Tas keistas nutikimas drakoniukui naktį

(Tuoj bus o nom nom nom riešutėliui)

Važiuojam su Tike traukiniu. Ji labai piktinasi, ir neveltui - jos miegamasis namukas į transportinį namelį netilpo, o kokios dėžutės slėptuvei neradau. Tai bent pridėjau daug plėšytų servetėlių ir dabar ji pakaitomis guli arba ant jų, arba po jomis.

Kol važiuojam dar baigiau skaityti Mark Haddon "The Curious Incident Of The Dog In The Night-time".

Visas pavadinimo raides parašiau angliškai, bo dabar labai tingiu galvoti, kurios ten pagal angliškas taisykles taip rašosi, o kurios ne. Šiandien buvau kažkodėl nusistačiusi žadintuvą ketvirtai ryto, bet kai prisižadinau niekaip negalėjau prisiminti ką norėjau veikti, tai dvi valandas žaidžiau Candy Crushą ir mąsčiau apie įvairias antinksčių patologijas.

Knygą nusipirkau Palangos turguje - ten yra sendaikčiais ir iš Britijos atvežtais šūdais vertingomis, bet jau naudotomis prekėmis prekiaujantys asmenys. Tai va, nusipirkau šitą knygą, kokį tai pornografinį romaną ir tekstų rinkinį skirtą besimokantiems rašyti grožinius kūrinius, o už viską sumokėjau 20LT, arba, Palangos valiuta, 4 vafliais "su viskuo", kas dar atitinka 8 rūkytus bučiokus (čia tokios žuvytės, kurias visi ten gaudo ir rūko, o tada parduoda turistams. Bučiokai primena ešerius ant steroidų.)

Nors ant knygų kampuose nenutrinti užrašai pieštuku leidžia įtarti, kad kažkada visas šitas gėris būtų atsiėjęs ~1 svarą ir tikriausiai dar mažiau atsiėjo tam žmogui iš kurio knygas pirkau.

Nu bet tai pervežimas.

Prekyba.

etc.

Tekstų rinkinį priglobė mano antra pusė, aš puoliau skaityti šitą, o dulkinimosi romanas kolei kas dulka po visokiais medicinos studentų mėgstamais lapeliais (užvakar vos nepadegiau namų fentanilio informaciniu lapeliu, bet niekam nesakykite ir geriau nemėginkite įsivaizduoti jo užsidegimo būdų).

Šią M.H. "T.C.I.O.T.D.I.T.N-T" puoliau, bo kambariokė (ji nusipirko švediškai Harį Poterį*) sakė, kad čia labai populiari knyga. Prisiminiau ją ir iš vienų pratybų, kur visi linksėjo, kad šitą knygą būtinai turi perskaityti, jeigu nori suprasti kas yra Aspergerio sindromas ir autizmas.

Tada aš labai klausinėjau tai apie ką ta knyga, klausdavau ar man patiks, kas sukeldavo jiems kokius tai siaubingus kosulius ir ūmią klaustrafobiją, taigi galvojau, kad knygoje yra kažkas labai siaubingo.

Gal ji apie žmogų, kuris turi Aspergerio sindromą, bet jam diagnozuojama šizofrenija ir apie jo pastangas apginti savo kritiškumą ir laisvę? 

O gal ji apie begalinį vienišumo jausmą ir didelį norą grįžti namo, į savo laiką ir savo planetą? O gal kažkas dar labiau šokiruojančio?

Tai va - čia knyga apie penkiolikmetį vaikinuką, kuriam nepatinka, kai jį čiupina, ir apie jo bandymą išspręsti šuns nužudymą, bei prie ko priveda visokie socialiniai žaidimukai.

Viskas parašyta pirmu asmeniu. Daugiau nežinau ką pridurti.

Tai išrašiau dvi pastraipas iš 199 skyriaus:

"And, for example, some people say how can an eye happen by accident? Because an eye has to evolve from something else very like an eye and it doesn't just happen because of a genetic mistake, and what is the use of half an eye? But half an eye is very useful because half an eye means that an animal can see half of an animal that wants to eat it and get out of the way, and it will eat the animal that only has a third of an eye or 49% of an eye instead because it hasn't got out of the way quick enough, and the animal that is eaten won't have babies because it is dead.

And people who believe in God think God has put human beings on the earth because they think human beings are the best animal, but buman beings are just ant animal and they will evolve into another animal, and that animal will be cleverer and it will put human beings into a zoo, like we put chimpanzees and gorillas into a zoo. Or human beings will all catch a disease and die out or they will make too much pollution and kill themselves, and then there will only be insects in the world and they will be the best animal."

Ir jas pamėginau išversti:

"Ir, pavyzdžiui, kai kurie žmonės klausia kaip akis galėjo išsivystyti atsitiktinai? Nes akis turėtų išsivystyti tik iš kažko labai panašaus į akį, o ne iš atsitiktinės genetinės mutacijos. Kokia tada būtų nauda iš tos pusiau akies? Tačiau pusiau akis yra labai naudinga - ją turinti gyvūnas gali pamatyti jį norinčio suėsti gyvūno pusę ir pasprukti, o pats tada suėsti jau nuo jo nespėjantį pasprukti gyvūną turintį tik trečdalį ar 49% akies. Suėsti gyvūnai neturėtų vaikučių, nes būtų negyvi.

Ir žmonės, kurie tiki Dievu, galvodamai, kad tai Dievas patalpino žmones ant žemės, tiki todėl, nes galvoja, kad žmogus yra geriausias gyvūnas. Bet žmogus yra toks pats gyvūnas kaip ir kiti. Jis evoliucionuos į kitą gyvūną, ir tas bus protingesnis, patalpins žmones į zoologijos sodus, kaip kad mes ten patalpiname šimpanzes ir gorilas. Arba žmonės išmirs nuo užkrečiamos ligos, arba žus nuo savo sukurto aplinkos užterštumo. Ir tada bus tik vabalai. Ir jie bus geriausi gyvūnai."

Jei turite šitą knyga lietuviškai, gaite nufotografuoti šios vietos lietuvišką versiją ir man atsiųsti (ar palikti nuorodą į nuotrauką komentaruose). Įdėsiu sulyginimui. 

* Mano antra pusė pagaliau sutiko perskaityti Harį Poterį. Labai džiaugiuosi, nes ji knygose įžvelgė tiesmukišką socialdemokratinių vertybių propagandą. Kas ta knyga ir yra. Dar joje yra burtinykų ir drakonų, bei vienas liesas vilkolakis, kurio visiems labai gaila.

Tikės transportinis narvelis

Pasibaigė mano du mėnesiai pašto dėžutės nuomos. Per tą laiką gavau:

• atvirukų nuo mamos.
• du atvirukus nuo draugo, kuriam zyziau apie savo dėžutę kiekvieną kartą, kai susitikdavome.
• vieną atviruką iš blogo skaitytojo Motiejaus.

Štai ir viskas. 

Grįžus į Vilnių išsinuomuosiu pašto dėžutę vėl.

Su telefonu šiek tiek įdomiau. Nebuvo nė vieno kvailo skambučio, nors galvojau, kad tik tokie ir tebus.

(Klaipėdoje tokio pobūdžio laivų tiuningas labai populiarus. Su šitu laivu nieko bendro neturiu.)

Planuoju prieš grįžimą į Vilnių pirmiau į jį parvežti žiurkėnę Tikę (paliksiu akylai sutuoktinio globai). Ta proga šiandien veterinarijos vaistinėje nupirkau jai mažuliuką transportinį narvelį, kuris atsidaro iš šono ir iš viršaus:

(Vienoje pusėje šiukšlynas, o kitoje jau kažką blogo nujaučianti Tikė)

Narvelis kainavo 25 LT. Jame taip pat buvo kokių tai visiškai beprasmių priedų:

1 - gertuvė, kurios veikimo principo niekaip nesuprantu. Joje nėra ratuko, kuris užkimštų vamzdelį ir neleistų vandeniui nutekėti, kai žinduoliukas jo neknibina gauti vandens.

2 - mažas bėgimo ratelis (manau tinka pelei).

3 - mandras gėlytės formos indelis maistui.  Šitas gal kažkiek ir prasmingas.

(Užtat spalvos suderintos!)

Prie progos dar nupirkau gražiausiai atrodžiusio graužikų pašaro (14LT už kg):

(Čia koks gazilionas maistinių dažiklių)

Ir pakabinamų skanėstų sudarytų praktiškai vien tik iš džiovintų žiedlapių (vnt. kainavo 3,5 Lt), bo Tikei kartais užeina ir ji susikaupusi per naktį tokio tipo skanėstą gražiai nuvalo ir sistemiškai sudėlioja jo sudedamąsias dalis.

