Apie kuru

Vakar su Lapinu nuėjom į now Japan'ą, kur prisipirkome visokiausių lipdukų ir panašių šūdžiukų. Aš labiausiai džiaugiuosi sexy furry plakatu, bet dabar nesugalvoju kur tą monstraciją kabinti. Visgi tikiu, kad anas užves daug gilių filosofinių diskusijų apie tai kodėl katė turi papus. Šiandien renginys vyksta toliau ir dar galite spėti nueiti, netgi pamatyti gyvai Geležinę lapę ir gal net ją paliesti.

Kai kurie autoriai tokį renginį kaip now Japan'as pavadintų religiniu, nes dauguma jame besilankančių ir įvairiams fandom'ams (tam tikro filmo, komikso, knygos etc super gerbėjų visumai) priklausančių asmenų elgiasi labai panašiai, kaip kad elgtųsi religingi asmenys (čia atskyrus religingumą ir dvasingumą, kaip dvi skirtingas galimas žmogaus veiklas).

Užvakar buvome Gabrieliaus Klimenkos renginyje apie postapokaliptinės zombių religijos kūrimą ir kažkokiu tai būdu mūsų sukurtas "Darvinizmas" laimėjo. Jis buvo pats paprasčiausias ir skurdžiausias, palyginus su kitom religijom. O gal mes tiesiog turime religinių fanatikų talento.

Reginyje nuskambėjo žodžiai, kad niekas nėra tiksliai apibrėžęs kas būtent yra per daiktas religija, bet, jei norėtumėte tokią turėti (ar padaryti patys), tai joje turėtų būti keli esminiai dalykai:

-) Mitas

-) Dievybė ar dievybės (nebūtinai)

-) Šventraštis (gali būti ir žodžiu perduodama tradicija)

-) Šventykla (nebūtinai)

-) Maldos susirinkimai ir jų tvarka

-) Nuodėmės samprata ir ribos (bent minimali)

-) Patekimo ir iškritimo iš religinės bendruomenės sąlygos (kas gali, o kas negali ir kaip būti?)

Buvo ir viena atskira zombių religija, kuri siekė visus paversti zombiais (ar bent jau pamaitinti zombius) ir taip pagreitinti didžiojo proto iškilimą iš Žemės gelmių. Toje religijoje visi labai norėjo suvalgyti smegenis.

Taip bendriau paėmus, tai pati zombio idėja į mass media atėjo iš voodoo, kuris irgi pakliūna į religijų sąrašą. Tik ten zombiai smegenų nevalgo. 

Po renginio galvojau, kad yra tokia liga kuru. Ji laikoma endemine (būdinga tik ten) tam tikriems Papua Naujosios Gvinėjos regionams, bet šiaip tai sutinkama visame Pasaulyje ir, vertinant istorinius šaltinius, panašu, kad trumpų ir mažų jos epidemijų pasitaikydavo visur. 

Ją sukelia specifinis prionas - tai toks baltymas, kuris radęs į save panašius perlanksto, kad jie būtų tokie patys, kaip jisai, o naujieji perlanksto naujus ir taip iki pat dugno. Visa to pasekoje nebėra nei originaliųjų kažkam naudingų buvusių baltymų, o taip pat pat pilna nenaudingų ir pavojingų šiukšlių. Jeigu laikyti, kad dauginimasis ir gaminimas į save panašaus yra būdinga gyvybei, tai taip išeitų, kad prionai yra gyvi. Bet šiaip tai niekas nėra to sutaręs. Prionas gali rastis organizme spontaniškai, pvz.: galbūt ir Jūs turite kokį nors neaktyvų geną, kuris dėl kažko pabustų ir sukeltų vieną iš prioninių ligų, o gal kokia nors kosminė spinduliuotė chirurgiškai preciziškai pataikytų būtent į tą vieną baltymuką, kuris yra normalus, bet vat sukvailiotų. Visgi labai bijoti, kad taip nutiktų nereikia, nes čia medicininiai atitikmenys "išėjau į lauką ir gavau per galvą su meteoritu" ar "ėjau Neries pakrante ir koją nukando ryklys". Įmanoma, bet ir fantastiška tuo pat metu.

Dažniau jais yra apsikrečiama - paprastai suvalgius. Nors baltymai virškinasi, bet užtenka ir vienam prasprukti iš virškinamojo trakto ertmės giliau ir jis gali prigaminti gazilionus savo kopijų. Bet tinka ir kiti būdai - nuo kraujo perpylimo iki spermos patekimo į gimdą (ar tą patį skrandį).

