Prieš kelias dienas su antra puse išmėginome naują receptą. Šį kartą tai buvo "Itališkas obuolių pyragas", kurį aptikau mamosreceptai.lt svetainėje.
Jei dėl kokių nors priežasčių minėta svetainė neveikia, tai rašau čia iš ko ir kaip jį gaminom :)
Ingredientai:
1) 5 obuoliai (recepte buvo 6, gerai pagalvojus, tai gal nereikėjo patingėti ir dar vieną obuolį nulupti...)
2) 1 stiklinė cukraus
3) 3 kiaušiniai
4) 2 stiklinės miltų
5) arbatinis šaukštelis kepimo miltelių
6) stiklinė sukapotų graikiškų ir lazdyno riešutų, džiovintų ananasų, razinų, apelsinų ir citrinų cukatų. (čia jau duokite laisvę savo fantazijai :) ...)
Gaminimo procesas:
1) Nulupome obuolius, išpjaustėm sėklas ir kotelius, supjaustėm kubeliais. Tada užpylėm stikline cukraus, sumaišėm su visais riešutais-cukatais-džiovintais vaisiais ir pastatėme į šaldytuvą valandai.
2) Išėmę iš šaldytuvo įdėjom 2 stiklines miltų, 3 kiaušinius ir tą šaukštelį kepimo miltelių. Viską stropiai išmaišėme.
3) Gautą masę, kuri atrodė kaip pjaustyti obuoliai sutepti skysta tešla, supylėme į skardinę kekso formą, kurią prieš tai buvome ištepę sviestu ir pabarstę miltais.
4) Kepėme jau įkaitintoje orkaitėje 200 laipsnių pagal celcijų temperatūroje 50 minučių.
Ir gavosi super skanus pyragas :0
Kažkada tokiu yra vaišinusi draugė, bet jis buvo sunkus, rūgštus ir visai neskanus. O mums išėjo tiesiog dieviškas.
Būtinai kepsiu vėl ir vėl :D
PS - mano antra pusė sako, kad čia paprasčiausia pseudo "šarlotkė" :D
Jeigu taip nutiks, kad būsite Vilniuje Savanorių prospekte, būtinai užsukuti į ten įsikūrusią RIMI parduotuvę, kuri, artėjančio krepšinio čempionato proga pasipuošė vienu iš mano drakoniukų:
(Drakonas slepiasi tarp kabančių krepšinio kamuolių)
(pirštai ne mano :) )
2008 metais šį drakoną piešiau specialiai BasketSlave paprašyta. Nuoroda veda ne tiesiai į jo blogo įrašą, bet į 2008 metų rugpjūčio mėnesio archyvą (nes pats įrašas turi kone 2000 spaminių komentarų ir gali "užlaužti" silpnesnius kompiuterius).
:) Jeigu norite iš manęs piešinio, parašykite man laišką (email'as tupi kairėje blogo pusėje), bet nepamirškite, kad "už ačiū" piešinį gausite tik tada, jeigu jūsų piešinio idėja bus labai šauni (kaip kad BasketSlave buvo).
Rimi parduotuvė už piešinio naudojimą man atsilygino :)
Sakoma, kad visi žmonės turi unikalius pirštų atspaudus.
Žinoma yra žmonių, kurių pirštų atspaudai daugiau ar mažiau sutampa su kitų žmonių.
Bet yra ir tokių, kurių pirštuose nėra iškilių odos linijų, kurios paliktų šiuos atspaudus.
Paveldima pigmentinė dermatopatija ar Naegeli sindromas yra ligų pavyzdžiai, kuriomis sergantys asmenys nepalieka pirštų atspaudų. Taip yra todėl, kad jų organizme yra sutrikusi vieno iš odą formuojančių baltymų gamybą ir jų organizmas tiesiog nesugeba šių linijų "užauginti".
(a iliustracija - kairėje pusėje žmogaus sergančio Naegeli sindromu pirštai, dešinėje - sveiko žmogaus.
Be ligų yra ir taip vadinamoji adermatoglifija (adermatoglyphia), kurią vargu ar būtų galima pavadinti tikra liga. Šios būklės asmenims yra mutavęs SMARCAD1 genas, dėl to jie neturi pirštų atspaudų ir turi šiek tiek mažiau prakaito liaukų, bet nei vienas, nei kitas dalykas jų sveikatos būklės pastebimai nepaveikia, kadangi jų organizmas ne tai, kad negali užauginti šių mažyčių odos iškilumų, bet tiesiog jų neaugina :)
Prisėdau ir pabaigiau megzti savo pačias pirmąsias riešines. Štai kaip jos atrodo:
(Riešinė užmauta tik ant vienos rankos, nes kitoje reikėjo laikyti fotoaparatą :) )
Per visą gyvenimą esu numezgusi du šalikus ir kokią kojinę... Bet mezgėsi tikrai nesunkiai ir greitai. Nors nieku gyvu netikiu kai kurių "auksarankių" teiginiais, kad porą riešinių būtų galima nusimegzti per vieną vakarą... Jeigu aš būčiau mezgusi kasdien po truputį, tai būčiau užtrukusi apie 2 savaites. Schemą radau riesinestau.lt/schemos, naudojausi štai šia schema.
Vėliau reikės nusimegzti dar vieną porą.
Kokią nors raudoną.