(Įkišau ranką į narvą ir nufotografavau skanėstą maždaug iš Tikės pozicijos)

Prie išlaidavimo progos nustvėriau ir kviečių želmenų (4LT), kuriais Tikė džiaugėsi labiausiai - juos graužė, kniso, lankstė, pasikasė po dėžute ir t.t. 

(Papuošiau kiaulpienėm. Jos Tikės dantų rūstybę patyrė pirmiausiai)

(Tiesiog džiūgauju savo fotografavimo gabumais)

Klaipėda - penkta ir šešta diena - Ką primena kokoso vanduo

Šiandienos įrašas už dvi dienas! Nes iki šio viena diena vis atsilikinėjau. Nei šis, nei tas. Nors kažkiek ir anas.

Ai, ir nėra paveiksliukų. HAHA. Rašau jį iš daikto nemokančio įkelti paveiksliukus :D

Taigi prasidėjo išlauktoji internatūra. Ta jau tikroji. Ne šiaip slampinėjimas po miestą.

Dar tik dvi dienos buvo, tai per daug kažko ir negaliu pripasakoti.

Nors pastebėjau, kad didelė dalis pacientų, nepriklausomai nuo to kuom skundžiasi, baiminasi ar viskas gerai su jų kasa. 

Ūminis pankreatitas dažnai minimas ir anamnezėse. Dvi dienos labai trumpas laikas kažką pasakyti, bet, visgi, labai įdomu.

O įdomumas tame, kad ūminiu pankreatitu susirgti yra tuo pat metu ir labai sunku ir labai lengva. Taigi, čia arba regiono hiperdiagnostika (kiekvienas regionas turi savą, ar čia ar kur nors Kamčiatkoje), arba realus didesnis sergamumas šio organo ligomis, arba tiesiog taip sutapo (taigi tik dvi dienos buvo xD).

Sunku dėl tos kasos iš tos pusės, kad kasa velnioniškai naglas ir pasikėlęs organas. Žmogus gali daug kuom sirgti, daug ką gyvenime patirti, o kasą turėti kuo puikiausią ir gražiausią. Galbūt ir Jūs pajutę pilvo skausmą ar silpnumą pabudus negalvojate pirmiausiai apie kasą. Ir antriausiai. Ir trečiausiai. Gal net ketvirčiausiai.

Tačiau kaip visos naglybės ji yra labai neatspari dviem dalykams:

1) tyliam netikėtumui. Vat ėmė ir susirgo žmogus ūminiu pankreatitu. Nei iš šio, nei iš to. Iš tiesų tai kaltas koks nors super retas daiktas + dar kažkokios papildomos aplinkybės. Ir atominės kartais sprogsta. O tokį žmogų po to kalbina "o davai aš apie jus straipsnį į žurnalą parašysiu, ką?".

2) alkoholiui. Dažniausiai dideliam jo kiekiui per trumpą laiko tarpą. Čia žmogaus į straipsnį nekalbina. Nes tai dažna. Ypač tą specifinį laiko tarpelį su didelių švenčių ar pašalpų gavimo dienos.

Tai kol kas apie mokslus daugiau nieko ir nerašysiu.

Bet parašysiu apie kambariokes. Nes daugiau neturiu apie ką rašyti. Ir papletkavosiu prie progos.

Nu nebent, dar galiu parašyti, kad turėjau prisipirkti batų ligoninei (čia nelabai dedasi bachilus, reikia palikinėti avalynę ir ją persiaudinėti. Viena vienam blokui, kita kitam blokui ir t.t.). Tai va toks ir nuotykis.

Šiandien Pievagrybių Pirkėja pagamino makaronų su savo pievagrybiais. Nu visai nieko. Studentiškai gurmaniška.

Mano maistas kambariokių nelabai vilioja.

Pagrinde tai vaisiai, daržovės (Mass der Dinge man jau du kartus akcentavo, kad batato neragaus. Vieną kartą miegodama). Užtat šiandien Pievagrybių Pirkėja pirmą kartą gyvenime paragavo kokoso. Ne, ne tų drožlių, kurias kiša į pačias lieviausias bandeles*, o būtent kokoso. Neseniai papasakojau, kad iš kokoso galima būtų padaryti Tikei namuką - reiktų padaryti kokosę skylę jai įlysti ir išgremžti iš vidaus kokoso minkštimą. Bet čia neradau tam įrankių.

Visgi, nupirkau kokosą, pademonstravau, kad viena iš trijų jo akučių paprastai nesunkiai atsikrapšto peiliu ir tada kokoso viduje esantį skystį galima supilti į puodelį. Patį kokosą suskaldyti, vidų išimti ir graužti. Skonis kaip kokoso. Nu rimtai - kaip kitaip apsakyti kokosą. Baltas, kietas, riebus daiktas, balto kieto riebaus skonio.

Pievagrybių Pirkėjai kokoso viduje buvęs vanduo pasirodė iš skonio panašus į morkų sultis.

Manau kitas mano kulinarinis veiksmas bus morkų sulčių spaudyba.

Mass der Dinge išreiškė gailestį mano dantims. Sugraužusi kokosą po to graužiau žalią morką. Nusprendiau pagailėti Mass der Dinge ir batatą palikau ramybėje. For now.

Dar papliurpėm keliomis temomis.

Viena iš jų buvo apie gyvybės reikšmingumą.

Pievagrybių Pirkėja išreiškė poziciją, kad bet kokio gyvo padaro gyvybė yra vienodai svarbi. Aš pasitikslinau ar jos nuomone Tikės ir mano gyvybės yra vienodai svarios. Ir taip, Pievagrybių Pirkėja išsakė, kad taip ir yra. Ir ne tik - netgi augalų. 

Sukūrėm hipotetinę situaciją, kurioje į namų augintinį (katiną) kažkas laiko nukreipęs ginklą ir sako "Arba jis, arba štai anas žmogus". Mass der Dinge į žmogaus poziciją dėjo įvairius asmenis - nuo atsitiktinio gatvės praeivio iki antro Hitlerio. Pievagrybių Pirkėja sakė, kad jokio skirtumo - visų gyvybės vienodos ir ji nemato skirtumo nušauti katiną ar žmogų. Mass der Dinge turėjo hierarchiją - tam tikrus žmones ji išmainytų į savo katiną.

Tuo tarpu aš niekaip negalėjau įsivaizduoti savęs leidžiančios nužudyti žmogų. Net antrajam Hitleriui leidau gyventi >_>

Man atrodo, kad dauguma baisiausių žmonijos nelaimių, tiek pavienių asmenų, tiek ištisų tautų gyvenimuose, įvyko dėl to, jog kažkas pradėjo galvoti, kad turi teisę spręsti kam gyventi, o kam mirti ir vertinti, kurio gyybė vertesnė ar kurio menkesnė. Manau nusikaltimai dažnai ir įvyksta dėl to, kad juos atliekantys žmonės tiki, jog vykdo teisingumą, jog atperka kažką, ką turėjo gauti, bet buvo neįvertinti.

Vienas valo žmoniją nuo šiukšlių, kitas susigrąžina lyties identitetą "patvarkydamas" kitą, dar kitas nužudo savo vaikus siekdamas garantuotai apsaugoti juos no to, ką jis pats patyrė ar mano, kad vaikai patris, trečias pasivogia pinigų, kurių jam reikia (nes jis vertas daugiau, arba kitas, iš kurio vagia, jų nevertas), kažkas nužudomas atsatyti garbei ir t.t. Aš negaliu pasakyti kurio žmogaus gyvybė yra vertingesnė. Man vertingiausia mano artimųjų gyvybės, bet suprantu, kad taip yra dėl to, nes jie mano artimieji. Taip pat suprantu, kad kitiems jų artimųjų gyvybės vertingiausios. Ir kad yra žmonių, kurių gyvybės atrodo kažkam visai nevertingos ir tokių žmonių, kurie vienas gyvybes vertina ne pačias savaime, bet dėl kažkokių jų savybių (pvz.: potencialo tapti kažkuom (ir tai leidžia iškelti ją aukščiau jau tapusio "niekuo").

Bet galiu drąsiai pasakyti, kad katino gyvybė nelygi žmogaus gyvybei. Katinas galbūt galvoja, kad žmogaus gyvybė nelygi katinui. Ir jeigu jis taip iš tiesų galvoja, tai žmones ir katinus skiria milžiniška praraja.

Praraja su bendru dugnu.

Nors Pievagrybių Pirkėja mėgino teigti, kad ji kitų gyvų padarų gyvybę iškelia iki žmogaus gyvybės vertės, bet aš niekaip negalėjau to įsivaizduoti.

Laikau žmogų gamtos dalimi, gyvūnu, suprantu, kad egzistuoja tokie dalykai, kai visgi iškyla būtinybė siekiant apsaugoti kitą nutrukti kažkieno (ar net jo paties) gyvybę (jo paties siekiant suteikti žmogui galimybę mirti būnant dar savimi ir oriai), (ir net, kai tai leistina įstatymiškai ar kultūriškai, tai jokiu būdu nepanaikinta nutraukime dalyvaujančių žmonių jausmų ir skausmo, klausimo ar atlikus tai buvo būtina (čia kontrolinių tyrimų, vizitų, rentgenogramų ar tiesiog paklausimo "kaip jautiesi" jau nebegali būti, tai gyvenimo sritis egzistuojanti šalia medicinos, tačiau ne kylanti iš jos ar dėl jos), bet negaliu įsivaizduoti kokį emocinį krūvį turėtų suteikti ne žmogaus laikymas gamtos dalimi, bet pačios gamtos laikymas žmogumi. 

Ypač daug sumišimo man sukelia tai, kad nors Pievagrybių Pirkėja ir teigia, kad visa gyvybė vienodai svarbi, bet pati perka mėsą, nesirūpina gyvūnais ir niekaip nekovoja už jų ar augalų teises.

Ji teigia, kad mėsos valgymas yra patogumas, kurio ji negali atsisakyti ir nemato nieko blogo tame, kad valgo mėsą. Aš iškėliau mintį, kad jeigu parduotuvėje gulėtų žmogiena ar jinai ją valgytų. Atsakė, kad taip. Ir kad mane suvalgytų, jei būtų badas.

Mes su Mass der Dinge iškėlėme abortų moralinį klausimą. Nes Pievagrybių Pirkėja dažnai pasisako prieš jų leidimą. Tuo tarpu mudvi su Mass der Dinge laikome, kad žmogus turi teisę į savo reprodukciją (o tuo pačiu ir galėjimą susilaukti vaikų nepriklausomai nuo to, kad kažkam tai būtų nepatogu)). Kova  prieš abortus turėtų būti vykdoma nesudarant sąlygų jų būtinybei, o ne su jais pačiais. Kiekvienos ligos geriausias gydymas yra prevencija. Ir čia ne tuščias lozungas visuomenės sveikatos gydytojams pasirodyti reikalingiems. Tai iš tiesų yra ir tą paliudys kiekvienas rimta liga sirgęs žmogus. Geriau jau būtų niekada nesirgęs, nesvarbu kaip liga būtų gerai praėjusi ir pasibaigusi.

O vat čia problemos jai nėra. Ta prasme - abortas labai labai blogai. Vištienos valgymas - visiškai pateisinama. Nors žmogus ir višta yra lygūs.

Mėginau dar daugiau vystyt diskusiją primindama kad ta skani mėsytė, kurią jinai valgo (jautiena, bet jos jinai diskusijos metu nevalgė) gaunama išprievartavus karves. Bulius apgaunamas, kad santykiauja su karve. Karvės dirbtinai apsėklinamos norimo buliaus sėkla, gimęs teliukas iš jų atimamas.

Pievagrybių Pirkėja tik nusijuokė.

Neabejoju, kad Pievagrybių Pirkėją mano požiūris į žmogų ir jo gyvyvę glumina ne ką mažiau, nei maniškis ją. 

Mass der Dinge po to užvedė diskusiją apie išprievartavimus, bet čia jau diskutavome daugiau dviese. Pievagrybių Pirkėja laikosi pozicijos, kad tokie dalykai nelabai egzistuoja ir kad nėra dažni. 

Diskusijos metu ji labiau domėjosi Tike, bet Tikė neatėjo padraugauti. Užtat Tikei vis labiau patinka Mass der Dinge. Nors jinai jos net nėra lietus, o Pievagrybių Pirkėja pamiršta uždaryti Tikės narvelio dureles ir Tikė toeriškai turi galimybę pabėgti nuo mūsų mėmiškumo.

 Štai man rašant šitą blogo įrašą iš kito kambario Mass der Dinge sušuko:

- Tavo žiurkė labai nori su manimi draugauti!!!

Aš : - Skamba kaip priekaištas.

- ČIA IR YRA PRIEKAIŠTAS.

:D Dar nusideginau dešinę ranką į mūsų dujinę viryklę. Mass der Dinge atsisako naudotis ja. Rašydama šitą įrašą skaudančia pūslėta rankyte suprantu ją. Vis dėl to ir rytoj ryte gaminsiuos valgyti ant jos. Jaučiuosi kaip koks mažas hobitas.

* čia būtent tos, kurių vienintelių dažniausiai lieka net po patekimo į lentynėlės "vakarykštės".

PS Tikė yra mūsų žiurkėnė.