Konkrečiai kuru buvo aprašyta ~1950 metus, nors tuose regionuose žmonės gyveno jau senai, o ir "atrasti" vakariečių buvo jau keliasdešimt metų. Iš ~10 000 žmonių turinčio regiono kiekvienais metais ~200 pradėjo mirinėti nuo keistos ligos, kuri prieš tai maždaug vienerius metus reikšdavosi vis labiau progresuojančiu kūno valdymo sunkumu, nevaldomu juoku, drebuliu, asmenybės nykimu, ir šiaip kvailėjimu ir emociniu neadekvatumu. Bet vat kažkaip išskirtinai mirdavo tai praktiškai tik jaunos moteros ir mergaitės. Vyrai, jei mirdavo, tai tik berniukai, kurie iki tam tikro amžiaus gyvendavo su moterų, o ne vyrų bendruomenės dalimi. ~1960 buvo susieta, kad kalta yra laidojimo ceremonija - kadangi ten gyvenę žmonės skaitė, jog kur nors kūną padėjus jį suvalgo šlykštūs mylėti nemokantys kirminai, o kaip nors deginti irgi nei šis, nei tas, tai išsikepdavo ir suvalgydavo patys, būtent moterys ir vaikai. Taip jie gaudavo baltymų, o paaiškinimas kodėl vyrams negalima buvo per tai, kad vyrų sielos silpnesnės, tai suvalgius kitą žmogų dar jo siela perims valdžią (tuo tarpu moteriška lytis per nėštumą demonstravo sielos stiprybę, nes jos vaiko siela neapsėsdavo, vaikas per žindimą, nes valgydamas motiną irgi ja netapdavo). Ypatingas skanėstas skaitėsi keptos riebios smegenys, kuriose blogojo priono buvo tikra bomba - būtent neuronai labiausiai nuo jo ir kentėdavo.

Neseniai Lietuvoje spaudoje buvo aprašytas atvejis apie nuo kitos prioninės ligos mirusį vyrą ir jo giminaičiai negali suprasti kaip ir nuo ko jis galėjo užsikrėsti. Atmetus atvejį, kad liga galėjo kilti jame pačiame (kas šiaip gana retas dalykas) iš tiesų tai progų apsikrėsti prionais dabar yra labai daug. Pvz.: paėmus vieną makio mėsainį jame mėsytės galima rasti iš keliasdešimt ar net kelių šimtų skirtingų gyvūnėlių. Į visokias dešreles ir kitokius pufibrikačius irgi gi keliauja mėsytė po viską sumalančio ir susmulkinančio aparato. Ne visi prionai pavojingi gyvūnams gali užpulti ir žmogų, o taip pat, vos tik užėjus galimai prioninei ligai ūkiuose gyvūnai naikinami be gailesčio (pvz.: kempinligės atveju).

Kliedesiai ir nieko daugiau

Tolimesniame tekste yra necenzūrinių žodžių.

Po vakarykščio blogo įrašo net keli žmonės rekomendavo perskaityti Zarrazos "Kliedesį". Asimenu, kai tik jis pasirodė internete, tai nė vienas kursiokas skaitė, bet tada kažkaip praleidau, nes dauguma jų skaito viską, kas nors kažkiek susiję su medicina ar bent jau sritimi, kurioje šie nori specializuotis. Ir labai didelė dalis tų knygų būna tiesiog meilės-seilės, kuriose medicina įkišama kaip marketinginis triukas, nes daliai žmonių medicina yra kažkoks mistinis ir kitoks pasaulis, su savomis taisyklėmis ir fizikos dėsniais.

Labai neblogas tas Zarrazos kliedesys.

Veiksmas vyksta ~1989 metus, herojus tris kartus patenka į psichiatrinę ligoninę, aprašo kaip su juo elgiamasi, kokie yra kiti ligoninės gyventojai. Knyga labai skiriasi nuo Vilio Normano "Beprotnamio" - pavyzdžiui V.N. knygoje herojui gydoma depresija, o jis nori dar daugiau vaistų, Zarrazos knygoje vaistais pacientams skiriami siekiant vieno - juos perdozuoti taip, kad arba jie nieko nebegalėtų padaryti, arba patirtų fizines ir psichines kančias, kuriomis būtų galimas juos, na, dresuoti. Dresūrai taip pat naudojami narkotinį efektą duodantys vaistai, kad nuo jų priklausomi pacientai padėtų mušti, pririšti ar tiesiog dirbti buties darbus ligoninės darbuotojams.

