Pavydo atvejis

Noriu papasakoti kaip man sykį iš pavydo vos užpakalis nenukrito ir aš pagaliau supratau padėkų naudą skaitytojui.

Sėdžiu aš sau smagiai vieną šios prabėgusios vasaros dieną, net neįtardama, koks siaubas tuoj mane ištiks po kelių minučių. Tik dzingt žinutė facebooke. Atsidarau o ten - pažįstamas knygą išleido. Iki tol ne vienas ir ne du draugai knygas buvo išleidę, į ką visuomet reaguodavau su džiaugsmu arba "meh", bet šį kartą tą žinia trenkė kaip plyta per galvą. Tiksliau kaip ta pati knyga. Tarsi kas nors būtų susprogdinęs leidyklą, tada tas jo veikalas gražia parabole praskridęs pusę Vilniaus, išdaužęs man langą ir šniojęs savo kieto viršelio kampu tiesiai į ploniausią smilkiniau kaulo vietą, o aš griūdama nuo kėdės dar užkabinusi koja stalinio kompo laidą ir jį ant savęs užsivertusi. Ai, ir dar prie progos būtų gabalas tinko nukritęs, nes taip man ir reikia.

(Paveikslėlis iš čia)

Ir aš tada niekaip negalėjau suprasti kas čia per jausmas man sukilo, ką man čia dabar su juo daryti. Atsistojau pavaikščioti ratais, o Tapkius gaudė man blauzdas treniruodamas savo tigriškus kovos įgūdžius. Neiškenčiau ir išėjau iš namų, nuvažiavau prie Lapino darbo, prastovėjau po langais kol baigė (na, dalį prasėdėjau šalimais esančiam coffee shop'e su trigubai saldžia vaniline latte, bet net ir tada draskiau servetėle į mažus gabaliukus ir atrodžiau iš šono tikriausiai kaip sugalvojusi pašaldyti kalakutą*). 

Galų gale Lapinas baigė darbą, aš prie jo pribėgau, greitakalbe išliejau kas čia įvyko, į ką Lapinas sureagavo "nu tai parašyk ir tu knygą, geez". O aš visa ARRRGGHSDFAASFDSF. Tada nusipirkome kiniško maisto ir atsisėdome ant suoliuko priešais sveikatos apsaugos ministerijos pastatą. Aš bandžiau valgyti savo krevetes su makaronais lazdelėmis, bet daugiau tik bandžiau, nes it koks nelaimėlis tubifeksas rangiausi ant to suoliuko. Žmonės ėjo pro šalį ir galvojo tikriausiai "vargšė motera, taip traukuliuoja, o dar ir nėščia". 

Kad būtų lengviau liepiau Lapinui man sakyti tokius dalykus:

"Tu labai protinga."

"Tu labai gerai rašai."

"Tai, kad neparašei knygos, nereiškia, kad nerašai gerai, svarbiausia, kad tau patinka rašyti pačiai." (šitą liepiau pasakyti kokius penkis kartus iš eilės).

Jis dar sakė "Nu tai parašyk ir tu knygą, jei taip jau nori." O aš tada sakiau "cit, laikykis instrukcijos".

Galų gale, kai šiek tiek apsiraminau ir nusilpo mano jėgos (šiame įvykyje buvo daug mosikavimo rankomis ir drebėjimo). Pradėjau spoksoti į dangų ir mane aplankė nušvitimas, ko gi aš ten pavydėjau.

(Iliustracija iš čia)

