Titano sirenos

(Ačiū Brigitai V. už nuotrauką. Tu šauni! :D)

Perskaičiau dar vieną Vonneguto knygą - "Titano sirenas". Jas radau naujojoj mandrojoj VU bibliotekoje Saulėtekyje. Biblioteka tikrai labai šauni (net jei stogas truputį ir varva xD). Visa tokia super moderni - kompai greiti ir gigantiškais ekranais (ir dar su patogiom ausinėm!), yra karšto vandens užsiplikyti kavutei ar arbatai, netgi patogūs foteliukai nusnūsti, žmoniški tualetai, bei šviestuvai dėl kurių jautiesi tarsi iš StarTreko laivo.

"Titano sirenos" yra antras K. Vonneguto parašytas romanas. Anot istorijos autorius romaną sumetė pernakt, tiesiog sumetęs kas sukosi galvoje (draugai ragino greičiau rašyti naują knygą). Kad kratinys tai 100%. Kad nuostabus vongegutiškas kratinys, tai irgi 100%. Nemažai romane aprašomų idėjų vėliau plačiau ir giliau nagrinėjamos toliau sekusiuose autoriaus romanuose ir apsakymuose, tad šitą knygą galima skaityti siekiant kelių tikslų:

a) perskaityti ją vieną ir apsimesti, kad skaitei visą Vonnegutą.

b) perskaityti visą Vonegutą ir tada perskaityti šitą, kad pasižiūrėti nuo ko viskas prasidėjo.

c) tiesiog perskaityti kaip gerą knygą apie žmonių tarpusavio santykius ir... atsitiktinumus, bei pačią svarbiausią žinutę, kurią gali perduoti protinga būtybė iš vieno Visatos krašto būtybei į kitą Visatos kraštą ;D

Youtubėje kolei kas vis dar guli ši knyga audio formatu (angliškai) ;) O čia šiaip graži daina apie Titano sirenas:

Trumputė ištrauka iš mano skaityto vertimo (vertė Liuda Patkevičiūtė):

"Skrendančiųjų žinioje tebuvo du mygtukai centriniame erdvėlaivio valdymo pulte: vienas su užrašu "įjungti", kitas "išjungti". Paspaudus pirmąjį laivas paprasčiausiai pakildavo nuo Marso paviršiaus. Antrasis buvo išvis butaforinis, įtaisytas patarus Marso psichiatrams, kurie tvirtino, kad žmonėms daug ramiau, jei jie mano galį patys kada nori išjungti kokį nors mechanizmą."