Inkstų minerologijos vakaras!

Vevelitas, geriau žinomas kaip kalcio oksalatas (CaC2O4.H2O), yra dažniausias inkstų akmenų mineralas (sudaro ~80% akmenų) Ir pats kiečiausias (nors jeigu gautumėte pačiupinėti greičiausiai sutrupintumėte visai lengvai, mat jis yra vos kietesnis už gipsą). 

Dažniausiai tokius akmenis užsiaugina žmonės, kurie vartoja kalcio maisto papildus negaudami/nepasigamindami pakankamo kiekio vitamino D, arba tie, kurie serga kažkokia tai kaulų ar lėtine organizmo liga, dėl kurios organizme išsiderina kalcio ir jį reguliuojančių hormonų (bei to paties D vitamino) apykaita. Dažniausiai nereiškia visada ir kad tik dėl to :)

Įdomu yra tai, kad apsivalgyti minėto kalcio su maistu, o ne su maisto papildais, yra ganėtinai sunku, nes dažniausiai drauge prisivalgoma ir įvairių kitų medžiagų, kurios jį suriša ir taip surištas jis tiesiog nukeliauja su išmatomis laukan, o tada jau jis ekologinė bakterijų problema.

Kai kurie žmonės turi genetinį polinkį dėl kurio šie akmenys formuojasi valgant visai įprastą oksalatų turinčių produktų kiekį ir vartojant per mažai skysčių (tuomet šlapimas tampa labiau koncentruotas ir oksalo rūgštis turi daugiau šansų susitikti su kalciu).

Teoriškais bet kuris žmogus prisivalgęs daug oksalo rūgšties (pvz.: pasilaikęs kokios nors rabarbarų dietos) gali apturėti inkstų akmenį, ar net inkstų nepakankamumą dėl daugybinių mažyčių aštrių kristaliukų susidarymo, kurie tiesiog mechaniškai pažeistų inkstus iš vidaus.

Laimei dauguma oksalo turinčių produktų yra ganėtinai šlykštaus skonio, kuris apsaugo nuo mėginimo juos vartoti dideliais kiekiais ;)

Kalcio oksalato akmenukai dažniausiai formuojasi mažiukai ir geba pasišalinti patys per natūralius takus - jie būna panašūs į mažas rožytes ar į žvaigždutes.

Struvitas ( Mg(NH4)(PO4).6H2O ). Šiaip jo tame šlapime būna laaabai nedaug ir didelių, reikšmingų kristalų jis nesudaro.  Tačiau kartais jo šlapime atsiranda labai daug, dažniausiai to kaltininkėmis būna lėtinę šlapimo takų infekciją sukeliančios bakterijos, kurios verčia šlapime esantį šlapalą į amoniaką (Proteus, Pseudomonas, Klebsiella, Staphylococcus ir Mycoplasma (T) . Gera žinia - Escherichia coli, dažniausiais šlapimo takų infekcijos sukėlėjas, tokių akmenų neformuoja. Kartais vienintelis lėtinės infekcijos požymis būna struvitų formavimasis).
Tokie akmenys yra antri pagal dažnumą - 10-15%.

Kuom šitie akmenys yra bjaurūs?

O tuom, kad auga dideli, šakoti ir gali užkimšti inkstą taip, kad jis tampa visiškai nebefunkcionalus (jeigu jo iki to "nepagadina" minėta infekcija) - susiformuoja vadinamasis koralinis inkstas - visur, kur tik inkste buvo kanalėliai, geldelės ir panašiai, viskas užsikaišo tokiu šakotu vientisu akmeniu, kuris, pašalinus minkštus audinius, tikrai atrodytų panašus į koralą. Man tai tie akmenys panašesni į imbierus, bet ne man spręsti ;D

Dar šitie akmenys yra šmikiai tuom, kad struvitas pasimaišęs su kitais mineralais ir apsivėlias visokiais glikoproteinais (buitiškai tariant - gleivėmis), sudaro tarsi saugius namelius toms blogoms bakterijomis, kur jas laaaabai sunkiai pasiekia antibiotikai. Taigi, kartais pirmiau pavyksta išnaikinti/suskaldyti akmenis ir infekciją savaime įveikia organizmas, o kartais išgydoma infekcija ir organizmas pats po truputį susidoroja su nedideliais akmenimis. 

Gamtoje mineralas susidaro nuotėkų vamzdžiuose (čia dažniausiai ir būna tas toks storas gelsvai-baltas daiktas, kuris tarsi auga iš vamzdžio sienų į jo spindžio vidurį ir gali jį netgi pilnai užkimšti. Laimei jis yra gana minkštas - grynas struvitas yra šiek tiek minkštenis už gipsą), šiukšlynuose, kai kurių gyvūnų išmatose. 

