Labdaros aukciono paveikslas

Kaip vakar ir minėjau, štai tas paveikslas :)
Aukcionas vyksta facebooke - vat va čia. Pradinė kaina 1 euras, truks tik porą dienų, tai paskubėkit! :D

Šimašius gi irgi blogeris

Vilniaus meras, ponas Šimašius, pamatęs blogerių reklamos savaitę, pakvietė blogerius ateiti pas jį ir pasirodyti.

Ne visi atėjo.
Vieni negalėjo, kiti nepatikėjo, dar kiti savo blogerystės išsižadėjo ir nusikratė.

Aš nuėjau.
Savivaldybę apžiūrėjau.

Pavyzdžiui, vos į ją atėjus iš karto prieš akis iškyla vientisai mechaninių laikrodžių viduriais nulipintas menhyras. Galima atsisėsti, laukti savo reikalų tvarkymo eilės ir žiūrėti į jį. Kontempliuoti laiko galią. Galvoti kaip nuo jo dulkes valo. Ir panašiai.

Tai va, mus pavaišino saldainiais, davė pyrago ir kavos, pasipasakojo šiek tiek kas ir kaip, paklausė mūsų, kas ir kaip. Mes išsakėme savo blogeriškus vargus ir vargelius susijusius su Vilniaus miestu.
Pvz.: Geležinė lapė sakė, kad reikia iškirsti visus uosialapius klevus, bo jai rūpi miško gyventojai, miestiečiai ir tik laiko klausimas kada kurio nors šaka ant kieno nors nulūš. Skirmantas Tumelis susirūpino ar nenuriedės jis su riedučiais į Nerį, kai jos krantinę sutvarkys. Blogeriai nusprendė, kad Skirmantas nuriedės bet kur su riedučiais. Kūtvėla išreiškė susirūpinimą miesto fontanais, kurie nevilioja apsimesti, kad jie yra didelio Vilniaus vandens pramogų parko dalis. Ponas Šimašius bandė politkorektiškai išsisukti, kad ne jis šakas pjausto ir ne jis žmones į fontanus mėto. Nuo to buvo tik dar blogiau, ir Visatos Valdovas liepė jam eiti į Vingio parką kepti dešrelių, kad įrodytų, kad yra paprastas mirtingasis ir įkvėptų  žmones drąsos sistemą.

(Adomo Rutkausko nuotrauka. Jis pats guli pirmam plane. Aš tas žmogus su akiniais ir mėlyna palaidine.  Apsimetu, kad esu kokia nors programuotoja tik penktadienio vakarais išlendanti iš savo tykaus elektronikos urvelio)

Kadangi blogeriai buvo labai godūs dėmesio ir jų neišėjo išvaryti, tai pas Merą pradėjo eiti kiti su juo susitikti susitarę žmonės. Vieni jų buvo savanoriai iš Mamų unijos.

Šitą nuotrauką pavogiau iš Šimašiau FB puslapio. Čia yra Ieva Krivickaitė. Dabar ji vykdo dar vieną akciją, kurios metu renka lėšas vežiu sergantiems vaikams. Akcijos tikslas yra ne tik surinki pinigų, bet ir didinti tai, kas angliškai vadinama awareness . Akcija eina su šūkiu "nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų". Nesiskusikite plaukų dėl vaikų. Skuskitės dėl to, kad norite, nes dauguma vaikų plikumo baimę perima būtent dėl to, kad niekas nenori būti plikas ir būna tik "iš bėdos" ar kažkokio tikslo.

Tai blogeriai greitai susižvalgė ir nusprendė, kad sekanti blogerių akcija atrakcija bus padėti Ievai surinkti 30000 € iki kito mėnesio vidurio. Akimirką Ieva žiūrėjo tokiu visiškai "wtf" žvilgsniu. Ateini pas merą, nori nuotraukos facebook'ui, užeini, o ten 20 veikėjų sėdi ir visi vienas per kitą rėkia "AŠ APIE TAVE PIRMAS PARAŠYSIU!"*

Čia vat surašyta kaip galite padėti mamų unijai, arba prisijungti konkrečiai prie Ievos akcijos.

Aš sugalvojau, kad pamėginsiu padaryti labdaros aukcioną. Šiandien pradėjau vieną paveikslą, rytoj baigsiu ir parašysiu kas toliau ir kaip :) Kažkas nuspirks paveikslą, o visi už jį gauti pinigai keliaus šiai akcijai! Na, ir pati prisidėsiu.

A, taip.

Taigi E. Jakilaitis nutekino Šimašiaus laiškus apie Air Lituanica. Kaip ištikimi blogeriai draugai, vos išėję iš mero kabineto puolėm svarstyti hipotetinę situaciją, kad gal čia pats ponas Šimašius tuos laiškus nutekino.
Kodėl?
Aš turėjau vieną hipotezę, bet ji buvo įvertinta, kaip per daug gili ir komplikuota, tai užtilau kol neapkaltino pipedijos rašymu. Kiti blogeriai turėjo žemiškesnių, labiau su politika, nei reptiloidais masonais susijusių hipotezių.

* šito nebuvo. Čia kūrybinis melas.

Privatumas

(Paveikslėlyje Ilya Chashnik (Malevichiaus mokinio) darbas. Čia maždaug kosmizmas - avangardo šakelė, kuri laukė, kada žmonės neišvengiamai išskris į kosmosą. Toks kvadratinis transhumanizmo ilgesys.)

Šiandien supratau, kad susidūriau su šeimyninio gyvenimo privatumo problema.
Praeitą savaitę važiavom stovyklauti ir Lapinas nerado vieno mūsų stovyklinio dubenėlio. Vakar tvarkinėjuosi, ir randu tą dubenėlį. Stovi sau ramiai viduryje virtuvės ant stalo.
Aš virtuvėje tik kavą darausi ir kokį triušį sudeginu, tai prisipažinsiu, kad to dubenėlio per daug ir neieškojau.

Bet tada pagalvojau, kodėl jo nerado Lapinas.
O gi todėl, kad į dubenėlį mano atsainiai prieš kelias savaites buvo numestas mano gliukozmatis, kai aš ant jo supykau, kad parodė gana aukštą rytinę gliukozę.

Ir to užteko - kažkoks mano asmeninis daiktas visiškai užblokavo tai, kas po juo gulėjo. Pvz.: rašant laiškus rekomenduojama pirmojoje eilutėje nurodyti vardą į ką kreipiesi, taip apsaugai tolimesnį laiško turinį - tą eilutę pamatęs žmogus turintis privatumo savybę automatiškai užsiblokuos smegenis, net jeigu jau bus kažką puse akies ir perskaitęs (o turintys privatumo vertybę susilaikys nuo skaitymo, arba bent jau apsimes, kad neskaitė).

Kalbant apie laiškus ir privatumą, tai man, kai dar buvau darželinukė, šitų dalykų atradimas darė tokį didelį įspūdį. Galėjau namie bet ką įdėti į voką, pasakyt, kad laiškas ir automatiškai niekas jau to daikto nekusina. Ir po to, kai sužinojau, kad pvz.: kalėjuose visus laiškus skaito ir vertina, tas atrodė kaip siaubinga vieta. Atsimenu mokykloje net keli literatūros mokytojai akcentavo, kad pvz.: rašantis dienoraštį žmogus visada slapta nori, kad jį kas nors perskaitytų, todėl, jei tokį rašome, visada turime turėti omėnyje, kad jį slapta skaito mūsų tėvai, broliai etc. O aš sėdėdavau ir galvodavau, tas slaptasis skaitytojas esi tu pats ateityje. Čia laiškas jam. Ir tada skabydavau lapus nuo kabinete augusio augalo, kurį galėdavau pasiekti, plėšydavau ir ant stalo dėliodavau geometrines figūras, kad būtų galima kažkuom įdomesniu užsiimti.

Rašau, rašau, geez

Oj, kaip seniai rašiau.
Tai dabar parašysiu apie viską. Beveik.

Pirmiausia, tai man prasidėjo atostogos. Kažkaip blogai nuskambėjo. Tarsi būtų turėjęs prasidėti kitas dalykas.

Net nepastebėjau, kaip jos atėjo. Dar tiksliai nežinau kad ir baigsis. Atsimenu, kaip rašiau prašymą, kaip nurodžiau kažkokią tai pabaigos datą (pasirodo atostogas yra būtina imti), bet nebeatsimenu tiksliai kokią. Nuojautą turiu, kad davė 20 dienų ir dar, kad kai grįšiu darban, jos dar bus nepasibaigusios, o mane teks išvyti su šluota. Kapitalizmo košmaras.

Antriausia, tai paskutinė savaitė buvo blogerių savireklamos savaitė. Nes taip liepė Visatos Valdovas, kuris turi teisę inicijuoti šitą masinį atlaidą.

Idėja maždaug tokia - blogeriai surašo kitus blogerius, kuriuos skaito ir taip jų skaitytojai randa ką dar skaityti! Viskas veikia labai čiki, jeigu blogeris skaito maždaug tokius blogus, kokį pats rašo, ir veikia laaaabai gerai, jeigu savo rašomu blogu jis bando kažką imituoti ir siekti - tokiu atveju tikėtina, kad jo nurodyti blogai bus daug geresni už jo paties blogą ir to blogerio skaitytojui daugiau nebereikės su tuo blogeriu kankintis jį skaitant tik iš bėdos.

Bet čia idėjinis variantas, kai teoriškai viskas veikia praktiškai. Praktiškai viskas veikia teoriškai - blogeriai gauna ne naujus skaitytojus, o juos lanko kiti blogeriai žiūrėti ar juos paminėjo, kaip paminėjo ir t.t. Taigi, išeina tokia savaitė - morčius, kai šiaip vienišai medžiojantys blogeriai sugula į vieną krūvą ir laižo vienas kitam seną "noriu daugiau pageviews'ų" žaizdą.

 

Net Vilniaus meras astsidavė Vistatos Valdovui.

Aš vis ruošiausia, ruošiausi parašyti tą įrašą ir neprisiruošiau. Beveik kaip ponas Užkalnis, kuris vos ne išsigando, kad jį kas nors galėtų pavadinti blogeriu. Citata:

"Kitaip tariant, kai normalus blogeris rašo todėl, kad negali nerašyti, ir jo kitur nespausdina, todėl jis rašo blog’ą, o aš tiesiog perpublikuoju tekstus, už kuriuos man jau sumokėjo kiti užsakovai arba tokius, kurie rašyti kitokiems tikslams."

Dar rašo tai, kad jo vistiek ilgesnis, nei kitų blogerių ir kiti blogeriai nori būti juo.

Nu tei belekaip. To ir rašyti nereikia.

 

(Va kaip labai labai skaitau)

Common sense - yra toks blogas, kurį Lietuvoje skaito visi. Dar jis turi specifinį banerį - kelio žymėjimo mašiną pervažiuotą oposumą. Kiekvieną kartą kai pamatau tą opusumą, įsivaizduoju, kad taip gyvenime jaučiasi to blogo autorius.

Emilija yra mano bendramokslė, kuri taip pat rašo apie mediciną. Tiksliau taip mus abi visąlaiką sugretina ir pateikia tarsi dvi to paties medžio šakas. Bet rašome ne tik apie tai. Kai dėl medicinos, tai ponia Emilija apie ją rašo geriau, nei aš. Eikit skaityti.

Geležinė lapė - čia toks gyvūnas, kuris daro demotyvatorius. Yra tokia legenda, kad jeigu visiems pasakysi, kad tau patinka Geležinė lapė, tai atrodysi labai krūtas ir fainas. O jeigu pasakysi tą tris kartus, ateis pinigai ir šlovė.O jeigu triks kartus pasakysite, kad Aušra Maldeikienė labai krūta ir faina, tai pinigai ir šlovė išeis. Bent taip žmonės sako, drakoniukai kolkas demonstruoja imunitetą.

Dar yra tokia pilietinės žurnalistikos sąvoka - pvz.: Giedrės blogas. Neįsivaizduoju kas tai yra ir su kuom tai valgoma. Bet skamba protingai ir pelningai.

Istorijos įdomybės - labai geras blogas, kuris vis parašo ką nors įdomaus apie istoriją. Galite skaityti, nueiti į kokį pasisedėjimą ir lenkamiesi to vienintelio sviestinio sausaunio be (neva) šokoladinio glajaus, mestelti ką nors iš serijos "O žinote, ką anksčiau JAV vadindavo valkant kėdėmis?". 

Kiras Horror - siaubo filmų apžvalgų blogas.

Kūtvėlos klajonės - Tai labai dora moteris, kuri rašo apie keliones. Mano asmenine nuomone kelionių blogai yra patys neįdomiausi po blogų apie maistą ir seksą. Bet pati Kūtvėla labai įdomi ir visą šitą reikalą smarkiai gelbėja.

Laimės Kūdikis -  Vieną dieną užgaus ir bus nei laimingas, nei kūdikis. Iki tol freelancina.

Mass der Dinge - psichiatrės blogas. Labai geras.

NePo - Man asmeniškai Nepo yra stebėtinas reiškinys. Ar Jums būna taip, kad ieškote raktų visą dieną, kai jie realiai guli ant jūsų stalo po nosimi? Tai va, NePo rašo įrašus apie tokias jausmų ir bendravimo strategijų paieškas, tik be raktų suradimo gale. NePo vietoje aš visą tą bloginimo reikalą jau būčiau metusi, sudeginusi, o pelenus užkasusi ir dar cementu užliejusi. O jis vis dar rašo ir netgi neblogai rašo. Kažkas čia dar bus.

Nuodai - čia blogas, kuris apsimeta tumblr'u blogu. Jeigu tumblr'as nieko Jums nesako, tai eikit pasižiūrėkit. Jo RSS'as man kažko kvailioja, tai gali grėsti sekimas rankytėmis.

Trismegistros - tai mokslo populiarinimo blogas, kuris, kaip pasakytų delfiai, susprogdino mokslo populiarinimo bombą Lietuvoje. Vat ėmė, BAC, ir atsirado. Ir rašo. Rašo daug. Rašo dažnai. Rašo tikrai neblogai. Kolkas įdomu stebėti, kad kaip blogeris autorius nėra patyręs ir labai jautriai reaguoja į tam tikrus blogeriavimo įvykius, kurie nuo kitų blogerių kaip vanduo nuo žąsies nurieda, taigi blogas turi daug potencialo visokies flame wars'ams. Bet tai ne vienintelis mokslo populiarinimo blogas Lietuvoje - pvz.: yra tokia Konstanta 42.

Samuelis Smailsas - naujas blogas, kuriame yra vos keli įrašai. Užtat kokie geri!

Ne blogai, bet puslapiai, kuriuose dažnai atsiranda naujų komiksų ir karikatūrų - tai Hertos puslapis (labai laukiu, kai ji savo kūrinius išleis kaip atvirukų rinkinius) ir Miglės komiksai (kurios blogo pavadinimas man visą laiką primena vieną labai creepy fantastinį apsakymą)

Pabaigai tylos minute paminėsiu Klecką, kurį šunys atėmė iš internetų, nepaisant visų internitinių kačiukų ir katyčių pastangų sustabdyti šitą nelaimę. Ponas Kleckas dabar bando daryti viską atvirkščiai (jį traukia prie tokių dalykų) ir internetus įsileisti į save. Kolkas pasidarė tik tatuiruotę, taigi internetai paoodžio dar nepasiekė.

Kažkada buvo toks laikas, kai buvo žmonių, kurie galvojo, kad aš ir ponas Skirmantas yra tas pats asmuo. Net nežinau kodėl, bet iš to gaudavosi visai mielų nesusipratimų.

Gal ir užtenka.
Jei paspaudėte bent ant vienos nuorodos, tai šaunuoliai.
Jei ta nuoroda vedė į Jūsų blogą, tai tik niekam niekam nesakykite, o aš irgi nesakysiu. Sutarėm?

 Sutarėm.

 

(Emilija davė. Sakė apie mane.)

Ir pagaliau trečiausia, ko aš buvau prisėdusi, tai parašyti apie Lietuvos Skeptikų Draugijos savaitgalį suvažiavimą kepti dešrelių. 

Iki Stovyklavietės vietos Valkininkuose buvo galima atvažiuoti automobiliu arba ateiti. Penki narsūs skeptikai ryžosi eiti. Eiti buvo labai įdomu, nes dalį teko eiti per pievas, kurios gana senokai nematė nei meloracijos, nei žemdirbystės. Dėl to buvo galima pamatyti į kokias įdomias struktūras suauga kasdien matomi augalai, pabaidyti miegančias pūkes stirnaites ir t.t.

(Enorca branda per Šalčią (kurios vanduo kaip tik labai šiltas). Deja kitame krante dumblas iki kelių, o išlipus dilgėlės iki galvos. Vienas žmogus jau nubridęs ir matosi, kaip eina toliau.)

Bendrauti su skeptikais yra awesome.

Skeptikas yra toks žmogus, kuris netiki. Jis neturi šitos savybės. Jis arba žino, arba nežino. Jeigu nežino, jis yra pasiryžęs sužinoti. Jeigu žino, jis yra pasiryžęs patikrinti. Bet jis niekada netiki, o jeigu jau prisiruošia tikėti, tai prisiima visą su tikėjimu susijusią atsakomybę ir siekia iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taigi, jo tikėjimas būna daugiau ne savybė ar vertybė, o suplanuota ir smarkiai kontroliuojama veikla. Skeptikas nenori būti avimi. Mažų mažiausiai jis nori turėti piemens lazdą.

Skeptikų draugija skamba kažkiek oksimoroniškai ir kai kam nors pasakau, kad toks dalykas egzistuoja, tai, po to kai pasijuokia "aš tai skeptiškai vertinu šitą draugiją" (taip, Jūs labai orignalūs. Šaunuoliai. Imkit meduolį ir eikit į kamputį spalvint Kempiniuko komoksų), sunerimsta ar įmanoma, kad skeptikai galėtų kažkaip organizuotis - toks eusocializavimasis yra reikalingas pirmiausia tada, kai pavienis asmuo nėra pajėgus kažko padaryti ir tam jam reikalingi kiti, nes turi kitus įgūdžius, arba tam, kad kartu darytų tą patį tik su didesne jėga. 

Skeptinis mąstymas jau pats savaime yra stiprus dalykas nukreiptas prieš reiškinius, kurie apima žmones mąstančius mažai ir būtent dėl to besiburiančius į organizuotas grupes, kuriose vadovaujantis asmuo gali pasiūlyti teisingą mąstymą, kryptį ar išvadas. Kartais manęs klausia ar skeptikų draugija atsirado iš baimės, kad su pavieniu skeptiku gali susidoroti neskeptiška grupė, sudeginti ant laužo ir panašiai.

Taigi, didžiausias skeptikų draugijos privalumas jos nariui yra tas, kad leidžia jam apsisupti panašaus mąstymo žmonėmis, užtikrinti, kad to įprastos mintys ir elgesys nėra suvokiama kaip agresija ir neprovokuoja agresijos iš kitų vien dėl to, kad tai nėra pritarimas ar tikėjimas kitais, kaip autoritetu (ar pasidavimas aukštesniam autoritetui).

Dalis skeptikų yra labai išreikšti solipsistai ir manau tai atbaido dalį žmonių nuo skepticizmo.