Knygą galbūt verčiausia perskaityti ne tiek dėl medicininės pusės, kiek dėl istorinės. Tokią pat knygą būtų buvę galima parašyti apie bet ką, darbą gamykloje ar vaikų auklėjimą, nes režimas buvo palietęs apskritai visas gyvenimo sritis, ir dar ilgai po to daug žmonių guodėsi, kaip anksčiau jiems buvo gerai, nes turėjo galią, kai galėjo žmones valdyti gąsdinimais ir kankinimais, jų vagystės, kurias jie vykdė ne iš noro išgyventi, tada buvo toleruojamos ir panašiai. Tai viena iš tų knygų, kurias perskaityti reikia, kad nebūtų visokių "prie sovietų buvo geriau", nes nebuvo. Ir tų, kurie aiškino, kad buvo paklausti kodėl jie taip galvoja (gal tikrai jiems tokie dalykai patinka, nors dažniausiai tiesiog buvo jauni ir optimistiški).

Gal tik paminėsiu, kad knygoje autorius labai gerai pastebi, kaip pasikeitė požiūris į religiją - per labai trumpą laiką religija iš simptomo virto savaime suprantamu dalyku ir tie patys gydytojai, kurie spręsdavo apie sirgimą iš žmogaus maldingumo, dabar ne tik leisdavo melstis, bet dar ir patardavo tą daryti. Tai įvyko tik dėl to, kad tiems patiems žmonėms, ta religija visiškai nerūpėjo, o buvo tik socialinės kontrolės įrankis.

Kartais pagalvoju, kad įdomiai su ta religija Lietuvoje yra. Labai daug žmonių sako, kad yra tikintys, bet kai imi su jais kalbėtis, tai tas jų tikėjimas būna susijęs su dviem dalykais - baime išsiskirti ir nežinios baime. Jie tiki, nes nu visi tiki, jie galvoja, kad po mirties "kažkas" bus, nes kitaip mirti bijo (o ir su tuo dažnai mirti bijo).

9/10 atvejais kai žmogus man pasako, kad yra katalikas, ir aš jo paklausiu kokiai parapijai priklauso jis kažką numykia ir tada sužinau, kad iš esmės, religiją prisimena, kai arba reikia parodyti savo neišsiskirimą iš aplinkos (nueina į bažnyčią per didžiąsias šventes, ar per krikštynas, vestuves ar dar ką), arba kai jam labai labai blogai ir tada religijos prisireikia kaip kokio emocinio buferio. Negyvena jis didelėje mylinčioje tikinčiųjų šeimoje, tiesiog jo biologinė šeima irgi laiko save tikinčiais ir jam vistiek tikėjimo broliai ir seserys yra kažkokie svetimi žmonės, kurias pasitikėti per daug negalima.

Dar kartais toks žmogus religiją naudoja, kaip priemonę atsiskirti nuo savęs nepatinkančias grupes ir pasiteisinti, kad čia ne jis blogas, ir jis blogas net negali būti, kadangi kaip gali būti blogas žmogus, kuris naudojasi tokiomis didžiomis ir šventomis vertybėmis, kaip jis. Labai mėgsta įmesti kažkokį tai religinį autoritetą ir klausia, kaip tu, kad ir netikintis, abejuoji šiuo tikėjimo autoritetu. Nu rūgštele tu, nunykusi logikos spąstuose, komentaras vargiai randa kelią link liežuvio ir tik rankos iš bejėgiškumo nusvyra, kai supranti, kad jis tiesiog kartoja išmoktus dalykus nieko apie juos negalvodamas ir nemąstydamas, o kai nori pagalvoti, tai išmoksta naujų dalykų ir viskas.

Manau taip yra dėl to, jog jie jaučia labai didelį vidinį spaudimą būti "normaliems" ir taip nušauna du zuikius vienu metu. Labai saugus būdas taip pyškinti yra susidūrus su netikinčiu sakyti "o tu netiki??? Niekuo, niekuo netiki?", nes matote - jie tiki "kažkuom" ir taip yra priimtini ir netikintiems, kurie tada gali galvoti, kad nieko ten jie netiki, šiaip emocinės problemos. Taip pat tokie asmenys gali jaustis galintys būti priimti tikinčių, ypač jei religija, kuriai sakosi priklausą, skelbia, kad čia jau to užtenka, kad būtum užskaitytas, kaip tikintis xD 

Susidaro tokia situacija, kad kai žmonių klausinėji, tai tikintys bus kone visi, bet kai gyvenime reikės vadovautis tikėjimo tiesomis, kuriomis tikintys laikosi net neabejodami, šie žmonės ne tik dvejos, jie žinos, kad ne tik nesivadovaus, bet ir kiti, tokie pat kaip jie, to nedarys. Jeigu jų religija draus valgyti braškes, tai valstybė galės, kad ir premijas mokėti už braškių valgymą, tikintys jų nevalgys ir nevalgymą skatins per religijos skleidimą.

