Puslapiai

Rodomi pranešimai su žymėmis pirštai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis pirštai. Rodyti visus pranešimus

2013 m. spalio 20 d., sekmadienis

Artėjant Vėlinėms


Pastebėjau, kad yra labai daug žmonių, kurie su didžiausiu entuziazmu ginčijasi apie tai ar reikia ar nereikia uždrausti abortus. Dalis žmonių manančių, kad toks draudimas yra reikalingas laikosi pozicijos, kad žmogus yra žmogus nuo pat pirmos savo ląstelės. Tokios pozicijos laikosi ir dalis, manančių, kad abortų draudimas yra daugiau, nei nesąmonė. Šiame trumpame įrašiuke noriu parašyti ne apie abortus, o apie kitą su itin ankstyvu gyvybės nutrūkimu susijusią problemą, kuri darosi itin aktuali artėjant Vėlinėms.

(Jeigu labai jau norite mano pozicijos, tai draudimas, kaip problemos sprendimo būdas yra tolygus stručio galvos kišimui į smėlį. Jokia moteris nepastoja nuo oro ir niekas iš lempos nesugalvoja atsikratyti savo vaiku ar audiniais (žiūrint kaip traktuosi nėščios motinos ir vaisiaus santykį).)

Dalis žmonių, sakančių, kad ir negimęs žmogus yra žmogus, "žmogiškumu" svaidosi kaip jiems patogu ir persileidusių moterų netraktuoja taip pat, kaip netekusių jau gimusio vaiko, ypač kai persileidimas įvyksta tik po kelių dienų nuo moters sužinojimo, jog ji laukiasi. 
Jie gali pasmerkti moterį, kuri pasidarė abortą (net nesusimąstydami, koks skausmas ar baimė ją privertė tą padaryti), ir tuo pačiu pasišaipyti iš verkiančios ir susiimti negalinčios moters, kuri persileido šeštą nėštumo savaitę tuo parodydami, kad ląstelių gumuliukas nėra toks vertingas, kaip savarankiškas guguojantis struktūrizuotų audinių rinkinys.

Priklausomai nuo šalies persileidžia 20-25% visų nėštumų apie kuriuos moterys žino (ir dar maždaug tiek pat iki tol, kol yra galima sužinoti apie nėštumą rutininiais testais). Tarp skirtingų amžiaus grupių ir moterų skaičiai skiriasi - tai bendras vidurkis. 22 metų sveikai gyvenančios ir laimingos dėl nėštumo moters persileidimo tikimybė gali siekti tik 10%, 45-erių jau ~50%. Kai kurie persileidimai būna fiziškai neskausmingi ir pastebimi tik pakartojus nėštumo testus, kartais moteris žuvusio vaisiaus kūnelį pati pagimdo be jokių pastangų lovoje, vonioje ar tualete, kiti labai skausmingi ar reikalaujantys medicininio įsikišimo išvalant gimdą ar dirbtinai sukeliant priešlaikinį negyvagimio gimdymą (taip mažiau fiziškai žalojamas moters organizmas). Persileidimas gali sudaryti grėsmę moters gyvybei ir sveikatai, po jo dėl vienokių ar kitokių priežasčių moteris likti nevaisinga.

Vieni persileidimai tėra kažkoks "gumuliukas" mėnesinių kraujyje, kiti yra maži žmogučiai, dar visai neseniai matyti ultragarso ekrane besivartantys ir ražantys kojytės.

Persileidimas nėra retas dalykas. Didžioji dalis persileidimų įvyksta dėl nė nuo vieno iš tėvų nepriklausomų veiksnių - naujasis žmogutis tiesiog nepajėgia vystytis ir miršta. 

