2016 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

K. Maruko "Alvydas ieško tėvo" apžvalga

Šiandienos perskaityta vaikiška knyga yra propagandinė! 



Paskolino draugė, kuri ją rado skaitytų knygų knygyne (cieli euras dvidešimt, baisu) ir prisiminė, jog kai skaitė vaikystėje, tai ten buvo skriaudžiamas vaikas vienos sistemos, kurį po to išgelbėjo kita sistema. Bet kuri buvo geroji, o kuri blogoji ji neatsiminė. Dar, kad kiekvienoje sistemoje buvo ir gerų, ir blogų žmonių, kad gyvenime taip būna, jog kartais tave muša už nieką, o kartais gelbėja už nieką. Tai ne kokia propaganda.

Pati knyga iš techninės pusės yra nepriekaištinga - nėra nei sudėtingų žodžių, nei siužeto linijų, viskas suskirstyta mažais skyreliais, kurių kiekviename labai aišku kas vyksta, ir kad apskritai kažkas vyksta. Kitu laiku ir kitoje vietoje autorius su tokiais gebėjimais būtų galėjęs kepti tuos pačius vaikiškus-paaugliškus bestselerius kaip blynus ir gyventi jų taukuose.

Apie knygą. Gyvena sau mažas Alvydukas. Jo mama yra baisiai faina ir darbšti rūpestinga motera. Jo tėvas yra baisiai fainas ir tvirtas vyras, per tą tvirtumą ir teisingumą atsidūręs kalėjime. Jeigu jis išsižadėtų savo idealų, tai jį paleistų. Bet jis neišsižada, Alvydo mama neišsižada vyro dėl to, nors jis ir galėtų grįžti ir padėti šeimai. Visi labai ten tvirti. Išskyrus Alvydą, jis mažas ir nieko nesupranta, plaukia su srove.
Bet vieną dieną mama suserga plaučių uždegimu ir, kadangi neturi pinigų ligoninei, numiršta. Iš pradžių Alvydą nori pasiimti daugiavaikiai kaimynai, kurie irgi žavisi Alvydo tėvu ir jo teisybe, bet atsiranda kokia tai giminaitė jo susirinkti (gi kartu gaus ir šiek tiek Alvydo motinos turto), tai prieš šeimos ryšius nebepakovosi. Vat čia knygoje iš tiesų ir prasideda propagandinė dalis, nes Alvydo tėvo pusės sistemoje šeimos ryšiai yra dalykas, kuris tarnauja individui, o ne individas jiems, ir, jei kaimynai būtų buvę agresyvesni ar ta giminaitė irgi tos sistemos dalis, tai galbūt Alvydo gyvenimas būtų buvęs visiškai kitoks.

Giminaitė yra davatka, kuri Alvydo nemyli ir jį skriaudžia. Ji pati su vyru savo vaikų neturi, Alvydas tampa jai gyvu priekaištu. Tuo tarpu jos vyras kitoks - jis ne tik netikintis, bet ir aktyviai užsiima Alvydo ateistiniu ugdymu, gamtos grožio stebėjimu ir šiaip visais būdais jam bando būti už tėvą, kaip tik pats moka. Alvydui pradeda kilti įtarimas, kad kažkur, kitoj vietoj ir kitu laiku, galbūt šis vyras gyventų visai kitaip, kažkur jo nenustumtų tiesiog stipresni. Bet tuo pat metu nelabai ką supranta ir toliau džiaugiasi vaikyste, kiek tas išeina. 
Neilgai džiaugiasi, nes jo įmotė pasiskaičiuoja, kad ano neišmaitins ir atiduoda į katalikišką vaikų prieglaudą. Ten sotūs kunigai tunka, vienuolės yra nelaimingos nedapisito kamuojamos moteros, o visokie ūkvedžiai tau numaudinėja kelnes ir daro su tavim ką nori. Visais būdais knygoje rodomas to našlaityno baisumas, aprašoma vaikų tarpusavyje formuojama hierarchija. Užtat Alvydas susiranda draugą Povilą - patį mažiausią ir silpniausią, kuris irgi nelabai supranta kas čia gyvenime vyksta ir už tai, kad išgyventų, tiesiog renkasi iškentėti, o ne pabėgti, kovoti ar apgaudinėti. Alvydo tėvas yra kažkur, o Povilas nieko neturi, todėl arp jų užsimezga broliška draugystė, kuri toliau per visą knygą auga.