Kuom man patinka Lietuvos skeptikų bendruomenė, tai tuom, kad ji yra labai švelni individo silpnybėms. Dauguma skeptikų yra nudegę per tai, kad jų skepticizmas yra ką nors įskaudinęs - tai, kas jiems yra tiesiog diskusija, kitiems atrodo kaip ginčas, tai, kas jiems atrodo kaip klausimas, kitiems atrodo kaip prieštaravimas, tai, kad jiems atrodo kaip nors galintis ir per gilinimąsį jie nori džiaugtis kažkokiu tai dalyku, kutiems, kurie asmeniškai nežino nei kas tai per dalykas, nei iš kur jis atėjo, tai atrodo kaip grėsmė (o dažniausiai ir yra, nes gali atskleisti, kad tai netikra, kad tai neveikia ir panašiai). Pastebėjau, kad dauguma Lietuvos skeptikų yra linkę nusistatyti asmenines ribas, kurių stengiasi neperžengti, t.y. įžvelgti tokius kito asmens įsitikinimus, kurie yra pamatiniai ir to žmogaus nekvescionuojami. Pats skeptikas nėra įsitikinimų rinkinys, jis yra mąstymo būdas, iš kurio atėmus visą atmintį ir visas vertybes, jis sukurs jas tokias pat iš naujo pats (o jei jos bus kitokios ir jis kažkaip susitiks su senuoju, tai jie abu atpažins save vienas kitame ir pasidalins), bet kiti to neturi. Daug žmonių laikosi įsikabinę tam tikrų dalykų, kaip savęs paties, netgi tada, kai be jų galėtų gyventi ir kurti daug didesnius, daug geresnius. Galbūt šitas švelnumas kyla iš asmeninės baimės, kad nesi "iki galo" skeptikas, galbūt iš istorinės patirties, bet vis tiek, kol jis yra, jį malonu stebėti.

 (Hertos nuotrauka. Kontempliuoju sriubą)

Tia tiek va šiandienai.

Atominiai suvenyrai

 

Vakar ryte, eidama į darbą, mąsčiau kas per dalykas yra autistinės fantazijos. Visokios mandros knygos ir dar mandresnės žmogos sako, kad tai gynybos mechanizmas, kažkoks pasitraukimas į fantazijų pasaulį, kai nėra galimybės bendrauti realiam, arba kai realus nepatinka. Tai laikoma nebrandžiu gynybos mechanizmu, kas reiškia du dalykus:
a) jis yra įkandamas praktiškai bet kuriam žmogui
b) jis nesukuria problemos sprendimo.

Kaip gynyba, tai nėra nepatinkančios šiukšlės atsikratymas, o tik pakišimas po kilimu.

Jeigu skaityti internetuose, tai autistines fantazijas dažniausiai aprašinėja visokios super mamos, kurios jas pastebi savo vaikuose ir vienos susirūpina, kad neduoda vaikui gražaus pasaulio, o kitos jį kaltina, jog jis jų nemyli. Jei mylėtų argi fantazuotų? Bjaurybė.

Kaip ten bebūtų, šitas terminas "autistinė fantazija", man taip neduoda ramybės, nes, kai skaitau literatūrą, tai jis aprašomas kaip ganėtinai nedažnas dalykas, pasireiškiantis tik specifiniems žmonėms, tik labai ekstremaliose situacijose. Bet daugumai mano draugų turi savo fantazijų pasaulį, kuris praktiškai visuomet persipyna su realybe vienu ar kitu būdu. Ir kol kas dar nemačiau kas būtų nuo jų labai nukentėjęs, nors mačiau daugybę nukentėjusių nuo dalykų, dėl kurių jos kyla. Aš pykstu ant tų specialistų, kurie jas nagrinėja, kurie jas vadina gynybos mechanizmu, nes nežinau ar jie supranta ką savo, ar aš juos blogai suprantu, bet, jei tai, ką jis sako būtų tiesa, kiekvienas autistines fantazijas išgyvenantis žmogus nuolatos jaustųsi įmestas į svetimą planetą. Jis būtų tremtinys be kaltės, mokslininkas be tikslo. Kiekvieną akimirką nepaaiškinamas ilgesys geltų kaulus, pauzės tarp širdies susitraukimų atrodybų be galo ilgos, o jausmai, kurie turėtų būti skirti jo rūšies atstovams, jo gentainiams, jo bendražygiams, niekada niekur negalėtų pasidėti - šios planetos gyventojai jų arba nesuprastų, nematytų, arba galėtų nuo jų nukentėti.

Užtat vakar vakare prieš miegą dar pasiėmiau atsitiktinę knygą iš lentynos "nusipirkau, pasidėjau, kada nors perskaitysiu". Tai buvo Thierry Smolderen ir Alexandre Clérisse komiksas "Prisiminimai apie Atomo imperiją". Aš galvojau, kad tai bus kas nors iš mokslo populiarinimo serijos apie tai, kaip buvo atrastas atomų skilimas. Kažkodėl aš turiu tokią traumą, kad Lietuviški leidėjai leidžia tik labai pūkuotus kūrinius, tokius, kuriuos nei sunku rašyti, nei skaityti.
Šitas buvo ne iš tų.
Šitas komiksas apie autistine fantazijas, apie žmogų, kurį nuolat išnaudoja. Vaikystėje išnaudojo seksualiai dėl kūno, suaugus išnaudoja toliau dėl proto. Net jo psichoterapeutas ir tas jį išnaudoja - seansų metu išklausomas fantazijas naudoja savo populiarumui bobiškuose žurnaluose didinti.
Labai patiko.
Ypač patiko, nes baisiai gerai pateikta kas yra mokslinė fantastika ir kaip ji atsiranda, koks troškimas ją kuria. Paskutiniai du puslapiai iš viso nuostabūs - apie tokį nuodingą empatijos mikrobą. Jeigu šita istorija būtų amerikietiškas komiksas tų puslapių niekada nebūtų buvę.

Labai rekomenduoju.

Dovanos apie bendravimą su pacientais

Yra toks vaistas X. Čia konkretus vaistas. Bet pavadinimo negaliu rašyti, nes įstatymas neleidžia reklamuoti receptinių preparatų tokiose vietose, o plius, nelabai ir esmė koks ten tiksliai vaistas.

Jis yra sudarytas iš dviejų veikliųjų medžiagų.
Šeimos gydytojas gali šitą vaistą, prie tam tikrų būklių, skirti kompensuojamą - tai reiškia, kad dalį jo kainos dengia ligonių kasos. Gali skirti ir nekompensuojamą, su tuo bėdų nėra.

Bėda yra tame, kad šitą vaistą jis gali skirti tik tada, kai prieš tai bent vieną mėnesį abi veikliąsias medžiagas pacientas yra vartojęs atskirai ir toleravo. Ligonių kasos tik tada leidžia skirti kombinuotą formą. 

Ta kombinuota forma, jei nekompensuojama, mėnesiui kainuoja ~10-12 eurų (priklauso nuo vaistinės). Nekombinuotai vienas vaistas kaštuoja ~5 eurus, o va su kitu... Su kitu yra bėdos esmė. Nekombinuoto yra labai sunku gauti (dažniausiai pacientai užsisako iš užsienio), arba reikia vartoti kombinuotoje formoje su kitu vaistu. Taigi, norint viską daryti "by the book" arba pasiunti pacientą paieškoms, arba skiri jam visiškai nereikalingą vaistą mėnesiui.

