(Paveikslėlyje Ilya Chashnik (Malevichiaus mokinio)
darbas. Čia maždaug kosmizmas - avangardo šakelė, kuri laukė, kada
žmonės neišvengiamai išskris į kosmosą. Toks kvadratinis transhumanizmo
ilgesys.)
Šiandien supratau, kad susidūriau su šeimyninio gyvenimo privatumo problema.
Praeitą savaitę važiavom stovyklauti ir Lapinas nerado vieno mūsų stovyklinio dubenėlio. Vakar tvarkinėjuosi, ir randu tą dubenėlį. Stovi sau ramiai viduryje virtuvės ant stalo.
Aš virtuvėje tik kavą darausi ir kokį triušį sudeginu, tai prisipažinsiu, kad to dubenėlio per daug ir neieškojau.
Bet tada pagalvojau, kodėl jo nerado Lapinas.
O gi todėl, kad į dubenėlį mano atsainiai prieš kelias savaites buvo numestas mano gliukozmatis, kai aš ant jo supykau, kad parodė gana aukštą rytinę gliukozę.
Ir to užteko - kažkoks mano asmeninis daiktas visiškai užblokavo tai, kas po juo gulėjo. Pvz.: rašant laiškus rekomenduojama pirmojoje eilutėje nurodyti vardą į ką kreipiesi, taip apsaugai tolimesnį laiško turinį - tą eilutę pamatęs žmogus turintis privatumo savybę automatiškai užsiblokuos smegenis, net jeigu jau bus kažką puse akies ir perskaitęs (o turintys privatumo vertybę susilaikys nuo skaitymo, arba bent jau apsimes, kad neskaitė).
Kalbant apie laiškus ir privatumą, tai man, kai dar buvau darželinukė, šitų dalykų atradimas darė tokį didelį įspūdį. Galėjau namie bet ką įdėti į voką, pasakyt, kad laiškas ir automatiškai niekas jau to daikto nekusina. Ir po to, kai sužinojau, kad pvz.: kalėjuose visus laiškus skaito ir vertina, tas atrodė kaip siaubinga vieta. Atsimenu mokykloje net keli literatūros mokytojai akcentavo, kad pvz.: rašantis dienoraštį žmogus visada slapta nori, kad jį kas nors perskaitytų, todėl, jei tokį rašome, visada turime turėti omėnyje, kad jį slapta skaito mūsų tėvai, broliai etc. O aš sėdėdavau ir galvodavau, tas slaptasis skaitytojas esi tu pats ateityje. Čia laiškas jam. Ir tada skabydavau lapus nuo kabinete augusio augalo, kurį galėdavau pasiekti, plėšydavau ir ant stalo dėliodavau geometrines figūras, kad būtų galima kažkuom įdomesniu užsiimti.
Praeitą savaitę važiavom stovyklauti ir Lapinas nerado vieno mūsų stovyklinio dubenėlio. Vakar tvarkinėjuosi, ir randu tą dubenėlį. Stovi sau ramiai viduryje virtuvės ant stalo.
Aš virtuvėje tik kavą darausi ir kokį triušį sudeginu, tai prisipažinsiu, kad to dubenėlio per daug ir neieškojau.
Bet tada pagalvojau, kodėl jo nerado Lapinas.
O gi todėl, kad į dubenėlį mano atsainiai prieš kelias savaites buvo numestas mano gliukozmatis, kai aš ant jo supykau, kad parodė gana aukštą rytinę gliukozę.
Ir to užteko - kažkoks mano asmeninis daiktas visiškai užblokavo tai, kas po juo gulėjo. Pvz.: rašant laiškus rekomenduojama pirmojoje eilutėje nurodyti vardą į ką kreipiesi, taip apsaugai tolimesnį laiško turinį - tą eilutę pamatęs žmogus turintis privatumo savybę automatiškai užsiblokuos smegenis, net jeigu jau bus kažką puse akies ir perskaitęs (o turintys privatumo vertybę susilaikys nuo skaitymo, arba bent jau apsimes, kad neskaitė).
Kalbant apie laiškus ir privatumą, tai man, kai dar buvau darželinukė, šitų dalykų atradimas darė tokį didelį įspūdį. Galėjau namie bet ką įdėti į voką, pasakyt, kad laiškas ir automatiškai niekas jau to daikto nekusina. Ir po to, kai sužinojau, kad pvz.: kalėjuose visus laiškus skaito ir vertina, tas atrodė kaip siaubinga vieta. Atsimenu mokykloje net keli literatūros mokytojai akcentavo, kad pvz.: rašantis dienoraštį žmogus visada slapta nori, kad jį kas nors perskaitytų, todėl, jei tokį rašome, visada turime turėti omėnyje, kad jį slapta skaito mūsų tėvai, broliai etc. O aš sėdėdavau ir galvodavau, tas slaptasis skaitytojas esi tu pats ateityje. Čia laiškas jam. Ir tada skabydavau lapus nuo kabinete augusio augalo, kurį galėdavau pasiekti, plėšydavau ir ant stalo dėliodavau geometrines figūras, kad būtų galima kažkuom įdomesniu užsiimti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą