Džiugi diena

Valiooooo!!!! Mass der Dinge irgi ėmė rašyti blogą.

Toliau galite neskaityti, svarbiausią jau pasakiau.

(Guy Billout iliustracija)

Beje, prieš kelias dienas asistuojant operacijai nei iš šio, nei iš to, užėjo kalba apie Emilijos blogą (ne, ne aš pradėjau, aš daugiau palaikiau diskusiją apie socialinius internetinius tinklus ir apie tai, kad negalima pasmerkti kiekvieno jais besinaudojančio kaip nepataisomo narcizo vedančio link žmonijos pražūties ). 

Vienas iš gydytojų, kaip pavyzdį pateikė, kad yra ir gerų blogų, pvz.: Emilijos ir nelabai jau kažkas turėjo ką prikibti prie tokio argumento.

Aišku aš iš karto "Ė, nu, ir aš rašau blogą, plius pažįstu Emiliją!". Tada ėmiau laukti, kol mane apšvies auksiniai spinduliai, nusileis maži stori cherubinai ir susupę mane į purpurinį aksomą pakylės iki "garsenybės pažįstama" statuso. Mano fantazijas greitai nutraukė švelnus "tai tu laikai kablį, ar ne!?" pastebėjimas.

Dievaži, aš kartais tokia smartass, kad net pačiai baisu.

(Šitam ananasui niekas nenurodinėja!)

O jei rimčiau, tai labai dažnai aš stengiuosi kitiems pasakoti apie blogus ar bent blogų įrašus parašytus iš kitos medicinos pusės. Teoriškai gi pusių neturėtų būti, ar ne? Teoriškai.

Štai neteorinis pavyzdys apie pacientą, pasijutusį atsidūrusį kitoje medicinos pusėje. Jam buvo pašalinta tulžies pūslė. 

Labai buitiškai kalbant, tulžies pūslė yra maišelis į kurį atiteka kepenų gaminama tulžis, ten ji sau ramiai būna, kol jos prisireikia. Tulžies pūslė dar moka per sieneles iš tulžies atiminėti vandenį ir taip ją koncentruoja. Kai pavalgome tulžį išlieja ant maisto ir virškinimo fermentams daug lengviau dirbti. Latakas, per kurį tas išsiliejimas vyksta, dažniausiai būna kartu su kasos fermentų lataku. Tokia graži simpatiška sistema. Tulžies pūslė gyvybiškai nebūtina, bet, kad gyvenimą palengvina, tai faktas.

Kartais tulžies pūslėje susidaro akmenų. Jie gali susidaryti dėl visokiausių priežasčių - vienam tulžies sudėtis kitokia genetiškai, kitam yra kažkokia besimptomė bakterija įsitaisiusiu pūslėj ir tyliai sau virškina tulžį, trečias maitinasi bet kaip ir bet kuo, tai virškinimo sistemoje ima kilti šeimyniniai kivirčai*.

Akmenys tulžyje dažniausiai nedaro absoliučiai nieko.

Bet kartais jie gali trukdyti - spausti (ir net skylę praspausti), trikdyti nutekėjimą, ar jį užkimšti visiškai. Tuomet tulžis į tulžies pūslę atiteka, bet nenuteka. Dar blogiau - jei užkimšo nutekėjimą taip, kad negali nutekėti ir kasos sultys, nes jose yra virškinimo fermentai. Tada jie ima virškinti kasą.

Tam tikri maisto produktai skatina tulžies pūslės, bei virškinimo fermentų išsiskyrimą. Turint akmenų ir tokių produktų užvalgius gali imti skaudėti, padidėja rizika, kad akmuo pajudės ir užkiš tą svarbųjį lataką. Taigi, teoriškai to nenorint tokių produktų valgyti negalima. 

Kitais atvejais, priešingai - pavalgius tokių produktų aprimsta nuolat jaučiamas diskomfortas.

Ir žinote ką?
Pacientai stebėtinai gerai intuityviai žino, ką jiems galima ir ko negalima valgyti. 

Visokius "valgyk/nevalgyk obuolį su cinamonu" rekomendacijos sudarytos pagal principą - Jonui, Petrui ir Anelei po šito skaudėjo ir buvo blogiau. Žinau, kad tu dabar pasimetęs ir nežinai nuo ko pradėti ieškoti ką gali ir negali valgyti, tai štai, sąrašas tam tikrų produktų, nuo kurių gali pradėti galvoti, ką čia valgyti ir ko nevalgyti. 

(Pačiam galvoti???? O tai jūs negalite? Taigi, daktaras, turite žinoti geriau!)

Dabartiniame mano cikle (pilvo chirurgijos) pacientai kasdien klausia ką jie gaus pietų, kada gaus, ar galės valgyti, ką galės valgyti, o šitas jogurčiukas su gerosiomis bakterijomis tinka ar ne? 

Pirmą dieną ėjau klausti seselių ar galiu pažiūrėti tiksliai ką gauna pacientai, net buvau susigalvojusi pasiaiškinimą, kad jei klaus kodėl, sakysiu, kad galėčiau pažiūrėti ar produktai nesikerta su rekomendacijomis, bet nesuprato manęs seselės ir pyktelėjo ant pacientų, kam jiems rūpi tokie trivialūs** klausimai, geriau apie operaciją mąstytų. 

Vėliau supratau, kad dažnai tikrai geriau, kad apie operaciją mąstytų, bei, kad skyriuje ketvirčiu etato dirba dietologė. Ir tikrai dirba, o ne tiesiog kažkur, kaip specialistas, teoriškai yra ir kažką lyg ir daro.

Vis tiek. Mano entuziazmas neatslūgo, ir mėginau porai gydytojų užsiminti apie tai, kad galbūt ligoninės maistas nelabai sutampa su rekomendacijomis ką galima valgyti. Visada iš manęs bent jau šypteldavo ir primindavo, kad tai re-ko-men-da-ci-jos. Plius, įsikišti į žmogaus gyvenimą išpjaunant jam organą dar aleistina, bet įsikišti taip, kad pakeisti visą mitybą? Nu čia jau žvėriška, ar ne?

Jeigu gyvenate amerikietiškoje kultūroje**, tai rekomendacijos yra "aš dabar tau gražiai pasakysiu, kaip turi būti, ir jei tu taip darysi, niekas neturės problemų, supratai?", bet jei ne, tai daugiau "aš toks protingas, kad va ką sugalvojau!".

(Moskitas. Vienos iš chirurginių replių. Šiaip tų replių yra devynios galybės ir labai dažnai kiekviena operacinė turi savo pravardes joms, kaip ir kitiems chirurginiams instrumentams. Moskitas yra oficialus šitų replių vardas ir dažniausiai paliekamas. Kartais pasireiškia toks įdomus lingvistinis reliatyvizmas, pvz.: kai instrumentai gauna mažybinius vardus ne dėl dydžio, bet dėl to, kad juos naudoti reikia itin švelniai...)

Bet vis tiek, galvoju, kad būtų super, jei maistas gaunamas ligoninėje nesikirstų su tos ligoninės mitybos rekomendacijomis ir būtų iš viso nuostabu, jei būtų tam tikras meniu iš kurio galima rinktis ir pačiam susirinkti tokį valgiaraštį, kuris rekomendacijas atitiktų. Stebėdama įvykusius pokyčius, kaip viskas atrodė, kai įstojau ir kaip atrodo dabar, galvoju, kad dar po kokių šešių metų visai laisvai taip gali būti.

*teoriškai net ir taip maitinantis akmenų neturėtų būti, nes mes kilę iš visaėdžių maitėdų. Laikoma, kad kažkur priežastis tokiais atvejais vis tiek būna. 

** tik net taip gražiai išsireiškė.

Klaipėda - penkta ir šešta diena - Ką primena kokoso vanduo

Šiandienos įrašas už dvi dienas! Nes iki šio viena diena vis atsilikinėjau. Nei šis, nei tas. Nors kažkiek ir anas.

Ai, ir nėra paveiksliukų. HAHA. Rašau jį iš daikto nemokančio įkelti paveiksliukus :D

Taigi prasidėjo išlauktoji internatūra. Ta jau tikroji. Ne šiaip slampinėjimas po miestą.

Dar tik dvi dienos buvo, tai per daug kažko ir negaliu pripasakoti.

Nors pastebėjau, kad didelė dalis pacientų, nepriklausomai nuo to kuom skundžiasi, baiminasi ar viskas gerai su jų kasa. 

Ūminis pankreatitas dažnai minimas ir anamnezėse. Dvi dienos labai trumpas laikas kažką pasakyti, bet, visgi, labai įdomu.

O įdomumas tame, kad ūminiu pankreatitu susirgti yra tuo pat metu ir labai sunku ir labai lengva. Taigi, čia arba regiono hiperdiagnostika (kiekvienas regionas turi savą, ar čia ar kur nors Kamčiatkoje), arba realus didesnis sergamumas šio organo ligomis, arba tiesiog taip sutapo (taigi tik dvi dienos buvo xD).

Sunku dėl tos kasos iš tos pusės, kad kasa velnioniškai naglas ir pasikėlęs organas. Žmogus gali daug kuom sirgti, daug ką gyvenime patirti, o kasą turėti kuo puikiausią ir gražiausią. Galbūt ir Jūs pajutę pilvo skausmą ar silpnumą pabudus negalvojate pirmiausiai apie kasą. Ir antriausiai. Ir trečiausiai. Gal net ketvirčiausiai.

Tačiau kaip visos naglybės ji yra labai neatspari dviem dalykams:

1) tyliam netikėtumui. Vat ėmė ir susirgo žmogus ūminiu pankreatitu. Nei iš šio, nei iš to. Iš tiesų tai kaltas koks nors super retas daiktas + dar kažkokios papildomos aplinkybės. Ir atominės kartais sprogsta. O tokį žmogų po to kalbina "o davai aš apie jus straipsnį į žurnalą parašysiu, ką?".

2) alkoholiui. Dažniausiai dideliam jo kiekiui per trumpą laiko tarpą. Čia žmogaus į straipsnį nekalbina. Nes tai dažna. Ypač tą specifinį laiko tarpelį su didelių švenčių ar pašalpų gavimo dienos.

Tai kol kas apie mokslus daugiau nieko ir nerašysiu.

Bet parašysiu apie kambariokes. Nes daugiau neturiu apie ką rašyti. Ir papletkavosiu prie progos.

Nu nebent, dar galiu parašyti, kad turėjau prisipirkti batų ligoninei (čia nelabai dedasi bachilus, reikia palikinėti avalynę ir ją persiaudinėti. Viena vienam blokui, kita kitam blokui ir t.t.). Tai va toks ir nuotykis.

Šiandien Pievagrybių Pirkėja pagamino makaronų su savo pievagrybiais. Nu visai nieko. Studentiškai gurmaniška.

Mano maistas kambariokių nelabai vilioja.

Pagrinde tai vaisiai, daržovės (Mass der Dinge man jau du kartus akcentavo, kad batato neragaus. Vieną kartą miegodama). Užtat šiandien Pievagrybių Pirkėja pirmą kartą gyvenime paragavo kokoso. Ne, ne tų drožlių, kurias kiša į pačias lieviausias bandeles*, o būtent kokoso. Neseniai papasakojau, kad iš kokoso galima būtų padaryti Tikei namuką - reiktų padaryti kokosę skylę jai įlysti ir išgremžti iš vidaus kokoso minkštimą. Bet čia neradau tam įrankių.

Visgi, nupirkau kokosą, pademonstravau, kad viena iš trijų jo akučių paprastai nesunkiai atsikrapšto peiliu ir tada kokoso viduje esantį skystį galima supilti į puodelį. Patį kokosą suskaldyti, vidų išimti ir graužti. Skonis kaip kokoso. Nu rimtai - kaip kitaip apsakyti kokosą. Baltas, kietas, riebus daiktas, balto kieto riebaus skonio.

Pievagrybių Pirkėjai kokoso viduje buvęs vanduo pasirodė iš skonio panašus į morkų sultis.

Manau kitas mano kulinarinis veiksmas bus morkų sulčių spaudyba.

Mass der Dinge išreiškė gailestį mano dantims. Sugraužusi kokosą po to graužiau žalią morką. Nusprendiau pagailėti Mass der Dinge ir batatą palikau ramybėje. For now.

Dar papliurpėm keliomis temomis.

Viena iš jų buvo apie gyvybės reikšmingumą.

Pievagrybių Pirkėja išreiškė poziciją, kad bet kokio gyvo padaro gyvybė yra vienodai svarbi. Aš pasitikslinau ar jos nuomone Tikės ir mano gyvybės yra vienodai svarios. Ir taip, Pievagrybių Pirkėja išsakė, kad taip ir yra. Ir ne tik - netgi augalų. 

Sukūrėm hipotetinę situaciją, kurioje į namų augintinį (katiną) kažkas laiko nukreipęs ginklą ir sako "Arba jis, arba štai anas žmogus". Mass der Dinge į žmogaus poziciją dėjo įvairius asmenis - nuo atsitiktinio gatvės praeivio iki antro Hitlerio. Pievagrybių Pirkėja sakė, kad jokio skirtumo - visų gyvybės vienodos ir ji nemato skirtumo nušauti katiną ar žmogų. Mass der Dinge turėjo hierarchiją - tam tikrus žmones ji išmainytų į savo katiną.

Tuo tarpu aš niekaip negalėjau įsivaizduoti savęs leidžiančios nužudyti žmogų. Net antrajam Hitleriui leidau gyventi >_>

Man atrodo, kad dauguma baisiausių žmonijos nelaimių, tiek pavienių asmenų, tiek ištisų tautų gyvenimuose, įvyko dėl to, jog kažkas pradėjo galvoti, kad turi teisę spręsti kam gyventi, o kam mirti ir vertinti, kurio gyybė vertesnė ar kurio menkesnė. Manau nusikaltimai dažnai ir įvyksta dėl to, kad juos atliekantys žmonės tiki, jog vykdo teisingumą, jog atperka kažką, ką turėjo gauti, bet buvo neįvertinti.

Vienas valo žmoniją nuo šiukšlių, kitas susigrąžina lyties identitetą "patvarkydamas" kitą, dar kitas nužudo savo vaikus siekdamas garantuotai apsaugoti juos no to, ką jis pats patyrė ar mano, kad vaikai patris, trečias pasivogia pinigų, kurių jam reikia (nes jis vertas daugiau, arba kitas, iš kurio vagia, jų nevertas), kažkas nužudomas atsatyti garbei ir t.t. Aš negaliu pasakyti kurio žmogaus gyvybė yra vertingesnė. Man vertingiausia mano artimųjų gyvybės, bet suprantu, kad taip yra dėl to, nes jie mano artimieji. Taip pat suprantu, kad kitiems jų artimųjų gyvybės vertingiausios. Ir kad yra žmonių, kurių gyvybės atrodo kažkam visai nevertingos ir tokių žmonių, kurie vienas gyvybes vertina ne pačias savaime, bet dėl kažkokių jų savybių (pvz.: potencialo tapti kažkuom (ir tai leidžia iškelti ją aukščiau jau tapusio "niekuo").

Bet galiu drąsiai pasakyti, kad katino gyvybė nelygi žmogaus gyvybei. Katinas galbūt galvoja, kad žmogaus gyvybė nelygi katinui. Ir jeigu jis taip iš tiesų galvoja, tai žmones ir katinus skiria milžiniška praraja.

Praraja su bendru dugnu.

Nors Pievagrybių Pirkėja mėgino teigti, kad ji kitų gyvų padarų gyvybę iškelia iki žmogaus gyvybės vertės, bet aš niekaip negalėjau to įsivaizduoti.

Laikau žmogų gamtos dalimi, gyvūnu, suprantu, kad egzistuoja tokie dalykai, kai visgi iškyla būtinybė siekiant apsaugoti kitą nutrukti kažkieno (ar net jo paties) gyvybę (jo paties siekiant suteikti žmogui galimybę mirti būnant dar savimi ir oriai), (ir net, kai tai leistina įstatymiškai ar kultūriškai, tai jokiu būdu nepanaikinta nutraukime dalyvaujančių žmonių jausmų ir skausmo, klausimo ar atlikus tai buvo būtina (čia kontrolinių tyrimų, vizitų, rentgenogramų ar tiesiog paklausimo "kaip jautiesi" jau nebegali būti, tai gyvenimo sritis egzistuojanti šalia medicinos, tačiau ne kylanti iš jos ar dėl jos), bet negaliu įsivaizduoti kokį emocinį krūvį turėtų suteikti ne žmogaus laikymas gamtos dalimi, bet pačios gamtos laikymas žmogumi. 