Kur dirbu, šią savaitę ligonių kasos "nubaudė" gydytojus už tai, kad jie išrašinėjo vaistą X prieš tai neskyrę jo mėnesį laiko per du atskirus medikamentus - dabar gydytojai turės šitas nepagrįstas išlaidas sumokėti iš savo kišenės. Laimė tik už tam tikrą laiko tarpą. Vieni gydytojai pyksta ant vaisto X gamintojo, nes jis, pristatydamas savo kombinuotą preparatą neįspėjo apie tai (daugumą kombinuotų vaistų galima skirti iš karto, nebūtina bandyti atskirai kiekvienos veikliosios medžiagos), kiti ant ligoninių iš kurių pacientai atėjo jau su rekomendacijomis gerti šį vaistą (dalis ligoninių jį gauna kaip "labdarą", kitos perka ir gali skirti pagal kitas taisykles), treti trina rankytes ir kaip gudrios laputės sako "oj, o tai jūs neįrašėt į kortelę, kad pacientas šitus medikamentus atskirai jau vartojo už savo lėšas ir puikiai toleravo??? Įstatymų neskaitot, mėmės.", o ketvirti tiesiog šypsosi. Jeigu užkliuvo šitas dalykas, tai gal užklius ir tai, kad idealiu atveju pacientas turėtų pirmąsias vaistų dozes apskritai vartoti prie gydytojo, ir ne pirkti kažkokioj balbieriškio vaistinėje, o kaip dabar ateina recepto, tai taip ateiti pačių kompensuojamų vaistų,  kad nevaikščiotų ratais-kvadratais. Kombinuotų vaistų gi niekas neskiria iš karto todėl, kad tingi kelis receptus rašyti.

Pacientų šitas dalykas visiškai nekliudo. Manau dalis iš to tik išloš, nes jų medicininės kortelės bus perverstos puslapis po puslapio žiūrint kas nepadaryta ir kada kokia diagnozė diagnozuota. Gydytojams tai toks daugiau "Ką ir reikėjo įrodyti.". Bet vat vaisto X gamintojui, tai visiškai š.
Su kiekvienu vaistu, kurį gamina daugiau nei vienas gamintojas tampa sunku konkuruoti per vaisto gerumą. Teoriškai originalas turėtų būti krūčiausias ir geriausias, nei generikai. Praktikoje.... visaip būna. Pacientus galima traukti kainomis, pakuotėmis ir panašiai. Gydytojus traukti galima aiškinimais kuom šitas geresnis už konkurento, bet jie žiovaus ir lygiai taip pat galės patys pasiskaityi tyrimus, kurie tą įrodo (ar nelabai). Bet, jei vaisto skyrimas yra greitesnis ir lengvesnis, tai woohoo! Pasakok toliau.

Vaisto X gamintojas dabar pažadėjo, kad padengs nuostolius ir jaučiasi dėl jų atsakingas. Taip pat įspėjo, jog greičiausiai artimiausiu metu bus peržiūrėti (truputį po truputį) ir kiti kombinuoti vaistai, o jei jiems tokios taisyklės dar nėra, tai uždės.

Šitų pažadų atsliūkino į darbovietę. Šiaip tai jie nelabai ateina, nes nelabai gali. O kai gali, tai tik su leidimu, ne darbo metu ir dažniausiai reikia eiti žiūrėti į juos iš serijos "Ten va trečiam aukšte penktas kabinetas nuo kairės už stiklinių durų, ai nežinau, aš tai neeisiu, tu gali. Paimk man tušinuką".
Tušinukų nebebūna :D Tai, kad gydytojai turi rašyti medikamentus veikliosiomis medžiagomis, bent jau eilinius, visiškai sužlugdė kaip komercinio išnaudijo įrankius. Dabar labiau apsimoka nešti tušinuką vaistininkui.

 

(Va taip va gydytojai ima dabar bet ką iš vaistų reklamuotojų. Ir baisu, ir norisi. Ypač pieštukinių klijų ir plėšomų lapelių, kur reklamuojamas vaistas yra mažytis ir kamputyje, o ne per visą lapelį ir dar kitoj pusėj teksto siena (nežinau kaip reklamuotojai turi viltį, kad anuos kažkas naudoja. Nebent jei nori susipykti su pacientu, kad tas pereitų pas kitą gydytoją. Dauguma pacientų apskritai į tuos lapukus žiūri kaip į gydytojo pasakymą "čia rimto gydymo nereikia", o ne rimtus gydymus dauguma pacientų ir patys puikiai išmano))

Šiandien to vaisto X firmos atstovas, kaip kaltės pirkimą, dar davė ir knygų - po naujausią kompensuojamųjų vaistų kainyną (>500 psl džiaugsmo) ir dar po va tokią va knygelę:

Parėjusi namo išsiviriau diiiiiidelį puodą kavos ir knygą perskaičiau.

Namie radau statulėlę ūdrą-gydytoją. Vėliau paaiškės ką ji turi bendro su knyga.

Išleista tik 300 egzempliorių! Man atrodo iš jų bent 10% šiandien buvo išdalinta aplink mane.

Čia yra šiek tiek daugiau nei 100 puslapių teksto apie tai, kad ne, tu neišsigalvoji, kad kai kurie pacientai keisti. Nes dalis gydytojų galvoja, kad išsigalvoja. O kai išsigalvoja, bando suprasti kodėl, tada pradeda nervuotis ir perdega. Kai perdega patampa tokiais vaikčiojančiais zombiais. Perdega ir dėl kitų dalykų, bet stengimasis suprasti pacientą, kai pacientas pats savęs nesupranta, neesant žmonių perpratimo specialistu yra viena iš dažnesnių priežačių.

Knygoje aprašyti vadovėliniai gynybos mechanizmai, asmenybės tipai.  Neaprašyta ką su jais daryti, kaip jie atsiranda ir panašiai. Čia jau gydytojo reikalas ir atsakomybė. Bet esmė yra atpažinti. Knyga parašyta  kaip mokomiji - suskirstyta į panašiaus ilgumo skyrius, su temos tikslais, uždaviniais ir kontroliniais klausimais gale.  Klausimo pavyzdys: "Ar demokratiška neišmaniam pacientui demokratiškai siūlyti demokratines gydymo priemones?". 

Vienas iš knygoje aprašomų brandžių gynybos mechanizmų yra sublimacija - neigiamų dalykų pavertimas į teigiamus. Teigiami dalykai čia yra grynai santykine prasme ir didžiosios dalies žmonių gali būti vertinami kaip tiesiog neutralūs (iš serijos, na, jei tau patinka...), arba kaip neigiami (nerandi kuom geresniu užsiimti). Dažniausias sublimacijos išraiška būna sportas. Kuo labiau darbe nervuoja visi, tuo geriau vakare žaidi tenisą. Kita dažna išraiška yra meninė kūryba. Mano asmenine nuomone tai ji yra žymiai geresnė sublimacijos išraiška. Tokia gera, kad dalis žmonių netgi įsivaizduoja, kad kūrybai kančia yra reikalinga, o geri ir garsūs menininkai turi būti bent kažkiek gyvenimo nuskriausti (o jei tokie nėra, tai privalo patys save skriausti jausdami mažų mažiausiai kaltę už tai, kad nėra nuskriausti).

