Perskaičiau dar vieną Kurt Vonnegut'o knygą. Šį kartą įveikti jos vienu prisėdimu nepavyko, nebent būčiau nusprendusi praleisti įdomią paskaitą apie podagrą (kadangi man įdomios ~90% paskaitų, tai nueinu ir į likusios 10. Iš inercijos ;) ) Bet kažkaip sėkmingai nei iš šio, nei iš to visiškai nebūdingai nubudau antrą nakties ir pabaigiau skaityti.
Knyga man patiko ne taip, kaip "Katės lopšys", bet tikriausiai dėl to, jog "Skerdykla Nr. 5" yra antikarinė knyga. O karo aš nemėgstu taip smarkiai, kad nemėgstu net antikarinių knygų und taip toliau. Nesiplėsiu.
Visgi knygoje man laaaaabai patiko, kad neįmanoma pasakyti ar tai, kas vyksta su pagrindiniu personažu Biliu jo sąmonei slystant per laiką pirmyn-atgal ir jo nuotykiai jį pagrobus ateiviams yra tiesa ar tik psichinės ligos, kurią jis serga, pasekmės (galbūt prasidėjusios po knygoje aprašytos galvos traumos, galbūt prasidėjusios jau paauglystėje, galbūt tiek trauma, tiek paauglystė - tos ligos sukelti kliedesiai).
Ir dėl to knyga nuostabiai žavinga - nesvarbu kurios pozicijos laikysitės - kad Bilis serga psichikos liga ar kad Bilį tikrai buvo pagrobę tarpdimensiniai ateiviukai ir užsidarę į savo zoologijos sodą, vis tiek laikysitės pozicijos dėl visiškai išgalvotos istorijos. Ir jūsų išvados ar mintys, kurios kils skaitant knygą, irgi bus lygiai tokios pat išgalvotos :)
Ir nieko čia nepadarysi.
(Knygoje aprašomo ateivio iliustracija. Autoriaus nežinau)
O dabar, keletas ištraukų!
Manęs nepaliauja stebinti Vonnegut'o rašymo stilius. Vietomis jo tuščiažodžiavimas toks malonus:
"Anglai buvo švarūs, energingi, tvarkingi, tvirti. Jie dainavo gražiai, sutartinai. Jie jau kelinti metai kas vakarą bendrai dainuodavo.
Be to, jie kelinti metai kilnojo sunkumus ir prisitraukinėjo ant skersinio. Jų pilvai buvo kaip skalbimo lentos. Blauzdų ir rankų muskulai - kaip patrankos sviediniai. Be to, ji visi buvo tapę šaškių, šachmatų, bridžo, kribidžo, domino, anagramų, šaradų, teniso ir biliardo meistrais.
Maisto atsargomis jie buvo vieni turtingiausių Europoje. Pirmaisiais karo metais, kai maisto siuntiniai dar pasiekdavo belaisvius, Raudonasis kryžius dėl kanceliarinės klaidos kas mėnesį jiems siuntinėjo vietoj penkiasdešimties siuntinių po penkis šimtus. Anglai juos taip gudriai išslapstė, kad dabar, karui baigiantis, turėjo sukaupę tris tonas cukraus, toną kavos, pusę tonos šokolado, trečdalį tonos tabako, aštuonis šimtus kilogramų arbatos, dvi tonas miltų, toną mėsos konservų, daugiau kaip pusę tonos konservuoto sviesto, beveik aštuonis šimtus kilogramų konservuoto sūrio, keturis šimtus kilogramų pieno miltelių ir dvi tonas apelsinų marmelado.
Visa tai jie laikė belangėje patalpoje. Kad nepraeitų žiurkės, vidų buvo išmušę konservų dėžučių skardelėmis." 83-84 psl.
Šiek tiek minėtų ateivių perliukų:
"Ateivis iš kosmoso padovanojo Žemei naują Evangeliją. Joje Jėzus iš tikrųjų yra visiškai niekas, gyva rakštis turintiems stipresnį užnugarį negu jis. Bet ir čia jis kalbėjo tokius pat gražius ir mįslingus žodžius kaip ir anose Evangelijose.
Ir žmonės vieną gražią dieną pasidarė pramogėlę: prikalė jį prie kryžiaus, o kryžių įkasė į žemę. Linčiuotojai manė, kad įvykis liks be atgarsio. Taip turėtų manyti ir skaitytojai, nes naujojoje Evangelijoje kalte kalama mintis, kokia smulkmė buvo Jėzus.
Ir štai, prieš tam smulkmei numirštant, atsiveria dangūs, trinksi perkūnas, tvyksi žaibai. Ir sugriaudžia Dievo balsas, tardamas žmonėms, kad jis įsūnijąs šitą valkatėlę, suteikiąs jam amžių amžiams Visatos Kūrėjo Sūnaus teises ir privilegijas. Dievas byloja taip: nuo šiolei Jis žiauriai bausiąs visus, kurie skriaus bet kokį valkatą, neturintį stipraus užnugario!" 96-97 psl.
"Tralfamadorai yra penkių lyčių, ir kiekviena lytis prisideda, kuriant naują individą. Biliui jie visi atrodė kaip vienas - mat jų lytiniai skirtumai egzistavo tik ketvirtajama matmeny.
Beje, tikra moralinių įsitikinimų srities bomba Biliui tapo tralfamadorų požiūris į žemiečių seksą. Jie pareiškė, kad skraidančių lėkščių įgulos nustačiusios Žemėje esant ne mažiau kaip septynias lytis, ir visos jos būtinos, norint išlaikyti žmonių giminę. Be to, Bilis jokiu būdu negalėjo įsivaizduoti, kuo prasideda prie vaiko darymo penkios iš tų septynių lyčių, jeigu jos lytiškai aktyvios tik ketvirtajame matmeny." 100 psl
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą