Klaipėda - jau vienuolikta diena - naktinis budėjimas ir Panemunės pilys

Parašiau mokslo populiarinimo straipsnį apie miegą, dabar bandau rasti bent du už save gudresnius žmones, kad perskaitytų ir pakomentuotų. Tada nusiųsiu publikavimui. Bėda, kad visi labai užsiėmę, o komentuoti irgi darbas.

Ir aš už tai dar nieko jiems neduodu. So evil. Tikiuosi ryt-poryt rasiu aukų, kurioms galėsiu pabūti intelektualine siurbėle.

O dabar įrašas bus ilgas, nes bus už visas tas dienas, kai nerašiau.

Šiandien naktį budėjau. Po to neadekvačiai ilgai miegojau. Dauguma internų budi su rezidentais ar gydytojais, bet aš budėjau su kita interne, o vėliau budėsiu visiškai viena. Naktimis po 12 valandų už 9 skyrius. Mamma mia. Pievagrybių Pirkėja perėjo prie strategijos įlįsti į operacines ir ten tūnoti kiek tik gali. Ten viskas struktūrizuota ir ganėtinai aišku. Ją gydytojai vadina zuikučiu. Pievagrybių Pirkėją, ne operacinę xD

Mass der Dinge, sako, kad tokie žmonės, kaip Pievagrybių Pirkėja gyvenime uždirba daug pinigų, ne taip, kaip tokie, kaip mudvi.

Man atrodo pastarąjį dalyką ju rašiau.

Kažko jis man įstrigo.

Į budėjimus mus skirsto visiškai subjektyviai. Pavyzdžiui aš negavau budėjimų priėmimo skyriuje, bet savarankiškai naglai į jį vis tiek nueinu :D Tada galima prsilipinti prie konkretaus paciento ir sekti jo kelionę per ligoninę nuo priėmimo iki išrašymo. Teoriškai, nes didžiosios dalies mano taip neoficialiai sekamų dar neišrašė, o ir ne visus spėju po to sužiūrėti. Klaipėdoje atsigulti į ligoninę daug lengviau, nei Vilniuje. Pati jau suskaičiavau kiek kartų būčiau galėjusi atsigulti per paskutinius kelerius metus, jei čia gyvenčiau xD

Mūsų internų darbas (be vadinamųjų budėjimų) trunka 8:00-14:00, po to esame tinkami elgtis kaip norime - galime eiti į humaną maikių, galime landžioti kur įsiprašome. Visai noriu tų maikių nueiti.

Naktinis budėjimas turi savo žavesio. Sugebėjau net power nap numigti ~20 minučių, bet jau paryčiais, kai dalis pacientų pradėjo busti ir pati sau pasiteisinau, kad jeigu kas greitai atsipeikėsiu ir susiorientuosiu. Bet labiausiai dėl to, jog nusigandau mikromiego.

Šiaip per pirmą savaitę internatūroje jau prisitryniau pūsles, pajutau kaip pradėjo augti raumenys (vienai nubėgti iš pirmo į penktą aukštą greičiau, nei važiuoti liftu, o apie visokius "palaikyk čia truputį" ir paskui stovėti modernaus meno skulptūros poza pusę valandos jau net nekalbu).

Įsitikinau, kad sesutės yra didelis interno draugas ir mokytojas, o slaugos, kineziterapijos studentai, kurie po ligoninę trinasi paraleliai mums irgi yra tikras auksas - jie dažnai moka tai, apie ką mes net nenutuokiame ir atvirkščiai. Skirtingai nei gydytojai jie taip pat turi laiko išsamesniam žinių dalinimuisi, o ne tik vienkartiniam parodymui.

Negaliu atsistebėti kaip iš viso padarau dalį dalykų.

Pavyzdžiui pakviečia per budėjimą prie žmogaus, kuriam prasidėjo traukuliai. Įbėgi į palatą ir... ir galvoji, kad išsigąsi, bet greitai paklausai širdies, išklausai, kad dirba ritmiškai (mintyse susikeiki, kad nėra galimybės greitai pajungti EKG (kaip priimamajame), beklausydama išklausai plaučius, girdi, kad negali pilnai iškvėpti. Klausi žmogaus pačio - pamatai, kad reaguoja (iš karto atsižymi galvoje sekti sąmonę), dar per kelias sekundes vertini, kad ne epilepsija. Vis tiek reikia versti ant šono, nes prasideda vėmimas. Skiri bronchus plečiančius intraveniškai, nes pacientas per daug sujaudintas įkvėpti (aišku, pagal visus kiaulytės dėsnius, kateteris užsikemša), po to vertini spaudimą, randi aukštą, vėl skiri vaistus, tikiesi, kad pykina dėl panikos atakos, ne spaudimo, nes dabar niekaip negali pasakyti kas dėl ko. Už nugaros baigėsi "vaistai x baigėsi" Paciento kūno temperatūra pakyla pusę laipsnio, vėl vertini ar dėl traukulių. Ir t.t.

Galų gale atsisėdi poste surašyti kas įvyko, grįžti į savo budėjimo kampą ir galvoji "o kaip aš tą padariau"?

Pasikrapštai galvą ir prasideda galvojimas "ok... O jei duotas vaistas suveiks paradoksiškai? Ką tada daryti? Praeitą savaitę jis taip suveikė internui Petriukui. Gal jis ką papasakos. Galbūt jeigu pirma būčiau padariusi x, vietoj y..." Ir iki vizito patikrinti kaip laikosi pacientas fantazuoji kas galėtų nutikti ir ką turėtum daryti, išnaudojamas ramybės tarpsnelį visokių algoritmų analizavimui, vaistų veikimo pusperiodžių skaičiavimui. Dar ginčijiesi ir pykstiesi su kitu internu - nuomonės dar paskyrimo sutapo, bet priežastys - ne. Galima net susimušti.

Niekada niekur neapleidžia paranoja, kad viskas gerai baigiasi tik per kažkokį atsitiktinumą, kuriam tavo veiksmai daugiau trukdė, nei padėjo xD Pacientas sveiksta nepaisant gydymo. Internas per pietus sėdi valgyklos kamputyje...

Su valgykla dar buvo juokingas nuotykis, kad kai pirmą kartą atėjom pietų su Mass der Dinge, tai paaiškėjo, kad atsisėdome prie stalo kirto administracijai. Jie niekaip nepažymėti. Po to prisėdome prie stalo, prie kurio pasirodo sėdi techninis ligoninės personalas. Baisiai painu. Mačiau internai iš Kauno visai gerą strategiją naudoja - ateina į pietų pabaigą ir sėdi po vieną užkampiuose, valgo greitai, tai nėra kaip prikibt. Aš irgi taip darysiu. Šiandien pietų nevalgiau, norėjau tik namo, pagulėti karštoje vonioje ir miegoti, miegoti, miegoti.

Sakė davė neskanių cepelinų. Vilniuje Santariškėse cepelinai ligoninėje dažnai būna vienas skaniausių valgių, jau girdėjau keli internai iš Vilniaus apsitraumavo. Džiaugiuosi, kad mano cepeliniški potyriai dar kol kas nesutepti xD

(lipdukas su drakoniuku atrastas ligoninėje)

Savaitgaliui buvau grįžusi į Vilnių.

