Apie paauglius ir energinius gėrimus

[pirmiausia - dešinėje pusėje yra apklausa :D Rašau mokslo populiarinimo straipsnį, tai man tiesiog įdomus bendras įsivaizdavimas viena tema. Nesijaudinkite - jeigu skaitote šį įrašą, vadinasi pataikote į mano tikslinę auditoriją ir man yra svarbus būtent Jūsų įsivaizdavimas :) (galima rinkits kelis variantus, ar net visus)]

Penktadienį buvau labai įdomioje konferencijoje - "Lietuvos paauglių sveikatos aktualijos".

Tai buvo pirmas kartas, kai buvau konferencijoje skirtoje paauglių sveikatai. Ši žmonių grupė dažnai nustumiama į šoną :/ Pavyzdžiui, kai kažkur eina medicininė šneka apie vaikus, tai dažniausiai ji būna tik apie mažus vaikus (iki 3 metų), ar visai mažuliukus (naujagimius ir kūdikius*). Ir tada aš sėdžiu tokia "god damit".

Ne į temą, bet atkreipkite dėmesį kokio amžiaus vaikai vaizduojami ir apie kokius rašoma populiariosios spaudos mamyčių žurnaluose! Ar tėvai po kelių vaiko auginimo metų viską apie tai sužino kažkaip automatiškai?  Nebetenka entuziazmo?... Žinot, kaip kad kai turi naują telefoną - saugai ir globoji, bet po savaitės mėtai jau ant kiekvieno kampo ir čiupini taukuotomis letenomis :) Mistika man tie žurnalai.

Kai kalbama apie suaugusiuosius, tai paaugliai vėl užmirštami. Gyvenimo tarspsnis tarp 10-16 metų, kai tavęs baidosi tiek pediatras, tiek suaugusiųjų gydytojas medicinine prasme gali mažų mažiausiai... frustruoti. Pavyzdžiui daug ligų paliekamos "išaugimui", arba pasiplaunama nuo jų gydymo pasakymais "tau dabar hormonų audros", ir nors jos tikrai būna, nesudaro preteksto nesuteikti žmogui pagalbos dėl kitų jo sutrikimų, ar mokymo, nukreipimo kas galėtų padėti tas audras kontroliuoti.

Dar blogiau, kai ši žmonių grupė vertinama ne pagal jiems pritaikytus kriterijus, o pagal kitų grupių - pavyzdžiui elgesys bandomas paaiškinti iš suaugusiojo pozicijos ir dažniausiai susilaukia kritikos, kaip, mažų mažiausiai nelogiškas ar atitrūkęs nuo realybės, nors, vertinant iš paauglio perspektyvos, jis gali būti kaip tik labai tinkantis jo vystymuisi, prisitaikymui ir daug žadantis!

Konferencijoje buvo 13 pranešimų ir aš asmeniškai labai savimi džiaugiausi, kad sugebėjau visus klausytis įdėmiai ir tik pačio paskutinio viduryje pradėjau tikrinti kas facebook'e kokio nelaimingo katino keptuvėje nuotrauką įdėjo.
Anksčiau maždaug per konferencijų vidurį nebeiškęsdavau ir norėdavau bėginėti į Narniją, kad ir trumpam.

Man asmeniškai įdomiausias konferencijos pranešimas buvo apie energinius gėrimus ir paauglius, kurį skaitė G. Cibulskienė iš VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vaikų ligų klinikos. Toliau blogo įraše iš pranešimo panaudojau tik žinią apie įstatymo pakeitimą, bei energinių gėrimų sudėtį. Kitka yra mano pamąstymai, tai nėra medicinos profesionalo nuomonė ir negali būti tokia laikoma. Aš vėl primenu, kad skaitote mano asmeninį blogą  ir viskas kas jame pateikiama turi internetinių blevyzgų statusą :D Aš manau, kad esate pakankamai protingi į viską žvelgti kritiškai ir atsirinkti informaciją.**

(Iliustracija iš čia - visiškai nesusiję su tema, bet tiesiog įdomu, kai pagalvoji, kaip kai kurie žmonės supranta žmogaus energiją :) )

Kieno problema yra energiniai gėrimai?