Nelabai svarbi man ta knyga, kaipo daiktas buvo. Knygą, kaip formatą labai vertina tie, kas tas knygas rašo/leidžia ir tie, kas jų šiaip nelabai skaito (tada fantazuoja, jog ten yra kažkas kokybiškai įspūdingiau, nei bet kurioje kitoje raidžių dėliojimo vietoje). O bet tačiau mano pavydas kilo dėl to rašymo džiaugsmo. To neapsakomo jaudulio, kuris ištinka, kai sėdi prie balto popieriaus lapo (ar ekrano) tada klepini klepini taip greitai, kad net veliasi pirštukai ir mėtosi raidės, o kai pabaigi, pastebi, jog dingo kelios valandos, jog tu visas šlapias, o tavo širdis muša 120 k/min. Kaip pilve skraido drugeliai ir tau nereikia perskaityti ką parašei, nebent labai smalsu, nes mažai įsivaizduoji kas čia ką tik nutiko. Bet, jeigu atiduosi redaktoriui ar paskelbsi ir taip, kaip yra, tai daug žmonių sakys, o wow, gerai čia pavarei. Haha, galvosi tu. Čia tik šalutinis produktas to gerumo, kurį apturėjau! Arba priešingai. Nuspręsi dekonstruoti daugybę kitų autorių kūrybos, sisteminai ją išskrosi, ląstelę po ląstelės susidėliosi po savo minties mikroskopu, kol galų gale, per kančias ir lėtą, dieve kokį lėtą ir skausmingą procesą, kažką užauginsi, į ką visi reaguos, o wow, gerai čia pavarei, ir tik tu vienas žinosi kokias savo ar Visatos nuodėmes išpirkai ir kam iš viso tu tuo rašymu užsiėmei. Sakysi žmonėm - nerašyk, jei tik gali ir tą tavo mintį gaudys visi, kurie nori rašyti iš tokių paskatų, kaip noro tapti nemirtingais, tapti garsiais, įrodyti, kad yra naudingi ir protingi ar kitokių šieno ravėjimo, bet ne tos kūrybos, apie kurią kalbu, variantų.

Tai aš pavydėjau to jausmo, nes pažinodamą knygos autorių ir žinodama, jog jis yra labai aistringas žmogus žinojau, kad ir kūryba jo turėjo būti atitinkamai tokia pati gaivališka ir smarki. Pavydas maišėsi su liūdesiu, jog praeityje turėjau tiek progų su tuo žmogumi bendrauti kaip autorius su autoriumi, o jis slėpėsi, knysliukas, nesirodė, kad gal jausti kūrybos džiaugsmą. Gal ir pats nežinojo, kad tą moką.

Kai jau visas maistas buvo suvalgytas, ir mes tiesiog sėdėjome toliau ant suoliuko, glebėsčiuodamiesi, o Lapinas mane toliau guodė, dabar jau be mano instrukcijos, pamačiau kaip virš senamiesčio stogų kilo oro balionas. Toks geltonas geltonas su užrašu "Gariūnai". Ir tada prisiminiau, kad gi mano pavydo objektas turi kaip po ir žmoną. Tokią ramią, smulkią moterytę, geltonais kudlotais plaukais, tokiais pūstais, kad jeigu vėjas papūstų, tai nupūstą ją it kadagį klajoklį dykumoje. Ir nuriedėtų ji į tolį nesipriešindama, nes yra ramiakė ir gerietė, kaip reta. Ir taip keista, kad jų poroje tokia dinamika, pagalvojau, kad jos kūrybos džiaugsmas būtų visai kitoks.

Ir tada man jau kita plyta mintis vožėsi į kitą smilkinį. Tikriausiai visą šią kančią buvo sukėlęs elementariausias gliukozės trūkumas ir smegenys dirbo puse pajėgumo palikusios vieną pusrutulį šefuoti. O po kavos ir druskingų jūros gėrybių nubudo kitas, apsižiūrėjo ir pasakė "vaje".

Suvokiau, kad aš čia perkėlinėjau ir fantazavau apie tą žmogų ką aš pati jausčiau rašydama, aš galvojau, kad jis knygą rašytų lygiai taip pat, kaip ir aš. Ir kad ten, jei jau taip norėjau, galėjau suformuoti visai kitokį perkėlimą - kad jis vis pasakodavo, pasakodavo savo antrajai pusei koks jis šaunus ir fainas yra (kad ir ne tiesiogiai), o ji žiūrėdavo į jį savo didelėm žydrom it kūdikio blizgiom žydrom giliom akim (jos gali būti ir žalios, neatsimenu tiksliai), suklapsėdavo ilgom riestom blakstienom ir siųsdavo visu kūnu signalą "taip, aš žinau, gali nekartoti ir myliu aš tave ne už tai". Bet tada mano pavydo objekto galvoje sukildavo tiek abejonių, ar tikrai ji supranta ir, jei surpanta, ar gali tokia deivę, tokia tobula ir grakšti asmenybė jį už kažką iš viso mylėti? Kaip jam galėjo taip gyvenime pasisekti, už kokius karmos taškus likimas juos suvedė iš viso! Ir tada mano fantazijose jis suimdavo ją į savo tvirtą glėbį, išbučiuodavo jai veidą, kaktą, akis, išspjaudavo į burną įlindusį geltoną plauką ir jai pakrizenus, kad paleistų, nebeturėdavo kur dėti savo abejonių ir klausimų. Todėl viską transformavo į kūrybą, ėmėsi rašyti knygą ir, skyrius po skyriaus, duodavo jai skaityti, kad jinai negalėtų nuo jo silpnumo pabėgti, kad joks vėjas jos nenupūstų į šalį. Ir tada jai tekdavo sakyti tai, ką jinai jau tūkstančius kartų jam sakė ir kartojo, bet jis niekaip nesuprato.

