Rašau iš traukinio (vėlgi, kol kas
traukinio kava apsipyliau tik vieną kartą! Šiaip tai įrašą jau
parašiau, dabar laukiu kol traukinys privažiuos mobilų ryšį
turinčią vietą)
Važiuoju namo vienai dienai. Daug
džiaugsmo, pamatysiu antrą pusę.
Daug nepatogumo, nes turiu padėti
kompą ant priešais esančios kėdės atlošo ir dėl to jis
atsidūria labai žemai.
Bute, kur gyvame, radome
tarybinės literatūros. Panašu, kad esame pirmos ją apskritai
skaitančios, nes knygos atrodo visiškai naujos, nepaisant savo
garbingo amžiaus.
Viena iš jų yra apie
estetinį komunistinį lavinimą ir ten yra net visas skyrius apie
tai, kaip tokios situacijos žemina komunistinį žmogų. Viena iš
jų - negalėjimas dirbti susigalvojo darbo optimaliausiai
užtikrintomis sąlygomis ir kad bet kokio daikto kūrėjai turėtų
visada maksimaliai stengtis užtikrinti bet kokio darbo darbo
patogumą.
Ironiška.
Labai įdomios knygos. Iš
tų knygų, ypač medicininių, vakarais pasijuokiame. Kai kurių
ligų negydydavo vien todėl, kad jų gydymas būtų reiškęs, kas
komunizmas does not work. Tai žmonės jomis sirgę irgi nustodavo
work'ą. Dažniausiai tiesiog mirdavo. Nėr žmogaus - nėr
problemos. Žmogų panaikinti dar buvo galima laikant jį psichiniu
ligoniu. Nuo ko nukentėdavo ne tik politiškai sistemai
nepritariantys žmonės (ar tiesiog pakanakmai nuovokūs, kad būtų
potencialiai pavojingi), bet ir realiai psichinėmis ligomis
sergantys asmenys - ši medicinos šaka nebuvo vystoma, dvi
stigmatizacijos persidengdavo.
Kambariokės irgi važiuoja.
Nusprendžiau apie Pievagrybių Pirkėją
daugiau bloge neberašyti. Ji sako, kad jai nieko tokio, kad aš apie
ją rašau ir kad, net jeigu ji nenorėtų, kad vien dėl to
neturėčiau nustoti. Bet ji pati neskaito šito blogo, todėl
jaučiuosi nesmagiai, kad ji negali ateiti ir ant manęs supykti ar
pasidžiaugti ką parašiau. Kaip narcizė
savimyla nebematau didelio poreikio palikti Pievagrybių Pirkėjos
personažą, nes ji greičiausiai neskaitys nesvarbu ką apie ją
rašysiu.
Šiandien lindau prie visų ką tik
sugalvojau paklausti dėl tų ūminių pankreatitų ir visiems
nusibodau.
Atsimenate tą plakatą apie KTU, kur
prieš kelias dienas įdėjau? Delfis va net mano blogerės nuomonę parašė apie jį. Klausykit, nu aš tikrai žvaigždė ar ne? Jūrų tikriausiai, bet vis tiek.
Atsiklausė ar gali panaudoti, kas labai miela,
bet vis tiek nesuprantu, kodėl būtent mano ir kodėl būtent šią. Ir kodėl nerado normalios nuotraukos, apart tos, kurią padariau su mobiliaku.
Ten dabar virš šimto komentarų po
tuo straipsniu. Jie irgi įdomūs. Man labiausiai patiko vienas,
kuris apie tai, kad žmonės, kuriems kliūna tokie plakatai ieško
šiknoj razinų. O jei rimtai, tai kai prasideda komentarai, kurie neva protingi, iš serijos "o tai kodėl tada Nobelio premijų sąraše tiek nedaug moterų, a?", tai norisi facepalminti. Su šikna komentaras bent jau kažkiek kūrybingas, o anie, kraupinančiai naivūs.
Beje, delfio straipsnai visiškai
nedidina mano blogo lankomumo (čia jau ne pirmas kartas, kai jis
minimas tame portale). Delfio komentatorius tiesiog nėra linkęs
spausti nuorodas.
Išmėginau savo papigiaiskus
flomasterius. Pliurpdama su kambariokėmis paišiau drakono galvą.
Bandžiau nupiešti iki šiol nepieštą drakono snukio išraišką,
o patį darbą perkrauti, kaip kad ligoninėje, kurioje esame, yra
perkrauti kabantys paveikslai. Po to su kambariokėmis, įkvėptos
literatūrinių atradimų, svarstėme ar sovietinėje eroje šio
piešinio būtų užtekę šizofrenijai diagnozuoti.
Ryt-poryt nerašysiu, noriu parašyti
mokslo populiarinimo straipsnį į žurnalą. Prisirinkau
informacijos apie miegą, tai apie jį rašysiu.
Pabaigai pridėsiu nuostabų Keturkampio apskritimo komiksą apie naują KTU reklamą. Ir su tuo KTU tai jau baigsiu. Nusibodo jis man. Šiaip iš studentų girdėjau, kad vieta pati savaime nebloga, gana tolerantiška ir normali. O reklama blogiausia tuom, kad ji kopijuoja populiarų serialą ir dėl to nori jo populiarumą ir su juo jaunimo siejamas emocijas prigretinti sau. Gudručiai.