Aišku, toks mano įsivaizdavimas gali būti nulemtas tik mano asmeninės patirties. Aš dažnai pažįstamiems sakau, kad neabejotinai tą ar kitą patirtą skriaudą, kančią ir neteisybę galės išlieti per žiauriai gerą kūrynį, o jie į mane pasižiūri mažų mažiausiai kilstelėję antakį. Kokį dar kūrinį? Jie tiesiog nori nieko neveikti ir prakentėti viską. Dar gerą kūrinį? Kam toks gali būti reikalingas? Sakau gi, kad jiems patiems.
Nesupranta.

Dar asmeniškai pastebiu, kad iš brandžių gynybos mechanizmų tarp gydytojų madingiausias yra dėkingumas - tai būdas neigiamą dalyką transformuoti į teigiamą rezultatą davusią patirtį panaudojant pačias mažiausias laiko ir jėgų sąnaudas. Kai kurie į bet kokį šūdą, kurį jiems siunčia gyvenimas žiūrės dėkingai ir laimingai. Kartais pagalvoju, kad galbūt, kaip brandus, bet pats lengviausias mechanizmas, nė vieno brandaus mechanizmo neturintiems asmenims jis atrodo pats sudėtingiausias - jie jau gali suprasti, kad buvimas dėkingu duoda daugiau naudos dėkojančiam, o ne davusiam, bet negali suprasti kaip galima būti dėkingam už blogus dalykus (t.y. atlikti tokį sudėtingą dalyką) ir į tai žvelgia didžiai mistifikuodami, laikydami to kone religine patirtimi.

Pats dažniausias iš nebrandžių gynybos mechanizmų medicininė praktikoje (tiek tarp pacientų, tiek tarp gydytojų) tikriausiai yra somatizacija - tai, kas blogo išgyvenama kaip ligos (kurių nėra) ir jų simptomus (pačios ligos nėra, o simptomai yra).

Visi tyrimai geri, niekas nieko neranda, paskirti vaistai nepadeda, kaip gydytojai nesupranta koks tu ligonis???? Nervuoja šitas mechanizmas, kaip nežinia kas.
a) negali atmesti, kad žmogus neserga, nes liga nėra po tyrimų gaunami pliusiukai kažkokioj lentelėj. Žmogus serga. Konkrečia liga. Jos priežastys tiesiog kitos. Jei būtų tokios, kaip visų sergančių ta liga, padėtų vaistai. Dabar skiri, nepadeda. Galvoji, kad blogai galvoji, kad kažką pražiūri, ieškai toliau. Kuo daugiau ieškai, tuo daugiau nerandi. Žmogus kenčia toliau. Yra mitinis psichoterapeutas, kuris tam žmogui galėtų labai padėti. Kaip pas jį tą žmogų dabar oriai įkalbėti pakliūti? Kaip spręsti problemą, kai žmogus neturi papildomo medicininio draudimo ar lėšų?* Taip pat niekas nedraudžia žmogui susirgti ir tikra liga, kurios simptomai "pasislėps" tarp kylančių iš somatizacijos. Arba bus jam, kaip berniukui melavusiam apie vilkus.
b) tai visada gali būti dar neatrastas ligos mechanizmas ar net visa liga. Štai vienas luošinantis virškinimo sistemą veikiantis sutrikimas, kai pradėjau studijuoti, buvo aiškinamas per psichologinę prizmę, pažengęs gydomas chirurginėmis intervencijomis. Kol kažkam nekilo mintis pažiūrėti kas ten tiksliai darosi ir rasti, kad tai labai subtili autoimuninė liga, kuriai įvykti reikia, kad susidėtų paveldėti tam tikri receptoriai su tam tikru užsikrėstu virusu ir dar tas virusas turi pulti tam tikru specifiniu imuninės sistemos ciklo laikotarpiu. (čia trumpai keli puslapiai apie jau kaip ir nebenaujienas)

Kai esi rezidentas duodamas kiekvieną siuntimą konsultacijai pariniesi ar pacientas nepakius į tokį ratą, kuriame apsisukęs kartą/du bus laikomas hipochondriku (nes, kai esi rezidentas hipochondrija dar netiki iš jaunatviško optimizmo).

To galima išvengti tik, kai žinai, kad nukreipus pacientą tikrai tikrai jis nebus "numestas" neaiškiai kryptimi toliau (nes gali būti ir aiškia), arba, kad čia tikrai bus konsultacija ir tu, kai siuntęs gydytojas vistiek lieki atsakingas už gydymą (t.y. konsultacija reikalinga pirmiausia tau, ne pacientui, kas, anot ligonių kasų, turėtų būti visais atvejais). Šitą schemą padariau skaitytama knygą ir pagalvojau, kad jis bus baisiai prasminga. Dabar kažkaip taip neatrodo.

Kaip ten bebūtų, grįžtant prie knygos, ta kai kurios vietos man pasirodė keistokos. Pavyzdžiui yra išskirtos trys kartos - konservatyvioji, mišrioji ir technologinė ir tarsi akcentuojama, kad technologinė yra praradusi tikrąjį bendravimą, ji pavadinta indigo vaikais.

Aš Indigo termino jau gal 10 metų negirdėjau, o tada, kai dar girdėjau jis jau buvo blėstantis. Kažkada New Age judėjimai Indigo vaikais vadino tuos, kurie gims prieš pat Vandenio (ar kokią tai ten) eros pradžią ir atneš jai taiką ir laimę, per visiškai kitokį požiūrį ir suvokimą. Vis stūmės, stūmės tas indigo vaikų gimimas, net iki 2000 metų nusistūmė ir dingo. Apie Indigo kaip facebook'o kartą pirmą kartą girdžiu, nors palyginimas visai ir tinka.

Spalvos sutampa.

Beveik.

Kodėl knygoje buvo skyrius pasakojantis kokios savybės tinka kokiam humoraliniam temperamentui tai nežinau. Jeigu jau jį įdėjo, tai galėjo įdėti ir temperamentus pagal horoskopus. Arba pagal kraujo grupes. Ar dar ką.

Dar šitam veikale užsimenama apie Gary Smalley ir jo "paturbintą" šių charakterių skirstymą pagal tai, į kokį gyvūną žmonės yra labiau panašūs. Knygoje sakoma, kad labai tiksliai, suskirstyta. 