Ir tada aš apsiraminau. Nes to pavydėti aš jau nebesugebėjau. Čia kaip pavydėti saulės rytinio pasikėlimo ar vakaro rasos gaivos. Ir nurimo mano širdis, grįžo iki tol buvęs džiaugsmas ir dargi pasidžiaugiau, kad štai, puikus žmogus išleido puikią knygą.

Po to, pasitaikius progai, nuskubėjau į knygyną ir prigriebiau tą knygą. Iškenčiau tik iki autobuso, kol išsipakavau iš celafaniuko, atsiverčiau pirmą puslapį ir ten buvo įžanga-padėka. Skirta tai baltapūkei smulkiakaulei mūzai ir aprašyta viskas, ką aš sufantazavau. Ir tada taip džiaugiausi, kad per naktį viską perskaičiau.

* cold turkey atvejis.

Cormac McCarthy "The Road" knygos apžvalga

Šiandienos paaugliška knyga buvo labai gera. 5/5. Žinoma mano vertinimas yra baisiai šališkas, nes man patinka siaubo literatūros žanras :v

Apie šitą knygą sužinojau iš vieno savo skaitytojo, kuris ją gavo iš savo sūnaus - anas per kelias dienas pasidarė "keistas" ėmė klausinėti savo tėvo kas būtų, jei jis numirtų, ar tėvas į darbą eina todėl, kad nori, ar todėl, kad jų šeimai reikia pinigų ir panš. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad vaikio sporto būrelyje visi bernai skaitė šitą, nes "ten gerai parašyta kaip mąsto tėčiai".

Ach tie tėčiai, paslaptingi ir tylūs sutvėrimai.

Knygos autorius, beje, knygą taip ir parašė - keliaudamas su savo sūnumi ir matydamas įvairius miestus ėmė fantazuoti kas nutiktų jo sūnui, jeigu jo nebeliktų. Grįžęs namo prisėdo ir lengvai parašė šią nedidelę knygelę pirmiausiai savo vaikui. 

Veiksmas vyksta po apokalipsės. Nėra aišku kas nutiko, bet Žemėje gyvybės praktiškai nebeliko, pilna tik pelenų ir pavienių išgyvenusių asmenų, bei gyvūnų. Tėvas su sūnumi keliauja į pietus, kur būtų šilčiau. Motina nusižudžiusi. Jie nuolat alkani (net žolė neauga), jiems nuolat šalta ir šlapia, jie nuolat serga. Kiekvienas dalį daiktų neša kuprinėse, o dalį turto stumia prekybcentrio vėžimėlyje, kurį, jei būtų užpulti, galėtų greitai pamesti ir pabėgti.

Autorius puikiai aprašo ką žmonės veikia. Šiaip visokiose distopijose skirtose vaikams ir paaugliams paprastai būna herojaus išskirtinumo ir gelbėtojo istorija. Bet čia jeigu sūnus kažkam ir yra išskirtintis, tai tik jo tėvui, nes yra jo sūnus. Kitiems jis geriausiu atveju mėsos konservas. Tėvas sūnų moko visokių dalykų - nuo skaitymo, iki naudojimosi ginklu, bet labiausiai drąsos ir ryžto ieškoti maisto ir rizikuoti, nors būtų ir labai labai baisu. Rytais pabudę jie kalbasi ką naktį sapnavo. Vakarais sūnus klausinėja įvairių etinių klausimų, tarpusavyje jie suformuoja savo religiją, jog yra "geriečiai", jog jie yra "ugnies nešėjai". 