Vasaromis našlaityno vaikai išsiunčiami į ūkius būti pigia darbo jėga. Alvydas irgi taip iškeliauja į ūkį. Ten jam nesiseka. Už tai jį prilupa vos ne mirtinai ir numeta atgal į našlaityną. Už ką jis vėlgi ten baudžiamas. Tačiau ūkyje jis susipažįsta su bolševiku paaugliu, kuris vienintelis jį gina, leidžia pasišildyti prie jo fiziškai, moko apie gyvenimą. Taip Alvydas nusprendžia, kad yra ta geroji sistema kažkur, ir, jeigu jau jo tėvas sėdi kalėjime už teisybę, tai ana turi būti bendra su šiuo bolševiku teisybe.

Vėliau knygoje siužetinė formulė gana kartojasi - kažkas Alvydą skriaudžia, atsiranda kažkas artimesnis komunizmui ir Alvydą apgina. Visada vyresnis ir fainas vaikinas, visada jo tikrasis tėvas yra kažkur.
Kaip didžiausia priešprieša gerajai sistemai knygoje yra pateikiamas fašizmas. Prieš tai nepaminėjau, bet siužetas vyksta ties II Pasauliniu karu. Kai Lietuvą knygoje pirmą kartą okupuoja komunistai, tai Alvydo našlaitynas tampa nebe prieglauda, o, persikėlęs į kitas patalpas ir netekęs vienuolių, vaikų namais (girdit paradigminį poslinkį, kurį bandė perteikti autorius?), visi labai laimingi, Alvydas tampa pionieriumi, planuoja būti komjaunuoliu, o galų gale ir kareiviu, kad pats gintų nuskriaustuosius. Bet, kai ateina fašistai ir vaikų namų nebelieka (mažesni grąžinami vienuolėms, didesni tarnauja kareiviams), Alvydas išnaudojamas. 
Knygos kulminacijoje Alvydą su jo draugais fašistai sučiumpa už atsišaukimų platinimą, kankina, kad jie pasakytų kur partizanai iš kurių gavo. Neišduoda nei Alvydas, nei jo silpnasis draugas Povilas, nei jo toks pusiau super asmeninis priešas, kuris iki tol rodėsi, kad tik sau naudos gyvenime ieško (išdaviku tampa tas, kuris norėjo saugiai gyventi pagal principą "daryk ką nori, tik kitiems netrukdyk"). Labai dramatiškai tada kaip tik vėl ateina komunistai, išvija fašistus, išlaisvina vaikus.

Ir štai, Alvydas atsigauna ligoninėje, kur pagaliau susitinka su savo tėvu. Tėvas gražus, švarus, užima aukštas pareigas valdžioje, jis paiima sūnų į glėbį, atsiprašo, pažada, kad dabar jau viskas bus gerai. Alvydas apsiverkia, ne iš laimės, kad pagaliau gavo to, ko visą knygą norėjo, o todėl, kad prieš tai puolimo metu buvo pašautas ir mirė jo draugas Povilas. 
Knygoje Alvydas tėvo neranda, nors jo tėvas ir atsiranda. Jis randa sistemą, kuri ji apgina, jis randa meilės ir švelnumo, kurį gyvenime gali pasirinkti pats, o ne gauti pasyviai, kaip vaikas, jis randa principus, vertybes ir teisingumo jausmą. Knyga sako, kad visa tai įmanoma ir geriausiai pasireiškia komunizme. Bet skaitydama įsivaizdavau tokią pat knygą parašytą iš fašizmo pusės.

O po to įsivaizdavau, kad visą veiksmą ir personažus būtų labai lengva perkelti į Hario Poterio pasaulį ir niekas iš esmės per daug nepasikeistų. Šiek tiek pakoregavus išeitų puiki LGBT propaganda. Nu tiesiog auksas (y). 

Radau ir daugiau žmonių, kurie ją skaitė būdami pradinukais (išleista 1988). Jie visi atsiminė, kad skaitant knygą labai jautėsi, kad ji propagandinė ir dauguma tuo metu gerai išskyrė kas būtent joje buvo propaguojama. Jų nuomone tas buvo daryta per daug akivaizdžiai, todėl smegenys tiesiog galėjo tas dalis savo minties skalpeliu išpjauti ir pasilikti paprastą našlaičio nuotykių karo metais siužetą, skyles užpildydamos norimom fantazijom ar tiesiog užtraukdamos.
Kol skaičiau, tai galvojau, kad pvz.: amerikietiškos propagandinės knygos su karu vaikams dažniausiai kaip pagrindinį personažą turi ne našlaitį, bet ištikimą šunį. Mąstau ant šuns labiau veikia "d'awwww" efektas ir sunkiau atlikinėti tokius pjaustinėjimus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą