Nuspalvink drakoniukus (2009)

Kadangi persikrausčiau gyventi į naują vietą, ir gyvenu be galo studentiškai (suprask be baldų :D ), tai neturiu stalo piešimui. Vis dėl to kuo nors rankas užimti norisi, prisispausdinau spalvotų knygelių lapų ir spalvinu juos vakarais lovoje. :) heh, bet va ir skanerio jiems (ar naujiems piešiniams nuskanuoti neturiu). Ryt pažadu įdėti nuorodą į man labai patikusią spalvinimo knygelę, bet šiandien noriu parodyti savo 2009 metais perpieštą mėgstamiausią vaikystės spalvinimo knygelę - Daliaus Regelskio sukurtus kačiukus paverčiau drakoniukais (paveikslėliai pasididina ant jų paspaudus):

Viršelis

 

Velykinis lauknešėlis :>

 

O nom nom nom.

 “Aš tave matau” :D

 “Mano kėdė >:0″

 Koks gražumas prieš akis: tau drakonas pasakys! :D

Ta papūga visai skaniai atrodo…

Mano perpieštas drakonas visai neatrodo susijaudinęs. Kas gi jį varys? ;D

 O NOM NOM NOM >:B

 Drakonas paprasčiausiai alergiškas.

 :} greičiau vasara ateitų :D

 Nu, mamaaaa....

 

Ar šaltakraujui, ar šiltakraujui - radiatorius geras draugas :D

 Su gardžiu prakaito prieskoniu...

 Ramios žuvys - riebios žuvys >:)

Va taip va.

Violetinis fonas, kuris degina akis

Baigiau dar vieną portretą (paspauskite ant piešinio pamatyti didesnę versiją):

 (Personažas (c) Benjamin Cardenas)

Pieštas pagal užsakymą. RYŠKUS FONAS SPARDO SUBINES. ne?
Man šitas darbelis laaaabai patiko. Ne tik, kad buvo proga nupiešti daugybę žvynelių, bet ir nuspalvinti foną violetine spalva. O tai mano antra mėgstamiausia spalva bo oranžinės <3
Beje, kad man reikėtų mažiau rašinėti e-mail'ų-atsakymų, tai susikūriau štai tokią lentelę (nuoroda į ją bus ir mano blogo kairėje pusėje su dabartine laukiančių užsakymų eile). Aukščiau matomas drakoniukas buvo sudėtingas portretas :)

:D šiandien buvo nuostabus šeštadienis. Pusę savaitės maniau, kad šiandien reikės eiti darban, bet nereikėjo... oh yeah 83

Fosilijos V

Dar keli seni piešiniai:

Užrašų knygelės patobulinimas

Turėjau aš štai tokią baisią užrašų knygelę:

Kažkada ant jos tebuvo vienišas lapelis su užrašu "new life", vėliau atsirado ir mano pripieštas stiebelis tam lapeliui... Bet knygelė atrodė baisiai. Todėl paėmiau šiek tiek juodo akrilo ir nusprendžiau knygelės viršelį patobulinti:

Vėliau nusprendžiau paimti dar ir balto akrilo. Iš pradžių nupiešiau tiesiog apskritimą ant knygelės priekinio viršelio. Tuomet porą "spindulėlių" ir po 40 minučių turėjau jau štai ką:

Idėja gal kiek ir nuvalkiota, bet užrašų knygelei manau, kad tiks :)
Prieš plaudama juodą teptuką nuo jo turėjau nuvalyti juodo akrilo perteklių, ką ir padariau į pasidėtą po knygute lapą (kad stalo neištepčiau) - išėjęs rezultatas man irgi visai patiko, tai ir jį jums parodysiu:

Net kilo mintis ar su sausu kietu taptuku šiaip taip nepapaišius... bet ir taip tų idėjų devynios galybės :D

Prieš porą dienų nugaišo mano sraigiukas :< Visai pamiršau, kad jo rūšis tegyvena 1-1,5 metų (maniškis turėjo būti tikras senolis...). Kaip keista buvo... studijuojant mediciną žmogus kartais pamiršti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip natūrali mirtis, nes po kurio laiko vienintelė mirtis, kuri ima tave supti tampa tik kitų žmonių, o tuo pačiu ir tavo paties. Ir norisi kiekvienai jai rasti paaiškinimą - smurtinė trauma, DIK, miokardo infarktas - netgi ir ta, "natūralioji" mirtis, kuri tyliai atsliūkina miegant, dažniausiai tarp trečios ir ketvirtos valandos ryto, tokia neskausminga ir dažnai išsiilgta, atrodo turinti savo paaiškinimą, kaip tinklinio smegenų darinio "išsiderinimas" arba autonominės širdies reguliacijos sutrikimas. Visada atrodo, kad mus iš čia turi kažkas išstumti, išspirti, ištempti, išgrūsti, kad mes turime patapti nebereikalingais, nebenaudingais, nebepajėgiais, visada atrodo, kad mirtis turi iš mūsų gyvenimą atimti, o ne mes jai jį atiduoti. Pasąmonės kamputyje kirba įsitikinimas, kad natūrali mirtis kažkuo panaši į savižudybę ir gal dėl to mūsų visuomenė negali atsisakyti cigarečų ar persidirbimo, greito maisto ar jaunystės kulto, negali atsisakyti nieko, kas mums pakeičia tą nenusakomą natūralios gamtos žiaurumą su kuriuo susiduria gyvūnai, su kuriuo instinktų lygmenyje norime susidurti ir mes, kad jaustumėmęs esą gyvi pirmiausiai dėl aplinkos povekio, o ne dėl savo pačių vidaus. Norime vieną dieną būti "pribaigtais" gyvenimo, norime gyventi kovoje, kad suvokdami savo mirtį nesuprastumėme to, kad ji pirmiausiai egzistuoja vien tik dėl mūsų pačių gimimo. Išmesdama sraigiuką pajutau norą, kad jis būtų nudvėsęs dėl mano kaltės - kad būčiau pripilusi ne tos temperatūros vandens, nepašėrusi ar išmetusi. Dabar suprantu, kodėl kai kuriose pagoniškose kultūrose žmonės stengdavosi numirti ką nors darydami - kovodami, išeidami į mišką, kad juos sudraskytų žvėrys, patraukdami į kelionę "aplink pasaulį" arba pagalbos paprašydami genties šamano. Ir kodėl tokiose kultūrose, kuriuose iš pirmo žvilgsnio egzistuodavo toks žiaurus elgesys su nepagydomai sergančiaisias ir senyvais asmenimis, nebūdavo mitų apie pragarą ir žmogus nebūdavo kaltinamas vien tik savo gimimu (daug religijų turi "gimtųjų nuodėmių" sąvoką), o tuo pačiu ir savo mirtingumu, kuris būdavo laikomas ir jo trūkumu, ir bausme.