Tai taip jie ir keliauja 200 psl., jokių super dramatiškų įvykių nėra (visa knyga vientisai kraupiai įtempta). Kažką randa, kažką suvalgo, nuo kažko pabėga, nuo kažko apsigina, kažkam padeda, kažkam pakenkia. Tačiau per visus tuos puslapius sūnus auga ir tėvas ima pastebėti, kad vaikas jau nebepasakoja visų savo sapnų ir minčių, kad formuojasi jo vertybės ir, nepriklausomai nuo to, kad skausmo ir nepritekliaus pasaulis yra vienintelis, kurį vaikas pažįsta, anas nuolat kalba ir elgiasi labai atjaučiančiai, labai rūpestingai ir gailestingai. Deja tėvas serga (aš spėju, kad plaučių tuberkulioze, knygoje aiškiai nepasakyta) ir jo būklė vis blogėja, jis jaučia artėjančią mirtį. Tuo pat metu jis supranta, kad tame Pasaulyje, kuriame jis gyveno, tokio amžiaus vaikas tiesiog pradėtų tolti nuo savo tėvų, užsiimti savo rekalais, nors tėvai dar ilgai ilgai juo rūpintųsi. O jo sūnui reikės ne tik nutolti, jam reikės gyventi apskritai be tėvo. Jis tikisi, kad galbūt sūnų ištiks paauglystės lūžis, kad jis pamatys ar supras kažką, dėl ko mes iš galvos visą tą gėrį ir ims jau nebe vaikiškai rūpintis savimi. Bet taip nevyksta. Ir jam tenka susitaikyti su tuo.

Tėvas miršta.

Kadangi knyga visgi vaikiška, tai sūnų ant galo randa krikščionių šeimyna ir priglaudžia, bando jį atversti į savo tikėjimą (jie būtent dėl jo ir išgyveno), bet sūnus jau subrendęs ir jis nepriima tikėjimo, jis turi religiją, kurią jam paliko jo tėvas. The end.

Perskaičiau ir dabar nusprendžiau dar sykį perskaityti Abraham Maslow "Būties psichologiją", nes abi šios knygos yra gana apie panašius dalykus - tik ši mano aprašyta yra apie motyvaciją gyventi ir poreikių patenkinimą vaikams iš tėvo pusės, apie tėviškas baimes ir rūpesčius, apie tai, apie ką ne visi gali kalbėtis tiesiai šviesiai, nes per sunku, o kita yra daugiau teorinė apie tuos pačius dalykus apskritai :v ir dėl to ne tokia baisi :p



ACDC liga

Yra liga, kurios sutrumpinimas yra ACDC.
Lietuviškai ji vadinasi sąnarių ir kraujagyslių kalcifikacijos liga. Šiaip tai įvairios kūno dalys kalcifikuotis gali prie daugybės ligų, bet čia yra liga, kuri būtent per tai reiškiasi. Ir reiškiasi smarkiai. Sergantieji turi dvi kopijas defektyvaus geno, dėl kurio organizme gaminasi labai mažai arba gaminasi neveiksnus baltymas CD73 - jis reikalingas adenozino monofosfatui atversti atgal į tiesiog adenoziną. Be jo ląstelės nebegali pasirpriešinti nuolatiniam kalcio bandymui sulįsti į ląsteles ir ten, susimetus į kristalus, pasilikti. Labiausiai kenčia arterijų sienelių ląstelės.

Paprastai liga pradeda lįsti tarp 20-30 gyvenimo metų (gali ir vėliau, jeigu kažkas panašaus lenda anksčiau, tai ten dažniausiai būna kita liga), pirmieji simptomai būna nepaaiškinami sąnarių ir plaštakų, bei pėdų skausmai. Vėliau prasideda raumenų skausmai, kokie šiaip būna būdingi sergantiems pažengusia ateroskleroze (liga, kai kraujagyslėse kalcifikacija vyksta dėl jų uždegimo).
Skauda smarkiai. Labai smarkiai. Gydymo praktiškai nėra - bandoma gydyti vaistais, kurie šiaip yra skirti kaulų ligoms gydyti. Eksperimentuojama su gyvūnėliais dėl kamieninių ląstelių terapijos, daug vilčių dedama į genų terapiją.

