Katės lopšys

(knyga iš bibliotekos. Šalia - mano mėgstamiausias puodelis su zuikių šeimyna :>)

Prieš porą dienų į rankas paėmiau Kurt Vonnegut'o "Katės lopšį". Kaip paėmiau, tai taip ir perskaičiau  vienu prisėdimu.

 Nes knyga yra labai, labai, labai gera knyga.

Autorius mėgino gintis magistrą antropologijoje Čikagos universitete, bet jam nepavyko. Tačiau tas pats universitetas jam vėliau suteikė tą laipsnį už šią knygą. Ir dabar kur netingi kaišioja, kad štai koks šaunus rašytojas baigė jų universitetą.

Hmm... Įdomu, Lietuvoje koks nors universitetas ar kolegija yra taip ar panašiai sugudravęs? ;)

(štai visiškai ne į temą glostomas žiurkiukas. Iš čia)

Tiep, apie knygą.

Iš tiesų tai bet kokie pasakojimai apie tai, kas joje vyksta, mano nuomone tik sugadintų malonumą ją skaitant, nes tai viena iš tų knygų, kur kuo mažiau apie ją žinosi, tuo daugiau krykštausi iš laimės ją beskaitydamas. Nes dar yra ir anos knygos, kur jeigu nežinosi kažkokių tai konkrečių detalių prieš pradėdamas jas skaityti tai iš viso nieko nesuprasi. Jos labai mėgsta daugintis kažkokiu tai keistu literatūriniu triloginiu pumpuravimusi.

Man šios knygos skaitymas vyko maždaug tokiais etapais:

1. O. Vonnegutas. Na gerai, paskaitysiu, apsakymai jo gi neblogi.
2. O neeee.... Čia bus viena iš tų saldžių seilių apie gyvenimo prasmės paieškas šiltuose kraštuose.
3. Hm. Kaip įdomiai ir tiksliai aprašinėja tam tikrus žmonių tipus...
4. Ale matai kaip.
5. Eina sau.
6. Kas bus toliau????
7. AAAA :0 Čia viskas gi susieina!!!
8. *šniurkšt* baigės :'(

Beeet... galiu išduoti, kad knygoje autorius aprašinėja savo sugalvotą religiją bokononizmą, kuri yra šiek tiek panaši į diskordianizmą.

Bokonistiškas eilėraštis iš knygos (vertėjas Vytautas Petrukaitis):

Tigras turi medžioti,Paukštis turi skraidyti,Žmogus - atisėdęs mąstyti:Kodėl? Kodėl? Kodėl?

Tigras turi numigti,Paukštis - nutūpti ant šakų.Žmogus turi tarti sau:Suprantu.

Lietuviškas vertimas šiuo atveju buvo tikrai geras ir maloniai susiskaitė. Palyginimui angliška to paties eilėraščio versija:

( (man lietuviškai net gražiau skamba)

Kaip ir dauguma religijų bokonizmas nepaseina be susigalvotų ir tik jam būdingų terminų. Pavyzdžiui: karasas - grupė žmonių, kurie vykdo tam tikrą Dievo valią. Jie gali būti skirtingų lyčių, amžiaus, išsilavinimo, netgi gyventi skirtingose Pasaulio dalyse, bet vienaip ar kitaip yra susiję.

Duprasas - tai karasas tik iš dviejų žmonių, jie dažniausiai susituokia ir netgi miršta daugiausia savaitės skirtumu.

Bokononizmas, kaip ir visos kitos "tikros" religijos susiduria ir su tokių terminų interpretavimo nesklandumais ;D :

""Kartais pul-pa - aiškina mums Bokononas, - būna tokia stipri, kad atimi žmogui žadą." Vienoje "Bokonono knygų" vietoje autorius žodį "pul-pa" verčia kaip "šūdaudrė", kitoje - kaip "Dievo rūstybė"."

Manes bokononizmas knygoje sužavėjo. Ne kaip religija ar jos parodija, o kaip autoriaus sugebėjimas žaisti su kūriniu. Ir be jo knyga būtų išėjusi gera, bet jis jai suteikia išskirtinio žavumo, ir parodo, kad autorius visai neblogai rimuoja ;)

Pabaigai, kas gi tas katės lopšys? Nežinau kaip šis žaidimas vadinamas lietuviškai tiksliai (knygos pavadinimas išverstas pažodžiui iš "Cat's cradle". Visgi esu vaikystėje mačiusi kaip jį žaisdavo kiti vaikai, o šiandien irgi karts nuo karto pamatau kur mieste ar ligoninėje, žaidžiant nuo visai suaugusių iki pensininkų.