Žmonės, apie kuriuos kalbu, tikėjimo chameleonai, bandys pažaboti braškių valgymą draudimais ir gąsdinimais, galbūt net susidorojimais su braškių valgytojais ir netikinčiaisiais, skirs labai daug laiko ir jėgų kovai prieš braškes, o dėl visa ko ir kokias nors bruknes.

Tik sulčių užsimaniau per šitą savo kliedesį. Juk visa tai, ką rašau, tai tik kliedesiai, ar ne? Įkyrios, užvaldandčios mintys, kurios neatitinka tikrovės, kurios keičia elgesį, ir nesiduoda ištaisomos. Ir aš tiesiog, noriu, kad religingi žmonės kliedėtų savo religija. Baisu. Ir kodėl Jūs čia lankotės ir visą šitą skaitote? Gi paskui irgi kliedėsite.

 Štai keltas ištraukų iš "Kliedesio":

"Paaiškinsiu. Psichologas nuo psichiatro skiriasi kaip bybis nuo piršto. Psichologai gydymo neskiria, bet įvairiais nuobodžiais testais dulkina pacientams smegenis – atseit, atlieka tyrimus. Paskui rašo išvadas, koks yra ligonio mąstymas ar jo nebuvimas. Popierius su savo globalių tyrimų rezultatais atiduoda psichiatrams. Tie arba kreipia į šią rašliavą dėmesį, arba ne. Bent jau durniaus apie tai niekas nesiteikia informuoti (slaptumas durnyne – kaip raketų gamykloj). "
 

---

"O kas galėtų paneigti, kad visa ta Kamasutra yra Vatikano spectarnybų provokacija? Gal krikščioniško sekso instruktoriai specialiai tokios fignios prirašė, kad visokie iškrypėliai, norėdami visa tai išmėgint, vieną gražią naktį imtų ir nusisuktų sau sprandą, nusilaužtų stuburą ar kokį kitą organą… Arba tie Kamasutros autoriai buvo afigeni humoristai ir lūždavo iš juoko matydami savo aukas, mėginančias birbintis stovint ant ausų. Vienu žo iš to, ką galima atlikt paprastai ir nesiparinant, Indijos senoliai išlankstė meną, kaip viską apsunkint. "
-

--

"Pvz, gali sraigtasparnių pilotams treniruotę surengti,– tegul jie, pakibę su KA – 26 virš medžio, su grėbliais lizdus nukrapšto. "

Šitai tai net iliustraciją nupiešiau, kaip patiko. Istorija ten buvo tokia, kad herojui darbe (gaisrinėj) liepė su vandeniu numušti varnų lizdus, kad varnos nebegalėtų gyventi šalia oro uosto ir apšikinėti komunizmo šulų. Herojui su bendradarbiais užduotis nepavyko , nes varnų lizdai buvo per aukštai, o ir tuos, kuriuos suniokojo, varnos per naktį atgal susinešė.

"Vienam iš mūsų davatkų vaizdas ekrane tikriausiai padarė didžiulį įspūdį. O gal jis sugebėjo ten pamatyti žymiai daugiau negu ta sena dėžė rodė. Grįžo į savo palatą ir nusiėmė nuo antklodės baltą užvalkalą. Nusinešė jį į poilsio kambarį, susirado ten flomasterių ir apipaišė užvalkalą pliusais. Po to pradraskė užvalkale skyles ir užsimovė jį ant savęs. Iš šikano pasiėmė šiukšliadėžę ir užsidėjęs ją ant galvos, iš kažkieno spintelės nupiso čipsų pakelį ir bybėjantiems aplinkiniams pareiškė, kad jis yra kardinolas Žvačkis ir dabar visiems šv. Komuniją teks priimt. Man iškart pasirodė įtartina pagalvojus, ar mūsų Žvačkis skaitė šikane prie praustuvės kabantį skelbimuką: PASINAUDOJĘ TUALETU PLAUKITE RANKAS? "

Tai tiek va.
Dar sudėliojau Paryžiaus Dievo Motinos katedros modeliuką, kurio viduje yra led lemputės ir kai įjungi, kaitaliojasi spalvos. Vėliau aprašysiu. Dabar einu dažyti lubų eukaliptine spalva, o naktį manęs laukia budėjimas.