Ypač daug sumišimo man sukelia tai, kad nors Pievagrybių Pirkėja ir teigia, kad visa gyvybė vienodai svarbi, bet pati perka mėsą, nesirūpina gyvūnais ir niekaip nekovoja už jų ar augalų teises.

Ji teigia, kad mėsos valgymas yra patogumas, kurio ji negali atsisakyti ir nemato nieko blogo tame, kad valgo mėsą. Aš iškėliau mintį, kad jeigu parduotuvėje gulėtų žmogiena ar jinai ją valgytų. Atsakė, kad taip. Ir kad mane suvalgytų, jei būtų badas.

Mes su Mass der Dinge iškėlėme abortų moralinį klausimą. Nes Pievagrybių Pirkėja dažnai pasisako prieš jų leidimą. Tuo tarpu mudvi su Mass der Dinge laikome, kad žmogus turi teisę į savo reprodukciją (o tuo pačiu ir galėjimą susilaukti vaikų nepriklausomai nuo to, kad kažkam tai būtų nepatogu)). Kova  prieš abortus turėtų būti vykdoma nesudarant sąlygų jų būtinybei, o ne su jais pačiais. Kiekvienos ligos geriausias gydymas yra prevencija. Ir čia ne tuščias lozungas visuomenės sveikatos gydytojams pasirodyti reikalingiems. Tai iš tiesų yra ir tą paliudys kiekvienas rimta liga sirgęs žmogus. Geriau jau būtų niekada nesirgęs, nesvarbu kaip liga būtų gerai praėjusi ir pasibaigusi.

O vat čia problemos jai nėra. Ta prasme - abortas labai labai blogai. Vištienos valgymas - visiškai pateisinama. Nors žmogus ir višta yra lygūs.

Mėginau dar daugiau vystyt diskusiją primindama kad ta skani mėsytė, kurią jinai valgo (jautiena, bet jos jinai diskusijos metu nevalgė) gaunama išprievartavus karves. Bulius apgaunamas, kad santykiauja su karve. Karvės dirbtinai apsėklinamos norimo buliaus sėkla, gimęs teliukas iš jų atimamas.

Pievagrybių Pirkėja tik nusijuokė.

Neabejoju, kad Pievagrybių Pirkėją mano požiūris į žmogų ir jo gyvyvę glumina ne ką mažiau, nei maniškis ją. 

Mass der Dinge po to užvedė diskusiją apie išprievartavimus, bet čia jau diskutavome daugiau dviese. Pievagrybių Pirkėja laikosi pozicijos, kad tokie dalykai nelabai egzistuoja ir kad nėra dažni. 

Diskusijos metu ji labiau domėjosi Tike, bet Tikė neatėjo padraugauti. Užtat Tikei vis labiau patinka Mass der Dinge. Nors jinai jos net nėra lietus, o Pievagrybių Pirkėja pamiršta uždaryti Tikės narvelio dureles ir Tikė toeriškai turi galimybę pabėgti nuo mūsų mėmiškumo.

 Štai man rašant šitą blogo įrašą iš kito kambario Mass der Dinge sušuko:

- Tavo žiurkė labai nori su manimi draugauti!!!

Aš : - Skamba kaip priekaištas.

- ČIA IR YRA PRIEKAIŠTAS.

:D Dar nusideginau dešinę ranką į mūsų dujinę viryklę. Mass der Dinge atsisako naudotis ja. Rašydama šitą įrašą skaudančia pūslėta rankyte suprantu ją. Vis dėl to ir rytoj ryte gaminsiuos valgyti ant jos. Jaučiuosi kaip koks mažas hobitas.

* čia būtent tos, kurių vienintelių dažniausiai lieka net po patekimo į lentynėlės "vakarykštės".

PS Tikė yra mūsų žiurkėnė.