Štai vakar nusipirkau raudono lakų nago ir nusilakavau nagus. Nuo rugsėjo 1 baigsiu savo vasaros darbą ir grįšiu į rutiną po ligonines, tai nebebus progų vaikščioti su akį rėžiančiais nagais.
Ant vieno nykščio nuspiešiau boružėlę. A šiaip sau.
Stalčiuje radau kažkokių likutinių pastelių ir jas išmėginau. :)
Kokios spalvos buvo tokiom ir piešiau :) Oficialiai skelbiu jį kreiviausiu amžiaus darbu :D
[Šis įrašas yra mano asmeninė nuomonė, nenukreiptas nei už, nei prieš konkrečią firmą ar jos produktą. Jis negali būti laikomas konsultacija, jis negali būti laikomas pakaitalu konsultacijai ir negali būti laikomas šaltiniu. Jis yra to lygio, apie kurį žmonės vėliau sako "o aš internete skaičiau". Tekste išdėstomus faktus ir šaltinius tengiuosi grįsti bendromis žiniomis, visuomet esu atvira diskusijoms ir jūsų nuomonei.]
Boiron, Prancūzijoje įsikūrusi homeopatinių vaistų firma, padavė į tesmą italų blogerį1 Samule Riva už tai, kad viename savo blogo įrašų jis parašė, kad firmos vaiste Oscillococcinum'e nėra jokios veikliosios medžiagos.
Pati kompanija teigia, kad šis preparatas gaminamas iš oscillococcinumo (taip, ir vaisto pavadinimas toks pats) - medžiagos, kurią gamintojas išgauna iš ančių kepenų ir širdžių, tada atskiedžia 1:100 200 kartų (arba, kaip teigia homeopatai, padaro vaistą 200K potencijos).
Iš esmė tai yra kažkas panašaus, kad paskirstyti 1ml tūrio medžiagą tūryje, kuris atitinka šiuo metu ištyrinėtos Visatos tūrį (žinoma, neatsižvelgiant į juodąją materiją). Taip pat tai reiškia skirstyti medžiagą, kurios buvimo be vaistą gaminančios firmos dar niekas daugiau neįrodė, kad ir kaip kiti farmacininkai ir prisiekę Foie gras mylėtojai būtų ieškoję.
Dauguma žmonių dažnai nesupranta kas būtent yra homeopatinis preparatas ir juos painioja su preparatais iš augalų ir gyvų padarų.
Pavyzdžiui iš dailios gėlytės rusmenės yra gaminami vieni iš populiariausių vaistų "širdžiai" (pvz.: digitalis). Iš pūdytų dobilų galima išgauti kraują skystinančią medžiagą varfariną (dėl to karvės, paėdusios blogai išdžiovinto šieno gali nudvėsti, nes joms prasideda vidinis kraujavimas). Tai tik du pavyzdžiai, bet yra daugybė vaistų, kurie yra arba išgaunami iš augalų, arba jų veiklioji medžiaga buvo nustatyta augaluose ir vėliau susintetinta cheminiu būdu ar gauta genų inžinerijos dėka. Tai yra veikliosios medžiagos, kurių veikimas buvo įrodytas moksliniais tyrimais ir kurios pradėtos taikyti kasdienėje medicinos praktikoje, o dėl savo pigumo-efektyvumo santykio dažnai ir praktiškai neišstumiamos sintetinių preparatų.
(Nostradamo portretas nutapytas jo sūnaus Cezario)
Visi esame girdėję apie Nostradamą, kuris, be daugybės abejotinų pranašysčių, kūrė ir įvairius ligų gydymo "receptus".
Vienas iš jų buvo skirtas gydyti buboniniui marui (juodajai mirčiai) ir, kaip nebūtų keista, veikė! (žinoma tų laikų "standartais", šiandien to vaisto efektyvumas būtų įvertintas kaip pernelyg nereikšmingas, kad tikras gydytojas drįstų su juo žaisti rusišką ruletę iš paciento gyvybės).
Vadinamąsias Nostrodamo rožių piliules sudarė: rožių žiedlapiai ir pumpurai, kiprų pjuvenos, vilkdalgis, gvazdikėliai, ir miros (berods)2.
Kai jau moderniais laikais mokslininkai atkūrė receptą ir išmėgino šį vaistą labai nusivylė, nes jis neveikė. Kol vienas entuziastas nusprendė sekti Nostradamo instrukcijomis labai labai įdėmiai ir jo atkurtas preparatas jau veikė. O tada ir paaiškėjo kodėl - "pranašas" buvo nurodęs, kad rožes galima rinkti tik iš tam tikrų vietų ir tik anksti ryte kol dar nenudžiuvo rasa ir rožių neapšvietė saulė. Per naktį ant rožių žiedlapių įsikuria tam tikra grybelių kultūra kuri gamina maro sukėlėją veikiantį antibiotiką (matyt dienos metu grybelis arba jo nebegamina, arba gal UV spinduliai jį suardo). Kituose tablečių produktuose yra vitamino C, kuris sumažina maro sukeltą kraujavimą. Tad, jei tabletes pagaminsi tikrai teisingai, gausi šiek tiek antibiotikų ir vitamino C ir galbūt tai bus šiaudas, už kurio užsikabinęs ligonis išsigelbės. Žinoma, šiais laikais niekas nebeaugintų rožių ir neskintų jų žiedlapių, bet tiesiog užaugintų antibiotiką gaminantį grybelį (ar genetiškai modifikuotų bakteriją) ir išskirtų iš jo antibiotiką, kad vietoj šiaudo žmogui duotų tikrą gelbėjimosi ratą. Žinoma Nostrodamas šį preparatą sukūrė bandymų būdu ir, negalėjo pasakyti kas būtent veikia tabletėse.