Atrodo jis maždaug taip, nors turi daug visokių varijacijų ir varijacijyčių:

Internete galima rasti net kaip iš vieno šniūro su draugo pagalba taip susukti gražias gėles ar Eifelio bokštą...

O Jūs, ar darydavote štai tokius lopšelius kačiukams? :)

Drakonas ant rudo popieriaus

Nupiešiau dar vieną piešinį :D Šį kartą Novarock drakoną Nova, tik gal per daug neatpažįstamai "nustiliavau" o_O oh, well :)

Nuotraukos darytos maždaug kas valandą. Iš pradžių nusipiešiau drakoną paprastu pieštuku:

Tuomet pradėjau vedžioti tušu.

Tik kai apvedžiojau, atkreipiau dėmesį į tai, kad dešinėje pusėje juodos plunksnos daug "riebesnės", tai padėtį bandžiau taisyti kairėje fone pripiešdama kokį tai juodą "tribal" motyvą, o tuomet jis įkvėpė pripiešti ir foną raudonu tušu:

Po to dar šiek tiek balto akrilo. Ir štai, 5 su puse valandų darbo rezultatas:

Jei kas nors labai nekantrauja ir nori pamatyti tokias piešimo proceso nuotraukas dar preiš tai, kai piešinys yra baigtas, tai nuo šiol gali tą padaryti apsilankęs mano naujame tumblr'o puslapyje :D

Beje, nupiešiau dar vieną drakoniuką, šį kartą susikūriau asmeninį, kad jį galėtų nupiešti tie, kurie nori su manimi daryti taip vadinamą art-trade, ar šiaip man ką nors nupiešti. :) Pavadinau jį Holmu, nes kol piešiau kaip tik su antra puse žiūrėjome naują Šerloko Holmso filmą xD

Bėgantys arkliukai

:)
Bėgantys arkliukai:

eee... arkliukų tikriausiai nesu nė 10 kartų gyvenime piešusi... Vistiek jie į kokius tai drakoniukus panašūs išeina. :)

Rudo popieriaus manija

Šį savaitgalį pabaigiau du šaunius darbelius ant rudo popieriaus su juodu tušu ir baltu akrilu:

Pirmasis keliaus mano grupiokei, į kurios gimtadienį aš turėjau nueiti, bet sugebėjau pražiopsoti.
KAIP ĮMANOMA PRAŽIOPSOTI GIMTADIENĮ?...


ToT *verkia*

Na, bet piešinį ji vistiek gaus >:0 su priderintu rėmeliu.
Va taip va.

O jeigu ir jūs norite piešinio iš manęs nemokamai (koks viliojantis žodis), tai kaip tik siūlau 3 tokio pat stiliaus darbus - o salygos kaip tokį gauti štai čia (anglų kalba).
Nes jau seniai buvo kokia loterija iš mano pusės ;D

NOW GO GO GO!

Skylę, tau ne batoną

Nusipirkau batono ant kurio išdidžiai puikavosi  užrašas "sumuštinių batonas".

Koks tai skylių batonas, ne kitaip:

Nebūtų taip pikta, jei čia būtų pirmas kartas, kai šitame batone daugiau skylių, nei... na, pagrindo minėtiems sumuštiniams.

I do not approve.

Užrašų knygelės patobulinimas

Turėjau aš štai tokią baisią užrašų knygelę:

Kažkada ant jos tebuvo vienišas lapelis su užrašu "new life", vėliau atsirado ir mano pripieštas stiebelis tam lapeliui... Bet knygelė atrodė baisiai. Todėl paėmiau šiek tiek juodo akrilo ir nusprendžiau knygelės viršelį patobulinti:

Vėliau nusprendžiau paimti dar ir balto akrilo. Iš pradžių nupiešiau tiesiog apskritimą ant knygelės priekinio viršelio. Tuomet porą "spindulėlių" ir po 40 minučių turėjau jau štai ką:

Idėja gal kiek ir nuvalkiota, bet užrašų knygelei manau, kad tiks :)
Prieš plaudama juodą teptuką nuo jo turėjau nuvalyti juodo akrilo perteklių, ką ir padariau į pasidėtą po knygute lapą (kad stalo neištepčiau) - išėjęs rezultatas man irgi visai patiko, tai ir jį jums parodysiu:

Net kilo mintis ar su sausu kietu taptuku šiaip taip nepapaišius... bet ir taip tų idėjų devynios galybės :D