Šeštadienį praleidome su antra puse džiaugdamiesi vieni kitu. Antra pusė taip pat dar džiaugėsi žaidimu "Crusader Kings", o aš skaičiau per savaitę man susikaupusią korespondensiją Vilniuje. Čia mes neturime pašto dėžutės. Mąstau artimiausiomis dienomis užeiti į paštą Klaipėdoje ir pažiūrėti ar negalėčiau išsinuomuoti pašto dėžutės. Bet čia ateičiai. Vakare nuėjome į draugės gimtadienį. Ilgai nebuvome, bet spėjome sužaisti porą smagių žaidimų.

(Paveikslėlis iš internetų)

Zuikučiai

Zuikučių esmė tokia - visi žaidėjau susėda ratu ir susikimba už parankių. Vienas žaidėjas būna pradinis zuikutis nuo kurio skaičiuojasi ratas (pagal ar prieš laikrodžio rodyklę, kaip jau sutarsi). Visi žaidėjai linguoja ir dainuoja "Zuikučiai, zuikučiai, zuikučiai...". Nustoja. Pradinis zuikis pasisuka į kairę/dešinę (pagal tai į kurią pusę ratas eina) ir klausia kito žaidėjo "Petriuk, ar tau patinka žaisti zuikučius?". O šis atsako "Taip, Jonuk, man labai patinka žaistis zuikučius". Aprašyme vardai išgalvoti, reikia sakyti tikrus. Tuomet, jei niekas nesusijuokia, antrasis žaidėjas pasisuka toliau pagal rato kryptį ir vėl klausia "Maryte, ar tau patinka žaisti zuikučius?" Jeigu kas nors susijuokia visi vėl linguoja, dainuoja ir pradedama iš naujo, nuo pirmojo zuikučio.

Ne taip lengva, kaip atrodo.

Nebent niekas nieko nepažįsta, tai tada žadimas beprasmis ganėtinai, bo tiesiog nejuokinga.

(Iš čia)

Poor Pussy

Visi sėdi ant žemės ar ant kėdžių. Kažkas vienas pradeda ir yra už katiniuką. Turi atsistoti ant visų keturių, išsirinkti šeimininką ir jam sumiaukti, o šis paglostyti ir pasakyti "Vargšė katytė". Taip tris kartus. Jeigu niekas nesusijuokia, tai turi rinktis kitą šeimininką. Kas pirmas susijuokia tampa nauja katyte.

Žaidimas dar sunkesnis, nei zuikučiai, nes kai kurie žaidėjai dar pradeda vaizduoti katiniukų elgesį - prausia ausytę, nagiukais maigo šeimininko koją ir panašiai. Tai sunku nesijuokti xD

Tik žaidimas ne visom kompanijom žaisti, nes katytės žaidėjas turi vaikščioti ant keturių, o jeigu žaidžiama angliškai "pussy" yra dar ir žodis nusakantis išorinius moteriškus lytinius organus, ar bailį, silpną žmogų. Tad, jei žaisite, įvertinkite, ar Jūsų kompanijoje žaidimas lengvai neperaugs į nejaukų potyrį ar neįgaus seksualinio priekabiavimo elementų :/ ...

Po vakarėlio su antra puse dar pavaikščiojom po Vilniaus Baltupių mikrorajoną. Buvo didelis rūkas, gatvės žibintai švietė geltona šviesa. Viskas atrodė kaip iš anime filmuko. Beje, mes pradėjome žiūrėti naują anime "Girlsund Panzer".

Gerulė pušena.

Sekmadienį draugai pavežė atgal iki Klaipėdos ir pakeliui aplankėm Panemunės pilių ir miestelių. Buvo labai įdomu. Pavyzdžiui Vilkijoje atradome pagoniško aukuro ir krikščioniško net nežinau ko hibridą:

(Taip va atrodo iš toliau)

(Iš arčiau)

Radome dar špokinyčią apžvalgai:

(Aplinkui pilna kurmiarausių)

Nuo jos matosi Nemunas ir galima romantiškai skaičiuoti lauko tualetus. Ar žinote, kad Lietuvoje EU viena pirmaujančių šalių pagal jų skaičių vienam gyventojui?

Vaizdas panašus, kaip nuo netoli esančio Seredžiaus piliakalnio. Ant jo lipdama skaičiavau laiptelius. Jų buvo 246, nors dėl kelių galima ginčytis. Vietoje reikia kelis laiptelius nulipti žemyn, tai kaip juos skaičiuoti? Ar atimti tik juos? Ar atimti ir tuos, kuriais reikia po to vėl užlipti, kompensuoti deficitui?..

(Seredžiaus kalnas dar vadinamas Palemono kalnu. Palemonas legendinis fiktyvus asmuo, kuris neva pradėjo Gediminaičių giminę. Jis kilo iš Romos, tai visiems, kuriems ne lygis šiaip būti kilusiems iš uogų ir grybų rinkėjų, toks mitas tiesiog glosto savimeilę, nes tada jie gali tapatintis save su Gediminaičiais, po to su romėnais, po to su dar kuo nors iki didingųjų žvėriadančių pergyvenusių dinozaurus.)

Raudonės pilis bus atidaryta tik nuo balanžio vidurio, tai kol kas apie ją galima nebent ratais pavaikščioti, voveres pabaidyti.

(Mano antra pusė pozuoja)

Užtat į Panemunės pilies bokštą galima įlipti už keturis litus (už tą pačią kainą dar davė paspoksoti į pilies kalėjimo duobę ir į modernaus meno ekspoziciją). Į šios pilies bokštą lipti reikia labai stačiais laiptais, o darbuotojai už nudardėjusių gyvybę ir sveikatos sutrikdymus neatsako.

(Nuotrauka iš čia)

Antytės prie panemunės pilies. Jos patraukė mano dėmesį labiau nei pati pilis, tai jos kažkaip ir nenufotkinau. Dar abu prie jų atėjęs katinas. Galvojom gal puls kokią, bus mums į ką paspoksoti. Bet jis buvo toks pats storas, kaip ir jos ir pačios antys jam mažai rūpėjo.

(Spoksau į skylę pro kurią įmesdavo nusikaltusius. Skylė kelių metrų gylio, ten tamsu ir labai šalta. Prie jos pasilenkus nenorom prisiminiau "Game of thrones" Dangaus pilies kalėjimą - ten kamerose nebuvo vienos sienos, o grindys padarytos nuolaidžios. Užsimiegoję ar pervargę kaliniai tiesiog nugarma žemyn. Pilis labai labai aukštai.)

(Va taip va trodo tie laiptai, kuriais reikia lipti.)

Tai tiek va šiandienai. Ryt vėl tikiuosi parašyti.

Klaipėda - septinta diena - nupiešiau drakoną, apie mane parašė delfis, bet ne dėl drakono

Rašau iš traukinio (vėlgi, kol kas traukinio kava apsipyliau tik vieną kartą! Šiaip tai įrašą jau parašiau, dabar laukiu kol traukinys privažiuos mobilų ryšį turinčią vietą)

Važiuoju namo vienai dienai. Daug džiaugsmo, pamatysiu antrą pusę.

Daug nepatogumo, nes turiu padėti kompą ant priešais esančios kėdės atlošo ir dėl to jis atsidūria labai žemai.

Bute, kur gyvame, radome tarybinės literatūros. Panašu, kad esame pirmos ją apskritai skaitančios, nes knygos atrodo visiškai naujos, nepaisant savo garbingo amžiaus.