Dauguma "natūralių gydymo būdų" (arbatų, tepalų, tablečių etc) irgi negali tiksliai įvardinti veikliosios medžiagos. Yra daugybė liaudiškų preparatų, kurių gaminimo receptūra nurodoma itin tiksliai (užpilsi 5 laipsniais per didele vandens temperatūra ir šnipštas, surinksi žoles ne per pilnatį ir šnipštas, nebus lyginis lapų skaičius ant šakelės ir šnipštas ir taip toliau ir panašiai... ) Žinoma dažniausiai tokie receptai "išėję" iš žiniuonių/raganą/pranašų ar kitų žmonių, kurie turi suvokimą, kad veikia ne "natūralumas", o kažkas, ko jie negali įvardinti ir dėl to negali pakeisti receptūros ar gaminimo, kad nebūtų netekę tos veikliosios medžiagos, yra labai suprastinami ir, na... subuitinami. Ir taip tokios "rožių piliulės" patampa rožių kotų arbata nuo maro prieš miegą.
Tačiau tai nereiškia, kad visi liaudiški preparatai neveikia.
Tiesiog modernioji medicina dar gali būti neatkreipusi į juos dėmesio. Bet vos tik ji tą pastebi - farmacininkai subėga greičiau nei alkani šunes prie mėsos, išskiria veikliąją medžiagą ir gamina iš jos vaistus.
Kartais natūralių preparatų vartojimas gali būti nuodingas - pvz.: rusmene labai lengva mirtinai nusinuodyti, dėl to joks gydytojas nedrįstų leisti savo pacientui vartoti rusmenės. Vaistinėje parduodamoje tabletėje yra konkretus veikliosios medžiagos kiekis ir ji dažnai dar būna papildomai chemiškai apdorota, kad sukeltų mažiau šalutinių poveikių3. Tuo tarpu kokią koncentraciją veikliosios medžiagos bus sukaupęs tam tikras augalas niekas negali pasakyti tiksliai, kol nėra jo viso susmulkinęs ir ištyręs. Niekada negali žinoti ar viename kote veikliosios medžiagos nebus visai, o šalia augančiame, po kuriuo visą vasarą bruzdėjo skruzdėles, jo bus keturis kart tiek, kiek būtų "normaliame". Taip pat, jei pasakytum žmogui gerti tam tikro augalo arbatą, vienas į karšto vandens puodelį įmestų to augalo lapelį, o kitas valandą virtų visą augalą su šaknimis ir vėliau bandytų per dieną išgerti po litrą tos "arbatos" :)
O kartais, nors liaudiški augaliniai preparatai ir veiksmingi, bet jų galia yra tokia nedidelė, kad net didinant veikliosios medžiagos koncentraciją ir ją gryninant daug pinigų iš to nepasidarytum, nes žmonėms tiesiog pigiau būtų naudoti pačias žoles (pvz.: gydytis mažyčius dantenų pūlinukus antiseptinėmis savybėmis pasižyminčia ramunėlių arbata, arba gerti antidepresantą jonažolę4).
Liaudiškus preparatus protingas žmogus naudotų, nes:
a) juose yra pakankamos veikliųjų medžiagų koncentracijos jo ligai gydyti ir, žmogus nenori pirkti brangesnių vaistinės preparatų ar/ir nenori pajusti daugiau šalutinių poveikių, nei tai yra būtina. (Pvz.: vartoja jonažolę (ar nerimui malšinti, dėl kurio širdelė daužosi, ar tam, kad geriau užmigtų etc. Jeigu tai padeda, nėra prasmės skirti vaistų, kurie gali sukelti priklausomybę)).;
b) serga liga, kuriai vaistų dar nėra sukurta/atrasta ir yra išbandęs kitus gydymo būdus. (Pvz.: mėgina išsigyti vėžį gerdamas keistas nežinomas žoles iš Kinijos džiunglių, bet suvokia, kad tikimybė, jog jos jam padės yra be galo maža, tikimybė kad nebus jokio efekto yra didelė, o tikimybė, kad prasidės toksinis kepenų pažeidimas ar ligos eiga tik pagreitės yra labai didelė. Visgi, nebeturėdamas ko prarasti, toks žmogus sutinka žaisti iš savo paties gyvenimo .);
c) įvyko apokalipsė ar jį išmetė į negyvenamą salą ir tiesiog nėra galimybės pasinaudoti moderniąją medicina (Pvz.: malšindamas uždegimą virs gluosnio, želvyčio ar net blindės žievės nuovirą ir melsis, kad arbatoje veikliosios medžiagos koncentracija nebūtų per stipri...).
Liaudiškus preparatus neprotingas žmogus vartotų, nes:
a) liaudis neklysta. Kas liaudiška ir tradiciška yra gerai.
Taigi, tokį dalyką, kaip ramunėlių arbatą būtų galima prilyginti labai silpno poveikio vaistui (turinčiam ir labai silpnus šalutinius poveikius5).
Homeopatinis ramunėlių preparatas būtų vienas lašas tos pačios ramunėlių arbatos atskiestas tarkim 10 kibirų vandens.
Nes dėl kažkokių tai mistinių priežasčių tas vanduo savo struktūroje gali "atsiminti" to lašo "informaciją", bet neatsimena visų šūdelių ir kitų medžiagų, kurios jame plaukiojo. Aišku homeopatinių preparatų gamintojai teigia, kad vanduo užšaldamas, virdamas ir panašiai apsivalo nuo neigiamos "informacijos", o jie vandenį "pakrauna" teigiama informacija.
Bet mano mokyklinės žinios apie entropiją ir Boltzmann'o darbus verčia labai tuo abejoti.
Dievaži, net nepusiausvirųjų vyksmų fizika su tokiais gudriais terminais, kaip "saviorganizacija" ar "disipatyviosios struktūros", vargu ar palaikytų šią "informacijos teoriją". Žinoma kvantinė fizika ir kt. mokslai sakytų, kad tai veikia, bet jie taip pat sako, kad veikia viskas, visada, visur ir visais įmanomais būdais (net ir neveikimu). Štai neblogas video (su pridėtomis ištraukomis iš fantastinių filmų palyginimui), kuriame sumontuoti kelių homeopatų paaškinimai kaip veikia homeopatiniai vaistai.
Tad kodėl vaistinėje nupirktas homeopatinis preparatas turėtų mano organizmą "pakrauti" kažkuo daugiau, nei kito gyvo žmogaus noras, kad aš pasveikčiau? Juk mano kūnas >70% vanduo?
Ar tos ančių kepenėlės, kurias valgiau užužpernai, dabar mano kūne nėra atsiskiedusios taip pat, kaip ir vaistas, šio mano blogo įrašo kaltininkas?
Ar aš esu tokia vaistų vartotoja, kad pirkčiau ne cheminius vaistus, kuriuose veiklioji medžiaga yra išgryninta, ir net ne kokias nors žoles iš žiniuonės, kuri man vienintelė teigia, kad jos veikia ir kuriuose veiklioji medžiaga gali, o gali ir nebūti, ar aš esu tokia, kad pirkčiau tik pačią vaistų sąvoką? Placebo efektą, kuriuo nebegaliu patikėti, jei nesu sumokėjusi pinigų, jei negavau tabletės, ar man kas nors pseudomoksliškai nepaaiškino apie produktą?
(Parodija, kaip atrodytų, jei homeopatai ir ekstrasensai dirbtų ligoninėje. Anglų kalba)
Kiek atsimenu minėtas Oscillococcinumas kainuoja paie 20Lt už 6 tabletes, o gertį jį reikia 2-3 kartus per dieną po vieną tabletę. Štai čia yra ir pats vaisto puslapis. Su paaiškinimais, su jį vartojusių žmonių liudijimais ir netgi su nuorodomis į mokslinius tyrimus, kurie įrodo vaisto efektyvumą.
Tikėti jais ar ne, priklauso tik nuo jūsų. Pastikėti gydytoju, kuris skirtų jums tokį vaistą irgi priklauso tik nuo jūsų. Niekas niekada neuždraus vartoti homeopatinių preparatų, nes jie neturi jokio šalutinio poveikio.
Aš asmeniškai negaliu ramia sąžine žiūrėti, kai homeopatiniais preparatais žmonės gydo maliariją, vėžį ar ŽIV (kai kuriose šalyse gydyti tam tikras (tiksliau rimtas "tikras" ligas) homeopatamas yra uždrausta). Aišku, kad dalis šių žmonių išgyvena ir pasveiksta. Tokia pat dalis, kuri pasveiktų ir be gydymo, ir ta dalis, kuriai buvo blogai nustatyta diagnozė.
Daug gydytojų, ypač šeimos, išrašo homeopatinius vaistus, nes jie puikiai padeda pacientams su įsikalbėtomis-įsivaizduotomis ligomis (svarbu suvokti, kad pacientai ligas įsikalba ne iš piktumo, ir beveik visuomet net nesupranta, kad jie serga ne todėl, kad serga "iš tiesų", bet tiesiog jų organizmas imituoja kokios nors ligos simptomus (pvz.: gripo) dėl tam tikrų priežasčių. Ar kada atkreipėte dėmesį į tai, kad yra žmonių, kurie serga tik savaitgaliais ir per atostogas? Kad yra tokių, kurie kaip mat suserga prieš svarbius dalykus? ). Bet ar aš turiu teisę nuspręsti, kuris žmogus serga iš tiesų, o kuris ne? Ar aš turiu teisę manyti, kad mano tikėjimas tampa tiesa vien todėl, kad aš taip galvoju? (nesvarbu, kad fizikai sakytų "taip").
70% Lietuvos gyventojų nešioja tuberkuliozės bakterijas, bet tuberkulioze neserga. Kai kurioms vienišoms moterimis po itin nelaimingos meilės prasideda į tuberkuliozę panašūs simptomai (čia jau psichologas galėtų pakomentuoti kodėl taip yra), bet ar aš turiu teisę atmesti tuberkuliozės diagnozę vien tik todėl, kad galbūt ligonės skreplių tepinėlį tyręs mikrobiologas nerado ligos sukėlėjo (gal jo buvo mažai, gal tiesiog tikrai nepamatė) ir skirti išskirtinai vien tik homeopatinius vaistus? Ar homeopatas turi teisę teigti, kad jo vaistai, kurie padeda tokiais atvejais, ir net tais, kai tepinėlyje tuberkuliozės bakterijų randama, tiesiog jie nėra būtent tų, nors ir identiškų simptomų sukėlėjai, teigti, kad kad jie tikrai padės ir visais kitais atvejais?..