(Ūdra - sangvinikas(čia tipo ir a tinku), Liūtas - cholerikas, auksinis retriveris - flegmatikas, bebras - melancholikas. Tikriausiai. Knygoje padaryta klaida ir cholerikas priskirtas ir liūtui ir bebrui. Bandžiau ieškoti internetuose, bet ten visaip skirsto.)

G. Smalley yra šeimos konsultantas, kuris yra parašęs porą beletristinių savipagalbos knygų ir nusifilmavęs laaaabai daug laidų (tokių, kaip pas mus rodo savaitgalių rytais). Jo veiklos kryptis - krikščionims priimtina psichologija. Kadangi Galenas ir Hipokratas yra pagoniškos kultūros atstovai, tai, su amerikietiška krikčionybe niekaip. O vat tuos pačius keturis temperamentus įvardinti gyvūnais pagal katalikų iš tų pačių pagonių perimtą antromorfizmą jau gerai.

Perskaičius, kad įdėtas toks asmuo, kaip G. Smalley sukrykštavau. Jei rašysiu ką nors panašaus įdėsiu Jack Kirby kaip dailininką.

Knygoje yra baisus (laimė mažulytis mažutėlytis) skyrelis apie tai, kaip visuomenė, remdamasi nusistovėjusiosmis tradicijomis ir panašiai gali (turi?) inicijuoti sutrikusių asmenybių gydymą, nors ir pripažįstama, kad asmenybės sutrikimas yra pirmiausiai pačios kultūros apsręstas reiškinys, t.y. psichopatas pats vienas egzistuoti negali, būtina aplinka, kurios atžvilgiu jis būtų psichopatiškas. Tai, kad gydomas pavienis individas, o ne jį supanti aplinka, yra tik dėl to, kad individas yra mažesnis ir silpnesnis. Ir paskui psichiatrai stebisi, kodėl žmonės jų nemėgsta ar kodėl įtariai žiūri į gydytojus.

Visiškai iš konteksto išimta eilutė "Laikas visada parodys, kad gydytojas teisus. Ir pacientas tą supras." Šitą eilutę reikia įsivaizduoti maždaug taip:

Nespalvotas vaizdas.
Jūros krantas.
Juo eina senas vyras, sužvarbęs ir susisukęs į juoda paltą. Pučia vėjas. Iš po juodos vyro skrybėlės ištrūksta žila sruoga.
Vyras įkvepia sūraus oro. Nusisuka.
Prisidega cigaretę. Giliai užsitraukia. Užsimerkia.
Kojomis, per plonus odinius batus jis jaučia aštrius akmenis. Kodėl laikas jų nenugludino taip, kaip sušvelnino jo ryžtą ir aistrą gyvenimui?
Virš galvos praskrenda žuvėdra. Tyliai.
Per daug tyliai. Vyras nemato jos laisvės.
"Ir pacientas suprato" pasako jis.

Bendrai paėmus tai knyga nebloga. Pvz.: identifikuoja, kad yra tokia atgyvena kaip paternalistinis modelis. Bet tuo pačiu ir tai, kad modeliai nekeičia vienas kito nuosekliai - naujas atsiranda šalia kito ir kitą stumia laukan. Jei senasis buvo bent kažko vertas jis išlieka. Tam tikrose situacijose jis nugali naująjį modelį. Kaip kad ir su vaistais - kai kurie yra labai seni ir pilna naujesnių, kurių atžvilgiu senieji yra kažkoks siaubas. Bet kartais siaubas ir yra tai, ko reikia.
Arba, pvz.: minima, kad kūno kalba yra tokia pat svarbi bendravime, kaip kalbėjimas. Bet taip pat, kad tokie patys svarbūs ir pagarba, reflekcija ir kt. dalykai, kurie, savo ruožtu, konkrečiam pacientui gali būti skirtingai svarbūs. Galima vaikščioti į visokius seminarus, kurie aiškins, kaip 90% informacijos dauguma žmonių vienas kitam perduoda per kūno kalbą.  Sergantis žmogus jau taip tampa mažuma, tai dabar dar reikia jį ir antrą kartą sumažinti per tai, kad galbūt jis bendrauja ne daugumai priimtinu būdu arba liga lemia specifinius asmenybės ir mąstymo pokyčius?

Ir žinoma apskirtai, kad kažkas parašė tokį daiktą lietuvių kalba. Vaisto X firma tikrai neblogai sugalvojo tokį daiktą nešdami kaip "soriuką". Manau knyga būtų įdomiausia pirmų trijų vientisųjų studijų kursų studentams. Įdomumui pasiskirstant U formos kreive. Pradžioje įdomu viskas. Trečiam kurse jau vėl įdomu, nes tuoj prasidės pratybos klinikose.

Pabaigai ištrauka iš knygos:

"Paskatinimas gydytoją sistemingai domėtis savo profesijos ištakomis turėtų palengvinti jam suprasti gydytojo-paciento bendravimo modelio kaitą, jo priežastingumą bei ryšius vyraujančius visuomenine-kultūrine sankloda. Tai palengvintų jam pagrįsti visus gydymo modelius reikiamu momentu reikiamoje situacijoje ir ugdyti pacientą. Medicinine prasme, "kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius" dėsnis reiškia, kad sistemingas, nuoseklus darbas su pacientu anksčiau ar vėliau įgaus naują bendradarbiavimo - bendro sprendimų priėmimo - formą."

(Jei jus nupurtė, nuo "ugdyti pacientą", tai nupurtė ir mane)

Ai, dar knygos gale buvo literatūros sąrašas, kurį peržiūrėjau ir nusprendžiau vieną knygą nusipirkti:

(Su siuntimu į LT atseis 12 eurų. Dabar lauksiu, kol atsiųs. Kažkur mano bendradarbiai sugeba prisikirkti knygų su siuntimu po kelis eurus. Bet kai einu ten pat, niekada neišeina. Kaip jiems tas pavyksta. KAIP?)