Gerai, reikia baigti čia blevyzgoti.

Taigi, šiandien užėjau į gyvūnėlių parduotuvę naujos sraigės.
Neturėjo.

Viename akvariume pamačiau didžiausią tuntą "akvariumų samanų" (ten šiaip ne samanos, bet žmonės jas taip vadina). Paprašiau pardavėjos, kad man parduotų šiek tiek. Pardavėje pažiūrėjo į mane, kaip į trenktą, pasakė, kad šitos piktžolės ir taip duos.

Parsinešiau namo, įdėjau į akvariumą, atitraukiau užuolaidą, kad patektų daugiau šviesos ir ėmiau laukti. Po kelių minučių pamačiau tai, ko ir norėjau:

Mažulytė mažulytė ampuliarija. Kol rašiau įrašą dar kokių 10 išlindo.
Dar užaugs :D

Demonas - pabaigtas

Atsimenate demoną, kurį prieš kurį laiką pradėjau piešti?
Štai jį ir pabaigiau:
Flomasteriai, spalvoti pieštukai ir šiek tiek balto akrilo.
Nepilnos 10 valandų darbo.

PS - Mantai, nerandu kaip tavo bloge parašyti komentarą :)))

Fosilijos I

Savo seną blogą po truputį trinsiu (arba jau esu ištrynusi, jei šį įrašą skaitote praėjus geram laiko tarpui po jo publikavimo. Kaip jau sakiau, trinsiu po truputį).

Suprantu, kad dauguma blogerių tokiu atveju jaustųsi tarsi lėtai žudydami save, bet man asmeniškai blogo formatas tuo ir yra patraukus - savo nepaprastu laikinumu ir trapumu. Ar kada susimąstėte kuo blogas skiriasi nuo tiesiog teminio (ar neteminio) puslapio, kuris paprasčiausiai yra reguliariai (ar nereguliariai) pildomas?
Blogas, kaip reiškinys, yra gyvas ir besikeičiantis. Jis nėra medis, kuris augtų, vešėtų, iki tol, kol pasiektų kritinį lygį ir turėtų arba griūti (tokiais atvejais blogo autoriui tiesiog nusibosta ir jis dažniausiai visą savo blogą ištrina, neretai tiek persisotinę pūvančio blogo nuodais, kad net apie kitų blogų skaitymą pagalvoti nebenori), arba jam turėtų išpūti jo šerdis ir mėginti dar kurį laiką leisti mažyčius leisgyvius lapelius (tokiu atveju blogų autoriai dažniausiai jaučiasi turį prievolę rašyti savo įrašus, pradeda nebežinoti apie ką rašyti, įrašai retėja, ir, kaip pasakytų kai kurie - "skystėja").

Blogas yra tarsi kūrybingo žmogaus minčių pieva (nesvarbu ką man besakysite, bet, mano nuomone, jei žmogus domisi kažkuo daugiau, jei bent mėgina rašyti blogą, aš drįstu tokį žmogų vadinti kūrybingu), kuris geba nuolatos keistis suvirškindamas senus savo įrašus, pateikdamas naujus, įtraukdamas kažką, kažką išmesdamas, prisimindamas ir pamiršdamas. Naujiems žiedams reikia ne tik vietos, bet ir trąšos, kurią dažnai lengvai galima gauti perdirbus seną.

Todėl, iš ištrintų savo senojo blogo įrašų pasistengsiu išsaugoti keletą senų dalykų, kurie man pasirodys verti dėmesio (šiandien tai buvo tik piešiniai), kurie man suteiks pasitikėjimo savimi.

Aš suprantu, kad šiandien šio mano naujo blogo skaitomumas galbūt tėra dešimtadalis to, kokį turėjo senasis ir jau atsirado žmonių, kurie man tuo bando badyti akis ir aiškinti, kad nereikėjo pereiti į blogspot platformą - mol - žiūrėk, Enorca, jau vien kiek komentarų sumažėjo! Tačiau aš stengiuosi visuomet prisiminti, kad aš pati turiu savas priežastis rašyti, jūs, jeigu skaitote mano blogą, ar tik akimis permetate mano piešinius, turite savas, o komentatoriai - dar kitas. Ir aš būčiau daugiau nei egoistiška tikėdamasi, kad galiu jums primesti savas priežastis ar idėjas (ar atvirkščiai), kad galėčiau savintis jus valdydama tai, ką galiu pateikti ir ką jūs galite stebėti (net jei ir tik keliasdešimt savo gyvenimo sekundžių).