Viena iš jų yra apie estetinį komunistinį lavinimą ir ten yra net visas skyrius apie tai, kaip tokios situacijos žemina komunistinį žmogų. Viena iš jų - negalėjimas dirbti susigalvojo darbo optimaliausiai užtikrintomis sąlygomis ir kad bet kokio daikto kūrėjai turėtų visada maksimaliai stengtis užtikrinti bet kokio darbo darbo patogumą.

Ironiška.

Labai įdomios knygos. Iš tų knygų, ypač medicininių, vakarais pasijuokiame. Kai kurių ligų negydydavo vien todėl, kad jų gydymas būtų reiškęs, kas komunizmas does not work. Tai žmonės jomis sirgę irgi nustodavo work'ą. Dažniausiai tiesiog mirdavo. Nėr žmogaus - nėr problemos. Žmogų panaikinti dar buvo galima laikant jį psichiniu ligoniu. Nuo ko nukentėdavo ne tik politiškai sistemai nepritariantys žmonės (ar tiesiog pakanakmai nuovokūs, kad būtų potencialiai pavojingi), bet ir realiai psichinėmis ligomis sergantys asmenys - ši medicinos šaka nebuvo vystoma, dvi stigmatizacijos persidengdavo.

Kambariokės irgi važiuoja.

Nusprendžiau apie Pievagrybių Pirkėją daugiau bloge neberašyti. Ji sako, kad jai nieko tokio, kad aš apie ją rašau ir kad, net jeigu ji nenorėtų, kad vien dėl to neturėčiau nustoti. Bet ji pati neskaito šito blogo, todėl jaučiuosi nesmagiai, kad ji negali ateiti ir ant manęs supykti ar pasidžiaugti ką parašiau. Kaip narcizė savimyla nebematau didelio poreikio palikti Pievagrybių Pirkėjos personažą, nes ji greičiausiai neskaitys nesvarbu ką apie ją rašysiu.

Šiandien lindau prie visų ką tik sugalvojau paklausti dėl tų ūminių pankreatitų ir visiems nusibodau.

Atsimenate tą plakatą apie KTU, kur prieš kelias dienas įdėjau? Delfis va net mano blogerės nuomonę parašė apie jį. Klausykit, nu aš tikrai žvaigždė ar ne? Jūrų tikriausiai, bet vis tiek.

Atsiklausė ar gali panaudoti, kas labai miela, bet vis tiek nesuprantu, kodėl būtent mano ir kodėl būtent šią. Ir kodėl nerado normalios nuotraukos, apart tos, kurią padariau su mobiliaku.

Ten dabar virš šimto komentarų po tuo straipsniu. Jie irgi įdomūs. Man labiausiai patiko vienas, kuris apie tai, kad žmonės, kuriems kliūna tokie plakatai ieško šiknoj razinų. O jei rimtai, tai kai prasideda komentarai, kurie neva protingi, iš serijos "o tai kodėl tada Nobelio premijų sąraše tiek nedaug moterų, a?", tai norisi facepalminti. Su šikna komentaras bent jau kažkiek kūrybingas, o anie, kraupinančiai naivūs. 

Beje, delfio straipsnai visiškai nedidina mano blogo lankomumo (čia jau ne pirmas kartas, kai jis minimas tame portale). Delfio komentatorius tiesiog nėra linkęs spausti nuorodas. 

Išmėginau savo papigiaiskus flomasterius. Pliurpdama su kambariokėmis paišiau drakono galvą. Bandžiau nupiešti iki šiol nepieštą drakono snukio išraišką, o patį darbą perkrauti, kaip kad ligoninėje, kurioje esame, yra perkrauti kabantys paveikslai. Po to su kambariokėmis, įkvėptos literatūrinių atradimų, svarstėme ar sovietinėje eroje šio piešinio būtų užtekę šizofrenijai diagnozuoti.

Ryt-poryt nerašysiu, noriu parašyti mokslo populiarinimo straipsnį į žurnalą. Prisirinkau informacijos apie miegą, tai apie jį rašysiu.

Pabaigai pridėsiu nuostabų Keturkampio apskritimo komiksą apie naują KTU reklamą. Ir su tuo KTU tai jau baigsiu. Nusibodo jis man. Šiaip iš studentų girdėjau, kad vieta pati savaime nebloga, gana tolerantiška ir normali. O reklama blogiausia tuom, kad ji kopijuoja populiarų serialą ir dėl to nori jo populiarumą ir su juo jaunimo siejamas emocijas prigretinti sau. Gudručiai.

Klaipėda - penkta ir šešta diena - Ką primena kokoso vanduo

Šiandienos įrašas už dvi dienas! Nes iki šio viena diena vis atsilikinėjau. Nei šis, nei tas. Nors kažkiek ir anas.

Ai, ir nėra paveiksliukų. HAHA. Rašau jį iš daikto nemokančio įkelti paveiksliukus :D

Taigi prasidėjo išlauktoji internatūra. Ta jau tikroji. Ne šiaip slampinėjimas po miestą.

Dar tik dvi dienos buvo, tai per daug kažko ir negaliu pripasakoti.

Nors pastebėjau, kad didelė dalis pacientų, nepriklausomai nuo to kuom skundžiasi, baiminasi ar viskas gerai su jų kasa. 

Ūminis pankreatitas dažnai minimas ir anamnezėse. Dvi dienos labai trumpas laikas kažką pasakyti, bet, visgi, labai įdomu.

O įdomumas tame, kad ūminiu pankreatitu susirgti yra tuo pat metu ir labai sunku ir labai lengva. Taigi, čia arba regiono hiperdiagnostika (kiekvienas regionas turi savą, ar čia ar kur nors Kamčiatkoje), arba realus didesnis sergamumas šio organo ligomis, arba tiesiog taip sutapo (taigi tik dvi dienos buvo xD).

Sunku dėl tos kasos iš tos pusės, kad kasa velnioniškai naglas ir pasikėlęs organas. Žmogus gali daug kuom sirgti, daug ką gyvenime patirti, o kasą turėti kuo puikiausią ir gražiausią. Galbūt ir Jūs pajutę pilvo skausmą ar silpnumą pabudus negalvojate pirmiausiai apie kasą. Ir antriausiai. Ir trečiausiai. Gal net ketvirčiausiai.

Tačiau kaip visos naglybės ji yra labai neatspari dviem dalykams:

1) tyliam netikėtumui. Vat ėmė ir susirgo žmogus ūminiu pankreatitu. Nei iš šio, nei iš to. Iš tiesų tai kaltas koks nors super retas daiktas + dar kažkokios papildomos aplinkybės. Ir atominės kartais sprogsta. O tokį žmogų po to kalbina "o davai aš apie jus straipsnį į žurnalą parašysiu, ką?".

2) alkoholiui. Dažniausiai dideliam jo kiekiui per trumpą laiko tarpą. Čia žmogaus į straipsnį nekalbina. Nes tai dažna. Ypač tą specifinį laiko tarpelį su didelių švenčių ar pašalpų gavimo dienos.

Tai kol kas apie mokslus daugiau nieko ir nerašysiu.

Bet parašysiu apie kambariokes. Nes daugiau neturiu apie ką rašyti. Ir papletkavosiu prie progos.

Nu nebent, dar galiu parašyti, kad turėjau prisipirkti batų ligoninei (čia nelabai dedasi bachilus, reikia palikinėti avalynę ir ją persiaudinėti. Viena vienam blokui, kita kitam blokui ir t.t.). Tai va toks ir nuotykis.