Struvitai yra gerai pažįstami kačių augintojams. Jeigu perkate savo katinui ar katei kokį nors ale sterealizuotiems pašarą, tai nuo "normalaus" jis skiriasi tuom, kad jame yra mažai magnio (Mg). Mandresnis gali pasižymėti ir dar kitokiu mineralinių medžiagų santykiu. Nesvarbu ar katinas, ar žmogus, mineralinių medžiagų disbalanasas akmenis užaugina daug greičiau, negu kažko perteklius - žmonėms sergantiems akmenlige dieta koreguojama tik labai gerai ištyrus akmenų sudėtį, kraują ir hormonus (neretai ir tokius dalykus, kaip kaulų tankį). 

Kadangi katėms tą padaryti būtų brangoka, tai dažniausiai tas anti-akmenų pašaras kažkuo stebuklingai ir nesiskiria, tik kad mažiau kaloringas ir va kažkokio tai vieno, ale akmenis formuojančio mineralo jame yra mažiau :)

Šlapimo rūgšties (C5H4N4O3) akmenys, treti pagal formavimosi dažnumą (sudaro <~5% visų akmenų) yra maži ir labai pikti - nors patys užaugti dideli negali, bet užtat gali duoti krsitalizacijos centrą kitų akmenų formavimuisi. Čia kaip vaikas klasėje, kuris pabėga iš pamokų pirmas ir paskui jį nuseka kiti, taip ir šitas akmuo yra tikra bomba išbalansuotame šlapime.

Šiaip šlapimo rūgšties mūsų šlapime visada yra. Nepasisekė mums čia su ja, nes ją suskaidyti galinčio fermento genas kažkur pasimetė - tikriausiai drauge su vitamino C sintezės genais, nes jo sintezuoti patys irgi negalime (negali ir mūsų artimini giminaičiai primatai). Dar šlapimo rūgšties tiesiai į šlapimą išskiriama ir dalmatinų veislės šunų, todėl jie inkstų akmenlige serga dažniau nei kitų veislių šunys.

Ta rūgštis yra visai reikalinga kraujyje, bet šiandien  -  apie šlapimą :)

Dažniausiai jos šlapime padaugėja geriant per mažai skysčių - to gali užtekti tam, kad susiformuotų mineralizacijos centras ir susidarytų akmuo. Tokį vienišą vieną vienintelį akmenį per gyvenimą apturi 3-10% žmonių, kaip taisyklė dažniausiai ~20-30 gyvenimo metus, kai dėl greito gyvenimo tempo tiesiog užmiršta gerti pakankamai skysčių. Dažniausiai akmens šalinimosi skausmas primena, kad vien tik kava ir šokoladu gyvas nebūsi ir inkstams visai neįdomu, kad rytoj egzaminas, o tu tingi normaliai valgyti.

Taip pat gali būti paveldėtas šlapimo rūgšties apykaitos sutrikimas, jos gali susidaryti daug ir visiškai sveikam žmogui, bet valgančiam labai daug gyvūlinės kilmės produktų arba balto rafinuoto cukraus ir to gliukozės-fruktozės sirupo, kurio dabar yra visame kame. Dažna bėda tai ir sergančių 2 tipo cukriniu diabetu ar dietos prisilaikančių ir svorį metančių žmonių :(

Šeimos medicinos praktikoje įdomiausia su šiais akmenimis yra tai, kad su jais kartais pacientai grįžta praėjus keliems mėnesiams po sunkių viduriavimų, didelių emocinių krizių ir panašiai - kažko, kas sudavė vieną gerą spyrį visam organizmo metabolizmui, dėl ko susidarė mažulytis šlapimo rūgšties kristaliukas ir tyliai tylutėliausiai augo sau kamputyje, kol galų gale užaugo ir pasišalino laukan - ne visada net skausmingai, bet žmogus išsigando, kad pasišlapino su kažkokiu tai "smėliu". Gydytojas dažniausiai paskiria tyrimus išsiaiškinti ar dėl to "spardymo" dar kažko kitko nenutiko, bet tuo vienu akmenuku viskas dažniausiai ir baigiasi :)

Brušitas CaHPO4.2H2O yra gana retas inkstų akmenų mineralas, bet įdomus tuom, kad jo formuojamas akmuo auga dailiai apvalus ir glotnus, o prapjovus jį viduje matoma įdomi jam būdinga struktūra. 

Yra ir kitokių akmenų, bet jie žymiai retesni - sudarantys vos po procentą ar kelis iš visų akmenligės atvejų.
Vienaip ar kitaip, tačiau žmogui susirgus akmenlige visuomet yra pravartu nustatyti tikslią akmens sudėtį, nes tik taip galima parinkti optimaliausią gydymą :) (nebent yra labai aiškus paveldėjimas ar gyvenimo būdo įtaka ;D)