Prieš porą dienų nugaišo mano sraigiukas :< Visai pamiršau, kad jo rūšis tegyvena 1-1,5 metų (maniškis turėjo būti tikras senolis...). Kaip keista buvo... studijuojant mediciną žmogus kartais pamiršti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip natūrali mirtis, nes po kurio laiko vienintelė mirtis, kuri ima tave supti tampa tik kitų žmonių, o tuo pačiu ir tavo paties. Ir norisi kiekvienai jai rasti paaiškinimą - smurtinė trauma, DIK, miokardo infarktas - netgi ir ta, "natūralioji" mirtis, kuri tyliai atsliūkina miegant, dažniausiai tarp trečios ir ketvirtos valandos ryto, tokia neskausminga ir dažnai išsiilgta, atrodo turinti savo paaiškinimą, kaip tinklinio smegenų darinio "išsiderinimas" arba autonominės širdies reguliacijos sutrikimas. Visada atrodo, kad mus iš čia turi kažkas išstumti, išspirti, ištempti, išgrūsti, kad mes turime patapti nebereikalingais, nebenaudingais, nebepajėgiais, visada atrodo, kad mirtis turi iš mūsų gyvenimą atimti, o ne mes jai jį atiduoti. Pasąmonės kamputyje kirba įsitikinimas, kad natūrali mirtis kažkuo panaši į savižudybę ir gal dėl to mūsų visuomenė negali atsisakyti cigarečų ar persidirbimo, greito maisto ar jaunystės kulto, negali atsisakyti nieko, kas mums pakeičia tą nenusakomą natūralios gamtos žiaurumą su kuriuo susiduria gyvūnai, su kuriuo instinktų lygmenyje norime susidurti ir mes, kad jaustumėmęs esą gyvi pirmiausiai dėl aplinkos povekio, o ne dėl savo pačių vidaus. Norime vieną dieną būti "pribaigtais" gyvenimo, norime gyventi kovoje, kad suvokdami savo mirtį nesuprastumėme to, kad ji pirmiausiai egzistuoja vien tik dėl mūsų pačių gimimo. Išmesdama sraigiuką pajutau norą, kad jis būtų nudvėsęs dėl mano kaltės - kad būčiau pripilusi ne tos temperatūros vandens, nepašėrusi ar išmetusi. Dabar suprantu, kodėl kai kuriose pagoniškose kultūrose žmonės stengdavosi numirti ką nors darydami - kovodami, išeidami į mišką, kad juos sudraskytų žvėrys, patraukdami į kelionę "aplink pasaulį" arba pagalbos paprašydami genties šamano. Ir kodėl tokiose kultūrose, kuriuose iš pirmo žvilgsnio egzistuodavo toks žiaurus elgesys su nepagydomai sergančiaisias ir senyvais asmenimis, nebūdavo mitų apie pragarą ir žmogus nebūdavo kaltinamas vien tik savo gimimu (daug religijų turi "gimtųjų nuodėmių" sąvoką), o tuo pačiu ir savo mirtingumu, kuris būdavo laikomas ir jo trūkumu, ir bausme.

Gerai, reikia baigti čia blevyzgoti.

Taigi, šiandien užėjau į gyvūnėlių parduotuvę naujos sraigės.
Neturėjo.

Viename akvariume pamačiau didžiausią tuntą "akvariumų samanų" (ten šiaip ne samanos, bet žmonės jas taip vadina). Paprašiau pardavėjos, kad man parduotų šiek tiek. Pardavėje pažiūrėjo į mane, kaip į trenktą, pasakė, kad šitos piktžolės ir taip duos.

Parsinešiau namo, įdėjau į akvariumą, atitraukiau užuolaidą, kad patektų daugiau šviesos ir ėmiau laukti. Po kelių minučių pamačiau tai, ko ir norėjau:

Mažulytė mažulytė ampuliarija. Kol rašiau įrašą dar kokių 10 išlindo.
Dar užaugs :D

Jei turėčiau rentgeninį žvilgsnį...

Pastaruoju metu visko tiek daug buvo.

Bet visada taip. Visada visiems visko būna daug. Ir net jeigu atrodo, kad kažko trūksta, tai vėlgi - tą trūkumą galima įvardyti kaip kažko kito perviršį, nebepaliekantį nei vietos, nei laiko pageidaujamui dalykui.

Išmėginau baltą akrilą ant juodo popieriaus (apie 30 minučių darbas):
Invertuotos spalvos - atrodo irgi gana įdomiai:
Norėčiau, kad jo uodegiukas būtų ilgesnis...