1 - gal ten ir blogerė :) Itališkai nemoku, o angliškuose puslapiuose vienur rašo vienaip, kitur kitaip, bet manau, kad tai esmės nekeičia. 2 - Nostradamo receptų galite pasiskaityti štai čia. Puslapis yra anglų kalba, gale yra originaliojo leidimo "nuotraukos" :) Labai įdomu, ypač jei domitės viduramžių medicinos kultūra (ar pačiu Nostradamu). 3 - Šiaip nėra tokios vaisto koncentracijos, kuri tiktų absoliučiai visiems pacientams. Dauguma vaistų dozių būna paskaičiuotos 25 metų, 70kg sveriančiam vyrui (ypač nereceptinių). Be svorio, lyties ir amžiaus skirtumų, kiekvienas mūsų skiriamas ir organų dydžiais, organizmo pajėgumu, o ypač tam tikrų fermentų aktyvumu. Ta pati kokio nors vaisto dozė gali vieną nužudyti, o jo brolis surijęs dvigubą dozę skųstis kad nejaučia poveikio. 4 - Jonažole irgi galima mirtinai nusinuodyti. Kad kas nors būtų nusinuodyjęs ramunėlėmis (nekalbant apie alergines reakcijas), kažkaip dar nesu girdėjusi :) 5 - kai kuriems žmonėms nuo ramunėlių arbatos užkietėja viduriai ar atsiranda pykinimas Šalutinis poveikis nėra lygus blogam poveikiui - pvz.: tą pačią ramunėlių arbatą kai kurie žmonės vartoja nuo vidurių pūtimo ir jiems šalutinis poveikis gali būti atsiradės spuogas ant dantenų (ar net visai nebūti), iš "rimtesnių vaistų" istorijų - kontraceptinės tabletės originaliai buvo sukurtos siekiant sumažinti menstruacinius skausmus ir su jais susijusią nevaisingumo ir moterų mirties dėl endometriozės riziką, bet turėjo šalutinį poveikį - nevaisingumą vaistų vartojimo metu. Šiandien šis "šalutinis" poveikis yra tapęs pagrindine šių tablečių pardavimo priežastimi, ir dauguma ginekologų, moterims su menstruaciniais skausmais dažniau skiria kontraceptines tabletes, nai žymiai brangesnius kitus hormoninius preparatus, kurie pasižymėtų tais pačiais ar artimais šalutiniais poveikiais lyginant su kontraceptinėmis tabletėmis, bet tiesiog farmacininkui būtų galimybė iš jų užsidirbti kur kas daugiau pinigų, nes kontraceptinėms tabletėms reikia kainos požiūriu konkuruoti ir su kitomis kontracepcijos formomis, o hormoniams preparatams tik vieniems su kitais.
Šį savaitgalį su antra puse išmėginome snikerinio pyrago receptą.
Receptą radau štai čia. Panašu, kad tikrosios jo autorystės nustatyti neįmanoma, kadangi pasinaudojus google galima jį rasti kone kiekviename receptų puslapyje, su skirtingų žmonių komentarais "čia aš sugalvojau" :)
Bet jei dėl kažkokių priežasčių neveikia nei nuoroda, nei google'ius, aprašysiu ir čia iš ko ir kaip gaminome.
Pirmiausiai susipirkome produktus (rašau su kainomis, kad būtų lengviau nuspręsti verta ar ne, šį pyragą mėginti išsikepti namuose):
-) 2 pakelius Selgos sausainių su airiško kremo kvapu. Kainavo 3,98 Lt.. Pyragui sunaudojome pusantro pakelio :3 (dalis buvo "nuvalgyta").
-) Po 100 gramų balto ir pieniško šokolado. Kainavo 6,48 Lt.
-) Indelį kondensuoto pieno su cukrumi. Kainavo 4,59 Lt.
-) Pirmiausiai paėmėme didelį indą ir į jį sulaužėme sausainius.
-) Tuomet sausainius maišėme su riešutų sviestu. Nors recepte parašyta, kad užtenka 100g riešutų sviesto, bet mes sunaudojome virš 200g. :) kitaip tie sausainiai niekaip nebūtų išsimaišę...
-) Į kepimo popieriumiu išklotą skardą sudėjome sausainių+riešutų sviesto masę ir gerai "patrombavome".
-) Tuomet ją užpylėmė kondensuotu pienu.
-) Ir ant viršaus sumėtėme šokolado gabaliukus (prieš tai juos supjaustėme po maždaug 0,5cmx0,5cm).
-) Pašovėme į 200C orkaitę ir kepėme 40 min. Recepte parašyta 20-30min 180C, bet mes dar ir vištą kepėm, tai neblogai iškepė. Matyt kepant šį pyragą yra svarbu ne tiek neperkepti, kiek neperdžiovinti.
-) Kai dailiai parudavo, išėmėm, atvėsinom, padėjom į šaldytuvą ir po kelių valandų pjaustėm.
