Gyvačiaus nugalėtojas

woooo 8U atostoga!
Va ką šiandien nupiešiau ta proga - viso užtrukau truputį daugiau nei 3 valandas, nuskanavau maždaug po kiekvienos valandos darbo:

Piešiau su juodu markeriu, flomasteriais ir spalvotais pieštukais.
Viena jo ranka išėjo kokia tai per ilga O_o oh, well :)

Fantominės rankos

(Paspaudus ant paveikslėlio atsidarys didesnė versija)

Peržiūrinėjau visokių eskizų krūvą ir pastebėjau, jog vis paišau šitą pozą, ir vis (dažniausiai) nebaigiu tų pačių kūno dalių...

Le wha? :D

Beveik kasdien apsiprekinu tame pačiame prekybos centre. Nemažas toks, atrodytų, kad ten turėtų kasdien daugybė žmonių praeiti.

Šiandien už manęs stovėjęs vienas vyriškas kažkaip netyčia prieš mano prekes padėjo savo alaus butelį. Nepastebėjau to, bet kai kasininkė "skanavo" mano prekes, nuskanavo ir tą alaus butelį. Tiek aš, tiek už manęs stovėjęs vyriškis buvome išėję į nuosavas Narnijas ir to nepastebėjome, bet tik kad išgirstu pardavėję staiga klausiant "ČIA JŪSŲ?". Pasižiūriu, sėdi abiem rankom paėmusi tą butelį ir žiūri į mane didelėm akim. Aš ramiai pasakau "ne, čia tikriausiai šio pono", pardavėja su palengvėjimu atsidūsta, padeda butelį prie vis dar užsisvajojusio vyriškio prekių, pabaigia "skanuoti" mano prekes, atsiskaitau ir einu namo.

Beeidama susimąsčiau, kodėl pardavėja taip siaubingai nustebo, kad net metė visą savo darbą ir kone atsistojusi manęs paklausė ar tas butelis alaus tikrai mano. Tada supratau, kad kiek ten perku, tai eilėje visada būna 5-7 žmonės ir praktiškai visi visuomet perka bent po 1 butelį alaus, o jei prekinuosi ryte, tai dažniausiai būnu vienintelė be litrinio degtinės butelio... Keista, bet kai kasininkės kasdien susiduria daugiau mažiau vis su tais pačiais žmonėmis, jos ima juos įsidemėti ir susidaro įspūdį apie juos tikriausiai pirmiausiai iš jų prekių.

o_o

Prieš 2 metus kas kelias dienas priešpiečius pirkdavau vienoje mažesnėje vienam prekybos tinklui priklausančiai parduotuvytėje, tai joje mane aptarnaudavo be eilės, mat, kasininkių nuomone aš visada duodavau tiksliai ir be grąžos ir dėl to buvau nusipelniusi šios "privilegijos".

keep drawing from studio shelter on Vimeo.

Universitete pradėjome neurologijos ciklą.
Sunku, bet žiauriai įdomu.

Kavos?

Nupieštas per kelioliką minučių mano konspektų sąsiuvinyje ir vėliau nuspalvotas su GIMP'u per 5 minutes...
Įdomiausia yra tai, kad aš kavos negeriu iš viso.

Man patinka raudoni fonai.
Man patinka raudoni kostiumai.

(autorius Esao Andrews)

Jei būčiau vyras, devėčiau raudoną kostiumą kasdien.
It koks demonas su viena akim.

Jei turėčiau rentgeninį žvilgsnį...

Pastaruoju metu visko tiek daug buvo.

Bet visada taip. Visada visiems visko būna daug. Ir net jeigu atrodo, kad kažko trūksta, tai vėlgi - tą trūkumą galima įvardyti kaip kažko kito perviršį, nebepaliekantį nei vietos, nei laiko pageidaujamui dalykui.

Išmėginau baltą akrilą ant juodo popieriaus (apie 30 minučių darbas):
Invertuotos spalvos - atrodo irgi gana įdomiai:
Norėčiau, kad jo uodegiukas būtų ilgesnis...

Fosilijos I

Savo seną blogą po truputį trinsiu (arba jau esu ištrynusi, jei šį įrašą skaitote praėjus geram laiko tarpui po jo publikavimo. Kaip jau sakiau, trinsiu po truputį).

Suprantu, kad dauguma blogerių tokiu atveju jaustųsi tarsi lėtai žudydami save, bet man asmeniškai blogo formatas tuo ir yra patraukus - savo nepaprastu laikinumu ir trapumu. Ar kada susimąstėte kuo blogas skiriasi nuo tiesiog teminio (ar neteminio) puslapio, kuris paprasčiausiai yra reguliariai (ar nereguliariai) pildomas?
Blogas, kaip reiškinys, yra gyvas ir besikeičiantis. Jis nėra medis, kuris augtų, vešėtų, iki tol, kol pasiektų kritinį lygį ir turėtų arba griūti (tokiais atvejais blogo autoriui tiesiog nusibosta ir jis dažniausiai visą savo blogą ištrina, neretai tiek persisotinę pūvančio blogo nuodais, kad net apie kitų blogų skaitymą pagalvoti nebenori), arba jam turėtų išpūti jo šerdis ir mėginti dar kurį laiką leisti mažyčius leisgyvius lapelius (tokiu atveju blogų autoriai dažniausiai jaučiasi turį prievolę rašyti savo įrašus, pradeda nebežinoti apie ką rašyti, įrašai retėja, ir, kaip pasakytų kai kurie - "skystėja").

Blogas yra tarsi kūrybingo žmogaus minčių pieva (nesvarbu ką man besakysite, bet, mano nuomone, jei žmogus domisi kažkuo daugiau, jei bent mėgina rašyti blogą, aš drįstu tokį žmogų vadinti kūrybingu), kuris geba nuolatos keistis suvirškindamas senus savo įrašus, pateikdamas naujus, įtraukdamas kažką, kažką išmesdamas, prisimindamas ir pamiršdamas. Naujiems žiedams reikia ne tik vietos, bet ir trąšos, kurią dažnai lengvai galima gauti perdirbus seną.

Todėl, iš ištrintų savo senojo blogo įrašų pasistengsiu išsaugoti keletą senų dalykų, kurie man pasirodys verti dėmesio (šiandien tai buvo tik piešiniai), kurie man suteiks pasitikėjimo savimi.

Aš suprantu, kad šiandien šio mano naujo blogo skaitomumas galbūt tėra dešimtadalis to, kokį turėjo senasis ir jau atsirado žmonių, kurie man tuo bando badyti akis ir aiškinti, kad nereikėjo pereiti į blogspot platformą - mol - žiūrėk, Enorca, jau vien kiek komentarų sumažėjo! Tačiau aš stengiuosi visuomet prisiminti, kad aš pati turiu savas priežastis rašyti, jūs, jeigu skaitote mano blogą, ar tik akimis permetate mano piešinius, turite savas, o komentatoriai - dar kitas. Ir aš būčiau daugiau nei egoistiška tikėdamasi, kad galiu jums primesti savas priežastis ar idėjas (ar atvirkščiai), kad galėčiau savintis jus valdydama tai, ką galiu pateikti ir ką jūs galite stebėti (net jei ir tik keliasdešimt savo gyvenimo sekundžių).