Šiandien Pievagrybių Pirkėja pagamino makaronų su savo pievagrybiais. Nu visai nieko. Studentiškai gurmaniška.

Mano maistas kambariokių nelabai vilioja.

Pagrinde tai vaisiai, daržovės (Mass der Dinge man jau du kartus akcentavo, kad batato neragaus. Vieną kartą miegodama). Užtat šiandien Pievagrybių Pirkėja pirmą kartą gyvenime paragavo kokoso. Ne, ne tų drožlių, kurias kiša į pačias lieviausias bandeles*, o būtent kokoso. Neseniai papasakojau, kad iš kokoso galima būtų padaryti Tikei namuką - reiktų padaryti kokosę skylę jai įlysti ir išgremžti iš vidaus kokoso minkštimą. Bet čia neradau tam įrankių.

Visgi, nupirkau kokosą, pademonstravau, kad viena iš trijų jo akučių paprastai nesunkiai atsikrapšto peiliu ir tada kokoso viduje esantį skystį galima supilti į puodelį. Patį kokosą suskaldyti, vidų išimti ir graužti. Skonis kaip kokoso. Nu rimtai - kaip kitaip apsakyti kokosą. Baltas, kietas, riebus daiktas, balto kieto riebaus skonio.

Pievagrybių Pirkėjai kokoso viduje buvęs vanduo pasirodė iš skonio panašus į morkų sultis.

Manau kitas mano kulinarinis veiksmas bus morkų sulčių spaudyba.

Mass der Dinge išreiškė gailestį mano dantims. Sugraužusi kokosą po to graužiau žalią morką. Nusprendiau pagailėti Mass der Dinge ir batatą palikau ramybėje. For now.

Dar papliurpėm keliomis temomis.

Viena iš jų buvo apie gyvybės reikšmingumą.

Pievagrybių Pirkėja išreiškė poziciją, kad bet kokio gyvo padaro gyvybė yra vienodai svarbi. Aš pasitikslinau ar jos nuomone Tikės ir mano gyvybės yra vienodai svarios. Ir taip, Pievagrybių Pirkėja išsakė, kad taip ir yra. Ir ne tik - netgi augalų. 

Sukūrėm hipotetinę situaciją, kurioje į namų augintinį (katiną) kažkas laiko nukreipęs ginklą ir sako "Arba jis, arba štai anas žmogus". Mass der Dinge į žmogaus poziciją dėjo įvairius asmenis - nuo atsitiktinio gatvės praeivio iki antro Hitlerio. Pievagrybių Pirkėja sakė, kad jokio skirtumo - visų gyvybės vienodos ir ji nemato skirtumo nušauti katiną ar žmogų. Mass der Dinge turėjo hierarchiją - tam tikrus žmones ji išmainytų į savo katiną.

Tuo tarpu aš niekaip negalėjau įsivaizduoti savęs leidžiančios nužudyti žmogų. Net antrajam Hitleriui leidau gyventi >_>

Man atrodo, kad dauguma baisiausių žmonijos nelaimių, tiek pavienių asmenų, tiek ištisų tautų gyvenimuose, įvyko dėl to, jog kažkas pradėjo galvoti, kad turi teisę spręsti kam gyventi, o kam mirti ir vertinti, kurio gyybė vertesnė ar kurio menkesnė. Manau nusikaltimai dažnai ir įvyksta dėl to, kad juos atliekantys žmonės tiki, jog vykdo teisingumą, jog atperka kažką, ką turėjo gauti, bet buvo neįvertinti.

Vienas valo žmoniją nuo šiukšlių, kitas susigrąžina lyties identitetą "patvarkydamas" kitą, dar kitas nužudo savo vaikus siekdamas garantuotai apsaugoti juos no to, ką jis pats patyrė ar mano, kad vaikai patris, trečias pasivogia pinigų, kurių jam reikia (nes jis vertas daugiau, arba kitas, iš kurio vagia, jų nevertas), kažkas nužudomas atsatyti garbei ir t.t. Aš negaliu pasakyti kurio žmogaus gyvybė yra vertingesnė. Man vertingiausia mano artimųjų gyvybės, bet suprantu, kad taip yra dėl to, nes jie mano artimieji. Taip pat suprantu, kad kitiems jų artimųjų gyvybės vertingiausios. Ir kad yra žmonių, kurių gyvybės atrodo kažkam visai nevertingos ir tokių žmonių, kurie vienas gyvybes vertina ne pačias savaime, bet dėl kažkokių jų savybių (pvz.: potencialo tapti kažkuom (ir tai leidžia iškelti ją aukščiau jau tapusio "niekuo").

Bet galiu drąsiai pasakyti, kad katino gyvybė nelygi žmogaus gyvybei. Katinas galbūt galvoja, kad žmogaus gyvybė nelygi katinui. Ir jeigu jis taip iš tiesų galvoja, tai žmones ir katinus skiria milžiniška praraja.

Praraja su bendru dugnu.

Nors Pievagrybių Pirkėja mėgino teigti, kad ji kitų gyvų padarų gyvybę iškelia iki žmogaus gyvybės vertės, bet aš niekaip negalėjau to įsivaizduoti.

Laikau žmogų gamtos dalimi, gyvūnu, suprantu, kad egzistuoja tokie dalykai, kai visgi iškyla būtinybė siekiant apsaugoti kitą nutrukti kažkieno (ar net jo paties) gyvybę (jo paties siekiant suteikti žmogui galimybę mirti būnant dar savimi ir oriai), (ir net, kai tai leistina įstatymiškai ar kultūriškai, tai jokiu būdu nepanaikinta nutraukime dalyvaujančių žmonių jausmų ir skausmo, klausimo ar atlikus tai buvo būtina (čia kontrolinių tyrimų, vizitų, rentgenogramų ar tiesiog paklausimo "kaip jautiesi" jau nebegali būti, tai gyvenimo sritis egzistuojanti šalia medicinos, tačiau ne kylanti iš jos ar dėl jos), bet negaliu įsivaizduoti kokį emocinį krūvį turėtų suteikti ne žmogaus laikymas gamtos dalimi, bet pačios gamtos laikymas žmogumi. 

Ypač daug sumišimo man sukelia tai, kad nors Pievagrybių Pirkėja ir teigia, kad visa gyvybė vienodai svarbi, bet pati perka mėsą, nesirūpina gyvūnais ir niekaip nekovoja už jų ar augalų teises.

Ji teigia, kad mėsos valgymas yra patogumas, kurio ji negali atsisakyti ir nemato nieko blogo tame, kad valgo mėsą. Aš iškėliau mintį, kad jeigu parduotuvėje gulėtų žmogiena ar jinai ją valgytų. Atsakė, kad taip. Ir kad mane suvalgytų, jei būtų badas.

Mes su Mass der Dinge iškėlėme abortų moralinį klausimą. Nes Pievagrybių Pirkėja dažnai pasisako prieš jų leidimą. Tuo tarpu mudvi su Mass der Dinge laikome, kad žmogus turi teisę į savo reprodukciją (o tuo pačiu ir galėjimą susilaukti vaikų nepriklausomai nuo to, kad kažkam tai būtų nepatogu)). Kova  prieš abortus turėtų būti vykdoma nesudarant sąlygų jų būtinybei, o ne su jais pačiais. Kiekvienos ligos geriausias gydymas yra prevencija. Ir čia ne tuščias lozungas visuomenės sveikatos gydytojams pasirodyti reikalingiems. Tai iš tiesų yra ir tą paliudys kiekvienas rimta liga sirgęs žmogus. Geriau jau būtų niekada nesirgęs, nesvarbu kaip liga būtų gerai praėjusi ir pasibaigusi.