Jeigu reikalaujate, kad negimęs žmogus būtų mylimas taip pat, kaip gimęs, tai ir leiskite žmonėms mylėti - palaidoti, gėdėti ir atsiminti. 
Jeigu dvylikos ląstelių gumuliukas Jūsų nuomone turi teisę į gyvenimą, tai jis turi ir į mirtį, o ne tiesiog egzistavimo pabaigą. Kaip ir gyvenimo pradžią, taip ir jo pabaigą skirtingi žmonės vertina skirtingai. Religingam žmogui gyvenimo pabaiga gali būti tik po teisingų ritualinių laidotuvių - jeigu jo religija dengiatės neleisdami vieniems nutraukti nėštumo, nes kažkas jau yra žmogus, bet to paties žuvusio žmogaus neleidžiate palaidoti pagal tos religijos reikalavimus, tai mažų mažiausiai veidmainiaujate.

Nuotrauka iš internetų - moteris laiko ginekologo jai atiduotą jos žuvusį vaiką. Rodyklė rodo į jo pirštus. 

Pagal dabartinius Lietuvos įstatymus galima palaidoti tik nuo 22 savaitės gimusį negyvagimį (ir sveriantį >500g), o visi kiti traktuojami kaip medicininės atliekos ir turi būti sudeginti drauge su kitomis ligoninės šiukšlėmis. Įstatymas nėra toks dėl to, jog kažkas būtų nusprendęs, kad <22 savaičių būtų dar ne žmogus. Įstatymas toks yra dėl to, jog mūsų kultūroje žmonės laidojami į žemę ir jos nėra be galo be krašto daug (dabar, kai leista kremuoti galbūt dalykai keisis).

Bet patikėkite - joks gydytojas netraktuos Jūsų žuvusio vaiko kaip atliekos, jeigu jo paprašysite atgauti kūnelį ar jo audinius.

2012 m. balandžio 10 d., antradienis

Kodėl vonioje susiraukšlėja pirštai

"Labas ENORCA,  kodėl vonioje pirštai susiraukšlėja? Mano mama sako, kad oda išbrinksta vandenyje, nes per ilgai sėdžiu. Ar tai jai nekenkia (odai, ne mano mamai)? Anonimas 11m"

Iš tiesų - daug žmonių pastebi, jog sėdint vonioje pirštų galiukai (tiek ranktų, tiek kojų) susiraukšlėja. Viena iš hipotezių kodėl taip nutinka yra jog vanduo skverbiasi į raginį odos sluoksnį, jis suminkštėja ir pradeda raukšlėtis. Netgi kai kurios vaikiškos enciklopedijos pateikia būtent tokį paaiškinimą, pamenu pati esu skaičiusi.

Tačiau kai kuriems žmonėms pirštai susiraukšlėja net jei jie vaikšto po lietumi su skėčiu ar skuta bulves, o kitiems nesiraukšlėja netgi jei jie valandą guli šiltoje vonioje ir skaito knygą. Tretiems pirštai ima ir susiraukšlėja nei iš šio, nei iš to ir jie yra priversti slėpti rankas kišenėse. Kodėl taip nutinka?


Jeigu apžiūrėtumėte savo susiraukšlėjusius pirštus, pamatytumėte, kad raukšlelės nesimėto bet kaip - jos nepersidengdamos sudaro specifinį raštą, kuris kartojasi sudarydamos griovėlius einančius  link delno nuo piršto galiuko.
Tokiais gruoblėtais pirštais žymiai lengviau suimti daiktus vandenyje. Pavyzdžiui - vonioje žaidžiantiems vaikams pirštai taip susiraukšlėja daug dažniau, nei nežaidžiantiems, o suaugusiems jie susiraukšlėja tik į gulėjimo vonioje pabaigą, nepriklausomai nuo to ar jie sėdi vonioje 10 ar 40 minučių, bet tiesiog prieš išlipimą nusprendžia nusimuiliuoti, išsiplauti galvą - taigi taip lengviau suimti šampūno buteliuką ir muilą.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad taip pirštai susiraukšlėja tik jei esate sunerimęs ar stresinėje situacijoje - jie aiškina, jog įkritę į vandenį mūsų protėviai taip rodydavo savo gentainiams, jog nors jie ir neskęsta ar nešąla, bet jeims reikia šiokios tokios pagalbos išlipti iš vandens. Tiesiama ranka su raukšlėtais pirštais atrodydavo  itin gailiai. 

Tai ne kas kita, kaip paprastas odos refleksas. Lygiai taip pat, kaip odos plaukeliai gali pasišiaušti ne tik išėjus į šaltą orą, taip ir pirštai susiraukšlėti gali ne tik vandenyje.

Žmonėms, kurie yra patyrę sunkius rankos nervų sužalojimus vonioje sveikos rankos pirštai raukšlėjasi, o nesveikos - ne, nes toje rankoje yra nutrūkusios nervų skaidulėlės atsakingos už šį refleksą. Ir nors trauma gali būti ir net ne delne, o kur nors ties aklūne ar dar aukščiau, bet, jei nervas nutrauktas, tai ir signalo pirštams susiraukšlėti neateina, mirkyk kiek nori.

Taigi, brangus anonime, tavo pirštams tai tikrai nekenkia, bet mamą gal ir nervuoja, jei ji tokiais būdais bando tavo iškrapšyti iš vonios :)

PS - teorija, jog taip nutinka dėl odos raginio sluoksnio vandens "prisiriurbimo" nėra visiškai klaidinga, nes dalis vandens tikrai į jį patenka. Vis dėl to tam, kad dėl jo odos pirštai taip susibanguotų, pirštus vandenyje reikėtų laikyti taip ilgai, jog vėliau juos ištraukus iš vandens minėtas raginis sluoksnis tiesiog nusiluptų - žmonės todėl ir mirko pėdas vandenyje, kad vėliau lengvai nuluptų/nugręmžtų storą išbrinkusį raginį sluoksnį ir vėl džiaugtųsi rausvomis švelniomis kojytėmis :) Niekas gi neteigia, kad po vonios pirštai dar ir lupasi, tiesa?

2011 m. rugpjūčio 23 d., antradienis

Adermatoglifija - reta įdomybė

Sakoma, kad visi žmonės turi unikalius pirštų atspaudus.
Žinoma yra žmonių, kurių pirštų atspaudai daugiau ar mažiau sutampa su kitų žmonių.

Bet yra ir tokių, kurių pirštuose nėra iškilių odos linijų, kurios paliktų šiuos atspaudus.

Paveldima pigmentinė dermatopatija ar Naegeli sindromas yra ligų pavyzdžiai, kuriomis sergantys asmenys nepalieka pirštų atspaudų. Taip yra todėl, kad jų organizme yra sutrikusi vieno iš odą formuojančių baltymų gamybą ir jų organizmas tiesiog nesugeba šių linijų "užauginti".


(a iliustracija - kairėje pusėje žmogaus sergančio Naegeli sindromu pirštai, dešinėje - sveiko žmogaus. 
b iliustracija - jų pirštų atspaudų palyginimas. 
Šaltinis - Journal of Investigative Dermatology (nuoroda veda į straipsnį))

Be ligų yra ir taip vadinamoji adermatoglifija (adermatoglyphia), kurią vargu ar būtų galima pavadinti tikra liga. Šios būklės asmenims yra mutavęs SMARCAD1 genas, dėl to jie neturi pirštų atspaudų ir turi šiek tiek mažiau prakaito liaukų, bet nei vienas, nei kitas dalykas jų sveikatos būklės pastebimai nepaveikia, kadangi jų organizmas ne tai, kad negali užauginti šių mažyčių odos iškilumų, bet tiesiog jų neaugina :)

Daugiau galite pasiskaityti:
Mutated DNA Causes No-Fingerprint disease (žurnalistinė žinutė)
A Mutation in a Skin-Specific Isoform of SMARCAD1 Causes Autosomal-Dominant Adermatoglyphia  (mokslinis straipsnis)


2011 m. kovo 26 d., šeštadienis

Pasičiupk naują požiūro kampą.

Nežinau kas šios animacijos autorius, bet ji mane "kabliuoja".


Berninis buvo vos 23 metų amžiaus, kai pabaigė savo skulptūrą "Plutonas ir Proserpina". Sunku patikėti, kad tai - marmurinės skulptūros fragmentas, o ne gyvų žmonių nuotrauka.

Norėčiau tokio žiedelio.