Pyragas išėjo be proto saldus. Aišku, ko norėti, kai tokie produktai. Riešutų sviestas čia buvo gelbstintis ingredientas - šiek tiek sūrokas ir sodraus skonio jis nuramino tą pašėlusį saldumą. Jau bevalgant pagalvojome, kad jeigu tarp sausainių ir kondensuoto pieno būtumėm sudėję vieną sluoksnį pakepintų sūrių žemės riešutų, tai būtų tikrai kad tikras "snikersas" išėjęs :)
Išvada:
Gaminimo proceso lengvumas: 5/5
Produktų randamumas: 4/5 (ne visose parduotuvėse yra riešutų sviesto)
Produktų kaina: 2/5 (kaip už tokią kainą antrą kartą negaminsiu :) )
Skonis: 3/5 (saldu be proto c: )
Kokybė: 0/5 (tiek cukraus, tiek modifikuotų riebalų ir dar velnias žino ko, kas susidaro kaitinimo metu, jokių vitaminų... :/ nah).
Bendrai: 2,8/5.
PS - riešutų sviestas nėra ta vadinamoji "nutella" - tai visiškai kitoks produktas :) Jei dar niekada neragavote, pamėginkite nusipirkti ir susitepti baltos duonos sumuštinį su juo ir džemu <3
Kai žmogus suserga vis visuomet mėgina sau kažkaip paaiškinti susirgimo priežastis. Nėra tokių žmonių, kurie šimtu procentų susitaikytų su mintimis apie ligą, lygiai taip pat, kaip tokio susitaikymo nėra su bet kokia kita mintimi. Jei taip būtų, tikriausiai kiekvienas iš mūsų patirtų Nirvaną ir tiesiog išnyktų susiliedamas su ja :)
Jei geriau panagrinėti ir pamąstyti kaip būtent žmonės patys sau, o dažnai ir kitiems, aiškina savo ligas, tai būtų galima išskirti kelis šių aiškinimų mechanizmus:
Mechanistinis
Mechanistiniu požiūriu į ligą pasižymintis žmogus mano, kad susirgo dėl to, kad jo organizme kažkas "sugedo".
Pvz.: po sunkaus valgio dešinį šoną diegia dėl akmens tulžies pūslėje; vėžys išsivystė, nes imuninės sistemos ląstelės nesusidorojo su mutavusia žarnyno epitelio ląstele; depresija ir nemiga kamuoja dėl seratonino apykaitos sutrikimo galvos smegenys ir taip toliau ir panašiai.
Jei yra sutrikimas, turi būti ir priežastis. Jei yra priežastis, turi būti būdas ją pataisyti, o jei to padaryti nepavyksta, tai tuomet reikia priežastį pašalinti.
Mechanistiniu požiūriu pasižymintys pacientai labiausiai gerbia chirurgus ir kitus "rankų darbo" gydytojus, nes jie gali tiesiogine prasme įlįsti į žmogaus kūną ir pažiūrėti kas ten negerai (net jei to ir nesimato). Jie nenurimsta tol, kol netaliekamos rentgenogramos, magnetinio rezonaso, tomografijos, įvairių -skopijų ar kitokie tyrimai, kurių rezultatus jie galėtų apžiūrėti patys, liniuote pamatuoti dėmės dydį ar namie peržiūrėti savo kolonoskopijos vaizdo įrašą plačiaekraniame HD televizoriuje. Ligos priežastis turi būti labai aiškiai įrodoma. Jei tai yra mažakraujystė, tai pacientui reikia žinoti ar ji yra: dėl geležies pasisavinimo sutrikimo, dėl hemaglobino sintezės sutrikimo, dėl eritrocitų dalijimosi sutrikimo, dėl eritrocitų "išėjimo" iš kaulų čiulpų sutrikimo, ar dėl nematomo lėtinio kraujavimo kur nors į kokią nors kūno vietą ar dėl dar vienos iš tūkstančio priežasčių. O galbūt kelių? Kiekvienai priežasčiai reikalingas kitoks gydymas.
"Mechanistinis pacientas" nusivilia gydytoju, kuris negali jam paaiškinti jo ligos priežasties, jis nori gydytis ligoninėje su naujausia technika, dažnai savo tyrimus rodo keliems gydytojams, lygina jų išvadas. Pacientas jaučiasi kur kas geriau žinodamas kodėl jis serga.
Iš ligas gydančių asmenų mechanistiniu požiūriu dažniausiai pasižymi dauguma gydytojų.
Energetinis
Energetiniu požiūriu į ligą pasižymintis žmogus mano, kad susirgo dėl to, kad jo organizme kažkas "išsiderino: kažko trūksta ar yra per daug". Pvz.: po sunkaus valgio dešinį šoną diegia dėl virškinimo fermentų trūkumo; vėžys išsivystė dėl antioksidantų trūkumo; depresija ir nemiga kamuoja dėl aplinkos taršos.
Jei yra sutrikimas, turi būti ir priežastis. Jei yra priežastis, turi būti būdas ją sureguliuoti.
Energetiniu požiūriu pasižymintys pacientai labiausiai gerbia dietologus ir vaistininkus, nes jie gali pasakyti ko trūksta ir ką reikia vartoti. Jie nenurimsta tol, kol nepadaromi įvairūs kraujo, šlapimo ir kitokie tyrimai, kuriuose nurodomos kokių nors medžiagų koncentracijos: turi būti lapas su skaičiukais. Kuo daugiau skaičiukų, vadinasi tuo tyrimas geresnis. Jei tai yra mažakraujystė, tai toks pacientas nori vartoti geležį, vitaminus, valgyti daug mėsos, dėl viso pikto - vsiką iš karto, o jeigu gydytojas teigia, kad tai nepadeda, vadinasi gydytojas yra kaltas, kad laiku nepaskyrė viso to. Pacientas jaučiasi gerai kažką vartodamas.