O vat čia problemos jai nėra. Ta prasme - abortas labai labai blogai. Vištienos valgymas - visiškai pateisinama. Nors žmogus ir višta yra lygūs.

Mėginau dar daugiau vystyt diskusiją primindama kad ta skani mėsytė, kurią jinai valgo (jautiena, bet jos jinai diskusijos metu nevalgė) gaunama išprievartavus karves. Bulius apgaunamas, kad santykiauja su karve. Karvės dirbtinai apsėklinamos norimo buliaus sėkla, gimęs teliukas iš jų atimamas.

Pievagrybių Pirkėja tik nusijuokė.

Neabejoju, kad Pievagrybių Pirkėją mano požiūris į žmogų ir jo gyvyvę glumina ne ką mažiau, nei maniškis ją. 

Mass der Dinge po to užvedė diskusiją apie išprievartavimus, bet čia jau diskutavome daugiau dviese. Pievagrybių Pirkėja laikosi pozicijos, kad tokie dalykai nelabai egzistuoja ir kad nėra dažni. 

Diskusijos metu ji labiau domėjosi Tike, bet Tikė neatėjo padraugauti. Užtat Tikei vis labiau patinka Mass der Dinge. Nors jinai jos net nėra lietus, o Pievagrybių Pirkėja pamiršta uždaryti Tikės narvelio dureles ir Tikė toeriškai turi galimybę pabėgti nuo mūsų mėmiškumo.

 Štai man rašant šitą blogo įrašą iš kito kambario Mass der Dinge sušuko:

- Tavo žiurkė labai nori su manimi draugauti!!!

Aš : - Skamba kaip priekaištas.

- ČIA IR YRA PRIEKAIŠTAS.

:D Dar nusideginau dešinę ranką į mūsų dujinę viryklę. Mass der Dinge atsisako naudotis ja. Rašydama šitą įrašą skaudančia pūslėta rankyte suprantu ją. Vis dėl to ir rytoj ryte gaminsiuos valgyti ant jos. Jaučiuosi kaip koks mažas hobitas.

* čia būtent tos, kurių vienintelių dažniausiai lieka net po patekimo į lentynėlės "vakarykštės".

PS Tikė yra mūsų žiurkėnė. 

Klaipėda - ketvirtoji diena - tik popieriai ir popieriai

Ketvirtoji diena labai ypatinga - prasideda pati internatūra. Na, tokia pusypatingė, nes per ją tik popierius tvarkėm, bet vis tiek exciting. 

Ji prasidėjo taip pat, kaip ir kitos čia praleistos dienos iki tol - aš atsikėliau, nusimaudžiau vonioje, pasidariau pusryčius, suvalgiau pusryčius, paspoksojau pro langą, pažiūrėjau seriją startreko, tada atsikėlė mano kambariokės. Tada jos pyko, kad mano ankstyvas kėlimas trikdo jų miego fazes. Šiek tiek bijau, kas bus, kai turėsime dirbti naktimis (vadinamieji "budėjimai"), nes jie ne tai kad jaukia cirkadinį ritmą, jie jį suspardo su heavy metal stiliaus batais ant kurių nosių dar po didelę metalinę smailią kniedę kažkas užmaukšlino :D (laimė dirbant mediku cirkadinio ritmo dantys nusmailėja).

Susikrapštėm ir išvažiavom į ligoninę. Ten sutikom dar kelias kursiokes. Viena jų pirko kavos išsinešti. Ji prašė kavos su pienu, tai sakė paspoksojo į ją pardavėja (ir taip jau stebeilinosi, nes ji pirko kavą 11 h, o čia ir kavinėse, kur pietavome, žmonės stebėtinai mažai geria kavos ar kitų panašių gėrimų. Užtat alaus ar vyno per pietų pertraukas stovi kone ant kas antro stalo.

Bet ne šitai dar vienas vietinis keistumas.

Ir net ne tai, kad pardavėja paklausė "tai... su kondensuotu pienu?".

O ne.

Tai, kad kavą įdėjo į maišelį.

LIEK THIZ:

(Padėta ant žemės šalia purvinų batų ir šlapio kilimo, nes maišelis suteikia jai maksimalią apsaugą nuo išorinės aplinkos negandų)

Ligoninėje visi mums (kolkas, tikiuosi ir visam) yra labai draugiški. Net įtartina. Mes irgi stengsimės būti draugiškos. Tiek su kitais gydytojais, tiek su studentais, ir, kas be ko, ir svarbiausia, su pacientais. 

Kadangi pirmoji diena buvo tokia daugiau popierinė po jos su kambarioke patraukėme paslampinėti po miestą. Nusprendžiau abi savo kambariokes kaip nors pavadinti šitame bloge, nes viena nesutinka, kad įvardinčiau ją tikruoju vardu (ji labai įtariai žiūri ir atsisako naudotis bet kokiais socialiniais tinklais ar kitokios internetinėmis prokrastinacijomis daugiau, nei tai būtina minimaliausiai šiuolaikiniam žmogui (o tai reiškia, kad gali ir iš viso jomis nesinaudoti), o kitai tas pats.

Tai pirmąją nusprendžiau pakrikštyti Pievagrybių Pirkėja, vakarykščio blogo įrašo įkvėpta. Beje, šiandien kažką iš tų pievagrybių lyg tai ir gaminosi. Laukiu toliau pūkelio.

Antrąją - Mass der Dinge, ir, kaip vienas žmogus yra pasakęs, vieną dieną ji numirs nuo savo puikybės. Ji pati spėja, jog tai bus savižudybė, kai jos viršininku taps "mažutėlis" - taip ji vadina žmones, kurie yra vidutinybės ir tą suvokdami didžiuojasi savo vidutiniškumu, nematydami reikalo siekti gyvenimo kažko daugiau ar turėti aukštesnių tikslų gyvenime, nei alus ir delfis. Pievagrybių Pirkėja gina mažutėlius ir jų norą būti mažutėliais. Apturim įdomių diskusijų, kurių metu, jei esame lauke, aplinkiniai spokso ar prunkštauja.

Kas pražudys Pievagrybių Pirkėją nežinau (paklausiau jos pačios, tai ji irgi nežino ir apie tai negalvoja). 

Kol kas mes su Mass der Dinge ją terorizuojame papais. Kai užsiminiau apie tai, jog mėgstu miegoti nuoga, iš karto buvo aišku, kad jinai su manimi viename kambaryje tikrai nemiegos. Taigi, gavo vieną kambarį pati sau. Mass der Dinge savo ruožtu šiandien  ją dar panervavo "ar nori paliesti mano papą?".

Nuoga nemiegu, bo per šalta. Net pižamines kelnes nusipirkau, kaip šalta.

Spėju pati mirsiu kokiam trekių suvažiavime ant manęs užvirtus kašaloto iškamšai.

Su Mass der Dinge nukulniavom pasidairyti po perkėlą. Sušalome. Nusprendėm, kad nėra kolkas ko keltis už devynių jūrų, devynių marių (nors mintis apie trumpą vizitą į Juodkrantę šiek tiek viliojo).