Paplitimas nežinomsas. Jeigu liga įtariama atliekami genetiniai tyrimai, nors paprastai užtenka simptomų ir kelių rentgeno nuotraukų - jose sergančiųjų kraujagyslės kartais geriau už kaulus matosi. O būna, kad ligą atrandama po traumos - kalcifikuotos kraujagyslės gali tiesiog sulūžti.
Dauguma atvejų įtariama šeimos gydytojo kabinete, kai nesiseka gydyti sąnarių skausmo (dažnai būna visokios ale pseudopodagros, kurių vaistai "neiima"). Po diagnozės patvirtinimo prognozės aišku ne kažką, bet galbūt bent jau psichologiškai lengviau, kai žmogus žino kas jam tiksliai yra.

muzikos ta tema:

ACHOO sindromas

Norit ką nors mediciniškai patrolinti?

Maždaug kas ketvirto lietuvaičio antroje chromosomoje yra bent viena kopija geno koduojančio autosominį dominantinį priverstinės helioopthalminės iškrovos sindromą. Angliškai jis vadinasi "Autosomal Dominant Compelling Helio-Ophthalmic Outburst Syndrome" ir trumpinasi ACHOO, kas skamba kaip angliškas APČI atitikmuo. Arba galima sakyti "ačiū sindromas" 3:)

Ką duoda šitas baisiai skambantis dalykas? O gi tik tai, kad žmogus čiaudi ne tik nuo tiesioginio nosies gleivinės dirginimo, bet ir nuo kitų galvos juntamųjų paviršių - ryškiausiai pastebimi čiaudėjimo nuo ryškios šviesos atvejai. Iš čia ir pavadinimas. Dauguma sindromą turinčių žmonių nusičiaudi tik kartą-du ir vėliau kurį laiką čiaudulys neima, nes neuronai ilsisi (vidutiniškai apie parą, nors poilsio metu asmuo vistiek gali čiaudėti įprastai nuo dulkių, slogos ir panš. kaip visi likę "normalūs" žmogai).

O tai kur čia trolinimas?

Trolinimas prasideda tame, kad kai kurie šį genetinį variantą turintys asmenys čiaudi serijomis. Net iki 10 kartų ir daugiau. Čiaudima tol, kol išsenka čiaudėjime dalyvaujančių neuronų jėgos arba pavargsta raumenys (anie atlaiko maždau 40-ies čiaudulių, tai gali ir labai nusibosti laukti to pasakymo "į sveikatą"). Jeigu norite ką nors patrolinti teigiamai, tai nugirdę tokį čiaudalių galite išgirti ano žmogaus geležinius nervus ir nenuvargstančias smegenis. O jeigu neigiamai - tai priešingai, apeliuoti į tai, kad jo slopinančios smgenų strukrūtos tokios silpnokos, ir vargšelis hiperaktyvuolis negali net nusičiaudėti normaliai. Abi neurobiologinės interpretacijos turi tiek pat įrodymų ir niekas nežino kaip ten yra iš tiesų. 

Už gavimą į nosį dėl lindimo prie kitų nosių neatsakau, hehe :D

Oportunistinė bakteriologija

Haha :D Namie radau pamirštą kempinėlę, kuri apaugo Serratia marscescens bakterija - ta pačia, kuri nudažo vonioje užuolaidos apačią gelsvai, o gyvendama ant dantukų duoda jiems būdingą spalvą. Pamenu kempinėle buvau pavaliusi pieną su pridėtu simetikonu - tikriausiai tas derinys buvo puikus švediškas stalas šiai bacilai.

Šita šmikė taip pat yra viena dažniausių hospitalinių infekcijų sukėlėjų - kaip kad jai patiko šita porėta drėgna kempinėlė, taip jai gali patikti ir drėgni porėti nusilpusio žmogaus plaučiai, inkstai ar netgi žarnyno sienelė. 

Jeigu nešiojate kontaktinius lęšius, tai šita bakterija tiesiog iš oro limpa prie jų ir sako "wheeee!!!", jai labai gerai tokios akytės - ir paviršius, ir drėgna, ir šilta, valgyti yra ką. Gerai maždaug iki tol, kol vakare lęšius išsiimate ir įdedate į lęšių skystį, nes jame būna konservantų, kurie jai ne kažką.

Reikės vėliau šiandien viską vonioje apiplauti su chloro turinčiu plovikliu - chloras vienas iš nedaugelio dalykų, kurių šita bakterija nemėgsta ir kuris slopina jos augimą. O man chloro kvapas patinka :v labai nostalgiškas. 

Ji dar įdomi tuom, kad yra natūraliai atspari visai aibei antibiotikų ir, pasidalinusi plazmide su kitom bakterijom, gali ir jas išmokyti kariamoms priprasti. Nebūtinai dėl atsparumo antibiotikams kažkokioje vietoje kaltas būna ydingas jų vartojimas - kartais oranžinis kaltininkas sėdi tarp retai valomų vonios plytelių. 

Vilniuje rastas bene seniausias šiuolaikinių raupų atvejis

Kol visas pasaulis džiaugiasi, kad prieš 99 milijonus metų mažam dinozauriukui prilipo prie sakų ir nutrūko uodegiukas, tai norintiems ko nors senovinio iškrapštyto iš kokių nors biologinių liekanų arčiau namų siūlau šį puikų straipsnį aprašantį tyrimą, kuriame dalyvavo ir mokslininkų iš Lietuvos, VU - keturių šimtų metų senumo mumifikuotame vaiko lavonėlyje iš Vilniaus buvo išskirtas raupų virusas artimas (netgi identiškas) tam, kuris buvo eradikuotas, t.y. išnaikintas 1980 metais visame Pasaulyje.

Kuom šitas radinys svarbus? 

Tuom, kad yra kelios teorijos apie raupus - pirmoji jų, kad šis virusas egzistavo jau dešimtis tūkstančių metų, nugraužinėdavo nosis ir nagus visokiem Egipto faraonam, ir tiktai prieš kelis šimtus metų pradėjo plisti kartu su jūrinėm ekspedicijom ir vergų prekyba, taip apkrėsdama įvairias neeuropines populiacijas ir vos jų neišnaikindamas (o teoriškai ir išnaikindama mažiausiai kelias vidurio Amerikos kultūras). Tikra dievų bausmė už globalizaciją!

Bet yra ir kitokių - jog šitas virusas buvo toks gana mėmiukas ilgą laiką. O tada kažkas jam nutiko, jis mutavo. Ėmė sparčiai plisti tarp žmonių visoje planetoje ir galbūt, jei būtų susidėjusi dar viena mutacija, net būtų išnaikinęs žmoniją, jei ne modernios medicinos atsiradimas. Už šią teoriją daugiau duomenų duoda štai tokie radiniai, kaip aprašytas šiame straipsnyje, nes paprastai su tūkstančius metų egzistuojančiais virusais taip nebūna, kad randi vieną visur vyraujantį variantą. O vat su raupais - iš esmės taip, du "major" ir "minor" variantai ir kaip ir fsio. Už šią teoriją dar įrodymas yra, jog niekam nepavyko atrasti gyvūnėlio ar gyvūlėlio, kuris būtų buvęs pirminis viruso mutacijos šeimininkas, taigi - arba virusas mutavo būtent žmonėse ir tokios paieškos yra kaip bandymas apsižiūrėti ausis be veidrodžio, arba tas vargšiukas padarėlis išnyko nuo raupų anksčiau, nei Adomas sugalvojo jam kokio lubinio lampiagraužio vardą.

Jeigu šiandien Vilniuje eisite pro Šventosios Dvasios bažnyčią, iš kurios rūsių tas vaikiukas buvo iškapstytas, tai galite pamąstyti apie tai, kad teoriškai vos prieš kelis šimtus metų visai mūsų rūšiai tiksėjo mirtina bomba, bet mokslo pažanga ir kultūrinių bei religinių barjerų įveikimas visuotinės vakcinacijos tikslu ją deaktyvavo. Dabar raupų viruso laisvėje nėra, nėra kaip apsikrėsti, niekam nereikia nuo jo skiepytis. Ir nebus, nebent tas teorinis lampiagraužys sėdi kur nors pasislėpęs ir sugalvotų pasišmirinėti.

http://www.cell.com/current-biology/pdfExtended/S0960-9822(16)31324-0

Ne visos bakterijos gimdoje būna blogos

Čia pilotinė studija apie gimdos mikriobiomą (natūraliai sveikoje gimdoje gyvenančias bakterijas). Joje gyvena virš 20 rūšių bakterijų ir šiek tiek kitokios, nei makštyje. Taip pat skiriasi bakterijų sudėtis ant endometriumo ir gimdos skystyje. Jas visai neseniai atrado, ieškant būdų kaip padidinti IVF'o sėkmę - dabar jau yra duomenų, kad kai kurie gimdos mikrobiomo variantai yra nepalankūs implantacijai. Jeigu paaiškėtų, kad taip tikrai yra (pilotinė studija reiškia, kad tyrimas atliktas su nedideliu tiriamųjų skaičiumi), tai galbūt reikštų, jog ateityje ruošiant embrionų perkėlimui taip pat būtų gimdoje paruošta embrioniukui palankios bakterijos. Tai taip pat galėtų reikšti, jog gali egzistuoti nevaisingumo formos, kai niekaip neprikimba nėštumas po natūralaus apvaisinimo būtent dėl tų bakterijų ir gydymas galėtų būti tiek tas pats mikrobiomo taisymas antibiotikais, pre ir probiotikais ar net imunomoduliatoriais (imunomoduliacijos pavyzdys žinomas visiems, tai kai privalgai visokių šokoladų ar varškės sūrelių ir paūmėja jaunatviniai spuogai, tai kažkas gal valgo kažką dėl ko niekaip nepastoja), tiek išskyrimas ar nėra taip, kad kai kurie embrionai yra jautresni vienoms ar kitoms bakterijoms. Galbūt tai galėtų paaiškinti, kodėl kai kurios moterys stebuklingai pagyja nuo nežinomų priežasčių nevaisingumo po tyrimų, kurių metu lendama į gimdos ertmę (taip sujaukiama bakterijų sudėtis), po sunkių gretutinių infekcijų, arba pakeitusios gyvenamąją vietą (visos mūsų kūno bakterijos yra jautrios tam, kur gyvenam).

Natūraliai gyvenančių bakterijų radimas taip pat gali būti vienas iš paaiškinimų, kodėl po IVF'o ar, kad ir natūralaus pastojimo, bet prieš jį buvusių intervencijų į gimdą, yra linkę gimti mažesnio svorio vaikai - jeigu būtų rasta, jog tuo metu yra šiek tiek pakeičiama natūrali gimdos mikroflora, o ji galbūt yra net būtina pastojimui ir ankstyvam vaisiaus vystymuisi, tai šitą būtų galima apeiti. Paprastai augimo atsilikimas būna netikras - nes ne taip paskaičiuotas pastojimo laikas, ir yra nebaisus, nebent kažkas sugalvoja vaiką traukti laukant pagal nėštumo laiką ant popieriaus, arba pradeda vystytis vėlyvose nėštumo stadijose jau dėl placentinės kraujotakos, kas jau baisiau. Bet yra formų, kai jis vyksta nuo pat pradžių ir tuomet bėdos auga kaip nuo kalno paleista sniego gniūžtė - tokiu atveju, jei tuos atvejus lemtų tos bakterijos, ir jas būtų galima "pataisyti" dar prieš pastojimą, tai reikštų ne tik geresnį vaisingumą, bet ir apsigimimų ir įgimtų hipotrofijų dažnių mažėjimą ateityje medicinos dėka.

Tai va, koks šaunus tyrimas prie rytinės kavos :v

http://www.ajog.org/article/S0002-9378(16)30782-7/pdf

A. Černausko "Pragaro ambulatorijos" apžvalga

Įvertinau penkiom žvaigždutėm nes GR rašo, kad tai reiškia, kad knyga yra "amazing".

Ir iš tiesų - skaičiau šitą knygą ir nuolat ameizinausi. 

Ją parašė gydytojas, su kuriuo kartu mokiausi viename kurse ir jis netgi buvo iš tų studentų, kurie dar ir paskaitas lankydavo. O tai, medicinos studijose, jau savaime įspūdinga. Vėliau jis nukeliavo mokytis skubiosios medicinos, o aš šeimos. Kas yra dvi visiškai skirtingos medicinos šakos. Aš savo darbe, kai turiu nukreipti pacientą į priėmimo skyrių, dažnai jaučiu susirūpinimą ir nerimą, kaip jam seksis toliau. Neretai taip pat daug jausmų sukelia ir mintis, ar kartais žmogus į tą skyrių nekeliauja dėl to, kad aš, kaip šeimos gydytojas, kažko nepadariau gerai, kad "nesuvaldžiau" jo lėtinės ligos, nepadėjau geriau apsisaugoti nuo galimų ūminių, o kartais pacientas būna pats gyvenime priėmęs sprendimu nulėmusius jo patekimą į priėmimą, ir man belieka guostis, jog galbūt tie sprendimai buvo to verti arba bent jau priimti sąmoningai, o iš nežinojimo ar net ir nebuvo sprendimais iš viso.

