesniam laikui ją samdysim, jei labai apsišiukšlinsim.

Moteris: Taigi, aš būsiu tavo žmona.

Vyras: Nu tai taip, galėsim bendrauti.

Moteris: O tai ką aš darysiu?

Vyras: [juokiasi] taigi gyvensim kartu, bendrausim.

[moteris beveik ašarose ir labai pikta]

Vyras:  Nu ko tu verki? Dar ji galės valgyt tai dienai padaryti. Labai pigiai išėjo, už darbą tik 400LT*. 

Moteris: Tai aš tau visai nereikalinga, ar ne? Juk aš tavo žmona, tai kam aš tau tada iš viso reikalinga???  Jei tau manęs nereikia, tai taip ir sakyk.

[vyras net nežino ką sakyti, pradeda dairytis, suka pokalbį apie tai, kad jo draugas X'as irgi turi tarnaitę, kuri kasdien dirba ir jo žmona kitaip net nesutinka.]

Aš greitai makt makt savo kakavą ir whoop-whoop-whoop kuo toliau iš ten.

Į temą ar nelabai, skelbimas, kurio pilna Klaipėdoje apie silpnąją lytį ir grėsmingą gyvybei užpuoliko nemalonę:

(Kažkodėl dydis nurodytas su žodeliu "vos").

* buvo kažkas ~100Lt už dieną.