(Drakonas ant laivelio kamino)

(Mus įtariai spokso vandens paukščiai. Mes irgi bandėm į juos žiūrėti įtariai, bet sunku kažkuom įtarti paukštį. Net ir labai stengiantis)

Šalimą pratęsėm prie Klaipėdos molo. Prie kurio, nepatikėsite, bet netgi buvo žmonių. Didžioji jų dalis tiesiog vedžiojo šunis, fotografavosi arba net buvo tokių, kurie romantiškai susikabinę spoksojo į saulėlydį.

(čia dar visai ne daug žmonių, kaip prie jūros žiemą)

Sušalusio į ledą, ar tik su sniegu susimaišusio sniego mindymas žieminiais batais teikia keistą pasitenkinimą ir sukelia šiokį tokį kognityvinį disonansą. Lipi ant kažko, kas asocijuojasi tik su šiluma, vasara, tuškenimusi vandenyje, o realiai jis kietas, šaltas, ir dar šiek tiek gąsdina, jeigu prilendi per arti jūros ir supranti, kad jau stovi ant sušalusio vandens luito, kuris gali bet kada atititrūktį nuo kranto.

Kaip kokį pingviniuką Lolo gal į vandenyną nenuneš, bet išsimaudyti galima.

Molo galinės grotos, kurios saugo nuo dundukų kokius tai jūreivių bokštelius (arba nuo mėsėdžių undinių molo lankytojus, nežinia gi) apkabinėtos jaunavedžių paliktomis spynutėmis.

(Judita & Rolandas. Užrakinti meilėje amžinai... TOP SECURITY)

Bet tai kiek džiaugsmo man tos spynos visada sukelia. Ateini ir gali čiupinti. Dar gali, jei šalia yra žmonių garsiai pasakyti "DABAR KĄ PALIES MANO BLOGIO RANKA - VISI IŠSISKIRS". Dažniausiai tik pasižiūri kaip į durnelę, bet kartais galima užtaikyti ir ant įdomesnių žmonių - vieni puola mušti per ranką ir bandyti kaip nors sulaikyti, o kiti "atčiupinti" savo gėrio ranka, kokia virgule ar kitu įnagiu.

Tos spynos tokios žavingai makabriškos, siejančios meilę ir bendro gyvenimo pradžią su kažkokiu tai užraktu, nelaisve, suvaržymu ar saugojimu naudojant pasyvią prievartą (spyną).

Dar mieste užmatėm va tokią va nesąmonę:

Čia į KTU studijuoti kviečiantis plakatas. Apačioje kairiajame kamputyje matomas jų naujas logotipas. Jis visai nieko. Senasis buvo panašesnis į margarino logotipą - karvė, retro atomas ir trys atšviesti lapai. Ar tai kažkas dar. Apie heraldiką, bent jau teigiantis taip, nusimanantis draugas man aiškino, kad senasis logotipas buvo košmarinis. Apie naują logotipą, kad jis košmariškas, gali kalbėti ir iš viso apie nieką nenusimanantys asmenys. Bet man tai jis visai fun.

Užtat šitas plakatas... jam aprašyti reikėtų net atskiro įrašo, bet kas ten žino ar rytojus bus iš viso (nors kašalotų aplinkui nesimato, mane ima kamuoti lengva paranoja. Gal tie grybai kokias sporas leidžia?...).

Tai labai trumpai.

Ką jis nori pasakyti?

Nu jo, jis gražus.

Bet ar jis teigia, kad mokslinis darbas ir namų ūkis vienodai svarbūs? Ar tai, kad abiems vienodai gerai/blogai pritaikomas KTU teikiamas išsilavinimas? Ar tai, kad vyrai kuria, moterys naudojasi? (na, nes kai kurios kolegijos taiko tokią reklaminę taktiką - stok pas mus, vairuok juodą BMW, pakabink paną, būk kietas. Tai čia gal toks hipster variantas tos pačios žinutės. Bet visgi manau apkeitus lytis, ar parinkus tik vieną lytį dingtų tik vienas iš daugelio šito plakato liapsusų).

Turiu hipotezę.

Kadangi jis nupieštas silver age komiksų amžiaus stiliumi, tai spėju, kad čia super herojus. Niekas nežino, kad Briucas Leinas, dienomis tik paprastas molekulinės biologijos doktorantas, vakarais tampa.... Lucy Lee! Geriausia pasaulio rizotų virėja ir padūkusia lovos karaliene. Rawr, Briucai. Uoj. Lucy Lee.

Šitą įrašą rašau iš Čili Picos. Atsekiau paskui Pievagrybių Pirkėją, nes ji atėjo pavakarieniauti, bo tingi gamintis.

Aš manau namie pasidarysiu avokadų salotų - dabar jaučiu didelę atsakomybę palepinti Tikę vis kitokiais vaisiais ir daržovėmis. Ji jaučiasi daug geriau.

Ryt vėl parašysiu.

Klaipėda - trečia diena - maisto pirkimo ypatumai

Tikė serga :(

Kai nusižiovauja matosi ant žandukų apnašos. Vis valosi snukutį ir kartais daro kažką, kas tikriausiai yra žiurkėniškas kosulys. Tikiuosi jai viskas bus gerai, o jei ne, reikės eiti ieškoti veterinaro. Ir dar tokio, kuris dirbtų ir su mažais naminiais gyvūnėliais.

Šiaip visai smagi, laksto, tvarkosi savo gūžtelę. 

Daviau jai gabalėlį dešros su visokiais mononatrio glutomatais, bet niekam nesakykite.

(Akropolio Maxima primena, kad saikas geras daiktas)

Kol kas iš mūsų studentiško ūkio aš vienintelė perku vaisius ir daržoves. Viena kambariokė nusipirko pievagrybių, bet jie guli šaldytuve ir po truputį ruduoja. Kita klausia jos ar ji nieko su jais nedarys, o atsakymas "tegul būna, blogiausiu atveju išmesiu ir nusipirksiu naujų".

Čia man nedidelis kultūrinis šokas dėl maisto.

Pievagrybių pirkėja pasidalino mintimis, kad maistas pigus ir nieko tokio pirkti du kartus daugiau, nei tau reikia. Aš pabandžiau pajuokauti, kad tada gali pirkti pusę tiek (kiek jai reikia), o antrą pusę nupirkti ir atiduoti maisto bankui. Bus tas pats - ir ji išleis tiek pat, ir pardavėjas uždirbs tiek pat, tik gal kažkas dar pavalgys. Tada nusijuokė, kad iš konteinerio kirai galės sulesti. Tada vėl bandžiau sakyti, kad tuomet galima pirkti kirams kokybiško pašaro.

Bet panašu, kad gyvename skirtinguose pasauliuose. 

Šiandien nusipirkau atsarginį baltą chalatą.

Kol pirkau chalatą pardavėja vis pakomentuodavo, kad šito apykaklė jaunatviška, šitą va renkasi vyresnės ir t.t. Net nežinojau kaip reaguoti. Pirmą kartą perkant darbinę aprangą susilaukiau tokių komentarų, o ne "šitam lengviau rasti atsarginių sagų". Norėčiau, kad valstybinėse įstaigose nereikėtų darbuotojams patiems susiveikinėti padorių aprangų. Dabar - vienas daktaras eina su pagal užsakymą pasiūtu chalatu, kitas su reklaminiu ant kurio atlapėlio, kišenės ar dar kur išsiuvinėtas koks nors supervaistaskuriojumslabaireikia.
Tikriausiai gyvenu ne kitame pasaulyje, o galaktikoje.