Paauglių?

Mokytojų?

Šeimos gydytojų?

Tėvų?

Valstybės?

Mikės Pūkuotuko?

Nuo 2014 sausio 1 dienos, vaikų susibūrimo vietose bus draudžiama reklamuoti energetinius gėrimus ar kaip nors kitaip juos pateikti (pvz.: kaip renginio rėmėjus). Tai kas čia nutiko? Kodėl gi taip padarė? Gi energetinių gėrimų gamintojai skelbia, kad tuose energetiniuose gėrimuose kofeino tiek pat, kiek kavoje? Dar daugiau - dažnai to kofeino ten net mažiau!

Va čia ir iškyla problema - kas ir kiek to daikto yra energiniuose gėrimuose.

Kofeinas, kaip medžiaga, gali būti tiek labai naudingas, tiek žalingas.
Pavyzdžiui žmogui su nežymiu dėmesio sukaupimo sutrikimu jis padės nusiraminti ir susikaupti, kitam reguliuoti spaudimą, trečiam tiesiog tapti mažyčiu nekaltu nuodu kiekvieną rytą. Nedaug žmonių pripranta prie kofeino, kaip prie narkotiko, o apsinuodijimai juo (ar geriant kavą, ar vartojant kitokiomis formomis), yra labiau būdingi žmonėms, kurie jau turi psichinių sutrikimų, nei juos sukeliantys. Yra nustatyta koreliacija, kad energinius gėrimus vartojantys vaikai yra labiau linkę smurtauti ir agresyvesni, bet ne priežastingumas.

Jeigu energiniuose gėrimuose kofeino tikrai būtų tiek nedaug, tai jie negalėtų konkuruoti su didele dalimi limonadų, nes į juos taip pat privaroma kofeino. Ką jau ten su kava.

Energiniuose gėrimuose be kofeino dar yra guaranos, kuri nėra įskaičiuojama į kofeino skaičiuką sudėtyje. 

(Iš Wikipedijos)

Guarana yra 2-3 daugiau kofeino turintis augalas, nei kavos pupelės. Ar dabar pagaunate? Taip pat dedama visokių amino rūgščių. Jos dažniau ne tiek sukelia energijos pojūtį, kiek tiesiog pratina apgaudamos smegenis "kad čia geras maistingas daiktas", žmogui, kurio mityba neįvairi, pripratimas gali atsirasti su pagrindimu "taigi skanu :0 o nom nom nom", aliejinės kopūstpalmės ir t.t.

Energiniai gėrimai nesuteikia energijos. 

Jie tik apgauna organizmą tamsiame skersgatvyje paspardydami energijos ir savęs saugojimo sistemas. Visas cukrus ir kt. energiškai maistingi daiktai į juos dedami tam, kad neištiktų hipoglikeminė koma - būsena, kai organizmas taip išsekina greitai prieinamus energetinius resursus, kad jam gresia mirtis. Bet, kadangi energiniai gėrimai mažina apetitą, tai kartais jų vartotojai patiria tokius dalykus, arba bent jau numeta svorio. Jei kas nors dabar pagalvojote "hey, geras būdas mesti svorį!", tai nusipjauti koją irgi neblogas. Su energiniais gėrimais išsimėsinėsite ląsteliniame lygyje ir vėliau tą paslėpti gali būti sunkiau, nei pritaikyti kojos protezą :p

Kaipo daiktas energinis gėrimas galimas gerti dviem atvejais:

-) kaip pramoga. Pvz.: taip smagu pasigąsdinti ant amerikietiškų kalnelių. Čia gąsdinamas organizmas. Tik per dažnai ir smarkiai nereikia, kaip ir su kalneliais.

-) kaip būdas, kai kažkas yra svarbiau už sveikatą - pavyzdžiui vilkiko vairuotojui nuvažiuoti laiku iš taško A į tašką B.

Gal per smarkiai pasakiau ankstesniame tekste. 

Savaime energiniai gėrimai nėra blogis.

Kaip alkoholis ar nikotinas, cukrus, kokainas ir panašiai. Viskas turi turėti savo vietą, savo kiekį, savo laiką ir savo vartotoją. Tiesiog energinio gėrimo gamintojas yra suinteresuotas pelnu ir jis siekia, kad energinis gėrimas turėtų savo vietą visur, būtų neribojamas jo kiekis, tinkamas gerti visose situacijose ir bet kuriam žmogui. Ypač, jei tas žmogus turi atliekamų pinigų.

Paaugliai dažnai energinius gėrimus supranta arba kaip tiesiog kitokios rūšies limonadą (nors ir paprasto limonado dažnas vartojimas sargdina), arba kaip būdą turėti daugiau kontrolės gyvenime. Galbūt dalis mano skaitytojų dar neesate tame gyvenimo tarspnyje, kiti jį gal jau praėjote ir pamiršote, bet vienas iš paauglystės įššūkių yra susidūrimas su iki tol buvusios (tikros ar įsivaizduojamos) kontrolės netekimu ir naujos atsakomybės priėmimu. ~12 metų žmonės ypač nekontroliuoja savo energijos ir būdami visiškai sveiki gali dirbti iki išsekimo ir realiai nuo jo numirti (vėliau tai pavyksta tik turint akcentuotą asmenybę/asmenybės sutrikimą ar tokių daiktų, kaip energiniai gėrimai pagalba).

Energinių gėrimų gamintojai puikiai suprantą šią jaunų žmonių galios netekimo ir silpnumo baimę ir į ją ir taikosi - savo produktą pateikia kaip metodą turėti gyvenime daug kontrolės, kaip visur spėti, kaip viską padaryti, nes tik tada esi šaunus, tik tada trokštamas ir mylimas. Gerti energinį gėrimą yra lengviau, nei suprasti, kad negali padaryti visko, kad visada bus ko nespėsi, kad turėsi prisiimti atsakomybę už tai, ko nespėsi ir t.t. Energinis gėrimas padeda gyventi vaikystės logika - jei tik pasistengsi ir skirsi tam laiko/jėgų tai viską padarysi. Ne drambliuk, nepadarysi. Jei nori kažką pasiekti, tai dirbk ne daugiau, o dirbk gudriau. Ar rask, kas tą padarytų nesunkiai mainais į tai, ką tu jam gali padaryti nesunkiai. Jei dar nepažeisi įstatymų ir neprisidarysi priešų, gyvensi kaip inkstas taukuose.

Jei sveikai gyvenantis žmogus per gyvenimą važiuoja automobiliu, tai žmogus ant energetinių gėrimų yra tarsi pririštas ant virvės ir tempiamas paskui - kurį laiką spėja, bet tik kurį. Nė vienas energinis gėrimas neišsprendžia laiko ir jėgų neturėjimo problemos - jis tik ją trumpam paslepia. Suaugę tą dažnai supranta, bet paaugliai - ne. Paauglys taip gali žiotis per daug, nei gali atkąsti. Gerai, jeigu paauglys bus tik reklamos auka, pavyzdžiui galvos, kad natūralu, kad visi paskutinių mokyklos klasių moksleiviai geria, nes čia gi  "labai sunku", ar kad čia studento atributas, kad tokiu būdu jis spėja ir mokytis ir tūsintis (jis ir taip tą spėja, jei yra sveikas) ir t.t. - jis rizikuos "tik" savo sveikata. Bet, jeigu paaugliui tų energinių gėrimų tikrai reikės, kad jis spėtų su visais, kad kažką padarytų ir vietoje to, kad sustotų ir pagalvotų kur prasideda laiko ir jėgų neturėjimo ratas (pvz.: kodėl visi namų darbus daro 2h, o jis 8h?), tai jam, liaudiškai tariant "nuvažiuos stogas".

Pabaigai su energiniais gėrimais dar pridėsiu apie energinius gėrimus + alkoholį. Man yra tekę viešose vietose matyti tokių kokteilių ar girdėti iš pažįstamų, kad jie taip daro. Triukas yra tame - tu geri, pasigeri, bet nesijauti girtas.
Smagu, tiesa? Gal ir smagu, bet tokie žmonės daug dažniau padaro avarijų, ką nors išprievartauja/patys tampa aukomis ir t.t. Tada manyčiau visai nesmagu. 

Tokius kokteiliukus galima gerti, tik jei esi 100,01% įsitikinęs, kad nesergi jokiomis ligomis, neturiu didelės jų rizikos ir, kas svarbiausia, kažkur tavo smegenyse nesisuka mintys, kaip tu ką nors pasmaugtum. Vienas alkoholis didina riziką tokioms mintims materalizuotis, bet bent jau suteikia kažkokią tai "ble, koks aš girtas, einu namo" menkutę apsaugą nuo bent jau kitų žmonių gyvenimų griovimo.

Tokie kokteiliai yra labai naudingi alkoholio pardavėjams, nes paslėpdami subjektyvų girtumo pojūtį (iš šono žmogus tai vistiek atrodo ir elgiasi kaip girtas), labai padidina alkoholio pardavimus. 

Du pranešimai, kurie man taip pat pasirodė labai įdomūs, buvo Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos Doc. dr. S. Lesinskienės ir jos studenčių (J. Kostecka ir D. Germanienė), bei rezidentės (I. Viltrakytės) apie paauglių požiūri į savo kūną ir būdus, kaip paaugliai bando išlaikyti savo kūno formas.

(nuotrauka iš čia)

Apie juos daug nerašysiu, tiesiog norėjau paminėti, plius radau šitą baisiai fainą nuotrauką. Tokia graži mergina, ir dar "matuojasi" kitos gražios merginos užpakalį.

Dažnai besikeičiančios kūno formos paauglio traktuojamos taip pat, kaip kontrolės netekimas. 

Labiausiai teisingą savo kūno supratimą (ta prasme, kad esi kūnas, normalus ar storas, kai toks iš tiesų esi) veikia vienas dalykas - artimų žmonių turėjimas. Paaugliai, kurie gali pasipasakoti savo problemas, jos gali būti išklausytos ir gauti tikrų patarimų (o ne "ai, tai tau čia tik dabar taip atrodo. Užaugsi, pamatysi, kad viskas kitaip), turi nepalyginti mažesnę tikimybę turėti iškreiptą požiūri į save, nei tie, kurie gali pasikalbėti tik su draugais, antromis pusėmis, kurios gi dažniausiai irgi yra paaugliai ir lygiai taip pat kapanojasi tose problemose :/

Dar buvo paminėta, kad paauglių dietos dažnai neracionalios ir ganėtinai makabriškos ar net grįstos maginiais įsivaizdavimais (pvz.: bananai lieknina). Daliai paauglių atrodo, kad dietos negali būti kenksmingos, o tie, kurie supranta, kad yra kenksmingos mano, kad taip patirs mažesnę blogybę, nei patiria dėl jų nuomone netinkamų kūno formų.

Paaugliškoje mąstysenoje tokie argumentai, kaip "vyras paliko, nes nesidažė", ar "stori žmonės tiesiog negali savęs kontroliuoti" yra labai svarūs. Ir, jeigu paauglys paliekamas vienas su tokiais įsivaizdavimais, jis gali su jais ir likti - užaugti fiziškai, bet emociškai vis dar likti paaugliu. Neišspręstas problemas bandyti neigti (pvz.: aiškinti, kad kūno formos iš viso nėra svarbios, ir kad kas jas laiko svarbiomis yra nevykėliai), arba bandyti spręsti suaugusiojo sprendimo būdais (pvz.: nuolatos darytis plastines operacijas). Bet nei problemos neigimas, nei sprendimas jai nepritaikytais būdais, jos neišspręs ir neleis bręsti toliau.***

* butiniam įsivaizdavimui - naujagimiu žmogus yra pirmą mėnesį po gimimo, kūdikiu - pirmus metus. Toliau skirstymai į gyvenimo tarspsnius mediciniškai ir pedagogiškai labai išsiskiria. Medikas vieną 16-metį gali traktuoti kaip visiškai subrendusią asmenybę, galinčią prisiimti atsakomybę už save ir auginti naujus žmones, o kitą 25-merių dar laikyti tam netinkamu, vadovaudamasis tam tikrais kriterijais ir abu žmones laikyti visiškai normaliais, jei jie abu vystosi darniai, tik skirtingais greičiais. Teisinėse ir pedagoginėse sistemose dažniau pirmiau žiūrima ne į biologinį/psichinį amžių, o paso duomenis :) ...

** Jei ne, tai gal norite paskaityti senesnius mano blogo įrašus? :D aš jų daug turiu. Davai, nesilaužykite :D

*** Kiekvienas žmogus yra vertingas, subrendęs ar ne. Gyvenimas nėra varžybos kas užaugs didesnis ir užaugs greičiau. gyvenimas yra išlikimo varžybos ir kartais kai kuriems žmonėms jų nesubrendimas gali net pasitarnauti.

Įvairios ligų paaiškinimo kilmės

Kai žmogus suserga vis visuomet mėgina sau kažkaip paaiškinti susirgimo priežastis. Nėra tokių žmonių, kurie šimtu procentų susitaikytų su mintimis apie ligą, lygiai taip pat, kaip tokio susitaikymo nėra su bet kokia kita mintimi. Jei taip būtų, tikriausiai kiekvienas iš mūsų patirtų Nirvaną ir tiesiog išnyktų susiliedamas su ja :)

Jei geriau panagrinėti ir pamąstyti kaip būtent žmonės patys sau, o dažnai ir kitiems, aiškina savo ligas, tai būtų galima išskirti kelis šių aiškinimų mechanizmus:

• Mechanistinis

Mechanistiniu požiūriu į ligą pasižymintis žmogus mano, kad susirgo dėl to, kad jo organizme kažkas "sugedo". 

Pvz.: po sunkaus valgio dešinį šoną diegia dėl akmens tulžies pūslėje; vėžys išsivystė, nes imuninės sistemos ląstelės nesusidorojo su mutavusia žarnyno epitelio ląstele; depresija ir nemiga kamuoja dėl seratonino apykaitos sutrikimo galvos smegenys ir taip toliau ir panašiai. 

Jei yra sutrikimas, turi būti ir priežastis. Jei yra priežastis, turi būti būdas ją pataisyti, o jei to padaryti nepavyksta, tai tuomet reikia priežastį pašalinti.

Mechanistiniu požiūriu pasižymintys pacientai labiausiai gerbia chirurgus ir kitus "rankų darbo" gydytojus, nes jie gali tiesiogine prasme įlįsti į žmogaus kūną ir pažiūrėti kas ten negerai (net jei to ir nesimato). Jie nenurimsta tol, kol netaliekamos rentgenogramos, magnetinio rezonaso, tomografijos, įvairių -skopijų ar kitokie tyrimai, kurių rezultatus jie galėtų apžiūrėti patys, liniuote pamatuoti dėmės dydį ar namie peržiūrėti savo kolonoskopijos vaizdo įrašą plačiaekraniame HD televizoriuje. Ligos priežastis turi būti  labai aiškiai įrodoma. Jei tai yra mažakraujystė, tai pacientui reikia žinoti ar ji  yra: dėl geležies pasisavinimo sutrikimo, dėl hemaglobino sintezės sutrikimo, dėl eritrocitų dalijimosi sutrikimo, dėl eritrocitų "išėjimo" iš kaulų čiulpų sutrikimo, ar dėl nematomo lėtinio kraujavimo kur nors į kokią nors kūno vietą ar dėl dar vienos iš tūkstančio priežasčių. O galbūt kelių? Kiekvienai priežasčiai reikalingas kitoks gydymas.

"Mechanistinis pacientas" nusivilia gydytoju, kuris negali jam paaiškinti jo ligos priežasties, jis nori gydytis ligoninėje su naujausia technika, dažnai savo tyrimus rodo keliems gydytojams, lygina jų išvadas. Pacientas jaučiasi kur kas geriau žinodamas kodėl jis serga.

Iš ligas gydančių asmenų mechanistiniu požiūriu dažniausiai pasižymi dauguma gydytojų.

• Energetinis

Energetiniu požiūriu į ligą pasižymintis žmogus mano, kad susirgo dėl to, kad jo organizme kažkas "išsiderino: kažko trūksta ar yra per daug". Pvz.: po sunkaus valgio dešinį šoną diegia dėl virškinimo fermentų trūkumo; vėžys išsivystė dėl antioksidantų trūkumo; depresija ir nemiga kamuoja dėl aplinkos taršos. 