* Kai kurie šeimos gydytojai dėl to imasi lankyti kursus ir mokytis psichoterapijos, kurią taiko darbe arba užsiima už mažesnes kainas, nei profesionalūs psichoterapeutai (geriau nei nieko). Patys sako, kad taip elgiasi iš būtinybės ieškoti papildomų pajamų. Bet, kažkaip kai pasižiūri į tuos, kurie mokosi, tai mokosi ne tie, kurie labiausiai verkia, kad nėra babkių, o tie, kurie labiausiai trokšta iš tiesų padėti pacientui, o ne jo ambulatorinei kortelei... xD

Pašėlęs Maksas nepašėlusiems žiūrovams

Aš vis galvoju kodėl tas naujas "Mad Max" toks populiarus. Tada pasižiūrėjau kokie filmai dar populiarūs tarp tų, kurie sako, kad čia labai geras, must see filmas. Ir taip jau išeina, kad kiti pamėgti filmai patenka į tokią "summer movies" kategoriją laikotarpyje, maždaug 15 metų iki 2000 metų (kalbu tik apie JAV produkciją).
Toks įdomus laikotarpis, kai kino filmų kūrėjai pamatė, kad gi, OBA, kompu gali padaryti viską, ką tik sugalvosi. Žmonėms visai praėjo "Terminatoriaus" ir kelių kitų filmų efektai, jie netgi norėjo jų dar. Tai ir prasidėjo. Bet, kaip į filmą įkišti daug efektų? Padaryti kažkokią katastrofą. Armagedonas, meteoritai, dinozaurai ir t.t. Nuolatinis veiksmas herojams bėgant nuo viso to. Pagrindinio personažo, kaip herojaus atributu, tampa "must survive" motyvas. Va ir viskas. Jis išgyventojas. Jeigu išgyveno, tai jis laimėjo, o laimėtojų niekas neteisia ir nekvescionuoja.
Kažkur po 2001 metų summer movies pasisuko kita linkme, nes CG efektai jau visiems buvo ne tai, kad nusibodę, bet jau tapę savaime suprantamu dalyku. Tokie filmai, kaip "Matrixa" ar "MIB" žmonėms, užaugusiems ant tos tamsios BOOM WHOOS RAWR filmų kartos atrodė, kaip kažkas labai naujo ir įdomaus, ir, pastebiu, pasikeitė siužetai, personažai tapo mažiau redukuoti.
Bet po kurio laiko ima įsijungti nostalgija - dalis tų filmų dabar perstatoma, dažnai išgryninant tai, ką apie juos atsimena nostalgiškai besijaučiantys žmonės. Žinot, kaip su dainomis - jeigu nori padaryti dainą populiarą, tai lengviau tą padaryti ne sukuriant kažką labai krūto, bet arba sukuriant kažką iš jau žmonių laikomų krūtais dalykais, arba ją nuolat grojant tarp kelių jau krūtomis laikomų dainų. Tuomet tų dainų emocinis atspalvis užsitepa ir ant tos dainos. Tai čia tas pats ir su filmais.

"Mad Max" su efektais nušovė du zuikius - pirmiausia tai jis naudojo kuo mažiau kompiuteriu generuotų efektų. Jis jų vis tiek naudoja tiek, kiek tie filmai, ant kurių nostalgijos jis joja niekada net nesvajojo, bet taip tik sukelia kontrastą su dabartiniais, duoda daugiau atkreipti dėmesio į juos. Kaip geras kulinaras žino, kada prieskonių jau per daug. Antras zuikis yra tas, kad dabar esant internetui filmai nebegali naudoti arkliuko, jog filmas savo eigoje kažkuom nustebins siužetu. Net jeigu žmogus ir labai vengia spoilerių, vis tiek į filmą jau galimai ateiti su bendra nuojauta, kaip besijausdamas išeis iš filmo. "Mad Max" daro efektus, kuriuos turi pamatyti, negali apie juos papasakoti. Dabar išėjęs iš salės žiūrovas gali jaustis, kad "AHA, mačiau!", nors jam ir nepatiko, bet tai gi jis Matė (iš didžiosios M). Veikia ta pati smegenų dalis, kuri kitus verčia sakyti "svarbeuse kažka dariti", tik čia "svarbiausia bent pamatyti".
Dar kūrėjai apsižiūrėjo, kad motyvacija "must survive" nebetenkina dabartinio žiūrovo. Tai įdėjo pusę "must survive" ir pusę "must revenge". Kerštas, va čia tai jau kažkas įdomesnio. Specialiai nepasakojimos personažų praeities istorijos leidžia žiūrovams patiems nesąmoningai jas prikurti ir jaustis patenkintiems. Dėl ko jie ten keršija? Negalima pasakyti, nes kirsis su "must survive" motyvacija. Žiūrovas, kuriam neaišku, turi šio klausimo neišsakyti, nes sugriaus filmo atmosferą.
Tie, kurie nepatenkinti prikurs visokių fan production ir filmo žinomumas tik didės.

 Čia iliustracija iš filmo concept art'o. Pirmo statymo, kuris taip ir nepasistatė, nes jau tokie filmai "nueidinėjo". Nux lotyniškai reiškia riešutą, o neformaliai blevyzgą ir nesąmonę. Nabartinio pastatymo Nux'as yra paimtas iš Mad Max'o komiksų - jo tėvai priešinosi nemirtingojo religijai, bet tas baigėsi liūdnai. Karo berniukai leido Nux'ui gyventi su jais, jeigu jis taip jau labai nori. Pradėjęs nuo visiško pašikniuko jis demonstravo gąsdinantį atsidavimą ir fanatizmą tai pačiai religijai.

O ant viršaus uždėjau vieno FB kontakto postą apie karą. Dalį iškirpau ir užspalvinau vardą, nes postas išimtas iš konteksto, tai geriau neanalizuokite kas per žmogus jį rašė, bet kokie žmonės galėtų tokį parašyti. Aš tokius žmones įsivaizduoju kaip žiurkes. Jie dažnai fantazuoja, kad kilus apokalipsei/karui atsiskleis tokios žmonių savybės, kurioms skleistis niekas netrukdo ir ne karo metu. Priešingai - ne karo metu jos gali skleistis net dar labiau. Vis dėl to, žmonės-žiurkės įsivaizduoja, kad egzistuoja kažkokie žmonės-šiltnamio gėlytės, kurios trukdo šviesiajam rytojui, silpnima žmoniją ir neduoda žiurkėms gyventi pripažintoms ar mirti "teisingai", t.y. didvyriškai išeinant iš gyvenimo ir užleidžiant vietą super žmogui (pastarasis dalykas mane verčia šypsotis, nes arba žiurkės turi slpatą fantaziją, kad jos visai ne žiurkės, ne, ne, čia tik šios gėlytės jas laiko žiurkėmis, o vat kare tai jos jau parodys, kas čia kietas, arba, jei jau laiko save žiurkėmis ir nori gero žmonijai, tai niekas netrukdo nusižudyti ir be karo).

Kartais pagalvoju, kad gal kažkiek jų mąstymą veikia tokie va filmai, kuriuose išgyvenusieji yra gražūs ir protingi herojai ir taip sudaro įspūdį apie prievartos, kaip tobulėjimo varos būdą.

Bendrai paėmus, tai mane kartais gąsdina kaip žmonės nesupranta, kas yra karas ir fantazuoja apie jį taip, kaip jis rodomas pop kultūroje, arba čiūčiuoja save, kad šiuolaikiniai karai tai jau kažkokie kitokie, kur kariauja kažkas kitas, kažkokioj neapibrėžtoj informacinėje erdvėje.

 

(čia šiaip)