Neiškenčiau ir įsigijau popieriaus, bei flomasterių savo galaktikai. Dar nieko nenupiešiau. Labai norėčiau eiti papaišyti kranų, laivų ir skulptūrų, kurių čia tiek daug, bet kad tam dar per šalta :/ Net su klaipėdietiška žiema-vasara. Kol kas paišysiu drakonus.

Aplankėm centrinį paštą. Prie pat jo gyvename. Jis labai gražus tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

(Paštas iš lauko. Nuotrauka iš čia.)

Robotų princesėsglobėja taip pat pradėjo rašyti apie savo ir kambariokės gyvenimąKlaipėdoje. Aplankykite. Manau jis bus labai kitoks, nei mano blogas. Manau jų tokios žemiškos problemos, kaip apsipūkuoti gresiantys šampinjonai nekamuoja xD

Įrašą skelbiu iš kavinės "Liepžiedis". Čia yra galimybė pavalgyti dienos pietus pigiai. Vėlgi - tokiam mažam drakoniukui kaip aš geriau rinktis pusę porcijos, nors aplinkui daug žmonių gardžiai kemšančių pilnas ir net nugirdau vieną paburbant "kokios mažos porcijos".

Jaučiuosi taip, tarsi Vilniuje būtų badas ar dar kas nors xD Yra viena pikta padavėja, kuri tokia susiraukusi, kad į ją pažiūrėjęs iš karto nesąmoningai įsidedi papildomą šaukštelį cukraus ant maisto. Ir pardavėja, kuri visai nieko. Ir labai labai viliojančių desertų po stiklu, kurie kainuoja panašiai kaip dienos pietūs. Spėju čia kažkoks sąmokslas tarp jų ir tos padavėjos.

Ryt apašysiu kaip mums sekėsi pirma diena.

Klaipėda - antra diena - drakonai mieste ir žiurkėnas namuose

Vis dar be interneto ir nežinia ar pavyks jį įsivesti, nes mes negalime, kur gyvename, atsivesti laido ar sudaryti ilgalaikių sutarčių. Tai palieka nedaug pasirinkimų. Nepigių pasirinkimų. Gal ką sugalvosime, o kolei kas - vėl rašau įrašą iš kavinės.

Antrąja savo dieną Klaipėdoje prdėjau spėliojamu ar namuose, kuriuose gyvenu yra karštas vanduo ar visgi nėra. Po trijų minučių šalimo ir buko spoksojimo į tekantį vandenį visgi apsidžiaugiau - karštas vanduo yra.

Tai didelė laimė.

Tuo labiau, jog naktį porą kartų pabudau dėl vokų niežulio. Labi liūdnas LOL. Paklausinėjau kelių kitų kitose Klaipėdos vietose apsigyvenusių čia internetūrą atliekančių kursiokų - ne aš viena susidūriau su naujo regiono mikroflora ir mikrofauna. Pusei niežti akis, tarpupirščius, bėga nosis ar dar kas nors. Kas atvažiavo iš karto po paskutinio egzamino tai jau šiek tiek priprato. Tikiuosi ir man pasiseks ir akytės neišvarvės xD Ir labai labai tikiuosi, kad čia ne autoimuninis susirgimas. Labai labai labai tikiuosi.

Mano dėmesį patraukė buto šeimininkų paliktas radijo aparatas. Mums butą išnuomavusi moteris sakė, kad kažkoks jo giminaitis ją krapštė ir lyg veikė, bet po to vėl nebeveikė. Tokie daiktų veikimo apibūdinimai visada man skamba tarsi sakytų "ten tik atsiknojęs laidas ir laikosi ant seilių" - tai yra, nesunku pataisyti.

Taip ir buvo. Sunkiausia dalis buvo atlupti radijo aparato dėžės nugarėlę, nes dėžė sukalta iš daugiau nei centimetro storio medžio plokščių. Būtent, sukalta, nesusukta. Viduje teko ieškotis atsuktuvo, kad atsukčiau valdymo skydą. Ir labai greitai pasimatė, kad radijos neveikimo esmė buvo labai paprasta - ji buvo nustatyta AM bangoms, o ne FM. Kas nesunkiai pasitaiso (nors kambariokių nesužavėjo mano pasiūlymas pamėginti kaip anteną panaudoti radiatorių).

Tai dabar turime veikiančią radiją. Yeah. Prie progos apsižiūrėjau, kad ji iš viso labai juokingai padaryta - pvz.: yra dalių, kuriose judesiai (gi kažkaip reikia reguliuoti kokiomis bangomis sklindančio klegesio nori klausytis) perduodami per ŠNIŪRĄ. Taip. Šniūrelį/dirželį/virvelę/vištos susgyslę, kas ten žino. Bet jam susidevėjus ir nutrūkus, taigi pataisymas trunka kelias minutes, o jei nežinai, tai turi bogintis su visa dėže į taisyklą arba net pirktis naują aparatą :/ ...

Ano nenufotografavau, nes buvau labai excited taisymu ir ne tas buvo galvoje, o dabar vėl blogą rašau iš kavinės xD

Paslampinėjom po senamiestį, kuris buvo visiškai tuščias. Savaitgalis, o žmonių tik kur ne kur. Mašinų irgi tiek nedaug, kad gatvę gali kirsti apsidairęs daugiau dėl vaizdo... :D kur visi? Man visai nieko, vaikštai ir kaip koks drakoniukas gali bėgioti nuo namo prie namo klykaudamas "šitas mano!" ir "ŠITAS TAI TOTALIAI MANO!!! Tik bet balkono. Tą gali kas nors pasiimti sau.".

Kalbant apie drakoniukus, tai štai kokį puikų drakoną pavyko aptikti senamiestyje:

(UGNIES SLIEKAS)

Šalia šito puikaus raudonuodegio dar kabo lentutė su štai tokiu teksu:

Legenda apie KlaiPĖDOS vardo kilmę

Legenda pasakoja, kaip prie Akmenos vidupio įskurusi Ugnį ir Saulę garbinusi gentis išsiuntė du narsiausius giminės medžiotojus - šviesiaplaukius mėlynakius Elnią ir Vilką - tinkamesnės vietos gyvenimui ieškoti. Broliai laukinių gyvūlių takais per miškus ir ąžuolais apaugusias kalvas keliaudami pamatė nuo aukštumos mėlyną didingą jūrą. Norėdami ją pasveikinti ir nuo jos skiriančią klampią balą aplenkti, broliai pasirinko skirtingus takus.

Sėkmingai pasiekęs pakrantę Elnias pagalvojo, jog čia, kur geltonos smiltys ir beribė jūra, atves savo giminę. O pagal Akmenos upę ėjęs Vilkas pradingo amžiams. Kiek Elnias šaukė, kiek ieškojo - tik klampią pėdą, pelkės ryjamą, terado. Sugrįžęs Elnias atsivedė savo giminę ištirton vieton gyventi. Apie jo notykius ir bergždžią klaidžiojimą pradingusio Vilko pėdomis dar šimtmečius buvo pasakojama genties vaikams, kol istorija pasimiršo ir likto tik tos vietos, kur Vilkas pražuvo pavadinims - "Klai(džiota)pėda".

Klaipėdos varas (Caloypede) pirmąkart paminėtas Vytauto laiške 1413 m.

Prie ko tas drakonas neįsivaizduoju.

Bet turiu sutikti, kad su drakonais bet kas geriau. Taip, net Klaipėda.

Drakonų niekada nebus per daug.

Šiandien pietavome vietiname Čiliake. Ir niekaip negalėjome suprasti kaip čia taip pasisekė, kad picos ne tik buvo panašios į tas, kurios nupieštos meniu, bet dar ir nebuvo sugudrauta su produktais. Ožkų sūris tikrai buvo ožkų sūris, o špinatai - švieži tikri špinatai ir panašiai.

Čiūdų čiūdai. Į Čilį apskritai ėjome tik todėl, kad visos kitos vietos arba buvo per brangios, arba .. nedirbo. Taip. Savaitgalis, bet nedirbo :D Figure it.

(PLĖŠK MEILĘ. Tarkuok neapykantą. Pagruzdink pasimėgavimą.)

Antrą dieną tęsėm savo buities gerinimą ir prie progos įsigijau sirijos žiurkėnę, kuriai kambariokė padėjo pavadintu Tike. Prisivežė čia mergos visokių drabužių, kosmetikos ir panašiai. Aš irgi bandžiau atsivežti mandro šampūno, bet per klaidą pasiėmiau kondicionierių dažytiems plaukams :D (ir pusę ryto mąsčiau kodėl mano šampūnas neputoja)... Tai va. Aš graužiką turėsiu. Logikos nėr, sutinku.

(Tikė labai drąsi. Mus apžiūrinėja daug daugiau, nei mes ją. Bet bijo juodų daiktų (pvz.: mobiliojo telefono, todėl pasitraukia nuo jo toliau. Spėju dėl to, jog parduotuvėje, iš kurios buvo nupirkta, prižiūrėtoja ją mums pagavo su juoda apsaugine pirštine)

(Tikei nupirkau didžiausią narvą ir dubenėlį papuoštą žiurkėniškais motyvais. Kiti su Tikei susiję pirkiniai niekuo nesiskyrė nuo bet kokių kitų nulemtų žiurkėno atsiradimo namų ūkyje)

Žiurkėnei iš pradžių davėme tik jos kombikorno, obuolio ir morkos. Kol kas mieliausiai ėda pirktinį maisto mišinį.

Tiek šiandienai :) Ryt ketinu parašyti vėl.

Klaipėda - pirma diena - atvykimas

Štai mes ir Klaipėdoje! Planuojame vėliau padaryti atskirą blogą savo nuotykiams (tada į jį rašytų ir mano kambariokės), bet kolei kas namuose neturime internetų. Šį blogo įrašą rašau iš kavinės, kurioje pietauju.

Iš Vilniaus išvažiavome ankstyviausiu traukiniu - 6:45. Buvo dar tamsu ir praktiški visi traukinio keleiviai miegojo. 

(Vilniaus stoties traukinių modeliukų stende yra netgi girtuoklis Vasia)

(Traukinyje lagaminus reikia tampytis su savimi. Laimė galima juos užsikelti sau virš galvų... ir po to tikėtis, kad gal nenukris)

(Kambariokes lagaminas buvo papuoštas popierinę gėlyte. Gėlytė leisgyvė, bet Klaipėdą pasiekė >o>)

(Kaip be traukinio tirpios kavos?.. Ją apsipyliau tik vieną kartą. Skaičiau šio autoriaus kūrinius. Kelionė viso trunka 4h 50 min, tai galima daug perskaityti)

Pačioje Klaipėdoje daug šilčiau, nei Vilniuje. DAUG. Išlipus pirmi žodžiai buvo "Vasara!" :D Nusigauti į gyvenamąją vietą išsikvietėme taksi... į kurį visi netilpome, tai aš ir mano antra pusė ėjom pėsti (vasara gi). Mano ir vienos dviejų kambariokių antros pusės keliavo su mumimis padėti įsikurti. Vėliau grįžo į Vilnių.

O taksi dar prie progos paliko savo seną (ar atsarginę) padangą:

(Jei fotografuočiau geru fotiku, galėčiau nusiųsti kokiam "Literatūrai ir menui". Bet ne, negalėčiau. Praeitame numeryje ten kaip tik buvo labai neblogų nuotraukų padarytų mobiliuoju telefonu, tai anoks čia pasiteisinimas nemokėjimui fotografuoti :) ... )

Taksi už kėlionę paprašė tokios mažos sumos, kad viena iš kambariokių vėliau pasakė "man buvo gėda, kai pamačiau kainą". Ir davė praktiškai du kart tiek. Beje ir už vietą, kur gyvename, už dviejų kambarių butą su visais baldais, miesto centre, mokame už keturis mėnesius tiek, kiek už tokį butą džiaugtumeisi ir krykštautum radęs išsinuomuoti Vilniuje toli nuo centro. Vėliau mieste pažiūrėjau skelbimų, kad įsitikinčiau, jog čia nenuskilo mums vištos aklas grūdas - čia tikrai tokios kainos.

Galbūt vasarą atvirkščiai? :) Jūra visgi netoli.

(Žmogus čiuožinėja. Tolėliau - žvejai ant ledo.)

Pirmą dieną papietavome bare "Senamiestis". Valgėme jų firminius pirštelius. Porcija kainuoja 11 Lt, yra galimybė imti pusę. Kaip man pavalgyti tai pusės užteko.

Piršteliai turi kokį gazilioną kalorijų, milijardą gramų cholesterolio ir centnerį druskos. Bei žiupsnelį kmynų.

Jų esmė - fermentinis sūris pavoliotas į kiaušinį (spėju), tada į tešlą, ir iškeptas. Šalia patiekamia to daikto, kuris pas mus vadinasi "švelniuoju padažu". Bon appétit.

Visgi, kol mes bandėme sukimšti į pilvus bent po tris pirštelius, aplinkui sėdėję žmonės nuo jų pietūs tik pradėdavo. Turbūt tai dar vienas vietinis ypatumas, kaip kad paliekamos gatvėje padangos xD We have so much to learn about these people and their strange ways...

(Mano antra pusė aiškina, kad dar turėsiu keturis mėnesius fotografuoti viską iš eilės. Netiesa. Aš turėsiu keturis mėnesius fotografuoti viską padrikai)

(VEIDELIS)

(O NOM NOM NOM. Fone kambariokė.)

(nom nom... Po pirmo kasnio nebe taip įspūdinga xD)

Dar aplankėm vietinį Akropolį. Toks pats, kaip visi akropoliai. Prisipirkom visokių reikalingų ir nereikalingų šmutkių tolimesniam savo gerbūviui.

Įrašo pabaigai pasidžiaugsiu kokiu menu yra papuoštos mūsų gyvenamojo būsto sienos. Nuotraukos iš Robotų princesės, kurios globėja irgi atvyko į šį puikų miestą internatūrai.

(Robotų princesė, kaip ir aš, įvertino šį puikų būsto šeimininkų sprendimą pakeisti paveikslo reprodukciją vištų nuotrauka rėmelyje)

(Čia Robotų princesė džiaugiasi rankšluoščiu)

(Robotų princesė rymoja prie laiptinės langelio)

Robotų princesė turi net atskirą Instagram'ą savo nuotykiams.

Ir taip. Visas butas toks. Jame taip pat yra ir nuostabių knygų bibliotekėlė, kurią mes paskaitinėsime. Pradėsiu nuo Artūro Krigo "Vyras, moteris ir meilė" (ant viršelio dar net likusi kaian - 1Lt90ct. Geresnes vietas išrašysiu :D

Ryt tikiuosi vėl parašyti :>