Jei yra sutrikimas, turi būti ir priežastis. Jei yra priežastis, turi būti būdas ją sureguliuoti.

Energetiniu požiūriu pasižymintys pacientai labiausiai gerbia dietologus ir vaistininkus, nes jie gali pasakyti ko trūksta ir ką reikia vartoti. Jie nenurimsta tol, kol nepadaromi įvairūs kraujo, šlapimo ir kitokie tyrimai, kuriuose nurodomos kokių nors medžiagų koncentracijos: turi būti lapas su skaičiukais. Kuo daugiau skaičiukų, vadinasi tuo tyrimas geresnis. Jei tai yra mažakraujystė, tai toks pacientas nori vartoti geležį, vitaminus, valgyti daug mėsos, dėl viso pikto - vsiką iš karto, o jeigu gydytojas teigia, kad tai nepadeda, vadinasi gydytojas yra kaltas, kad laiku nepaskyrė viso to. Pacientas jaučiasi gerai kažką vartodamas.

"Energetinis pacientas" nusivilia gydytoju, kuris negali jam paskirti vaistų, ypač tokių, kokių kokius rodė per vaistus reklamuojančią laidą sekmadienio ryte. Energetinis pacientas esti puikus vaistinės lankytojas ir pirkėjas, lengvai susigundo ortopediniais čiužiniais, organizmo valymo procedūromis ir panašiais dalykais. Net ir nieko nesirgdami šie pacientai dažnai skundžiasi energijos nebuvimu, negalėjimu gerai išsimiegoti (diš čia ir pavadinimas - energinis).

Iš ligas gydančių asmenų energetiniu požiūriu dažniausiai pasižymi dietologai, homeopatai etc.

• Socialinis 

Socialiniu požiūriu į ligą pasižymintis žmogus mano, kad susirgo dėl to, kad kažkas kitas jam "pakenkė". Pvz.: po sunkaus valgio dešinį šoną diegia dėl to, kad žmona nemoka gaminti ir jos maistas nesuvirškinamas; vėžys išsivystė, nes maisto gamintojai mus nuodija; depresija ir nemiga kamuoja dėl to, kad Lietuvoje už tokią alga neįmanoma pragyventi  ir taip toliau ir panašiai. 

Jei yra sutrikimas, turi būti ir priežastis. Jei yra priežastis, reikia ją apkaltinti ir, jei tik tai įmanoma, dar ir atkeršyti.

Socialiniu požiūriu pasižymintys pacientai labiausiai gerbia tuos daktarus, kurie su pacientais sutinka, kad dėl ligos tikrai yra kaltas kažkas kitas. Tokie pacientai nori, kad daktaras pasikviestų jų artimusiuos ir paaiškintu, kokia auka yra pacientas, kad jį reikia mylėti ir saugoti. Jei tai yra mažakraujystė, tai pacientui norisi, kad daktaras paaiškintų apie ligą ir jo sutuoktiniui, atskaitytų jam moralą "kodėl nesirūpinai savo žmona/vyru, va dabar mantai - susirgo!".

"Socialinis pacientas" nusivilia gydytoju, kuris nesutinka leistis į paciento teorijas, jis nori gydytis pas gydytojus, kurie išrašo daug pažymų, paskiria invalidumą ir daro viską, kad tik kuo daugiau žmonių matytų kaip sunkiai pacientas kenčia. Tokie pacientai ypač mėgsta gydytojus, kurie teigia, kad dėl susirgimų (dažniausiai psichinių) būna kaltos vaikystės traumos, netinkamas tėvų auklėjimas ir panašiai.

Iš ligas gydančių asmenų socialiniu požiūriu dažniausiai pasižymi psichologai.

 

• Kosminis/Dvasinis/Karminis

Šiuo požiūriu į ligą pasižymintis žmogus mano, kad susirgo dėl to, kad jo organizmą kažkas "nužiūrėjo", arba, kad ligą kaip bausmę ar išbandymą atsiuntė aukštesnė jėgos. Pvz.: po sunkaus valgio dešinį šoną diegia dėl to, kad kaimynė nužiūrėjo; vėžys išsivystė, nes Dievas atsiuntė tikėjimo išbandymą ir tai yra proga išpirkti nuodėmes; depresija ir nemiga kamuoja kaip atpildas už praeito gyvenimo nuodėmes.