Taigi, skubiosios medicinos gydytojai dažnai užsiima šeimos gydytojų profesiniais "pralaimėjimais" ir ne veltui pacientai, jų nukreipti atgal ar iš viso pas šeimos gydytoją, pasipiktina - nes jie turi kitokius lūkesčius, net ir tada, kai tie "pralaimėjimai" yra tokiais tik paties paciento supratimu. 

Pažinodamą Andrių šiek tiek asmeniškai žinojau ko iš knygos tikėtis. Aš, tiek kaip specialistė, tiek kaip buvusi bendramokslė, jį labai gerbiu ir manau, kad jis yra pavyzdingas skubiosios medicinos gydytojas, o jeigu kažkam atrodo, kad jis nėra, tai galbūt jie galėtų pagalvoti, kad DAR nėra ir tokiu tikrai bus. Tačiau pati skubioji medicina mane gąsdina ir šioje knygoje telpa viskas, dėl ko jinai taip daro. Labiausiai tai gąsdina tai, kad ten pacientai nėra žmonės, o yra tik atvejai. Jeigu specialistui, kokiam kardiologui ar dermatologui atvejis yra liga ar būklė, kuri taip jau išėjo, kad neišvengiamai yra sukibusi su žmogumi ir per tą sukibimą tas žmogus turi potencialią tapti pacientu, tai skubiojoj pats žmogus tampa atveju, kaip kad šeimos gydytojo kabinete pats žmogus tampa pacientu. Iš to kyla daugybė dalykų, kurie knygoje mane gąsdino - pavyzdžiui knygoje jaučiamas žiūrėjimas iš aukšto į asmenis sergančius priklausomybės ligomis ar nutukimu (autorius tą laiko sąmoningai ir laisvai pasirinktu gyvenimo būdu) aprašomas nesupratimas kodėl žmonės nenaudoja apsaugos priemonių darbuose, nesupratimas kodėl dializuojamas pacientas, turėdamas bėdų ne su pačia dialize, nesutinka gultis į jokį kitą skyrių, kaip kad nefrologijos (aš irgi nesutikčiau širdimi, nors protu ir suvokčiau kodėl man neleidžiama), netgi yra nesupratimas, kad jeigu žmogaus išangėje radai microflexo, tai tikrai vargu ar jis pats jį bus ten savo noru ir laisva valia susipūtęs.

Skaitydama džiaugiausi keliais dalykais - pirmiausia, kad tokia knyga yra iš viso, kad Lietuvoje gydytojai jau ne tik išdrįsta rašyti apie savo darbą, nesibodi ir jiems tai nebėra nei per žemas, nei per aukštas užsiėmimas, o antriausia, kad tą padarė gydytojas, kuris dar neturi didelės darbo ir gyvenimo patirties. Kiekvienas gudrus rašyti knygą-memuarus senatvėje, kai gali sudėti kas jau laiko patikrinta, kai esi tikras, kad jau esi gudriausias ir protingiausias, koks būsi, o jeigu ką su savo kūriniu ir prisidirbsi, tai negi dabar tave kas skriaus? :D 

Džiaugiausi ir tuom, kad kaip specialistas dar kartą įsitikinau, kad manęs tai jau niekas į skubią pagalbą nebūtų nuvijęs, net jei tai būtų absurdiškai gerai apmokama sritis ar vienintelė, kurią būčiau galėjusi dirbti po mokslų baigimo. Ir ne vien todėl, kad ten tokie darbo krūviai, kad paveža juos tik antžmogiai, kyborgai ir pašauktieji. Jei jau būtų nuvarę su ginklu ir nebūtų tokio dalyko kaip family medicine, tai bandyčiau ją kaip nors išrasti. Manau, kad ir Andriaus niekas netrauktų į šeimos gydytojo darbą, jis jame matytų mažai prasmės ir labai greitai tokie dalykai, kaip pacientų nutukimas jį patį nuvarytų į kapus, hehe ;D

Skaitant knygą tikrai jaučiasi, kad ją rašė neprofesionalus rašytojas, bet tai nemažina nei jos vertės, nei malonumo skaityme (nedidina ir nemalonumo). Gerai pagalvojus, tai jeigu ji būtų parašyta labai profesionaliai, tai man sukeltų įtarimą. 

Tikiuosi Andrius ateityje rašys dar ir dar, nebūtinai apie savo darbą. Ir tikiuosi liks dirbti skubiojoj medicinoje! :)