"Energetinis pacientas" nusivilia gydytoju, kuris negali jam paskirti vaistų, ypač tokių, kokių kokius rodė per vaistus reklamuojančią laidą sekmadienio ryte. Energetinis pacientas esti puikus vaistinės lankytojas ir pirkėjas, lengvai susigundo ortopediniais čiužiniais, organizmo valymo procedūromis ir panašiais dalykais. Net ir nieko nesirgdami šie pacientai dažnai skundžiasi energijos nebuvimu, negalėjimu gerai išsimiegoti (diš čia ir pavadinimas - energinis).
Iš ligas gydančių asmenų energetiniu požiūriu dažniausiai pasižymi dietologai, homeopatai etc.
Socialinis
Socialiniu požiūriu į ligą pasižymintis žmogus mano, kad susirgo dėl to, kad kažkas kitas jam "pakenkė". Pvz.: po sunkaus valgio dešinį šoną diegia dėl to, kad žmona nemoka gaminti ir jos maistas nesuvirškinamas; vėžys išsivystė, nes maisto gamintojai mus nuodija; depresija ir nemiga kamuoja dėl to, kad Lietuvoje už tokią alga neįmanoma pragyventi ir taip toliau ir panašiai.
Jei yra sutrikimas, turi būti ir priežastis. Jei yra priežastis, reikia ją apkaltinti ir, jei tik tai įmanoma, dar ir atkeršyti.
Socialiniu požiūriu pasižymintys pacientai labiausiai gerbia tuos daktarus, kurie su pacientais sutinka, kad dėl ligos tikrai yra kaltas kažkas kitas. Tokie pacientai nori, kad daktaras pasikviestų jų artimusiuos ir paaiškintu, kokia auka yra pacientas, kad jį reikia mylėti ir saugoti. Jei tai yra mažakraujystė, tai pacientui norisi, kad daktaras paaiškintų apie ligą ir jo sutuoktiniui, atskaitytų jam moralą "kodėl nesirūpinai savo žmona/vyru, va dabar mantai - susirgo!".
"Socialinis pacientas" nusivilia gydytoju, kuris nesutinka leistis į paciento teorijas, jis nori gydytis pas gydytojus, kurie išrašo daug pažymų, paskiria invalidumą ir daro viską, kad tik kuo daugiau žmonių matytų kaip sunkiai pacientas kenčia. Tokie pacientai ypač mėgsta gydytojus, kurie teigia, kad dėl susirgimų (dažniausiai psichinių) būna kaltos vaikystės traumos, netinkamas tėvų auklėjimas ir panašiai.
Iš ligas gydančių asmenų socialiniu požiūriu dažniausiai pasižymi psichologai.
Kosminis/Dvasinis/Karminis
Šiuo požiūriu į ligą pasižymintis žmogus mano, kad susirgo dėl to, kad jo organizmą kažkas "nužiūrėjo", arba, kad ligą kaip bausmę ar išbandymą atsiuntė aukštesnė jėgos. Pvz.: po sunkaus valgio dešinį šoną diegia dėl to, kad kaimynė nužiūrėjo; vėžys išsivystė, nes Dievas atsiuntė tikėjimo išbandymą ir tai yra proga išpirkti nuodėmes; depresija ir nemiga kamuoja kaip atpildas už praeito gyvenimo nuodėmes.
Jei yra sutrikimas, turi būti ir priežastis. Jei yra priežastis, yra, reikia paprašyt to, kas ją atsiuntė, kad jos nebūtų.
Šiuo požiūriu pasižymintys pacientai labiausiai gerbia gydytojus, kurių religiniai įsitikinimai sutampa su jų. Jei gali rinktis tarp dviejų ligoninių, jie renkasi tą, kuri pavadinta šventojo garbei, jei rankasi tarp dviejų gydytojų, jie pasirenka tą, kuris nešioja kryželį ar kabinete turi ikonėlę. Jie nenurimsta tol, kol gydytojas nepripažįsta, kad jis negali nieko, o tik pats pacientas turi galią. Dažnai tokie pacientai nesikreipia į gydytojus iš viso, arba po pirmo neinformatyvaus tyrimo meta gydymąsį. Jei tai yra mažakraujystė, vadinasi reikia užkalbėjimo dėl kraujo, arba reikia nuvažiuoti prie kokios nors šventos vietos ir apsišlakstyti jos šaltinio vandeniu.
"Dvasinis" pacientas dažniausiai gydytoju būna nusivylęs jau prieš pradėdamas gydymą.
Iš ligas gydančių asmenų dvasiniu požiūriu dažniausiai pasižymi dvasininkai ir ekstrasensai.
Mišrus
Tobulas tiek paciento, tiek ir jį gydančio asmens požiūris į ligą. Jeigu perskaitėte visus aprašymus galbūt pastebėjote, kad jums labiau tinka vienas ar kitas, galbūt tik kuris nors vienas išskirtinai, o koks nors visai nepriimtinas ar net juokingas. Daugiausia sunkumų medicinoje iškyla tuomet, kai žmonės griežtai atsisako priimti kitą savo ligos kilmę, nei, kad patys ją įsivaizduoja arba juos gydantis gydytojas nesusimąsto apie kitą galimą ligos kilmę, nei kad jis įsivaizduoja. Net Lietuvoje pasitaiko žmonių, kurie miršta nuo labai lengvai pagydomų priežasčių, kurių net nebando gydytis, nes mano, kad jas jiems atsiuntė Dievas kaip bausmę ir tiki, kad liga pati pasitrauks taip pat stebuklingai, kaip ir atsirado. O kartais ligonių kasos sumoka šimtus tūkstančių litų už gydymą žmonių, kurie primygtinai teigia jaučiantys tam tikrus simptomus (dar niekas nesukūrė aparato, kuris pasakytų žmogu tikrai kauda ar ne, meluoja jis ar ne). Ir tik vėliau paaiškėja, kad viskas, ko tam žmogui reikėjo, tai ramunėlių arbatos ir šiek tiek meilės, kurios jis kitokiu būdu gauti nemokėjo (apmaudžiausia tokiais atvejais, kad jeigu suprastumėme ko mums iš tiesų reikia, tuomet ir patys tą gautumėme tą žymiai lengviau ir greičiau).
Žinoma tai jokiu būdu nereiškia, kad geras gydytojas turi skirti po ketvirtadalį savo dėmesio kiekvienai iš ligų atsiradimą aiškinančių teorijų. Jokiu būdu ne, antraip turėtumėm daugiau lavonų, nei duobkasių jiems.
Esu pastebėjusi, kaip gydytojai, žinodami kokie pacientai pas juos ateis, pakeičia ant sienos kabantį paveikslėlį į tokį, kuris yra priimtinas pacientui (mechanistinio požiūrio pacientui tai - žmogaus organų diagrama, energetinio - vaistų reklama, psichologinio - psichloginės pagalbos linijų telefonai, dvasinio - mažytis Jėzaus paveikslėlis), bet jie nepakeičia savo požiūrio į paciento ligą vien tik todėl, kad į ją būtent taip žiūri pacientas.
Lietuvos prekybos centruose jau prasidėjo mokyklinių prekių mugės.
Kai mokiausi mokykloje labai jas mėgdavau - būdavo proga gauti naujų sąsiuvinių, rašiklių, gal net kuprinę ar penalą. Nors šiandien, į viską žiūrint jau iš šono, kyla klausimas kam man reikėdavo su savimi nešiotis penalą į kurį telpa n flomasterių, jei vistiek su jais neleidsdavo piešti per pamokas (net per dailės :'( ). Visa laimė, kad vėlesnėse klasėse atsisakiau bent jau idėjos, kad reikia nešiotis vadovėlius. Visuomet būdavo kas juos nešdavosi reikia, ar nereikia. Mieliau kniaukdavau "paskolinkit vieną vadovėlį ant suolo", nei lenkdavau savo ir taip lardozės nukraipytą stuburą (mano suolo draugai dažniausiai irgi neketindavo tampytis kilograminės kuprinės).
Užvakar su antra puse kaip tik užsukome į vieną tokią ir aš ilgai juokiausi iš sąsiuvinių po 22-24Lt arba parkerių po 70Lt. Juokinga ne kaina, bet tai, už kokią kokybę ji yra... :) He, panašu, kad vien tik užrašas "Oxford" ant sąsiuvinio jo kainą pakelia mažiausiai 3 kartus.
Aš irgi norėčiau mokėti daryti pinigus iš oro. Va žmonės sugalvoja titnagą pardavinėti (pagal jų kainas aš vien tik senus čekius ant lentynėlės esu prispaudusi maždaug 300Lt, kuriuos radau pakelėje Druskininkuose), ir netgi teigti, kad jis "aktyvuoja" vandenį...
Tiesa, yra tokių medžiagų, kurios, liaudiškai tariant, "aktyvuoja" vandenį - geriausiai žinomas sidabras, kurio jonai, patekę į vandenį nusėda ant bakterijų sienelių ir sutrinkdo medžiagų pernašą per bakterijos sienelę. Sidabro jonai nusėda ir ant vienaląsčių ar daugialąsčių sienelių (tokį vandenį geriančio žmogaus irgi), bet jų ląstelės geba šiuos jonus arba "nusikrapštyti" arba "įtraukti" į savo vidų, kad vėliau galėtų sujungti su kitom šiukšlinėm medžiagom ir išmesti. Žinoma, jei į viską žiūrėsi realistiškai, tai suprasi, kad maišant arbatą sidabriniu šaukšteliu į ją sidabro jonų tikrai neišsiskiria tiek daug, kad sukeltų kokį tai apčiupiamą efektą. Tai būtų kažkas panašaus, kaip tikėtis, kad skrendančio Boing'o keleivis per langą įžiūrės kam jūs siunčiate sms'ą. Medicinoje sidabras yra naudojamas bakterijoms naikinti, tačiau ne sidabriniai indai, bet specialūs tirpalai, kuriuose esančios medžiagos sąlytyje su kitais tirpalais ar paviršiais atpalaiduoja didelius sidabro jonų kiekius (dažniausiai drauge su jodo jonais), bet dėl savo brangumo ir dėl to, kad ya mažiau kenksmingų būdų naikinti bakterijoms, dažniausiai nėra naudojami.
Kita vertus, atsižvelgiant į naujausius kvantinės fizikos teiginius, vien tik tikėjimu galima priversti kalną ateiti prie pranašo...