Jei yra sutrikimas, turi būti ir priežastis. Jei yra priežastis, yra, reikia paprašyt to, kas ją atsiuntė, kad jos nebūtų.

Šiuo požiūriu pasižymintys pacientai labiausiai gerbia gydytojus, kurių religiniai įsitikinimai sutampa su jų. Jei gali rinktis tarp dviejų ligoninių, jie renkasi tą, kuri pavadinta šventojo garbei, jei rankasi  tarp dviejų gydytojų, jie pasirenka tą, kuris nešioja kryželį ar kabinete turi ikonėlę. Jie nenurimsta tol, kol gydytojas nepripažįsta, kad jis negali nieko, o tik pats pacientas turi galią. Dažnai tokie pacientai nesikreipia į gydytojus iš  viso, arba po pirmo neinformatyvaus tyrimo meta gydymąsį. Jei tai yra mažakraujystė, vadinasi reikia užkalbėjimo dėl kraujo, arba reikia nuvažiuoti prie kokios nors šventos vietos ir apsišlakstyti jos šaltinio vandeniu.

"Dvasinis" pacientas dažniausiai gydytoju būna nusivylęs jau prieš pradėdamas gydymą.

Iš ligas gydančių asmenų dvasiniu požiūriu dažniausiai pasižymi dvasininkai ir ekstrasensai.

• Mišrus

Tobulas tiek paciento, tiek ir jį gydančio asmens požiūris į ligą. Jeigu perskaitėte visus aprašymus galbūt pastebėjote, kad jums labiau tinka vienas ar kitas, galbūt tik kuris nors vienas išskirtinai, o koks nors visai nepriimtinas ar net juokingas. Daugiausia sunkumų medicinoje iškyla tuomet, kai žmonės griežtai atsisako priimti kitą savo ligos kilmę, nei, kad patys ją įsivaizduoja arba juos gydantis gydytojas nesusimąsto apie kitą galimą ligos kilmę, nei kad jis įsivaizduoja. Net Lietuvoje pasitaiko žmonių, kurie miršta nuo labai lengvai pagydomų priežasčių, kurių net nebando gydytis, nes mano, kad jas jiems atsiuntė Dievas kaip bausmę ir tiki, kad liga pati pasitrauks taip pat stebuklingai, kaip ir atsirado. O kartais ligonių kasos sumoka šimtus tūkstančių litų už gydymą žmonių, kurie primygtinai teigia jaučiantys tam tikrus simptomus (dar niekas nesukūrė aparato, kuris pasakytų žmogu tikrai kauda ar ne, meluoja jis ar ne). Ir tik vėliau paaiškėja, kad viskas, ko tam žmogui reikėjo, tai ramunėlių arbatos ir šiek tiek meilės, kurios jis kitokiu būdu gauti nemokėjo (apmaudžiausia tokiais atvejais, kad jeigu suprastumėme ko mums iš tiesų reikia, tuomet ir patys tą gautumėme tą žymiai lengviau ir greičiau).

Žinoma tai jokiu būdu nereiškia, kad geras gydytojas turi skirti po ketvirtadalį savo dėmesio kiekvienai iš ligų atsiradimą aiškinančių teorijų. Jokiu būdu ne, antraip turėtumėm daugiau lavonų, nei duobkasių jiems.

Esu pastebėjusi, kaip gydytojai, žinodami kokie pacientai pas juos ateis, pakeičia ant sienos kabantį paveikslėlį į tokį, kuris yra priimtinas pacientui (mechanistinio požiūrio pacientui tai - žmogaus organų diagrama, energetinio - vaistų reklama, psichologinio - psichloginės pagalbos linijų telefonai, dvasinio - mažytis Jėzaus paveikslėlis), bet jie nepakeičia savo požiūrio į paciento ligą vien tik todėl, kad į ją būtent taip žiūri pacientas.

 

(paveikslo autorius - Cameron Gray)

Tiesiog šiandien kažkaip pagalvojau apie šitus dalykus.